Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

GAIMAN, Neil. Vandenynas kelio gale [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2018. 192 p.

– Žinau, – pasakė Letė. – Viską žinau. Garbės žodis. Mums viskas baigsis geruoju.
Taip ji sakė. Bet geruoju mums nesibaigė.

Žinot tas istorijas, kai suaugusieji, dažniausiai prispirti ne pačių maloniausių reikalų, grįžta į vaikystės namus kokiame nors mažame miestelyje? Dažniausiai tai pasitaiko kokiuose nors detektyvuose, kuomet seniai pamirštoje byloje atsiranda naujų įrodymų ar pan. Bet būna ir kitokių istorijų. Fantastinių. Maginių. Stebuklingų.

Autorius jau pažįstamas, Niekurniekada jau perskaityta, rodos, jau galėjau numanyti, ko tikėtis iš šios trumpos apysakos. Bus magijos, bus netikėtumų. Bus tikrai labai graži istorija.

Vaikščiodamas po vaikystės vietas vyras panyra į prisiminimus, kuriuos jau buvo pamiršęs. Nors pamiršti tokias patirtis sunkoka, nesvarbu, kad tuomet buvai tik septynerių. Tais metais berniukas, gyvenantis kelio pradžioje, patiria rimtų išbandymų. Jam į pagalbą ateina kaimynų mergaitė, gyvenanti kelio gale. Letė Hemstok.

Ir kaip dabar parašyti, dėl ko taip susižavėjau? Istorija juk visiškai paprasta: blogis bando pakenkti žmonėms, bet gėris visada nugali. Bet tas toks magiškas stilius, tarsi kokia burtų lazdele ima ir akimirksniu perkelia į septynmečio pasaulį: vaikišką, naivų, stebuklingą. Fantastišką. Tai tikriausiai ir padarė didžiausią įspūdį.

O tiksliausiai knygą apibūdina šie žodžiai ant viršelio (o tai, kaip žinia, būna labai retai). „Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus maginės fantastikos žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.

Tai ar dar nepamiršote, kad stebuklų tikrai būna?

–  Maniau, sakei, kad čia vandenynas, tariau jai. – O iš tiesų tai viso labo kūdra.
–  Čia yra vandenynas, – atšovė ji. – Mes jį perplaukėme, kai aš dar buvau kūdikis, po to, kai išvykome iš senosios šalies…

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

BINDOKIENĖ, Danutė. Angelų sniegas: [fantastinė apysaka]. Vilnius: Bonus animus, 2007. 176 p.

Jis negalėjo ilgiau pakęsti tos vienišos baimės, kada visi kiti ramiai miegojo. Miegoti dabar buvo ne laikas. Reikėjo ką nors daryti, kaip nors apsisaugoti, kad ir jų neištiktų toks pat likimas, kaip laukinį balandį. Kas žino, kaip ilgai dar tie pūkai kris, kaip giliai prisnigs angelų sniego.

Idėja vertas Holivudo – vieną vasaros dieną iš dangaus pradeda kristi, ne, ne snaigės, o balti, minkštučiai pūkai. Iš pradžių tai atrodo tik graži ir nuostabi gamtos išdaiga, bet po dienos ar dviejų pavirsta tikrų tikriausiai katastrofa ir grėsmė žmonijos išlikimui. Ar jau įsivaizduojate, koks įdomus galėtų būti išgyvenimo filmas?

Knygą išleido Bonus animus leidykla, daug lūkesčių sukeliančioje Z-7 knygų serijoje – geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų. Parašyta 1981 m. Čikagoje ji ilgus metus buvo mėgiama lietuvių išeivių vaikų. Apysakos jaunasis herojus Vytenis stengiasi įminti angelų sniego mįslę, išsigelbėti pats ir išgelbėti savo artimuosius. Aišku, patiria daug nuotykių ir pavojų, bet visuomet išlieka drąsus ir sumanus.

Daugiau ir nebėra ką rašyti, gal tik tai, kad apysaka ganėtinai patriotinė, stengiamasi vis priminti, kad vaikai turi lietuviškų šaknų, kad jie puikiai kalba lietuviškai, noriai mokosi ir skaito lietuviškai, o Vytenio sesuo net rašo lietuviškus eilėraščius. Kažkaip pradėjau galvoti ne apie tuoj visą žmoniją sunaikinsiančius pūkus, bet apie tai, kaip baisu būti tais išeiviais, kai esi nei amerikietis, nei lietuvis. Kai tavo vardas tampa tikru iššūkiu vietiniams, o kilmė ir kalba – kažkokia tolima egzotika. Bet kokiu atveju užsimota plačiai – tam lietuviškųjų šaknų turinčiam vaikui išgelbėti pasaulį tikriausiai pavyks.

