Philip Roth. Kiekvienas žmogus.

ROTH, Philip. Kiekvienas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Vaga, 2019. 144 p.
PEN/Faulknerio premija.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga.

Chm.. kiek daug reikšmės turi metas, kuomet išsirenki skaityti vieną ar kitą knygą. Kol aplinkui banguoja panika, auga kruopų paklausa, o kiekvienas gandas priimamas kaip švenčiausia tiesa – skaitau mažą knygutę apie vieno žmogaus gyvenimą. Tos plonos knygelės niekada nenuvilia. Šį sykį – irgi.

Viskas prasideda nuo laidotuvių. Laidojamas vyras, tėvas, brolis, malonus kaimynas ir geras bendradarbis. Beriant ant karsto žemes pro akys praslysta visas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės iki pat vienišos senatvės. Lėtai, ramiai, filosofiškai. Ir skaudžiai. Skaitau ir tiek daug asociacijų. Su tokiu pat vienišu Kolumbijos universiteto lituanistikos profesoriumi (>). Su dviem vienišais kaimynais, kurie tenori ramiai pasikalbėti ir praleisti naktį šalia vienas kito (>). Su autoriumi, kuris paprasčiausiais žodžiais rašydamas apie savo gyvenimą sukūrė šešių dalių šedevrą (>). Skaitau ir negaliu nesižavėti. Kaip paprasta. Ir kaip gerai. Autoriaus pavardė girdėta, yra išleistos bent kelios jo knygos lietuviškai. Šaunu – bus dar ko paieškoti ir dar ką paskaityti.

Patiko. Labai tinkamas laikmetis skaityti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir beprasmybes. Kad nekiltų panika ir noras lėkti į parduotuvę grikių.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga. Jei būtų žinojęs apie kiekvieno ilgame profesiniame gyvenime pažinto vyro ir moters mirtinas kančias, kiekvieną skausmingą istoriją su apgailestavimais, netektimis ir stoicizmu, baime, panika, vienatve ir siaubu, jei būtų žinojęs apie visus ankščiau jiems esminius dalykus, su kuriais tenka skirtis, ir kaip tie žmonės sistemingai naikinami, būtų turėjęs likti prie telefono visą dieną, o paskui naktį ir apskambinti dar bent šimtą žmonių. Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės.

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą.

LESSING, Doris. Nurodymai žengiantiems į pragarą [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2019. 304 p.
Nobelio literatūros premijos laureatė.

– Visais laikais pasaulyje yra žmonių, kurie tai žino, – pasakė profesorius. – Bet jie garsiai nekalba. Tiesiog tyliai kilnojasi iš vietos į vietą ir gelbėja žmones, kuriuos žino esant spąstuose. O tada ištrūkusieji jaučiasi lyg gaivalėdamiesi nuo chloroformo. Jie supranta, kad visą gyvenimą miegojo ir sapnavo.

Besaikis trilerių skaitymas turi vieną neabejotiną pliusą. Po jų bet kokia rimtesnė knyga atrodo mažų mažiausiai stebuklas. Tai nieko keisto, kad ši raudona knyga keistu pavadinimu tapo pirmuoju mano šių metų gardėsiu. O visi atsiliepimai, kad ji nuobodi, ištęsta ar pan. – tiesiog tikrų tikriausias nesusipratimas.

Sudomino pavadinimas. Dar žanras (rašo, kad fantastika, bet man taip neatrodė). Tuomet siužetas. Dar labiau pačios autorės knygai parinkta kategorija – „Vidinio pasaulio beletristika. Nes čia nėra daugiau kur eiti, tik vidun.“ Tai kaip po tokios įžangos nepulsi skaityti? Ir skaičiau. Su pačiu didžiausiu susidomėjimu.

Į psichiatrinę ligoninę atveža vyriškį, kuris nieko neprisimena, neturi jokių asmeninių daiktų. Jo niekas neieško. Du gydytojai bando jį gydyti skirtingais metodais, abu apie ligonį turi savo nuomonę. Ligonis apie aplinkinius irgi turi savo nuomonę. Tiesa, tik tada, kai juos mato. Bet dažniausiai jis klajoja savo pasaulyje – vandenyne, keistoje saloje, kosmose, Jugoslavijoje….

