Tūkstantis ir viena naktis.

Tūkstantis ir viena naktis. Pasaulio pasakos [pasakos].  Vilnius: Vaga, 1977. 247 p.

Nešėjas padėkojo už tą malonę ir ėjo namo, galvodamas apie nepaprastus daiktus, galinčius gyvenant atsitikti žmogui. (psl. 104).

Kita gerų knygų rūšis, tinkama skaityti vasarai – vaikiškos knygos. Puiku, jei tos knygos – pasakos. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad nuostabiame Aš skaitau sumanyto iššūkio sąraše netikėtai įtraukiau ir šią knygą.

Pasaulio pasakų serijos, 1977 m.,  Juozo Balčikonio verstas leidimas – ypatingas. Šių dienų skaitytojas gali grožėtis ne tik neišsemiama arabų pasakų išmintimi, bet ir kalbos pasikeitimais. Įdomu, kaip kalba pasikeis dar po keliasdešimt metų?

Bet apie knygą – pasakų paskaityti verta visiems.  Labai įdomu, stebėtina, kiek net šiame, vaikiškame variante, įžvalgos ir išminties. Beje, tūkstantis nereiškia, kad būtinai ir buvo tiek pasakų – šis žodis reiškė tik didelį skaičių. Na o į šią knygą sudėtos žinomiausios ir gražiausios pasakos.

Gražaus skaitymo.

Reklama

Herbert George Wells. Pasaulių karas.

WELLS, Herbert George. Pasaulių karas. [romanas ir apsakymai]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „Bonus animus“, 2008. 216 p. (Zenitas).

Argi jums neaišku, kad žmonijai jau dabar baigta? Aš tuo esu įsitikinęs. Mes esame sunaikinti… Sutriuškinti…

Perskaičiau „Pasaulio karus“. Tą pačią knygą, pagal kurią 1938 m. buvo pastatytas garsusis JAV gyventojus taip išgąsdinęs radijo spektaklis. Romanas manęs neišgąsdino. Bet labai patiko.

Iš pradžių žavėjausi anglišku stiliumi  (romanas parašytas 1898 m.), jau laukau, kada čia pasirodys koks Šerlokas Holmsas ar Džeinė Eir, bet vietoje jų į Žemę ėmė ir nukrito marsiečiai. Ir ne su pačiais geriausiais ketinimais. Gana daug vietos veiksmui, šokui, bėgimui ir slapstymuisi, bet kada jau jis pradėjo nusibosti, įvykiai pakrypo visai kita linkme. Ir gana netikėta.

Puikus klasikinis mokslinės fantastikos romanas apie ateivius. Sako, kad net vienas pirmųjų.

Knygoje taip pat yra keli apsakymai. Šaunūs.

Vis dar galvojat, kad nemėgstat fantastikos? Be reikalo. Skaitom čia, gal dar ne vėlu praregėti.

Levas Tolstojus. Ana Karenina.

TOLSTOJUS, Levas. Ana Karenina. [romanas]. Iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. Vilnius: Vaga, 1983. T. I 495 p. T. II 429 p.

Taip brolau, moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. Ir mano reikalai prasti, labai prasti. Vis per moteris. (psl. 50).

Pagaliau perskaičiau „Aną Kareniną“. Neseniai internete praūžusi diskusija apie skaitymo įpročius labai pritiktų kaip pavyzdys, kad kiekvienas mūsų turi savus skaitymo įpročius ir diskusijos šia tema beveik bevertės. Du tomus rusų ir du tomus lietuvių kalba skaičiau beveik metus: siaubingai nusibodo, pradėjau jausti tikrą pareigą ir norą kuo greičiau baigti. Lėtas skaitymas – ne man, kad ir kiek jis turėtų privalumų.

Bet jei skaityti normaliu ir įprastu greičiu, knyga tikriausiai būtų patikusi. Juk jau vien tas žinomiausias literatūroje pirmasis sakinys „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ (psl. 1). įtraukia ir norisi sužinoti, kas ir kaip ten toliau vyksta.

O toliau tai jau Tolstojus…

Tik nuolat primindama sau, kada vyksta veiksmas, ir dar pažiūrėjusi 2009 m. Sergėjaus Solovjovo filmą, supratau kai kuriuos pradžioje taip erzinusius personažus. Ypač moterų. O romanas juk apie meilę. Bet kartu ir to meto bendruomenę. Tolstojaus laikų Rusiją.  Su savo taisyklėmis ir papročiais.

Sunku pasakyti, kodėl knyga taip vertinama, aš jau geriau dar kartą perskaityčiau Boriso Pasternako „Daktarą Živagą“.

Ir nežinau, ar ryšiuosi dar kokiam nors Tolstojaus iššūkiui.

Patricia Highsmith. Talentingasis misteris Riplis.

