Philip Roth. Kiekvienas žmogus.

Philip Roth. Kiekvienas žmogus.

ROTH, Philip. Kiekvienas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Vaga, 2019. 144 p.
PEN/Faulknerio premija.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga.

Chm.. kiek daug reikšmės turi metas, kuomet išsirenki skaityti vieną ar kitą knygą. Kol aplinkui banguoja panika, auga kruopų paklausa, o kiekvienas gandas priimamas kaip švenčiausia tiesa – skaitau mažą knygutę apie vieno žmogaus gyvenimą. Tos plonos knygelės niekada nenuvilia. Šį sykį – irgi.

Viskas prasideda nuo laidotuvių. Laidojamas vyras, tėvas, brolis, malonus kaimynas ir geras bendradarbis. Beriant ant karsto žemes pro akys praslysta visas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės iki pat vienišos senatvės. Lėtai, ramiai, filosofiškai. Ir skaudžiai. Skaitau ir tiek daug asociacijų. Su tokiu pat vienišu Kolumbijos universiteto lituanistikos profesoriumi (>). Su dviem vienišais kaimynais, kurie tenori ramiai pasikalbėti ir praleisti naktį šalia vienas kito (>). Su autoriumi, kuris paprasčiausiais žodžiais rašydamas apie savo gyvenimą sukūrė šešių dalių šedevrą (>). Skaitau ir negaliu nesižavėti. Kaip paprasta. Ir kaip gerai. Autoriaus pavardė girdėta, yra išleistos bent kelios jo knygos lietuviškai. Šaunu – bus dar ko paieškoti ir dar ką paskaityti.

Patiko. Labai tinkamas laikmetis skaityti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir beprasmybes. Kad nekiltų panika ir noras lėkti į parduotuvę grikių.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga. Jei būtų žinojęs apie kiekvieno ilgame profesiniame gyvenime pažinto vyro ir moters mirtinas kančias, kiekvieną skausmingą istoriją su apgailestavimais, netektimis ir stoicizmu, baime, panika, vienatve ir siaubu, jei būtų žinojęs apie visus ankščiau jiems esminius dalykus, su kuriais tenka skirtis, ir kaip tie žmonės sistemingai naikinami, būtų turėjęs likti prie telefono visą dieną, o paskui naktį ir apskambinti dar bent šimtą žmonių. Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės.

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą.

Doris Lessing. Nurodymai žengiantiems į pragarą.

LESSING, Doris. Nurodymai žengiantiems į pragarą [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Vaga, 2019. 304 p.
Nobelio literatūros premijos laureatė.

– Visais laikais pasaulyje yra žmonių, kurie tai žino, – pasakė profesorius. – Bet jie garsiai nekalba. Tiesiog tyliai kilnojasi iš vietos į vietą ir gelbėja žmones, kuriuos žino esant spąstuose. O tada ištrūkusieji jaučiasi lyg gaivalėdamiesi nuo chloroformo. Jie supranta, kad visą gyvenimą miegojo ir sapnavo.

Besaikis trilerių skaitymas turi vieną neabejotiną pliusą. Po jų bet kokia rimtesnė knyga atrodo mažų mažiausiai stebuklas. Tai nieko keisto, kad ši raudona knyga keistu pavadinimu tapo pirmuoju mano šių metų gardėsiu. O visi atsiliepimai, kad ji nuobodi, ištęsta ar pan. – tiesiog tikrų tikriausias nesusipratimas.

Sudomino pavadinimas. Dar žanras (rašo, kad fantastika, bet man taip neatrodė). Tuomet siužetas. Dar labiau pačios autorės knygai parinkta kategorija – „Vidinio pasaulio beletristika. Nes čia nėra daugiau kur eiti, tik vidun.“ Tai kaip po tokios įžangos nepulsi skaityti? Ir skaičiau. Su pačiu didžiausiu susidomėjimu.

Į psichiatrinę ligoninę atveža vyriškį, kuris nieko neprisimena, neturi jokių asmeninių daiktų. Jo niekas neieško. Du gydytojai bando jį gydyti skirtingais metodais, abu apie ligonį turi savo nuomonę. Ligonis apie aplinkinius irgi turi savo nuomonę. Tiesa, tik tada, kai juos mato. Bet dažniausiai jis klajoja savo pasaulyje – vandenyne, keistoje saloje, kosmose, Jugoslavijoje….