Ir visai įdomu, kokias knygas skaitė, o dar labiau, kokias knygas lietuviškai rašė tos kartos išeiviai.

Ji žinojo, kad eilėraštis prastas. Buvo svarbu užrašyti nuotaiką ir jausmą, kuris taip stipriai supurtė, žiūrint pro langą į keistąjį reginį. Dainei vis trūko žodžių. Nors ji lietuviškai kalbėjo gana gerai, vis teik laisvai išreikšti savo minčių nemokėjo. Žinoma, angliškai gal ji būtų galėjusi parašyti daug geresnį eilėraštį. Tačiau buvo nusprendusi eilėraščius rašyti tik lietuviškai. Taip atsitiko pernai, kai visai netikėtai laimėjo tarpmokyklinį šeštadieninių lituanistinių mokyklų eilėraščio konkursą.
– Tu turi talentą, Daine, – pasakė tada mokytoja. – Nenumest jo į kampą ir nepradėk rašyti angliškai. Žinau, kad lietuviškai sunkiau, bet tai kas? Dalykai, kurie per lengvai pavyksta, yra nevertinami. Geriau būti didele varle mažoje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė.

 

Neil Gaiman. Niekurniekada.

GAIMAN, Neil. Niekurniekada: [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2016. 346 p.

Jis norėjo, kad kas nors jį padrąsintų, pasakytų, kad viskas bus gerai, kad jis tuoj pasijus geriau, kad kas nors duotų jam aspirino ir stiklinę vandens, kad paguldytų į jo lovą. Bet niekas to nepadarė, o jo lova liko aname gyvenime. 

Tik ženk žingsnį ne ten ir nepajusi, kaip atsidursi kažkokiame išvirkščiame pasaulyje. Arba ne, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, gali atsidurti ten, kur net sapnuose atsidūręs nebuvai. Kaip tik tai ir nutiko Ričardui. Tik stabtelėjo padėti merginai, o gyvenimas ėmė, ir pasikeitė. Akimirksniu. Nepasisekė žmogui, ir tiek.

Miesto/šiuolaikinė fentezi. Esu visiška fantastikos fanė, net pačiai keista, kodėl ta knyga iki šiol buvo neskaityta. Iki šiol. Skaityti toks malonumas, visiška pasaka suaugusiems, tiesa, gana tamsi. Ko gi norėti, veiksmas vyksta kažkur Londono kanalizacijose, pasaulyje, apie kurio egzistavimą net neįsivaizduojame. Yra ir gėrio, ir blogio, veikėjai atrodo tokie aiškūs: arba tu gerietis, arba nelabai. Bet visko gali būti. Nors po R.R. Martin susuktų siužetų sunku dar kažkuo stebėtis, bet vis tiek pasileidi istorijos nešamas ir pamiršti viską aplinkui. Fantastika veža!

Tiesa, yra vienas dalykas. Knyga labai britiška. Bent jau taip sakoma/rašoma. O tai reiškia, kad teisingiausiai ją skaityti būtų anglų kalba, be to, nepakenktų pažinti ir tą britišką aplinką. O ką – jeigu šioje srityje visiškai plynas laukas? Jokių ryšių ir sąsajų? Ogi nieko. Čia gi fantastika, fantazuok sau į sveikatą, o autorius lai pavydi, nes kažin ar kada supras, kaip jo tą pakankamai britišką kūrinį išjaučia ir išgyvena ne britai.

Na o tas vargšas Ričardas? Kaip ten jam viskas baigsis? Paprastai. Kad ir kaip nesinorėtų, pabaiga bus. Gera žinia ta, kad lyg ir laukiama knygos tęsinio ar kažko panašaus. Na o tuo tarpu – yra dar ne viena lietuviškai išleista autoriaus knyga. Jų ilgai nelaukusi ir imsiuosi. Fantastikai visada pirmenybė!

Atsargiai, kraštas!

Remigijus Misiūnas. Pasiklydę laike.

MISIŪNAS, Remigijus. Pasiklydę laike: [romanas]. Vilnius: Bonus animus, 2009. 216 p.

Protu suvokia, kad taip nebus, bet širdis iš paskutiniųjų atsisako patikėti.

