Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

Svetlana Aleksijevič. Černobylio malda.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Černobylio malda: ateities kronika. [apysaka]. Iš baltarusių ir rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 256 p.

Aš susimąsčiau, kodėl apie Černobylį tyli, beveik nieko nerašo mūsų rašytojai, toliau rašo apie karą, apie lagerius, o čia tyli? Manote, atsitiktinumas? Jeigu Černobylį būtume įveikę, apie jį kalbėtume ir rašytume daugiau. Arba jeigu būtume jį supratę. Mes neįstengiame suvokti to siaubo prasmės. Nesugebame. Kadangi jo neišmatuosi nei žmogiškąją patirtimi, nei žmogui duotu laiku… 

Kažkodėl savojo laiko įrašas apie Černobylį laukė labai ilgai. Jau ir serialas pažiūrėtas, pirmo leidimo knygos išpirktos, dar kartą išleistos, ir visi, kas tik norėjo, ją ne tik sėkmingai perskaitė, gražiai nufotografavo, kažką parašė, pakalbėjo, padiskutavo, bet jau gal net ir pamiršo. Tai ką gi čia daugiau ir bepridursi.

Gal tik tai, kokie svarbūs yra tie žodžiai „pamiršti“ ir „prisiminti“…  Jei ne rašytoja, surinkusi įvykius išgyvenusių liudytojų prisiminimus, jei ne serialas, sulaukęs tiek populiarumo, kažin, ar dabar kas rašytų ar kalbėtų apie šią didžiausią XX katastrofą. Nes 1986 m. balandžio 26 dieną 01:23:58 nutikęs įvykis buvo tiesiog visiškai neįtikėtinas, tiesiog protu nesuvokiamas. Visiškai nerealu, kad Lenino vardu pavadintas reaktorius taip imtų ir susprogtų (ar ne ironiška? Beje, sakoma, kad ši katastrofa labai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo). Net pavojus, kilęs gyventojams, buvo tarsi netikras – nei šūvių, nei lėktuvų, nei bombų. Nieko panašaus, kam buvo ruoštasi, visai ne tai, ko buvo laukta.

Įdomiausia (ir baisiausia) tai, kaip greitai žmonės prisitaiko. Na, sprogo, tai sprogo. Kas ta jonizuojanti spinduliuotė, radioaktyvusis jodas, kažkoks cezis ir stroncis – jie niekam neįdomūs ir nesvarbūs. Sakot, numirsim? Po metų, dviejų, penkerių? Na… Bet dabar svarbiausia – grįžti į namus, iš kurių taip greitai buvome išvežti (grįžo tik nedaugelis). Gyvenimas tęsiasi. Tik šalia tavęs dabar gyvena ir jis – po tariamai saugiai uždengta Arka minutę po minutės skaičiuojantis reaktorius. Bet kol kas esame saugūs. Bent jau šimtą metų. Arba iki kitos panašios katastrofos.

Tai jau trečia autorės literatūrinės dokumetikos knyga. Kaip ir pirmosios „Cinko berniukai“ ir „Karo veidas nemoteriškas“ – labai patiko. Įvairių žmonių, įvairūs pasakojimai, jausmai, emocijos. Taip, būtent jausmai ir emocijos autorės knygose svarbiausia. Ne faktai. Daug kas kartojasi, bet juk nesvarbu, kaip ir kur netenki mylimų žmonių – skausmas juk tas pats. Visų trijų knygų ta pati, tikrai slogi nuotaika, žodžiuose, sakiniuose, pastraipose daug ašarų ir liūdesio. Bet įtraukia, nepaleidžia, ir nors ganėtinai kartu, tai tarsi ta atminties piliulė, kurią būtinai turi išgerti. Kad nepamirštum.

Julia, Katia, Vadimas, Oksana, Olegas… Dabar – Andrejus… „Mes numirsime ir tapsime reikalingi mokslui“ – sakydavo Andrejus. „Mes numirsime, ir mus pamirš“, – galvojo Katia. „Mes numirsime…“ – verkė Julia. Man dabar dangus gyvas, kai į jį žvelgiu… Jie visi ten…

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

 

Svetlana Aleksijevič. Cinko berniukai.

Svetlana Aleksijevič. Cinko berniukai.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Cinko berniukai [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Algimantas Mikuta. Vilnius: Alma littera, 2017. 288 p.