Patiko. Tą laipsnį (labai/nelabai) įvertinti sunku – mane tiesiog labai traukė skaityti. Rijau pastraipas ir puslapius. Taip, kaip kažkada Pi gyvenimą arba, visai neseniai, lietuvišką ekologinę distopiją Oro. Nemanau, kad viską supratau. Pernelyg nesistengiau, tiesiog mėgavausi atradimais. Visko ten tiek daug, tiek sąsajų ir alegorijų. Dar nebaigusi knygos, jau gūglinau apie ją ir autorės kūrybą. Lessing – Nobelio premijos laureatė. Ir jei toms premijoms dažnai neteikiu pernelyg daug dėmesio – visgi kaip tai jaučiasi! Siužete, tekste, mintyse – kiekviename sakinyje….

Kokiam skaitytojui? Mėgstančiam nuotykius. Literatūrinius atradimus. Mėgstančiam skaityti knygas ne po vieną kartą…

Algimantas Zurba. Integralas.

Algimantas Zurba. Integralas.

ZURBA, Algimantas. Integralas [romanas]. Vyr mokykl. amž. Vilnius: Vaga, 1983. 286 p.

O aš jaučiu, kad be galo didelė našta iš kažkur – tikriausiai iš tolimų galaktikų, kur blykčioja meteorų ugnys ir ūkais pavirsta žvaigždžių spiečiai, – nusileidžia ir pamažėle užgula mano pečius. 

Laimis Kupstas – eilinis vienuoliktokas. Na, gal ne visai eilinis – jam labai patinka ir gerai sekasi matematika. Dar jis – vienišius ir cinikas, pašiepiantis visus iš eilės. Artėja baigiamieji egzaminai, bet ne jie yra didžiausias vaikino rūpestis. Kaip tik dabar gyvenimas su visa savo realybe užgriuvo kaip reikiant. Viduje – tikras chaosas.

Vėl suplėšiau knygą. Skaičiau ją tikrai ilgai – išleista taupiai, senoviškai, plonu viršelio. Nenuostabu, kad vienas spaudos lankas ėmė ir iškrito… Ir taip, taip vėl jis – projektas Vasara su knyga. „Perskaityk knygą, kurios pavadinimas prasideda iš tos pačios kaip ir tavo vardas“. Puiku, pagaliau perskaitysiu knygą, kuri nuolat kartas nuo karto vis pasimaišydavo akiratyje.

Taigi, keliamės kažkur į praeito amžiaus devintą dešimtmetį. Mokykloje tvyro komjaunuoliška dvasia, asmeniniai darbo tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo planai. Tik niekam jie nerūpi. Rūpi šimtadienis sodyboje, butelio žaidimas, plotai ir vakarėliai. O Laimio galvoje ne tai. Jam rūpi kaip išgyventi yrančioje šeimoje, kaip išgyventi kvailių klasėje, kaip išgyventi visokius brendimo reikalus ir visą kitą. Ai, dar yra kartingai, draugystė ir nepagražinta gyvenimo realybė. Tiksliai tokia, kokia buvo maždaug prieš beveik keturis dešimtmečius.

Patiko. Kartais tik atrodė, kad mąsto ir kalba ne Laimis Kupstas. Tai labiau suaugusio, labiau patyrusio ir daugiau mačiusio žmogaus mintys. Nors… gal Laimis ir galėjo būti toks – be išmaniųjų, interneto ir kompiuterių jis turėjo pakankamai laiko stebėti, klausytis, pažinti ir suprasti. Tiesa, Zurbos pavardė man kažkodėl visada asocijavosi su istorijomis apie karą ir pokarį. Na, dar su vaikiškomis knygelėmis. Bet pasirodo, labiausiai jis išgarsėjo romanais apie jaunimą. Būtent šiuo ir 1975 metais parašytu „Šimtadieniu“.

Pasiknisti po senų knygų lentynas kartais verta.

