Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustravo Rimas Valeikis. Knygą apipavidalino Agnius Tarabilda. Vilnius: Alma littera, 2018. 398 p.

Pajotāu, ka esu po rāšima pado. Tėik vėskuo vėdou pritvīnkėn, ka nuōro tōu so jomis pasidalīntė. Žemāitėška ta mōna dūšė, ožkėitiējosi, bet dėdle sosiplozdėn, ka ėmōus rašītė aplink TĒTRA. Tėkra ka eso pablūdosi – vėituo tuō, ka pimpaliniēčiau, ēčiau vėndravuōtė aba kiorgsuōčiau pri kuōkė prūda so mēškerė, tai ne – siēdo trilīnka išvarviējusias veizuōlas pri tuō kompiōterė i brāzdėno istuōrijas, vuo i patė vīpsau, prōnkštu, vuo kārtas i raitaus ož pėlva sosijiēmosi beskaitīdama, kōn prikeverzuōjau. I nevēizo, a piētničia, a sobata, a sekma dėina – mōn anuōs vėsas švėntinės i tōu pačio darbīngas. Diēkou Pōndėivou, ka eso kōntėna, ka tas, kōn dėrbo, mōn pri dūšės i ka jūs tas knīngas tēp ščirā skāituot. Mōn ta i dėdžiāusė duōvena i džiāugsena.

Tai va – 2019-ieji – Žemaitijos metai. Autorė pasidarbavo – vienas knygos skyrius parašytas žemaitiškai. Skaityti buvo sunkoka, o parašyti šią pastraipą – tikras iššūkis. Bet joje yra viskas. Kas nesupranta – autorė džiaugiasi, kad mums šios knygos patinka. O patinka, tikrai!

Visa kita – kaip ir ankstesnėse knygose. Iliustracijos – liuks! Apipavidalinimas – liuks! Optimistiškas tekstas, įdomūs nutikimai, juokingos situacijos. Kęstutis Alčauskis, Aidas Giniotis, Larisa Kalpokaitė, Algirdas Latėnas, Judita Leitaitė, Darius Meškauskas, Nijolė Mirončikaitė, Vytautas Paukštė, Saulius Eduardas Puliukonis, Giedrius Savickas, Ineta Stasiulytė, Rimatas Teresas, Antanas Venckus – daugiau ar mažiau žinomi aktoriai. Šaunu, jei dar ir matyti gyvai, spektakliuose, kurie minimi knygoje. Visai nežinomos scenos aprengėjos ir scenos darbininkai. Teatro pusė, apie kurią net nepagalvotum.

Kažkur skaičiau, kad autorė turinti medžiagos dar bent kelioms knygoms. Tai laukiam! Mielai paskaitysiu.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

Dovanos, dovanos, dovanos… Ir kas nemėgsta jų gauti? Ir kokių tik jų nebūna: paslaptingos, buitinės, romantiškos, tikėtos, lauktos ir nelauktos, gyvos, kvapnios, brangios, keistos, kvailos, perpadovanotos, absurdiškos…

Paskutinė trilogijos dalis. Ar tai ir liks trilogija, dar klausimas. Autorė užsiminė, kad medžiagos turinti ir ketvirtai, ir net penktai knygai. Ištikimiausi gerbėjai gali tikėtis pratęsimo.

Kaip tik jiems ir skirta trečioji dalis. Gerbėjams. Į aktorių atsiminimus ir linksmas istorijas įsiterpia pasakojimai apie didžiausius gerbėjus, keisčiausias dovanas. Gal tai tiktai pasakotojų  išmonė? Jei ne, tai ko tik jiems neteko patirti… O kaip viskas sudėta vienoje vietoje, gaunasi toks linksmas, kartais absurdiškas, kartais juokingas iki ašarų turinys. Ir, verta paminėti dar kartą, šauniai apipavidalintas ir iliustruotas.

Kaip ir ankstesnėse knygose – klausimas tik vienas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioje šviesiau?“. Atsakimų ieškojo ir aktoriai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Jaučiuosi atsakymą radusi ir aš. Ir labai paprastą – tiesiog paimti ir paskaityti kurią nors šios serijos knygą.