Su istoriniais romanais pastaruoju metu nesiseka, vis nei šiokie, nei tokie pakliūna. Šitas irgi, va, koks turėjo būti įdomus! Pirmiausia – bus kelionių laiku. Keletas lietuvių kažkokiu tai fantastiniu būdu atsiduria XIV amžiuje. Antra – veiksmas vyks Lietuvoje. Kunigaikščiai, kryžiuočiai, Gediminas, Kęstutis… Trečia… Nugi viskas turėjo būt baisiai įdomu, bet nebuvo.

XIV amžiuje atsiduria keturi vyrai iš skirtingų laikotarpių: caro metų, tarpukario, sovietinių, ir pagrindinis Povilas, jau nepriklausomybės matęs. Ir pašnekėti jiems ten būtų buvę apie ką, ir aplinkui pasidairyti. O jie tarsi stebėjo viską iš šalies, bijodami pirštą pakrutinti, kad neduok die, kas nors istorijoje nepasikeistų. Tiesa, kariauti mokėsi, joti mokėsi ir dar keliuose mūšiuose sudalyvavo. Tokiose vadovėliniuose. Nuobodu.

O gal nuobodu buvo dėl to, kad knygoje visai nebuvo moterų? O tai kas tuos karžygius maitino, rengė, mylėjo, ir į mūšius leido? Kaip gi jos vienos pasilikusios tvarkėsi? Ką veikė? Gal iš vis nemylėjo? Tiesa, meilės buvo (gi kažkuriuo tuo metu Kęstutis pamatė Birutę). Kažkur gal dvi pastraipos…

Ir pabaiga. Nesupratau jos. Tokia lietuviška, visai neamerikietiška, gal todėl…

Ech tie vyrai. Jiems tik kalavijais pamojuoti. Jau geriau grįšiu prie tos beveik nurašytos serijos, nes moteriškėms, akivaizdu, tikrai geriau sekasi pafantazuoti…

Herbert George Wells. Pasaulių karas.

WELLS, Herbert George. Pasaulių karas. [romanas ir apsakymai]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „Bonus animus“, 2008. 216 p. (Zenitas).

– Argi jums neaišku, kad žmonijai jau dabar baigta? Aš tuo esu įsitikinęs. Mes esame sunaikinti… Sutriuškinti…

Perskaičiau „Pasaulio karus“. Tą pačią knygą, pagal kurią 1938 m. buvo pastatytas garsusis JAV gyventojus taip išgąsdinęs radijo spektaklis. Romanas manęs neišgąsdino. Bet labai patiko.

Iš pradžių žavėjausi anglišku stiliumi  (romanas parašytas 1898 m.), jau laukau, kada čia pasirodys koks Šerlokas Holmsas ar Džeinė Eir, bet vietoje jų į Žemę ėmė ir nukrito marsiečiai. Ir ne su pačiais geriausiais ketinimais. Gana daug vietos veiksmui, šokui, bėgimui ir slapstymuisi, bet kada jau jis pradėjo nusibosti, įvykiai pakrypo visai kita linkme. Ir gana netikėta.

Puikus klasikinis mokslinės fantastikos romanas apie ateivius. Sako, kad net vienas pirmųjų.

Knygoje taip pat yra keli apsakymai. Šaunūs.

Vis dar galvojat, kad nemėgstat fantastikos? Be reikalo. Skaitom čia, gal dar ne vėlu praregėti.

Džekas Londonas. Rausvasis maras.

LONDONAS, Džekas. Rausvasis maras. [apsakymai ir apysaka]. Iš anglų k. vertė Vytas Pamerneckas. Vilnius: „Bonus animus“, 2010. 192 p. (Zenitas).

Viskas žūva ir baigiasi. (psl. 186).

Perskaičiau dar vieną Bonus animus Zenito serijos knygą, kurioje apsakymai ir poapokaliptinė apysaka apie maro sunaikintą pasaulį. Jei ne pastaroji, tai būtų buvusi pirmoji šio tinklaraščio istorijoje visiškai nepatikusi knyga. Tikėjausi šiek tiek kitokių kūrinių, o sužinojau, kad Dž. Londono fantastika nėra labai nutolusi nuo realybės: dažniausiai ji labai reali ir apie realius įvykius.

Patiko gal tik  vienintelis apsakymas  – „Debso svajonė“, kuriame aprašomas visuotinis streikas. Įtaigus ir realus. Betgi vėl, fantastika minimali, įvykiai realiai kažkada įvykę JAV…

Taigi, Džeko Londono fantastikos kūriniuose nerasit nei vaiduoklių, nei ateivių, nei dar ko nors labai paslaptingo…

Nors trumputė poapokaliptinė apysaka „Rausvasis maras“ – patiko. Parašyta 1913 m., bet tikrai įdomu skaityti ir šiandien, o juk panašios tematikos knygų yra tikrai ne viena.