Viskas – niekai, viskas – praeina, viskas – prisimiršta. Tai ko dabar draskyti, žmogau, ko dilinti sau nervus? Suirs jie ir taip, tad gyvenk, klampok savo taku – kur dera, ir liaukis svaičiojęs. Ūkuose besislepiančioms galaktikos, pačiai visatai – niekam nereikalingos kažkokio menko gyvūno, žemės knygose įrašyto Laimono Kupsto vardu, vidinės audros, nes jos yra niekas, palyginus su neaprėpiamais dydžiai ir ir pačia begalybe. Viskas susipina, bet ir vėl išsiskiria… Išsiskiria, vėl susipina. Taip buvo. Yra. Bus.

Už romaną „Integralas“ autoriui 1982 m. buvo paskirta LTSR valstybinė premija.

Anatolijus Pristavkinas. Snaudė naktį aukso debesėlis.

PRISTAVKINAS, Anatolijus. Snaudė naktį aukso debesėlis. [apysaka]. Iš rusų k. vertė Sigita Papečkienė. Vilnius: Vaga, 1989. 201 p.

Snaudė naktį aukso debesėlis
Ant krūtinės kalno akmenuoto;
Ankstų rytą per žydrynės plotą
Jis išskrido, laisvėn pasikėlęs.

Ir tik drėgnas pėdsakas paliko
Raukšlėje pražilusio kalnyno.
Vienišas, nuliūdęs tarp smiltynų
Stovi jis, raudodamas iš tyko.

/Michailas Lermontovas/

Ieškodama namuose vietos niekaip nebetelpančioms knygoms, netyčia ištraukiau šitą labai gražiai pavadintą apysaką. Bet po tokiu romantišku pavadinimu slypi visai ne romantinė istorija. Parašyta tuo metu, kai garsiau pradėta kalbėti apie sovietinių laikų baisybes nuo kurių baisu dar ir šiandien.

Broliams dvyniams Kuzminiukams, Koliai ir Sašai taip baisu tikriausiai nebuvo. Jų kasdienis vienintelis galvosūkis – kaip susirasti ėdesio. Taip taip, autorius žodžių nesirenka. Tai va, vienuolikmečiams našlaičiams išradimo netrūko, tad ir gyvenimas buvo pakenčiamas, kol vieną kartą po eilinės ne visai sėkmingos operacijos, nenorėdami įkliūti, jie sugalvoja važiuoti į Kaukazą. Maždaug pusė tūkstančio našlaičių (tarp jų ir autorius) buvo atrinkti, susodinti į traukinį ir išvežti į Kaukazą, kur niekas nežinojo, kas jų ten laukia. Bet aišku, vaikams tai buvo ne motais ir kai kurių suaugusiųjų akyse karts nuo karto pasirodydavusi baimė nieko nereiškė.

Apysaka autobiografinė. Labai įtaigi. Įtraukia nuo pirmo sakinio. Tiesa, prisipažinsiu, taip ir nesupratau, gal autorius ir yra tas Kolia Kuzminiukas? Ne? Jis kartas nuo karto įsiterpia, vis nutraukdamas pasakojimą, tarsi norėdamas sustiprinti skaitomo teksto tikroviškumą. Bet skaitytojui, bent jau man, sunku net įsivaizduoti tokį gyvenimą, tuos įvykius, tuos vaikus, kurie gal gimė per anksti, o gal per vėlai, bet tikrai ne pačiu geriausiu laiku.

Aš žinojau, aš veikiausiai žinojau, šitaip nebūna, o jeigu ir būna, tai ne prieš gera, per daug jau gerai, kad paskui nebūtų dar blogiau. Bet kaip tik tada, nujausdamas negandas, aš pirmąsyk ūmai supratau, jog aš gyvas, jog aš iš tikrųjų esu, o paskui aš numirsiu. Tas geliantis jausmas, kad visa greitai praeis, ką aš vos tik patyriau, smogė man visam gyvenimui kaip perkūno trenksmas, kaip skeveldra vairuotojai Verai į pačią širdį! Kaip nesinorėjo mirti, viešpatie! Bet tik vėliau aš supratau, perskaitęs kažkokį mokslinį straipsnį, jog manyje tuo momentu nubudo „mirties genas“, kuris įgimtas kiekvienam gyvam žmogui, bet iki tam tikro laiko nepasireiškia, o tik ankstyvoje jaunystėje kokiu nors ypatingu akimirksniu… Ir paskui jau lieka visam gyvenimui. O vaikai, kaip ir aš ligi to laiko, gyvena nežinodami, kad visa kas praeina, ir todėl nemirtingi jie.

