Undinė Radzevičiūtė. 180.

RADZEVIČIŪTĖ. Undinė. 180 [romanas]. Vilnius: Baltos lankos, 2015. 278 p.

Kartais, kad sumažėtų atstumas tarp pačių artimiausių žmonių, reikia, kad viskas aplink apsiverstų…

Labiausiai tai mane šioje knygoje pritrenkė tiražas – 1800 egzempliorių. Aš visiškai nežinau šiandieninių knygų tiražų (gal ir nelabai noriu žinoti), bet tas skaičius pasirodė be galo mažas. Kaži kiek Lietuvoje yra bibliotekų (google sufleruoja, kad šiek tiek daugiau nei tūkstantis)? O kiek knygas perkančių žmonių (google sufleruoja, kad 3 proc. nusiperka daugiau kaip 10 knygų per metus)? Bet vis tiek, man šis skaičius stebėtinai mažas. Nors ir asocijuojasi su pavadinimu – 180.

Ir atleiskite, bet jau aštuntame puslapyje neištvėriau, pradėjau juoktis. Garsiai. Ne, ne dėl siužeto, bet dėl to autorės stiliaus. Dėl sakinio iš dviejų žodžių. Netgi iš vieno. Kartais rašydama irgi mėgstu taip taupyti žodžius. O kalbėdama – dar dažniau. Bet vis tiek keista man ta rašymo maniera. Reikia perskaityti žymiai daugiau nei aštuonis puslapius, kad priprastum ir nebegalvotum, kad tekstas skirtas šiek tiek atsilikusiems…

Jei rimtai – tai geriau už Frankburgą, šiek tiek prasčiau už Žuvis ir drakonus, ir žymiai žymiai prasčiau už Baden badeno nebus.. Nors patiko ir šis, viskas pakankamai įdomu, skaityti smagu ir lengva. Bet gal per lengva? Ir per greita. Šast, ir baigėsi. O pala, tai gi kur įspūdis? Ką, irgi nelabai liko?

Ką gi. Gaila.

Undinė Radzevičiūtė. Frankburgas.

RADZEVIČIŪTĖ, Undinė. Frankburgas. [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2010. 95 p.

XX amžiaus žmonės vis rečiau ir rečiau tikėjo į Dievą, bet pasipiktinimas, kad jų gyvenime trūksta stebuklų, nuo to tik augo. (psl. 95).

Tai 300-oji į šį tinklaraštį patekusi knyga. Ir, tikriausiai, pati absurdiškiausia. Ir juokingiausia. Labai rekomenduoju tiems, kam lietuvių autorių kūryba atrodo bespalvė ir depresyvi. Kur jau ten. Juk romanus gebame kurti iš pačių kasdieniškiausiu situacijų.

Maža, vos 95 puslapių knygutė išdidžiai vadinama romanu. Linksmas ir tekstas. Labai priminė autorės kitos  knygos „Žuvys ir drakonai“ moteriškių dialogus. Darbuotojai, mirtinai nuobodžiauja biure, ištisai posėdžiauja ir laistosi kava. Dar iniciatyviai arba nelabai ruošiasi kolektyvo šventėmis, o savaitgaliais sėkmingai vykdo kolektyvo stiprinimo programas gamtoje.

Kai pagalvoji, gryna teisybė, o ir pasijuokti iš savęs visai smagu. Prijaučiantiems lietuvių autorių kūrybai paskaityti netgi verta.

Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai.

RADZEVIČIŪTĖ, Undinė. Žuvys ir drakonai: [romanas]. Vilnius: Baltos lankos, 2013. 407 p.

Kodėl praeities įvykiai daug labiau gniaužia kvapą nei dabarties?
Ir kodėl nuolat atrodo, kad gyvenimas tik fonas įdomesnėms istorijoms?
Pagalvojo Šaša.
Kodėl kodėl… (psl. 359).

Prijaučiu drakonams – tai beveik esminė priežastis, kodėl pradėjau skaityti šią knygą. O pradėjus neapleido klausimai: kodėl, kodėl?

Kodėl apie taip gražiai parašytą knygą beveik nėra ką daugiau ir papasakoti? Nors veikėjai – įsimintini. Ir Rytų ir Vakarų. Ir skaityti visai įdomu. Akys tiesiog laksto per Mamos Noros, Šašos, Miki ir senelės Amigorenos pokalbius. Dažnai net grįžta keliais puslapiais atgal. O Tėvas Kastiljonė dar įdomesnis. Būtent dėl jo ir norėjosi skaityti toliau. Net tada, kai atsirado minčių mesti knygą į šalį…

Kodėl neapleidžia jausmas, kad kažko nesupratau? Ypač perskaičiusi pabaigą. Juk knyga nėra bloga. Ar neįdomi. Man labai patiko trumpos istorijos „Baden Badeno nebus“ (kitų autorės knygų nesu skaičiusi).  „Žuvys ir drakonai“ – visiškai kitas lygmuo. Ypatingai savitas tekstas tikrai slepia gilias mintis ir prasmingą turinį. Bet jeigu slepia per giliai?

Paskutiniu metu vis labiau vertinu lietuvių literatūrą. Tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę. Žinau, kad mūsų autorius reikia mokėti skaityti ir suprasti. Tik kodėl tikrai ne visada pavyksta?

 „Kaip sako kinai: drakonas tik tada tikras, kai slepiasi debesyse“ (psl. 159).

Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus.

RADZEVIČIŪTĖ, Undinė. Baden Badeno nebus. [istorijos]. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. 126 p. (Orientyrai).

Gyvenimas ir vėl visiškai išsirežisavo. (psl. 23).

Dar viena maža „Orientyrų“ knygutė, didelėms raidėms, dar didesnėms paraštėms ir truputėliu teksto. Salomėjos gražiai pavadinta brošiūrėle, na o man panašesnė į pradinuko skaitinius – tik tikrai ne turiniu. Nes turinys patiko. Kol kas labiausiai iš skaitytų pretendentų į metų knygos titulą (tiesa, skaičiau tik populiariąją „Silvą Rerum II“).

Jau kažkada rašiau, kaip nelengva rasti įdomių šiuolaikinių lietuviškų tekstų. Suprantu, sukurti sunku. Kad būtų ne per daug depresyviai  ir ne per daug mandrai. O paprastai lietuviškai.

Taigi, iš pradžių buvau nusiteikusi skeptiškai. Kas tas Baden Badenas? Kodėl jo nebus? Ir vėl turėsiu skaityti keistą tekstą, kurį net pačiai autorei tikriausiai būtų sunku paaiškinti… Bet pradėjau skaityti… ir atradau naują savo mėgstamą rašytoją!

Tekstas nei per mandras, nei per liūdnas. Tiesiog trumpos istorijos. Apie gyvenimą. Bet ne kasdieninį. Tokį be komentarų. Tokį, kurį tikrai ne kiekvienas patirs. Tikriausiai, ne kiekvienas ir norėtų. Bet paskaityti gali visi.

Rekomenduoju.