Diane Chamberlain. Paskutinis namas gatvėje.

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis namas gatvėje [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2023. 412 p.

Gyvenime būna akimirkų, kai supranti, jog tavo ateitis bus visai ne tokia, kokios tikėjaisi.

Pirmas sakinys: Man kalbantis su rangovu į kabinetą galvą kyšteli mūsų naujoji administratorės padėjėja Natali, ir aš paprašau pašnekovą palaukti.

Galvoju, kiek jau skaičiau knygų apie namus? Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje, Sleido namas, Juodasis namas, Namas kryžkelėje, Namas prie ežero, Stiklinis namas, Popierinis namas, Namas su akla stiklo veranda… Ne visas ir prisimenu. O ką papasakos štai šitas namas?

Papasakos baisią istoriją. Visada labai sukrečia įvykiai, kurie, rodos vyko taip neseniai. Na kas tie 1965-ieji… Ne viduramžiai gi. Ir ne kur nors džiunglėse veiksmas, o Amerikoje, Šiaurės Karolinoje. Žmonės vis dar rūšiuojami pagal odos spalvą, apie juodaodį prezidentą tikriausiai dar niekas net nesapnavo. Kur jau ten! Juodaodžiai dar net balsavimo teisės neturi…

Nepaisant absurdo ir to sukrėtimo, pati knyga didelio įspūdžio nepadarė. Labai jau daug tų moteriškų, o greičiau, mergaitiškų jausmų jausmelių, jaunatviško neatsakingumo… Na taip, kraujas verda ir tiesiog negali nusėdėti vietoje – reikia kažką daryti. Kažką darai. O jei artimiesiems tai nepatinka? O jei tai iš tiesų pavojinga?

Ir buvo. Pradžioje nuobodokas ir verksmingas siužetas gerokai įsibėgėjo. Skaudu ir liūdna. Tokia realistinė drama su detektyvo elementais. Su tokiais šiurpokais, sakyčiau. Vienu momentu kažkiek priminė net garsiuosius vėžius. Ką gi, dar viena nebloga knyga, kuri tikrai ras savo skaitytoją.

Tiesa, Kingo memuarai šiokią tokią įtaką padarė. Marmurinis virtuvės stalo stalviršis arba spirale įrišta užrašų knygelė gerokai rėžia akį!

Diane Chamberlain. Atspindys.

CHAMBERLAIN, Diane. Atspindys [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušrinė Benediktavičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 400 p.

Dailus Atspindžio paveikslas turėjo klaikią dėmę. Esminį trūkumą. Miestas tiesiog negalėjo susitaikyti su praeitimi.

Pirmas sakinys: Tai buvo Helenos mėgstamiausia sonatos dalis – lėtai, apskaičiuotai aukštėjančios natos, ilgesingas, maldaujantis jos fortepijono skambesys.

Chm… ką tik perskaičiau, kad autorė anksčiau buvo psichoterapeutė. Kažkodėl šioje istorijoje tai tikrai pajutau. Toks stereotipų, visiškos tiesios, neklystamumo įspūdis. Balta ir juoda. Jokių pilkų atspalvių.

Mažas miestelis. Kas atsitinka mažuose miesteliuose? Taip, sugrįžta koks nors personažas, gyvenęs čia vaikystėje ar jaunystėje, o vėliau dingęs ilgiems metams. Kol tėvų ar kitų artimųjų mirtys ar ligos nesugrąžina jų atgal. O grįžus laukia kas? Taip, praeities skauduliai.

Reičelė Huber tų skaudulių turi. Maiklas Štolcas irgi turi. Kaip ir kiekvienas ten gyvenantis žmogus. Nes prieš dvidešimt metų visus sukrėtė nelaimė, kurios neįmanoma pamiršti ir kurios žaizdų neįmanoma išgydyti.

Tai va. Intrigos yra. Paslapčių yra. Dar meilės, romantiškos ir nelabai. Dar traumų, vaikystės ir jaunystės. Dar skausmo. Atleidimo. Visų žmogiškų emocijų.