Patiko. Tą laipsnį (labai/nelabai) įvertinti sunku – mane tiesiog labai traukė skaityti. Rijau pastraipas ir puslapius. Taip, kaip kažkada Pi gyvenimą arba, visai neseniai, lietuvišką ekologinę distopiją Oro. Nemanau, kad viską supratau. Pernelyg nesistengiau, tiesiog mėgavausi atradimais. Visko ten tiek daug, tiek sąsajų ir alegorijų. Dar nebaigusi knygos, jau gūglinau apie ją ir autorės kūrybą. Lessing – Nobelio premijos laureatė. Ir jei toms premijoms dažnai neteikiu pernelyg daug dėmesio – visgi kaip tai jaučiasi! Siužete, tekste, mintyse – kiekviename sakinyje….

Kokiam skaitytojui? Mėgstančiam nuotykius. Literatūrinius atradimus. Mėgstančiam skaityti knygas ne po vieną kartą…

Algimantas Zurba. Integralas.

ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.

O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius. 

Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.

Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.

Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.

Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.

Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.

Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.

Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.

Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.

PRISTAVKINAS, Anatolijus. Snaudė naktį aukso debesėlis. [apysaka]. Iš rusų k. vertė Sigita Papečkienė. Vilnius: Vaga, 1989. 201 p.

Snaudė naktį aukso debesėlis
Ant krūtinės kalno akmenuoto;
Ankstų rytą per žydrynės plotą
Jis išskrido, laisvėn pasikėlęs.

Ir tik drėgnas pėdsakas paliko
Raukšlėje pražilusio kalnyno.
Vienišas, nuliūdęs tarp smiltynų
Stovi jis, raudodamas iš tyko.

/Michailas Lermontovas/

Ieškodama namuose vietos niekaip nebetelpančioms knygoms, netyčia ištraukiau šitą labai gražiai pavadintą apysaką. Bet po tokiu romantišku pavadinimu slypi visai ne romantinė istorija. Parašyta tuo metu, kai garsiau pradėta kalbėti apie sovietinių laikų baisybes nuo kurių baisu dar ir šiandien.

Broliams dvyniams Kuzminiukams, Koliai ir Sašai taip baisu tikriausiai nebuvo. Jų kasdienis vienintelis galvosūkis – kaip susirasti ėdesio. Taip taip, autorius žodžių nesirenka. Tai va, vienuolikmečiams našlaičiams išradimo netrūko, tad ir gyvenimas buvo pakenčiamas, kol vieną kartą po eilinės ne visai sėkmingos operacijos, nenorėdami įkliūti, jie sugalvoja važiuoti į Kaukazą. Maždaug pusė tūkstančio našlaičių (tarp jų ir autorius) buvo atrinkti, susodinti į traukinį ir išvežti į Kaukazą, kur niekas nežinojo, kas jų ten laukia. Bet aišku, vaikams tai buvo ne motais ir kai kurių suaugusiųjų akyse karts nuo karto pasirodydavusi baimė nieko nereiškė.

Apysaka autobiografinė. Labai įtaigi. Įtraukia nuo pirmo sakinio. Tiesa, prisipažinsiu, taip ir nesupratau, gal autorius ir yra tas Kolia Kuzminiukas? Ne? Jis kartas nuo karto įsiterpia, vis nutraukdamas pasakojimą, tarsi norėdamas sustiprinti skaitomo teksto tikroviškumą. Bet skaitytojui, bent jau man, sunku net įsivaizduoti tokį gyvenimą, tuos įvykius, tuos vaikus, kurie gal gimė per anksti, o gal per vėlai, bet tikrai ne pačiu geriausiu laiku.