– Žinoma, generolai nešaudo moterų ir vaikų, bet jie įsakinėja. O dabar mes dėl visko kalti! Kareiviai kalti! Dabar esame įtikinėjami: vykdyti nusikalstamus įsakymus yra nusikaltimas. O aš tikėjau tais, kurie įsakinėjo! Tikėjau! Kiek save prisimenu, visą laiką buvau mokomas tikėti. Tik tikėti! Niekas nepatarė, kad pats galvočiau – tikėti ar netikėti, šaudyti ar nešaudyti. Man nuolat buvo kalama: kuo tvirčiau tikėk! Tokie mes iš čia išvažiavom, bet iš ten tokie negrįžom.

Dar viena literatūrinės dokumentikos knyga. Savo stiliumi labai panaši į Karo veidas nemoteriškas (ne, tikrai neatsibodo skaityti) tik pasakojama jau apie kitą, pralaimėtą karą Afganistane. Karas tęsėsi maždaug dešimt metų ir dažniausiai į jį buvo siunčiami jauni, privalomąją karo tarnybą atliekantys kariai, dažnai neturintys pakankamai žinių ir įgūdžių, ir iš viso nelabai žinantys, dėl ko ten važiuoja.

Nuo civilių gyventojų viskas buvo slepiama, o jei ir buvo kas parodoma ar parašoma, tai tik pompastiškos taikios istorijos, kaip tarybiniai kariai padeda vietiniams gyventojams, stato ligonines ir mokyklas, kartu sodina medžius… O tuo tarpu dušimtasis krovinys (taip buvo vadinami žuvusieji) cinko karstuose buvo gabenamas namo. Tyliai ir paslapčia.

Pasakojimai, kaip ir reikia tikėtis, baisūs. Gal todėl, kad vėliau išaiškėjo daug karo nusikaltimų, kurie buvo vykdomi ir prieš civilius gyventojus, tad į grįžusius karius pradėta žiūrėt negatyviai. Dažnas pasakoja, kaip iš pradžių tarnyba Afganistane buvo tapatinama su užsienietiškais daiktais, magnetofonais, kailiniais, brangenybėmis. Retas kuris suprato, dėl ko ten kariauja (buvo sakoma, kad yra siunčiami į „užsienio komandiruotę“ arba „atlikti internacionalinės pareigos“). Tačiau, žinoma, realybė buvo kita. Naujokai net neturėjo normalaus maisto ir ginklų. Dauguma naudojamos amunicijos buvo likę dar nuo Didžiojo Tėvynės karo (taip II-ąjį pasaulinį karą vadino rusai) laikų. Tuo tarpu vietiniai gyventojai kovojo visi, taip pat ir vaikai, moterys, seniai. Nežinojai, kada koks iš pažiūros taikus gyventojas numes granatą. Draugų žūtys skatino keršyti. Skatino neapykantą ir žiaurumą. Būdavo, kad to atsikratyti nepasisekdavo net grįžus namo.

Metai Afganistane žalojo ir žlugdė, kaip ir kiekviename kare, žmonių likimus. Tad beveik nekeista, kad prieš autorę buvo pradėtas teismo procesas, apie kurį rašoma ir šiame knygos leidime. Nepaisant visos literatūrinės ir kultūrinės bendruomenės pasipiktinimų, kaltinimai buvo panaikinti tik iš dalies.

Tai knyga apie kurią galima daug pasakoti ir rašyti, bet kurią geriau tiesiog paskaityti patiems. Vėlgi, nepaisant tų dviprasmiškų jausmų (ar gali būti gaila okupantų?), istorijos sukrečia ir tik patvirtina bet kokio karo beprasmybę: sužlugdyti ne tik pralaimėjusiųjų, bet ir nugalėjusiųjų gyvenimai.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

– Galiu kalbėtis tik su tokiais kaip aš. Su tais, kurie iš ten… Supranti? Taip, aš žudžiau, aš visas kruvinas… Bet jis gulėjo… Mano draugas, buvo man kaip brolis. Atskirai galva, atskirai rankos… Oda… Iškart pasiprašiau į reidą… Kišlake pamačiau laidotuves. Buvo daug žmonių. Jie nešė kūną įvyniotą į kažką baltą… Stebėjau juos pro žiūronus.. Ir įsakiau: „Šaudyt!“
– Kaip dabar gyveni, tai prisimindamas? Juk tau baisu?
– Taip, aš žudžiau… Todėl, kad norėjau gyventi… Norėjau grįžti namo. O dabar pavydžiu mirusiesiems. Jiems neskauda…

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

Svetlana Aleksijevič. Karo veidas nemoteriškas.