Bet atleidimas šokiravo. Tai taip, kankinamės beveik ketvirtį amžiaus ir staiga per pusvalandį išpažįstam savo nuodėmės ir valio! Tarsi nieko nebūtų buvę. Nors gal?

Bet ne, atsiprašau, šįkart Atspindžiai visomis savo spalvomis tikrai nesuspindėjo.

Diane Chamberlain. Žalvario žiedas.

CHAMBERLAIN, Diane. Žalvario žiedas [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. Vilnius: Alma littera, 2022. 462 p.

– Aš tik taip moku gyventi, – Klerė pajuto, kad apatinė lūpa dreba ir pasistengė susivaldyti. Nebus vargšelė. Neverkšlens. – Jei iš manęs atimsi optimizmą, man nieko nebeliks. Būsiu išsigandusi kvaištelėjusi moterėlė su krūva baisių, beprotiškų prisiminimų.

Pirmas sakinys: Klerės Hart-Matjas įsitikinimu, žmogus per gyvenimą gali ištverti tik vieną didelę nelaimę.

Visi kraštutinumai yra blogai. Tavo gyvenimas nuostabus? Visos problemos atrodo menkos ir lengvai išsprendžiamos? Visada atsiranda išeitis? Ar ne nuostabu? Nors gal ir ne… kažkur giliai giliai gali slypėti tokių problemų, kurias net sunku įsivaizduoti.

Klerės gyvenimas nuostabus. Nuostabi šeima. Nuostabi darbinė veikla. Ir nuostabus tiltas, ant kurio vieną labai nuostabią dieną nuostabioje pūgoje laukė visai nenuostabi staigmena, apvertusi ne vieno žmogaus gyvenimą.

Knygos aprašyme išvengta spoilerių. Šaunu, nes taip smagu skaityti ir nežinoti, kas bus toliau. Nors ką ten nežinosi, viskas – kaip ir kitose autorės knygose. Po penktos viskas daugiau ar mažiau aišku. Bet tas skaitymo malonumas yra, užsimiršti galima, įtraukia neblogai.

Nepatiko vaikai. Na, šiaip tai jie man patinka, žinoma, bet yra tų šabloninių temų, be kurių, rodos, geros knygos parašyti jau nebeįmanoma. Nors Klerė patiko – ypač ta jo rožinių akinių charakterio savybė. Skaitant taip gerai matosi, kad dirbtinis optimizmas pridaro dar daugiau blogio, nei šioks toks sveikas pesimizmas.

Šiaip, aišku, gerai, kad apie tokius psichologinius ir dažnai skaudžiai traumuojančius reikalus galima pasiskaityti tik knygose. Ten jie lai ir pasilieka.

Kas toliau? Mačiau, ką tik pasirodė nauja autorės knyga?

Diane Chamberlain. Didelis melas mažame mieste.

CHAMBERLAIN, Diane. Didelis melas mažame mieste [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2021. 462 p.

– Ir kaip ketini tą padaryti? – paklausė jis. – Kaip sužinosi, kas iš tiesų jai nutiko?
– Nežinau kaip, bet turiu. – Žiūrėjau į kruvinus kirvio ašmenis. Smulkią rusvaplaukio vyro figūrėlę veidrodyje. Motociklą. – Manau, Ana Deil pradeda mane persekioti.

Pirmas sakinys: Vaikai suprato, kad pagaliau stojo pavasaris, tad nors dar žnaibė žiemos šaltukas, o žolė ir piktžolės traškėjo po kojomis, jie šūkčiodami lakstė po laukus ir giraites, laukdami šiltesnio oro.

Dar viena knyga rašytojoms gerbėjams. Toks pat stilius, panašios istorijos, praeities – dabarties linijos. Tokios pat paslaptys. Net veikėjai šiek tiek panašūs. Bet kažkas galbūt bus ir kitaip. Gal.

