Selma Lagerlöf. Portugalijos karalius.

LAGERLÖF, Selma. Portugalijos karalius. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Liucina Starevičiūtė. Kaunas: Šviesa, 2006. 204 p.

Mums nereikėjo pinigų, būtume džiaugęsi gavę laišką (psl. 172).

Šiek tiek vaikiška knyga apie tėvų ir vaikų santykius.

Bet neapsigaukite.

Nes po džiaugsmingos vaikiškos pradžios, gražių ir šviesių emocijų, vėliau užplūsta toks tikrai nebevaikiškas skausmas ir gėla…

Nes negali neišgyventi kartu su Janu iš Skruliukos, negali nelaukti kartu su juo grįžtant  mažosios mergaitės, pavadintos pačios Saulės vardu…

Ar tai dėl to, kad knygos autorė – garsiausia Švedijos rašytoja, Nobelio premijos laureatė?

Galbūt.

Galbūt dėl to ir ši knyga tokia – didžiulis įspūdis, kurį suteikia laiko patikrinta literatūra.

Reklama

Žemaitė. Marti.

Žemaitė, (1985). Marti. Kaunas: Šviesa, 327 p.

Autorė, kuri paskutiniu metu dažnai minima: internete, asmeniniuose tinklaraščiuose, spaudoje. Ji paseno, ji nebesuprantama, ją sunku skaityti. Atsiverčiau dar kartą paskaityti ir aš, ar tikrai Žemaitė jau taip nesuprantamai nutolusi nuo mūsų gyvenimo.

Knygoje spausdinami gerai žinomi autorės kūriniai, dalis apsakymų iš apsakymo ciklo „Laimė nutekėjimo“. Pabaigoje – autobiografinis apsakymas „Pirmieji mano žingsniai“ ir komedija „Trys mylimos“.  Knyga puiki. Savo tikrumu (kas geriau gali pavaizduoti tikrą to meto Lietuvos kaimą, jei ne visą tai mačiusi Žemaitė), vaizdingumu, nuoširdumu. Ir jumoru.

Šeimininkė – nebejauna, bet porą riestainių suėsi, kol aplinkui apeisi – pavirto į lovą pasilsėti. (psl. 5).

Nors dauguma apsakymų liūdni, aprašomi nelaimingi, tragiški moterų likimai (daugiausia iš ciklo „Laimė nutekėjimo), tačiau Žemaitė rašo labai vaizdingai, veikėjai labai tikri (gal todėl, kad kurti pagal realius žmones) ir įsimintini (Vingis, tėvas: „Mauči, tuoj gauni į dantis! Kaip aš liepsiu, taip turi būti“).  Jau vien chrestomatiniame apsakyme „Marti“ koks išraiškingas Vingių tėvo ir sūnaus dialogas:

– Kame buvai? – paklausė tėvas.

– Miegojau; kai atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį – au! – žiovavo.

– Ar suveizėjai arklius?

– Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną… taigi, tata, pats ką dirbai neveizėjęs?

– Bene kur nupuls arkliai, – pamojo tėvas su ranka, – o dubos pečių neužkišai?

– Taigi taigi, kapgis, vis mat man! Ogi pats kame buvai ligi šiol neužkišęs?

– Nė bėda, išdžius rugiai rytojui, –  mostelėjo tėvas. (psl. 39).

Dar geresnis apsakymas „Kaip Jonelis raides pažino“. Mamos pirmą kartą skaitytas dar tada, kaip niekaip nesupratau, ką reiškia „surašyti į jaučio  kailį“.

Toks dar mažetėlis, kiek šalčio, kiek alkio, kiek sulijo, sušlapo, o dar kiek sykių į sprandą gavo arba su pančiu smūgių, tai to viso nė į jaučio kailį nesurašytum. (psl. 279).

Ir žinoma, labai gailėjau to Jonelio. Gaila jo ir dabar. Koks turi būti skaitytojo išprusimas, kuriam Žemaitė ir toks jos apsakymas yra sunkiai suprantamas, tarsi nutolęs?

Pati Žemaitė buvusi labai aktyvi moteris: rūkė papirosus, raita parjodavusi arklius iš ganyklos, į šokius nešdavosi ant rankų vaiką, kurį kam nors duodavusi palaikyti ir eidavusi šokti. Žemaitės kūryba gali nepatikti, bet tai sava ir miela klasika. O visiems per daug ją kritikuojantiems ji mokėtų atsikirtsti ir pati („Balamūtas, bjaurybė!“, psl. 12), jei tik, žinoma, galėtų.

Knyga, kartu su Žemaite nuvedanti į tikrų tikriausią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos kaimą.

Александр Сергеевич Пушкин. Евгений Онегин.

Пушкин А. С., (1985). Евгений Онегин: Роман в стихах. Каунас: Швиеса, 174 p.

Ką tikrai žinau apie šį rusų klasiką, kad jis mokėsi licėjuje, ir, ką žino tikriausiai kiekvienas, net knygų neskaitantis žmogus, kad žuvo dvikovoje. Dvikovoje su Dantesu. Kad parašė „Ruslaną ir Liudmilą“ (У лукоморья дуб зеленый…) ir, žinoma, „Euginijų Oneginą“. Neseniai žiūrėjau tokį neblogą filmą apie Puškiną, tai dar keletą įdomių dalykų sužinojau, bet šį kartą ne apie tai.

Šį kartą apie eiliuotą romaną „Eugenijus Oneginas“. Prisipažinsiu, kaip skaičiau jį pirmą kartą (aštuntoje, devintoje klasėje?) tikrai mažai ką supratau. Dabar su rusų kalba irgi ne pyragai, bet 174 puslapių knygelė jau nebeatrodo neįveikiama. Bet vis nepaliko mintis, kad tada, pirmą kartą skaitant, buvo daugiau veiksmo. Atrodė, ir Eugenijus su Tatjana daugiau kartų susitiko, ir daugiau kartų pasikalbėjo, o dabar, va tau… Tiek daug ruoštasi, galvota, dūsauta, ir taip greitai viskas pasibaigė. Ir Eugenijus… Kas dar galėtų nustebinti šiandieninį žmogų? Tik ne Eugenijus Oneginas.

Beliko  žavėtis rimu (kažin, kaip jis ten vadinasi?), skambesiu, posmeliais, kuriuos norėjosi skaityti dar, dar ir dar.

Но грустно думать, что напрасно
Была нам молодость дана,
Что изменяли ей всечасно,
Что обманула нас она;
Что наши лучшие желанья,
Что наши свежие мечтанья
Истлели быстрой чередой,
Как листья осенью гнилой.
Несносно видеть пред собою
Одних обедов длинный ряд,
Глядеть на жизнь, как на обряд,
И вслед за чинною толпою
Идти, не разделяя с ней
Ни общих мнений, ни страстей. (стр. 139).

Pats kūrinys gražus. Klasika. Vertas skaitymo.

Paskaitykim. Итак, я жил тогда в Одесе…