Charles Martin. Kalnas tarp mūsų.

MARTIN, Charles. Kalnas tarp mūsų. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Vaga, 2017. 352 p.

Reikalai blogėjo.

Keista knyga. Keistas net jos kelias į skaitytinų knygų sąrašą. Pamačiau greitai pasirodysiančio filmo anonsą ir užsinorėjau perskaityti. Iš karto, čia ir dabar. Be galo retas atvejis. Gal net vienintelis.

Tai kas čia per stebuklas? Jokio. Tikrai jokio. Pati išgyvenimo istorija – taip, tai stebuklas. Bet man niekur ir nepavyko surasti, tikra ji (toji istorija), ar tiesiog romantiška fikcija.

Aerouostas. Pūga. Skrydžiai atšaukti. Du žmonės, susitikę visai atsitiktinai. Spontaniškas sprendimas aplenkti audrą mažu privačiu lėktuvėliu. Krytis. Jis, ji ir Napoleonas. Daug sniego, šimtai valandų ištvermės ir žmogiškųjų galių išbandymų. Romantiška pabaiga, kurios dabar net negalėčiau papasakoti. Kelios ašarėlės.

Jei ne katastrofos nuotaika, kai pats skaitytojas nori sužinoti, kas bus toliau, net nebūtų apie ką rašyti. O ką jie darys? O ar jie išsigelbės? Išgelbės šunį? O gal jį suvalgys? O kas ta Reičelė? Sužinojau. Viliuosi, kad filmas bus daug įdomesnis. Istorija juk gera, tiesa?

Turėjo būti kur kas geriau. Nebuvo. Truputį gaila.

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite krentančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Maiklas Kraitonas. „Andromedos“ štamas.

kraitonas_andromedosKRAITONAS, Maiklas (CRICHTON, Michael). „Andromedos“ štamas [romanas]. Iš anglų k. vertė Romualda Zagorskienė. Vilnius: Vaga, 1975. 238 p.
Serija „Zenitas“.

— Sere, mes matome gulinčius žmones. Daugybę žmonių. Atrodo, visi negyvi.

80 kp (kp – tai sovietinių laikų kapeikos, analogas dabartiniams ct). Tiek už fantastikos klasiką, kuri, perleista dabar, tikriausiai kainuotų kokius 8,00 Eur. Mažiausiai. Ne, čia tikrai ne iš serijos „kaip ankščiau buvo geriau“… Ne, čia tiktai džiaugsmas, kad ir tarp senienų vis galima šį bei tą įdomaus atrasti.

Kraitonas yra tas pats amerikiečių rašytojas Chrichton, parašęs „Jūros periodo parką“, „Sferą“ ir t.t. „Andromedos“ štamas yra pirmasis fantastinis romanas, neįprastas tuo, kad veiksmas vyksta praeityje (t.y. parašytas 1969 m., o viskas vyksta 1961 m.). Bet kokiu atveju, tai nebesvarbu: ar taip, ar taip, tai jau praeitis. Praeitis, kuomet biologija, kaip mokslo šaka, dar nebuvo pakankamai vertinama, o pirmosios ESM stebino savo gebėjimais padėti žmonijai.

Puikumėlis. Įsitraukiau nuo pirmo sakinio, perskaičiau per kelis prisėdimus. Gal kiek panaši į „Sferą“: pačių gudriausių mokslininkų ketvertukas gauna užduotį išsiaiškinti viską apie paslaptingą nežinomą bakteriją (o gal virusą). Vyrukai nugabenami į slaptą laboratoriją ir imasi darbo. Parašyta puikiai, intriga išlaikoma, veikėjai įdomūs, dar įdomesni autoriaus pasvarstymai apie mokslą, techniką, ateitį, slaptosios laboratorijos aprašymai. Viskas konkretu ir jokio tuščiažodžiavimo. Panašu, kad „Zenitas“ buvo puiki mokslinės fantastikos knygų serija.

Iš teisybės žmogaus čia visai nereikėjo, jis nevykdė jokios funkcijos. ESM valdė pati save, kas dvylika minučių per visas schemas buvo leidžiami kontroliniai uždaviniai, ir, pasirodžius neteisingam atsakymui, ESM automatiškai išsijungtų.

Ką gi, atgal į praeitį?