O bus šis tas apie meną. Freskas. Restauravimą. Tikras faktas, kad Didžiosios depresijos laikais Valstybės finansų ministerija surengė 48 valstijų freskų konkursą. Įsivaizduokite. 1939 metai, esate pradedančioji menininkė ir staiga.. bum.. tapote vieno miestelio freskos laimėtoja. Džiaugsmas, euforija, entuziazmas. Reikia tiek daug padaryti, susipažinti su vietove, su žmonėmis, apgalvoti, kokias istorijas galima bus panaudoti freskai…

Autorė visą šitą puikiai įsivaizdavo.

Bet buvo ir tokių, kurie nelaimėjo. Dar buvo ir tokių, kurie vis dar jautėsi pranašesni už kitokio odos atspalvio žmones. Dar buvo ir tokių… Ai, visko ten buvo, ir Megan, po beveik aštuoniasdešimt metų apžiūrinėdama beveik sunaikintą freską gali irgi tik įsivaizduoti, nuo ko priklausė tuometinių žmonių gyvenimas. Bet kokiu atveju, jos gyvenimas dabar priklausys nuo freskos.

Vaizduotė. Istorija. Dabartis. Praeitis. Viskas, ko reikia įdomiai, įtraukiančiai knygai. Parašyta taip, kad nors ir kažkelintas autorės romanas tai bebūtų, vis tiek kartais taip traukia paskaityti. Popsas. Bet paprastas, lengvas, patrauklus. Terapinis.

Nors jie ir maži, vieną dalyką išmano. Spalvotasis vaikas ir baltasis negyvėlis? Nieko gero.

Diane Chamberlain. Išsvajota dukra.

CHAMBERLAIN, Diane. Išsvajota dukra [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Jis paleido mano ranką. Kojos suvirpėjo ir sutrūkčiojo, aš išsitiesiau, ir, kol nepersigalvojau, šokau į juodą sūrų orą.

Pirmas sakinys: Niekas nenorėjo dirbti su vyru invalido vežimėlyje.

O, bus staigmenų! Neišsigąskit, tai ta pati Chamberlain, tik šį kartą ji papasakos gal kiek kitokią istoriją.

Šiaurės Karolina, 7-asis dešimtmetis. Karolinai gyvenimas pametėjo tikrai nemažai išbandymų. Ką tik Vietnamo kare žuvo jos vyras, o kūdikis, kurio laukiasi, ir kuris turėjo priminti mylimąjį, tikriausiai neišgyvens net iki gimdymo.

Va tokia pradžia, toks startas. Kaip dabar autorė viską išspręs? Kaip parašys knygą, įtiksinčią milijonams skaitytojų? Paprastai… Bus dramos. Ir daug.

Ech, kaip norėtųsi papasakoti daugiau, bet negalima. Įtraukė, įsijaučiau, nors jokiu būdu niekada nenorėčiau būti Karolinos vietoje. Niekada nenorėčiau priiminėti tokių sprendimų. Ypač, kai istorija sukasi apie vaikelį, kuris turėjo būti mirusio mylimojo dalelė. Prarasti abu – tai jau pernelyg skaudu.

O daugiau… Kaip ir kitos autorės knygos – paprasta skaityti, labai tinka poilsiui tarp trilerių ar kokios rimtesnės literatūros.

Dramos daug, bet autorė ir vėl išsisuko gana neblogai. Kas toliau?

Diane Chamberlain. Paskutinis pabėgimas

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis pabėgimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Alma littera, 2017. 360 p.

Naujas gyvenimas turi prasidėti nedelsiant, pamanė. Ji, Kim Straton, daugiau niekada nepavadins savo sūnaus Taileriu.

Aš – tobula mama. Mano sūnaus tėvas – niekšas. To niekšo nauja draugė negali turėti vaikų, todėl jie užsigeidė mano sūnaus. Neatiduosiu! Tai toks knygos siužetas. Iš tikrųjų, galbūt viskas ir šiek tiek geriau, bet tik šiek tiek. Belieka tik atsidusti, kai skaitai, kad „knyga tapo vienu ryškiausių kūrybos vainiko brangakmeniu“. Tai jau tikrai…

Skaičiau ne vieną šios autorės knyga. Na jos tokios visiškai neįpareigojančios, atpalaiduojančios, perskaitai ir pamiršti. Tokiam visiškam poilsiui. „Paskutinis pabėgimas“ vienas iš prasčiausių romanų. Negelbsti net bandymas griebtis kažkokio detektyvo elementų, nei kažkokie bandymai megzti intrigą, nei vaikystės paslaptys, nei nužudyti kačiukai. Niekas.