Irgi savo įdomiu, realiu stiliumi (pagrindinis veikėjas senelis – buvęs filosofijos profesorius vakare prie laužo pasakoja visą istoriją savo vaikaičiams)  rašytojas aprašo, kaip maro sunaikinta  civilizacija kuriasi  iš pradžių, nors ir neabejotinai jos laukia neišvengiamas likimas – išnykti.

Vieni kausis, kiti – melsis, treti – valdys, ketvirti, kurių bus dauguma, dirbs apsipylę prakaitu ir kentės, ant kruvinų jų lavonų vėl bus statomas tas nepaprastas, nuostabaus grožio pastatas, kuris vadinamas civilizuota valstybe. Jis augs nepaisant nieko, net jeigu aš ir sunaikinčiau oloje paslėptas knygas, žmonės vis vien atras senas tiesas ir ims lenktis seniems melams be to mokys savo vaikus. Kas iš to… (psl. 186).

Patiks poapokaliptinių knygų mėgėjams.

Arthur C. Clarke. Vaikystės pabaiga.

CLARKE, Arthur C. Vaikystės pabaiga. [romanas]. Iš anglų k. vertė Raimundas Kaščius. Vilnius: „Bonus animus“, 2008. 208 p. (Zenitas).

Kuo toliau, tuo labiau man gaila šių žmonių. (psl. 156).

Ilgą laiką mano susidomėjimas fantastinėmis knygomis buvo visiškai užpildytas „Eridano“ Stiveno Kingo serija. Bet serija visa jau perskaityta, naujienų seniai neišleista, tad fantastikos poreikį numalšinau netikėtai bibliotekoje pamatyta dar viena Artūro Klarko knyga.

Tai pirmasis autoriaus romanas, parašytas dar iki garsiosios „2001 m. kosminės odisėjos“. Klarkas man patinka; gal ir nėra jis geriausias visų laikų fantastas, bet jo knygos ypatingos. Įdomu paskaityti tradicinę fantastiką, rašytą kažkur praėjusio amžiaus viduryje, pirmuosius žmonijos kontaktus su ateiviais, keliones kosmose, susipynusius su autoriaus filosofiniais pasvarstymais: iš kur atsirado žmonija, koks likimas jos laukia?

„Vaikystės pabaigos“ tema irgi globali – žmonijos ateitis, jos likimas. Į žemę atvyksta ateiviai ir pradeda kažkaip įtartinai gražiai globoti žmones. Nors jau romano pradžioje gausu visokiausių užuominų, kuo viskas gali baigtis, bet Klarko įsijautimas pabaigoje pribloškia, net fantastinėje knygoje sunkoka tikėtis kažko panašaus. Bandau įsivaizduoti 3D filmą pagal šią knygą, be proto pritrenkiančius ir įspūdingus vaizdus ir tikiuosi, kad viskas taip ir liks autoriaus ir gal kada nors pastatyto filmo kadruose.

Labai patiko, sudomino ne tik ši, bet ir likusios „Bonus animus“ išleistos Fantastinės literatūros klasikos – „Zenito“ serijos knygos.
Iš viso serijos jų yra septynios:
Herbert George Wells. Pasaulių karas. – Vilnius: Bonus Animus, 2008. – 216 p.
ISBN 978-9955-754-04-6;
Neil Gaiman. Žaigždžių dulkės. – Vilnius: Bonus Animus, 2008. – 184 p.
ISBN 978-9955-754-05-3
Džekas Londonas. Geležinis kulnas. – Vilnius: Bonus Animus, 2008. – 232 p.
ISBN 978-9955-754-06-0;
Arthur C. Clarke. Vaikystės pabaiga. – Vilnius: Bonus Animus, 2008. – 208 p.
ISBN 978-9955-754-10-7
Garth Nix. Sabrielė. – Vilnius: Bonus Animus, 2009. – 264 p.
ISBN 978-9955-754-13-8;
Džekas Londonas. Rausvasis maras. – Vilnius: Bonus Animus, 2010. – 192 p.
ISBN 978-9955-754-18-3
Markas Tvenas. Jankis karaliaus Artūro dvare. – Vilnius: Bonus Animus, 2010. – 304 p.
ISBN 978-9955-754-19-0

Reikės paskaityti.