Ištikimieji mano skaitytojai,
labai vertinu aktorės Fainos Ranevskajos išmintį ir humorą: „Pamenate, praėjusiais metais sakiau, kad mano gyvenimas yra šūdinas. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, tada buvo marcipanai.“
Neleiskite sunkumams mūsų nugalėti.
Juokimės, kad liūdesiui neliktų vietos. (Nijolė Narmontaitė).

Optimistiškiausios, pozityviausios ir tik teigiamas emocijas skatinančios knygos. Kol kas – be konkurencijos.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir studentai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir studentai: ko nematė žiūrovai […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 360 p.

O pats ryškiausias išlikęs vaizdinys toks: po stojamųjų, jau priimtas į aktorinį, važiuoju troleibusu į Žirmūnus, žvelgiu pro galinį langą ir taip juokiuosi, taip juokiuosi! Garsiai, užkrečiamai, nekreipdamas dėmesio į žmones, taip, kaip dar niekada gyvenime nebuvau juokęsis. Pasiutęs buvo kaifas, kad įstojau (Sigitas Jakubauskas).

Tęsiu pozytyviausią ir optimistiškiausią šių metų skaitinį. Pirmoji dalis nuteikė labai teigiamai, nieko nesugadino ir antroji. Scenon žengia studentai.

Taip, kiekvienam aktoriui teko praverti vienos ar kitos meno mokyklos duris. Konservatorijos durys buvusios labai sunkios: ne kiekvienam jas pavykdavę iš karto atidaryti. O jei pavykdavo, koridoriuose pasitikdavo geresnių, gražesnių, protingesnių, geriau pasiruošusių kandidatų į aktorius minios. Trys turai, trys baisios akimirkos, kuomet eini prie lentos ir drebančia širdimi išrinktųjų sąraše ieškai savo pavardės. Dabar jiems juokinga. Juokinga ir man (gerai, ne visada. Kai kurių egzaminų nuotaikų geriau net neprisiminti).

Net mintis nekyla, ką skaityti toliau. Ieškau trečios dalies.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir kasininkės […..). Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2015. 336 p.

Štai tokios buvo gastrolės.

Esu šiokia tokia teatro gerbėja. Labiausiai man patinka aktorių gebėjimas visiškai pasikeisti. Štai viename spektaklyje aktorius – šuo, kitame – Pinčiukas, dar kitame atašė, tarnas ar pastorius. Aktorių kuriami personažai dažnai tokie skirtingi ir belieka tik žavėtis, kad jie kiekvienoje situacijoje vis kitokie. Tai man yra tikras teatro stebuklas.

Tačiau… Net nenumaniau, ir net negalvojau, kas iš tikrųjų vyksta scenoje. Toks įspūdis, kad aktoriai nuolat pamiršta tekstus, juokiasi scenoje iš savo klaidų, krečia pokštus vieni kitiems ir patenka į tūkstančius netikėtų situacijų. O žiūrovai nieko nepastebi, tikėdami, kad taip ir turi būti. Todėl antraštė „Ko nematė žiūrovai“ – visiškai teisinga. Dažnai juk tik nujaučiame, kas tai yra teatro gyvenimas. Tik tiek.

Autorė tą žiūrovų supratimą pamažu keičia. Nuotaikingai, linksmai, netikėtai. Knyga labai pozytyvi, šviesi, linksma. Puikiai apipavidalinta, gražiai ir tiksliai iliustruota, malonu ją paimti į rankas, pavartyti, paskaitinėti.  Šaunu, kad sovietiniai laikai nesutapatinami tik su tremtimi, mirtimi, nelaimėmis. Žmonės gyveno, mokėjo ir pasidžiaugti, ir kitus pradžiuginti. Ir teatras, pasakodamas įvairias istorijas gebėjo tai daryti. Gal todėl prie teatro kasų rikiuodavosi eilės,kažko daugiau nei duonos ir mėsos ištroškusių žiūrovų.

Kai kuriuose tekstuose jaučiama ir šiokia tokia arogancija… Aš buvau žymus, mane visur kvietė, buvau visų mėgstamas, gerbiamas ir panašiai. Kartais tai erzina. Bet toliau tekste skaitai per kokius vargus tai pasiekta ir numoji į tai ranka:  juk didelis pasitikėjimas savimi – privaloma aktoriaus savybė. Kitaip tų istorijų net nebūtų buvę, ar ne?

Labai patiko.