ALEKSIJEVIČ, Svetlana. Karo veidas nemoteriškas [apysaka]. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 312 p.

Žinote, kaip per karą visi mąstėme. Mes svajojome: „Va, vyručiai, kad taip išgyvenus… Kokie laimingi žmonės bus po karo! Koks laimingas, koks gražus prasidės gyvenimas. Šitiek išgyvenę žmonės gailėsis vienas kito. Mylės. Tai bus kitokie žmonės“. Mes tuo neabejojome. Nė trupučio.
Deimantėli tu mano… Žmonės kaip ir ankščiau nekenčia vienas kito. Vėl žudo. Šito labiausiai nesuprantu… Ir kas? Mes… Tai mes…

Literatūrinė dokumentika. Netikėtai nustebinęs žanras, kuris neleido užmigti, ragino skaityti dar, ir dar. Moterys pasakoja savo prisiminimus apie, kaip rusai vadina, Didįjį Tėvynės karą. Vienos pasakojimai telpa vos į vieną kitą pastraipą, kitos – į keletą ar daugiau lapų. Daug nutylėjimų, skausmo, ašarų. Bet čia jau dabar, ne tada, kai vos mokyklą baigusios mergaitės veržte veržėsi į frontą. Daugumai atsakymas būdavo – ne. Bet tai nestabdydavo, o tik paskatindavo dar ryžtingiau siekti tikslo – kariauti kartu su vyrais, nebūti ta silpnąja lytimi, kuriai lemta savo mylimųjų laukti namuose ir tikėtis, kad šie grįš.

Bet šlovinimo čia jokio. Tik realybė. Kai kurie atsiminimai tikrai baisūs, kaip baisi ir ta neapykanta, su kuria buvo žudomi vokiečiai (priešai), dažnai dar visai vaikai. Nenuslėpti ir tie prievartavimai,  žudymai, pagaliau pasiekus Vokietiją. O kai karas baigėsi, baigėsi ne visiems. Net grįžę iš vokiečių nelaisvės saviškiai buvo tremiami ir žudomi. O tos pačios moterys, kurioms pasisekė išgyventi, niekinamos ir ilgus metus laikomos kekšėmis ir paleistuvėmis.

Ir tai tik nedidelė dalis knygos. Stebiuosi, kiek daug kariuomenėje moterų: pėstininkių, snaiperių, zenitininkių, ryšininkių, lakūnių, aviamechanikių, sanitarijos instruktorių, chirurgių, felčerių, virėjų, kepėjų, kirpėjų, lauko pirčių ir skalbyklų būrio kovotojų ir taip toliau, ir panašiai. Kiek reikėjo laiko jas visas surasti, aplankyti, pakalbinti. Autorė taip pat papildo pasakojimus savo mintimis, prisimena, kaip jai sekėsi užrašyti šiuos liudijimus, ką ji pati matė, ką išgyveno. Nėra nei smerkimo, nei teisinimo. Juk kare teisiųjų ir nėra, ar ne?

Ir jausmai ganėtinai dviprasmiški. Vos ne kasdien kalbama apie visokias propagandas, informacijos slėpimą ir istorijos faktų iškraipymą. Kiek tiesios knygoje? O gal tai net nėra svarbu? Tai ne istorijos vadovėlis, tai jausmų istorija. Kaip tuos visus įvykius suvokė tuomet komjaunuolišku idealizmu ir patriotizmu gyvenantis jaunimas? Nuo mažens ugdomas besąlygiškai tikėti viskuo, kas sakoma (beje, kai kurie kalbintieji vis dar tebetikėjo). Jokios baimės, dvejonių ar abejonių. Kova iki Pergalės. Baisu. Pikta. Gaila. Kaip lengva ir paprasta sulaužyti jaunų žmonių likimus.

Autorei 2015 metais suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį“ jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.

Negali būti vienos širdies neapykantai, o antros – meilei. Žmogus ją turi vieną, ir visada galvojau apie tai, kaip išgelbėti savo širdį.