Aš žinojau, aš veikiausiai žinojau, šitaip nebūna, o jeigu ir būna, tai ne prieš gera, per daug jau gerai, kad paskui nebūtų dar blogiau. Bet kaip tik tada, nujausdamas negandas, aš pirmąsyk ūmai supratau, jog aš gyvas, jog aš iš tikrųjų esu, o paskui aš numirsiu. Tas geliantis jausmas, kad visa greitai praeis, ką aš vos tik patyriau, smogė man visam gyvenimui kaip perkūno trenksmas, kaip skeveldra vairuotojai Verai į pačią širdį! Kaip nesinorėjo mirti, viešpatie! Bet tik vėliau aš supratau, perskaitęs kažkokį mokslinį straipsnį, jog manyje tuo momentu nubudo „mirties genas“, kuris įgimtas kiekvienam gyvam žmogui, bet iki tam tikro laiko nepasireiškia, o tik ankstyvoje jaunystėje kokiu nors ypatingu akimirksniu… Ir paskui jau lieka visam gyvenimui. O vaikai, kaip ir aš ligi to laiko, gyvena nežinodami, kad visa kas praeina, ir todėl nemirtingi jie.

Charles Martin. Kalnas tarp mūsų.

MARTIN, Charles. Kalnas tarp mūsų. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Vaga, 2017. 352 p.

Reikalai blogėjo.

Keista knyga. Keistas net jos kelias į skaitytinų knygų sąrašą. Pamačiau greitai pasirodysiančio filmo anonsą ir užsinorėjau perskaityti. Iš karto, čia ir dabar. Be galo retas atvejis. Gal net vienintelis.

Tai kas čia per stebuklas? Jokio. Tikrai jokio. Pati išgyvenimo istorija – taip, tai stebuklas. Bet man niekur ir nepavyko surasti, tikra ji (toji istorija), ar tiesiog romantiška fikcija.

Aerouostas. Pūga. Skrydžiai atšaukti. Du žmonės, susitikę visai atsitiktinai. Spontaniškas sprendimas aplenkti audrą mažu privačiu lėktuvėliu. Krytis. Jis, ji ir Napoleonas. Daug sniego, šimtai valandų ištvermės ir žmogiškųjų galių išbandymų. Romantiška pabaiga, kurios dabar net negalėčiau papasakoti. Kelios ašarėlės.

Jei ne katastrofos nuotaika, kai pats skaitytojas nori sužinoti, kas bus toliau, net nebūtų apie ką rašyti. O ką jie darys? O ar jie išsigelbės? Išgelbės šunį? O gal jį suvalgys? O kas ta Reičelė? Sužinojau. Viliuosi, kad filmas bus daug įdomesnis. Istorija juk gera, tiesa?

Turėjo būti kur kas geriau. Nebuvo. Truputį gaila.

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite krentančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Maiklas Kraitonas. „Andromedos“ štamas.

KRAITONAS, Maiklas (CRICHTON, Michael). „Andromedos“ štamas [romanas]. Iš anglų k. vertė Romualda Zagorskienė. Vilnius: Vaga, 1975. 238 p.
Serija „Zenitas“.

— Sere, mes matome gulinčius žmones. Daugybę žmonių. Atrodo, visi negyvi.

80 kp (kp – tai sovietinių laikų kapeikos, analogas dabartiniams ct). Tiek už fantastikos klasiką, kuri, perleista dabar, tikriausiai kainuotų kokius 8,00 Eur. Mažiausiai. Ne, čia tikrai ne iš serijos „kaip ankščiau buvo geriau“… Ne, čia tiktai džiaugsmas, kad ir tarp senienų vis galima šį bei tą įdomaus atrasti.

Kraitonas yra tas pats amerikiečių rašytojas Chrichton, parašęs „Jūros periodo parką“, „Sferą“ ir t.t. „Andromedos“ štamas yra pirmasis fantastinis romanas, neįprastas tuo, kad veiksmas vyksta praeityje (t.y. parašytas 1969 m., o viskas vyksta 1961 m.). Bet kokiu atveju, tai nebesvarbu: ar taip, ar taip, tai jau praeitis. Praeitis, kuomet biologija, kaip mokslo šaka, dar nebuvo pakankamai vertinama, o pirmosios ESM stebino savo gebėjimais padėti žmonijai.