Nepatiko. Kažkaip labai jau apdulkėjęs tas brangakmenis. Nesuspindo.

 

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

CHAMBERLAIN, Diane. Apsimesk, kad šoki [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 416 p.

Aš – puiki melagė (psl. 7).

Taip jau gavosi, kad perskaitytų knygų krūvelė vis didėja, o parašyti įspūdžius apie jas – vis nėra kada. Chamberlain jau gerai žinoma tiek man, tiek tinklaraščio skaitytojams, žinomas jos rašymo stilius, nuspėjamas siužetas ir visa kita. Bet įtraukia tos knygos, ir viskas. Toks sakyčiau Picoult (panašaus stiliaus knygų autorės) sindromas.

„Apsimesk, kad šoki“ – knyga apie paauglę. Dar visai mergaitę, vos keturiolikos, laimingą, svajotoją, augančią didelėje ir darnioje šeimoje. Gerai, ne viskas jau taip paprasta ir gražu – mergaitė yra įvaikinta, ir dar ne bet kaip, o atviru įvaikinimu. Paslaptys šioje knygoje tuo tik prasideda (įvaikinimas net nebuvo paslaptis), o eilinei, nors ir protingai paauglei nelabai jos ir rūpi. Juk tas vyresnis vaikinas, drąsi ir lengvabūdė draugė Steisė, mergaitiški vakarėliai ir visokie jaudinantys pasakojimai apie atsisveikinimą su nekaltybe, kurie tuoj tuoj turėtų pavirsti tikrove, daug svarbesni, ar ne?

Po keliasdešimt metų Molė (toks buvo laimingosios (?) paauglės vardas) su savo vyru Eidanu taip pat ruošiasi įsivaikinti mažylį. O primeluota tiek, kad mažai tikrai neatrodo. Melas kaip faktas įdomus tuo, kad galų tiesa vis tiek išaiškės, o knyga – kad baigsis taip, kaip ir visos kitos. Chamberlain meistriškai užgydo savo kuriamų personažų sielos žaizdas (bent jau dalinai), negailestingai sužeisdama skaitytojų širdis, kurie lauks dar vieno jos romano. Paskui ir dar. Ir gal dar.

Pomirtiniu gyvenimu aš netikiu.
Netikiu, kad tėtis mus mato.
Netikiu, kad jis mane girdi.
Bet labai trokštu apsimesti, kad taip ir yra. (psl. 407).

Diane Chamberlain. Slapti gyvenimai.

CHAMBERLAIN, Diane. Slapti gyvenimai [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 464 p.

Iden atsivertė dienoraštį ir pradėjo skaityti.

Trys savaitės. Tiek laiko praėjo, kai perskaičiau šią knygą. Ir sąžiningai: reikėjo ilgai galvoti, apie ką ji ten buvo….? Žinau tik vieną: tai buvo pats tikriausias malonumas. Kuomet skaitai ir niekaip nenori tos knygos, jos veikėjų paleisti.

Istorija istorijoje – puiku. Šeimų istorija – o tai dar puikiau. Garsi aktorė trumpam pabėga iš žvaigždžių pasaulio į tą paprastą, kasdienį ir pamato, kad čia irgi visai neblogai. Netgi galima sukurti kokį filmą. Pavyzdžiui, kad ir apie mamos gyvenimą. Tiesa, ta mama buvo garsi vaikų rašytoja. O Iden jos visai neprisimena. Tačiau yra dienoraščiai. Daug dienoraščių. Tada ir pasideda.

