Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Robert Seethaler. Visas gyvenimas.

SEETHALER, Robert. Visas gyvenimas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2017. 131 p.

– Kur taip ilgai buvai? – sušuko jis. – Aš tiek daug turiu ką papasakoti. Nepatikėtum, Mari! Visą šį ilgą gyvenimą!
Ji neatsisuko. Nieko neatsakė. Tik švilpavo vėjas, kaukė ir dejavo, skriedamas pažemiui ir šluodamas paskutinį šių metų sniegą.

Va perskaitai tokią knygą ir nusvyra rankos. Žinai, kad nieko parašyti negalėsi. Nieko tokio, kas nors šiek tiek galėtų apsakyti, koks gėris yra ši knyga. Nežinau, kokiais žodžiais ją apibūdinti. Paprasta? Sklandi? Įspūdinga? Sukrečianti? Viskas taip banaliai skamba… Ir tada dar didesnė nuostaba – o kaip su tais pačiais paprasčiausiais, kasdieniniais žodžiais galima sukurti kažką tokio nuostabaus? Šitokią istoriją? Kaip jiems tai pavyksta? Kaip?

Andrėjas Egeris – kalnų žmogus. Ne, jis nėra koks nors visiškas atsiskyrėlis. Gyvena netoli vieno Austrijos Alpių slėnyje įsikūrusio kaimelio. Eina į parduotuvę. Eina į darbą. Kartą net į karą buvo išėjęs. Tačiau vietoj žmonių jis mieliau renkasi kalnus. Ten jo namai. Ten jis randa džiaugsmą. Ten jis randą jėgų išgyventi visus sunkumus. Visas nuoskaudas. Viską. Ten jo visas gyvenimas.

Man buvo gražu. Labai. Skaitinys, kurio užtenka gal tik porai vakarų, bet kurį norisi laikyti šalia savęs. Ką žinai, kada, kaip tas Egeris, užsinorėsi į kalnus. Kad dar sykį pasimėgautum tuo paprastai tobulu tekstu.

Robert Seethaler. Tabakininkas.

SEETHALER, Robert. Tabakininkas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 199 p.

– Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!

Smagu, kad vos tik pamačius naują knygą, nuojauta šnabžda – skaityk mane, esu gera knyga. Dar smagiau, kai ta nuojauta neapgauna. Francelis, bernutis (koks žodis!) atvažiuoja į Vieną dirbti tabako krautuvėlėje pas  Otą Trsneką. Tabakininko klientai patys įvairiausi, vienas jų –  pats Sigmundas Freudas. Pasinaudodamas keliais cigarais, suskintais narsių vyrų ant saulėtų, derlingų San Chuan i Martineso upės krantų ir švelniai susuktais jų dailių moterų rankų, Francas susipažįsta su profesoriumi artimiau, ir tarp jų užsimezga draugystė.

Labai patiko. Pirmiausia, įdomus istorinis kontekstas. Laikai neramūs, ketvirto dešimtmečio pabaiga, bet Francui kas! Jis ką tik sutiko gražuolę čekę ir jau ketina dėl jos išprotėti. Gerai, kad vos už kelių gatvelių profesoriaus namai, o po langais stovi suoliukas, ant kurio susėdę jiedu kalbasi. Tiesa, šių pokalbių šiek tiek bijojau, labai jau jie visur akcentuojami. Bet be reikalo – jie tokie paprasti, o Francas vis auga ir keičiasi, jau, žiūrėk ir dingęs tas naivus bernelis…

Dar vienas labai didelis pliusas – na tiesiog vienas malonumas skaityti tokią prozą! Vietomis, ypač pradžioje, atrodė, kad autorius rašydamas šypsosi. Šypsosi net ir pabaigoje, kai skaitytojo veidas niaukiasi. Tobula. O dar tas pirkėjos liudijimas apie vienos nakties įvykius. Perskaitei ir skaityk dar kartą. Gražu.

O svarbiausia, pasakojimas taip susipina ir susilipdo, kad pabaigoje belieka tik atsidusti.

Nuo to laiko, kai jis Prateryje Francas surado ir čia pat prarado savo laimę, buvo praėję du mėnesiai. Du mėnesiai liūdnų dienų ir bemiegių naktų.
– Kaipgi prastai atrodai! – pakartojo Otas Trsnekas. – Šuniškai nusivaręs, jei tiksliau pasakius. Kaip pačios mirties nelabas senelis. Baltas it popierius, sulysęs it pagaikštis, mirtinai nusibaigęs ir mažiausiai dešimčia metų pasenęs. Jei ir toliau šitaip, galėsi kitąmet prašyti pensijos.
– Ne, ne, man viskas gerai, – skubiai patikino Francas ir pasilenkė prie laikraščio, išslydusio iš suglebusių rankų. – Gal mane lyg ir oras vargina, bet šiaip nieko blogo.
– O kuo gi tas oras netinka?
– Kad… truputį šaltoka.
– Tai juk dabar žiema.
– Taip, – tyliai atsiduso Francas, – žiema.
Tabakininkas per akinių viršų pažvelgė į savo mokinį, kuris mėgino su visa galva sulįsti į ekonomikos puslapius.
– Tai kas gi dar, išskyrus tą didžiai neįprastą aplinkybę, kad žiema šįmet užklupo mus jau gruodį, kas gi dar tave slegia?
Kelias sekundes vaikinas dar spyrėsi, bet galiausiai neišsilaikė. Laikraštis nučiuožė ant grindų. Francas pašoko nuo taburetės ir, atvertęs galvą į apdulkėjusias lubas, beviltiškai sušuko:
– Aš įsimylėjau!