Puikumėlis. Įsitraukiau nuo pirmo sakinio, perskaičiau per kelis prisėdimus. Gal kiek panaši į „Sferą“: pačių gudriausių mokslininkų ketvertukas gauna užduotį išsiaiškinti viską apie paslaptingą nežinomą bakteriją (o gal virusą). Vyrukai nugabenami į slaptą laboratoriją ir imasi darbo. Parašyta puikiai, intriga išlaikoma, veikėjai įdomūs, dar įdomesni autoriaus pasvarstymai apie mokslą, techniką, ateitį, slaptosios laboratorijos aprašymai. Viskas konkretu ir jokio tuščiažodžiavimo. Panašu, kad „Zenitas“ buvo puiki mokslinės fantastikos knygų serija.

Iš teisybės žmogaus čia visai nereikėjo, jis nevykdė jokios funkcijos. ESM valdė pati save, kas dvylika minučių per visas schemas buvo leidžiami kontroliniai uždaviniai, ir, pasirodžius neteisingam atsakymui, ESM automatiškai išsijungtų.

Ką gi, atgal į praeitį?

Antanas Vienuolis. Paskenduolė.

VIENUOLIS, Antanas. Paskenduolė [apsakymas]. Iliustravo raižiniais Eduardas Jurėnas. Vilnius: Vaga, 1982. 72 p.

Po poros dienų Veronika visai pasveiko, ir nebereikėjo jau jai nei kunigo, nei „egzorto“, tik nuo to karto amžinai dingo jos veide skaistumas ir būdo linksmumas; nuo to karto niekas daugiau nebegirdėjo Veronikos nei juokiantis, nei giedant. Bėda nugalėjo ją, susiliejo su ja ir užnuodijo visas jos mintis, būdą ir visą gyvenimą. (psl. 25).

Tie raižiniai tikra mano silpnybė. Tiksliau, ta serija gražiai išleistų knygų. Atrodo, perskaityčiau bet ką: senoviškas šriftas, didelis formatas, didelės iliustracijos. Malonumas atsiversti ir skaityti. Šį kart – Paskenduolė – laikoma viena iš pirmųjų, taip tikroviškai ir stipriai aprašytų moters dramų lietuvių literatūroje (bent man taip atrodo). Veronika šauni mergina, visų mėgstama, mylima ir laiminga. Kol.. sulaužo to laikmečio taisykles ir tampa atstumtąja.

Ai, ką čia pasakoti, juk ir taip visi žino. Žinojau ir aš, bet tik dabar pastebėjau, koks tai tekstas…

Verkė jau ne savo bėdos, ne gėdos ir ne sumušta esanti, tik verkė, kad tie visi artimi geri žmonės, visi dėdės, tetulės, draugės, lipšnūs berneliai, kuriems ji taip rūpėjo, kurie ją taip mylėjo, dabar ją taip skaudžiai išjuokė, nužemino ir, kai nenaudėlę ar kokią išgamą, amžinai išstūmė iš savo tarpo. Verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta, o drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus laukus mėnesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Anicoko daina.

Eduardo Jurėno raižiniai

Eduardo Jurėno raižiniai

Dar kelios šios serijos knygos:

Motiejus Valančius. Palangos Juzė.
Kristijonas Donelaitis. Metai.

Juozas Tumas – Vaižgantas. Rimai ir Nerimai.

TUMAS – VAIŽGANTAS, Juozas. Rimai ir Nerimai [apysakos ir apsakymai]. Vilnius: Vaga, 1979. 420 p.

Pilko gyvenimo dulkės, kaip vištai asloje pasikrapščius, sukilo ir uždengė šviesą, žmonišką ir dievišką. (psl. 406).

Kaži, ar būčiau sugalvojusi vasaros skaitiniais pasirinkti Vaižgantą, jei ne tas įspūdingas spektaklis, po kurio būtinai turėjau perskaityti ir apysaką. Tikslas buvo tik ji, bet nejučia perskaičiau visą knygą – tiesiog taip buvo gražu ir gera.