HIGHSMITH, Patricia.Talentingasis misteris Riplis.[romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Judita Vabalienė. Vilnius: Alma littera, 2008. 256 p.

Jo išgalvotos istorijos buvo tobulos, nes jis jas labai gyvai įsivaizduodavo, taip gyvai, kad pats imdavo jomis tikėti.  (psl. 222).

Detektyvas. Toks, kad iš pradžių vis atsiversdavau ir pasitikrindavau, ar tikrai detektyvas? Tikrai. Ir dar vienas geriausių visų laikų. O pradžioje niekaip nebūčiau to pasakiusi.

Bet vėliau įsijaučiau. Patikėjau Tomo Riplio istorijom. Nes jis – tarsi ir eilinis vaikinas.  Na, gal kiek mėgstantis fantazuoti. Bet išgalvoti istorijas jam tai labai gerai sekėsi. Net per daug gerai. O kur dar turtingo gyvenimo vilionės? Kai nereikia taupyti? Gali pirkti brangias, oda įrištas knygas ir autorinius paveikslus. Per naktį skaityti meno istorijos knygą, nes ryte nereikia į darbą. Keliauti. Pramogauti. Žavėti žmones. Prisiliesk, ir niekada nebenorėsi atgal.

Labai nenorėjo vėl būti Tomas Riplis, nenorėjo būti niekas, nenorėjo grįžti prie savo senų įpročių, jausti, kad žmonės į jį žiūri iš aukšto, su juo nuobodžiauja, jei jis nepasiverčia juokdariu, numanydamas, kad nieko kito nemoka ir nesugeba daryti, o tik kartais laikinai kelias minutes palinksminti žmones (psl. 167).

Tokia gera, kad net nesitikėjau. Labai patiko.

1955 m. Edgaro Allano Po premija.

Kertész Imre. Be likimo.

IMRE, Kertész. Be likimo: [romanas]. Iš vengrų k. vertė Algirdas Jakulis. Vilnius: Alma littera, 2010. 216 p.

[…] jeigu egzistuoja likimas, tai laisvė neįmanoma; antra vertus, – tęsiau ir pats vis nustebdamas, vis daugiau įkaisdamas, – jeigu yra laisvė, tai nėra jokio likimo, vadinasi, – nutilau, bet tik įkvėpti oro, – vadinasi, mes patys esame tas likimas (psl. 213).

Dar viena knyga apie koncentracijos stovyklas. Ai, atrodytų, nieko naujo, viską skaitėm, viską matėm. Žinom tiek, tarsi patys ten buvę… O dar ir B. Sruogos „Dievų miško“, atrodo, niekas nepralenks. Netgi Nobelio premijos laureatai. Bet visgi smalsumas nugali. Ir ką čia naujo galima sukurti?

Pasirodo, galima. Paauglys berniukas pasakoja paprastai, nuoširdžiai ir įspūdingai. Apie koncentracijos stovyklas: atvykimą į Aušvicą, tolimesnę kelionę į Buchenvaldą, galutinį tikslą Zeice. Apie vienerius, neįprastus savo paauglystės metus, kurių patirti tikriausiai nenorėtų joks paauglys. O Diordžiui Kiovešui jie net nebuvo labai neįprasti, tiesiog gyvenimo tęsinys, kurį ir tęsė, nieko per daug nesmerkdamas ir neteisdamas.

Tačiau norėjau pajausti, bent jau taip įsivaizdavau, kaip iš esmės tai galėjo nutikti. Tikriausiai susėdo, visai tikėtina, suglaudę galvas, gal ir ne moksleiviai, suprantama, o suaugę žmonės, galbūt pagalvojus, ponai iškilmingais kostiumais, su cigarais, ordinais, galima manyti, vien viršininkai, kurių šią akimirką negalima trukdyti – taip įsivaizdavau. Paskui vienas iš jų sugalvoja dujas, kitas tuoj pat pirtį, trečias muilą, ketvirtas dar prideda gėlių ir taip toliau. Kai kurią idėją galbūt ir ilgiau aptarinėjo, taisė, kitai gi iškart pritarė ir pašokę (nežinau, kodėl, bet tvirtai laikiausi nuomonės: pašokę) vienas su kitu sukirto delnais – visa tai buvo labai įmanoma, bent jau man taip atrodė. (psl. 93).

Tekstas tik iš pradžių atrodo paprastas, juk pasakotojas paauglys, bet kuo toliau, tuo atrandi jame visai nevaikiškų minčių. Ir čia, ir ten, ir dar, ir dar, ir dar… Juk tikrai, Nobelio premijų šiaip sau nedalina… Be to, tekstas gražus, pasakojimas toks rišlus, kad tiesiog miela skaityti.