Knygoje yra visko. Tikrai visko. Kartais atrodė, kad net per daug. Juk ar įdomiai knygai neužtenka ir vienos ar kelių paslapčių? Užtektų.. O čia, rodos, sudėtos visos pasaulio negandos: ir smurtas prieš vaikus, ir ligos, ir neteisingi kaltinimai, ir žmonių žiaurumas, abejingumas, ir visai nepažinti artimieji ir dar ko tik norite. Bet tikriausiai taip ir turi būti – juk pavadinime yra žodis „slapti“, o tai jau daug ką sako.

Patiko. Kaip ir jau skaitytos. Kokia bus kita?

Diane Chamberlain. Nutraukta tyla.

CHAMBERLAIN, Diane. Nutraukta tyla [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Ir Sara pradėjo pasakoti. Sakytum, Lora pabeldė į gilaus šulinio rentinį, į šulinio, kuris buvo gerokai gilesnis, nei ji tikėjosi. (psl. 54).

Apie šią knygą irgi galima pasakyti tą patį: jau po kelių savaičių siužetas buvo visai išgaravęs iš galvos. Ir ne todėl, kad buvo neįdomu – priešingai, knyga taip įtraukė, kad negalėjau jos padėti, kol neperskaičiau… O taip skaitydamas, ką tu žmogus beatsiminsi, teko imti knygą į rankas, ir ramiai ją pavartyti dar kartą.

Taip taip, čia viena tų pramoginių knygų, kurios leidžia bent keletui valandėlių viską aplinkui pamiršti. Pirmiausia dėmesį patraukia graži mergaitė, o daugiau daugmaž viskas parašyta ant viršelio: Loros vyras nusišauna, o dukrelė nustoja kalbėti po to, kai ji, vykdydama paskutinę tėvo valią, aplanko slaugos namuose gyvenančią vienišą senutę. Ir prasideda: įvykių netrūksta ir į dienos šviesą pradeda lysti pačios juodžiausios paslaptys, turėjusios taip ir likti praeityje.

Daugiau nieko ir nebegaliu pridurti. Ne todėl, kad neturėčiau ką, ne, ne, o todėl, kad kiekvienas tolimesnis sakinys gali ką nors atskleisti ir taip sugadinti visą skaitymo malonumą.

Ką gi, gyvenimas užkniso ir norisi nuo jo pailsėti? Griebkit kurią nors Chamberlain knygą!

Diane Chamberlain. Tylioji sesuo.

CHAMBERLAIN, Diane. Tylioji sesuo [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 392 p.

— Atvažiuok, – pasakė jis. – Turiu tau kai ką pranešti.

O va su šia knyga ir apsirikau. Nevertėjo jos pirkti, tikrai nevertėjo, nors ir su didele knygų klubo nuolaida.

Pradžia ganėtinai ilga ir nuobodi. Railė Makferson grįžta į savo tėvų namus, kad po jų mirties viską greitai sutvarkytų, išdalintų, paaukotų, parduotų ir vėl greit grįžtų į savo įprastą gyvenimą… Bet planai ir lieka planais, o realybė Railės laukia visai kitokia. Mat turi ji dar tokį nelabai stabilų brolį, sužalotą Vietnamo karo veteraną, ir seserį, kuri kažkada seniai seniai nusižudė, ir tą savižudybę, žinoma, kaupia paslaptys. Daug paslapčių. Mintys apie tas visas paslaptis ir neduoda Railei ramybės.

Pamažu siužetas įsisuka, Railės dejonių ima vis mažėti, nes tai, ką ji po trupinėlį surankioja yra tikra tragedija, su kuria ir jai, ir jos broliui Deniui reiks kažkaip susitaikyti. Ar pavyks? Neklauskit…juk ir taip aišku.

Tikrai negalėčiau sakyti, kad knyga visiškai nepatiko, bet su ankščiau skaitytomis nepalyginsi. Gal per daug, gal ne laiku. Būtų iš bibliotekos – perskaitei, pamąstei dar gal kiek, ir pamiršai. O kur ją dabar dėti?