Apie Vaižgantą kažkokių ypatingų žinių mano galvoje užsilikę nebebuvo, neskaitant prisiminimų apie kažkada vargais negalais kankintus „Dėdes ir dėdienes“ ir šiaip ne taip išspaustą kažkokį rašinėlį ta tema… Varge, reikėtų uždrausti skaityti tokias knygas skaitytojams, kurių galvose dar ne kažkas. Kad paskui nereikėtų klausytis traumuotų asmenybių, kurių meilę knygoms ir skaitymui neva sužlugdė privalomoji literatūra, ypač lietuvių klasika… Netgi aš, niekad nebūčiau sugalvojusi dar kartą paskaityti Vaižgantą, jei ne tas Nebylys.

Nebylys. Vienas reikšmingesnių darbų, autoriaus išdidžiai vadintas romanu. Iš tikrųjų, tai neilga ir iš pažiūros paprasta apysaka apie du neišskiriamus draugus Kazimierą Šnervą ir Joną Butkį. Ir Anelją. Ir kaip ėmė viskas, ir baigėsi…. O paskui ir visi kiti: neilgi apsakymai, „kaimiški vaizdeliai“ iš tuometinės kasdienybės, apie naktigones, vaikiškas ir nelabai draugystes, kaimynų sutarimus ir nesutarimus, arklį, netgi apie kiaulę ir jos liūdną galą. Dar kelios apysakos. „Žemaičių Robinzonas“ – jau taip gaila man to Vinco Kaniavos…. Ir pagaliau „Dėdės ir dėdienės“ – labai nedrąsiai, šiek tiek dar prisimindama ne kokius pirminius įspūdžius. Taip ir nebeliko knygos. Liko tik toks geras ramybės jausmas ir noras dar ir dar. Užsikabinau. Panašu, kad ir iki „Pragiedrulių“.

Originalu ir gražu, nors šiek tiek ir liūdna.

Selma Lagerlef. Liovenšioldų žiedas. Šarlota Liovenšiold. Ana Sverd

LAGERLEF, Selma. Liovenšioldų žiedas. Šarlota Liovenšiold. Ana Sverd [trilogija]. Iš švedų k. vertė Eugenija Stravinskienė. Vilnius: Vaga, 1975. 464 p.

Tačiau užvis labiausiai prie židinio klestėjo visokie pasakojimai apie įvairius žygdarbius ir nuotykius. Šitos poringės džiugino tiek seną, tiek jauną, o jos niekada nesibaigdavo. Nes žygdarbių ir nuotykių, ačiū dievui, visada buvo pakankamai šiame pasaulyje (psl. 33).

O ši autorė su savo knygomis tikrai galėtų taikyti į visokius ten šimtmečio knygų ar autorių sąrašus. Gražu, gražu, gražu. Miela ir gera skaityti. Kaip rašoma knygos pabaigoje, autorei ir jos kūrybai didelę įtaką turėjo vaikystėje girdėtos legendos ir padavimai. Gal ir knygos todėl atrodo tarsi pasakos. Kai sunku suprasti, kur čia tikrovė, o kur pramanas.

Ši trilogija yra paskutinis autorės kūrinys. Nors istorija apima daugiau nei šimtmetį, veikėjai kažkaip vienas su kitu susiję, jie patys ar jų artimieji priklauso kadaise garsiai Liovenšioldų giminei. O joje buvo visokių: ir nuoširdžių, ir sąžiningų, ir atvirų, ir gobšuolių, ir veidmainių, ir fanatikų… Visko. Na ir nepaskutinėje vietoje meilė, žinoma. Kartais juokinga, kartais graudi, kartais pernelyg karšta…O kaip aistros ir nuotykiai jau ima rimti, žiūrėk, vėl autorė pradeda naują istoriją…

Vienu žodžiu, skaityti smagu, malonu ir tikrai neprailgsta.