Visi klausia tik apie nuotykius, apie „siaubus“, tačiau man galbūt kitoks išgyvenimas liks įsimintinas. Taip, apie tai reikėtų kalbėti, apie laimės akimirkas koncentracijos stovyklose turėčiau jiems artimiausių metu papasakoti, jeigu klausinės. (215).

Be abejonės, kitokia ir neprasta knyga. Man patiko.
Už romaną „Be likimo“ vengrų rašytojas Imre Kertész 2002 m. apdovanotas Nobelio premija.

Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje.

Kerolis, L., (1991). Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. Iš anglų k. vertė Kazys Grigas ir Julija Lapienytė. Vilnius:  Vyturys, 224 p.

– Bet aš nenorėčiau su kvaišomis prasidėti,– pasakė Alisa.
– O, čia tai jau nieko nepadarysi,– tarė Katinas. – Visi mes čia esame kvėštelėję.  Ir aš esu kvėštelėjęs, ir tu.
– O iš kur tu žinai, kad aš kvėštelėjusi? – paklausė Alisa.
– Jeigu nebūtum kvaiša,– atsakė Katinas,– nebūtum čia atėjusi (psl. 53).

 Vaikystėje ne tik kad nemėgau rusiško filmuko apie Alisos nuotykius, bet neskaičiau ir knygos, jos netgi neturėjau. Tikriausiai ir niekada nebūčiau pasigedusi Alisos, jei ne labai patikęs kvėštelėjęs Timo Burtono filmas, su dar labiau kvėštelėjusiu Skrybėliumi (J. Deppu).

Taigi, perskaičiau ir knygą. Ir ką? Nepatiko. Tikrai tikėjausi, kad gal aš vaikystėje kažko nesupratau, dabar gi perskaitysiu ir susižavėsiu. Nieko panašaus. Gal ir buvo gerų pokalbių, bet knygas skaitome ne tik dėl citatų. Alisa nepaliko jokio įspūdžio, nebent žiūrėtum į ją per 3D akinius. Knygoje ji tebuvo kvailelė. Bet ji vis dėlto patinka vaikams? Galbūt. Mažumai. Nes yra juk šimtai daug įspūdingesnių vaikiškų knygų.

– Dabar jis sapnuoja, – pradėjo Tututis. – Ir kaip manai, ką?
– Niekas negali šito atspėti, – atsakė Alisa.
– Nagi tave! – sušuko Tututis ir be galo patenkintas pliaukštelėjo rankomis. – Ir jei jis nustotų tave sapnavęs, kaip manai, kur būtum?
– Žinoma, kad čia, kur ir dabar esu, – atsakė Alisa.
– Tik jau ne, – su panieka atrėžė Tututis. – Tu niekur nebūtum. Tu – jo sapno išmonė! (psl. 150)

Gerai, kad sapnas baigėsi. Tikiuosi, kitas bus geresnis.

Arto Paasilinna. Zuikio metai.

Paasilinna, A., (2000). Zuikio metai. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 144 p. (Geriausios XX a. pabaigos knygos).

Vatanenas galvojo, kaip žmogų mėto gyvenimas: vos prieš mėnesį jis, nusivylęs viskuo, riogsojo kampinėje užeigoje su atšilusiu alaus bokalu, o dabar prakaituotu klynu plumpina per tyrlaukius dūmų supstomas, su pilna kuprine slidžių žuvų. (psl. 41).

Dar viena puiki Paasilinnos knyga. Citatoje viršuje – beveik visa jos esmė. Tiesa, joje nepaminėtas vienas esminis knygos veikėjas – Zuikis, kurio dėka knyga dar geresnė, šaunesnė ir jautresnė. Knygos autorius rašo, kad dažnai mes, skaitytojai, nenorime skaityti rimtų knygų liūdnomis temomis. Todėl jis ir nevengia kvailionių ar kalbančių žvėrelių. Tiesa, ilgai knyga netraukė, galvojau, bus kvaila, kuo gali nustebinti Zuikis?

Šį kartą Zuikis nekalbėjo, bet vistiek buvo labai pavykęs: labai gerai jam pavyko simbolizuoti rimtus dalykus. Per žmonių kvailystes jis kas antrame skyriuje lakstė nuo kulkų, įsiutusių šunų, meškų, girtų medžiotojų, ar išprotėjusių religinių fanatikų. Bet Vatanenas rūpinosi ir kiek galėdamas saugojo Zuikį, su juo keliavo po visą šalį, patirdamas pačių įvairiausių nuotykių.

Mėnulis nusileido. Vatanenas įsidėjo į kuprinę maisto kelioms dienoms, kurpinės kišenėn susibėrė porą dešimčių patronų ir pripildė šautuvo dėtuvę, pasigalando kirvį, dar pasiėmė penkis pakelius cigarečių bei slidžių tepalo. Zuikiui pasakė:
– Turbūt ir tu trauksi. (psl. 125).

Va tokie tai Zuikio metai. Man labai patiko.