Saulius Šaltenis. Demonų amžius.

Saltenis_Demonu amziusŠALTENIS, Saulius. Demonų amžius: [proza ir dramaturgija]. Vilnius: Tyto alba, 2014. 295 p.

—Sėdi kukliai taip… susigūžusi – matosi, akys liūdnos…

Sutapimas – antra iš eilės knyga apie panašų laikmetį ir apie moteris tuo pačiu vardu. Gerai mums, kaip į visokius karo ir pokario įvykius galime žiūrėti iš laiko perspektyvos. Galim postringauti, kaip vienas ar kitas turėjo elgtis, kaip reikėjo daryti, kam saulę vežti, o kam ne. Teisti lengva, kai gyveni šiltai, komfortiškai ir sočiai. Tik ar labai teisinga jų, tais laikas gyvenusiųjų?

Supratau ne iš karto. Iš pat pradžių naivios jaunos poetės svajonės net sutrikdė. Ne to tikėjausi. Tikėjausi Kalės vaikų tęsinio (gal ne, juokauju, bet kažko panašaus ir solidaus – tikrai). O čia… Daugtaškiai… Daugtaškiai… Ir dar kartą daugtaškiai… Ir visur esamoji kalba, ir jausmas, kad veiksmas tarsi išplaukęs, tarsi rūke vyktų.

Taip tikriausiai ir buvo. Istorija pamažu skęsta rūke. Interpretacijoms lieka vis daugiau vietos, teisėjams taip pat. Tad tikrai, valio autoriui, kad skatina žvelgti atidžiau. Valio ir skaitytojams – kad skaito, gal kitą kart ir pagalvosim, prieš kam nors kirsdami galvą.

—Jauti? Tik čia ties krūtine mano gyvybė, – sako Dita. – Kitur viskas juoda…..

O pjesių (knygoje jų – net dvi:  atnaujintas „Jasonas“ ir drama „Ilja ir Europa“) taip iki galo ir nesupratau. Tikriausiai dabar – ne pjesių metas. Gal kitą kartą.

Reklama

Saulius Šaltenis. Riešutų duona.

saltenis_riesutuŠALTENIS, Saulius. Riešutų duona: [apysakos]. Vilnius: Vaga, 1972. 175 p.

Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį. (psl. 41, apysaka „Riešutų duona“).

Apie šią apysaką prirašyta ir prikalbėta daug.  Ji populiari. Įtraukta į visokias ten privalomas programas, jaunimui rekomenduotinų knygų sąrašus. O ir ją perskaityti yra beveik prestižo reikalas.

Toks jau yra gyvenimas, ir nieko čia gudriau nesugalvosi (psl. 46, apysaka „Riešutų duona“). Galvoti ir nereikia. Pasakojimai apie tą gyvenimą ir taip išskirtiniai. Įsimintini veikėjai, aktualūs įvykiai, nesenstanti išmintis. Iš šiek tiek švelnios ironijos. Nepatikti negali.

Ir tuo labiau, kad tokia mažo formato kietais viršeliais knygelė tiesiog prašosi perskaitoma. Ir nustebina dar viena, kino apysaka. „Henrikas Montė“ – apie kryžiuočių laikus, prūsus ir Herkų Mantą. Dar viena istorija apie nepaprastu tapusį likimą.

Saulių Šaltenį skaityti verta. Ne dėl mados, ir ne dėl būtinybės.


Citatos [30]

Saulius Šaltenis. Kalės vaikai.

Kaipgi tokiems ponams keliais žodžiais nusakysi amžinatilsį klebono gyvenimą, jeigu jiems, labai gudriems, iš anksto aišku, kad geri darbai padaryti iš silpnaprotystės, o ne iš širdies skasimo?… (psl. 8, romanas „Kalės vaikai“).

Mūsų raštai nei genda, nei pūva, tiktai raitosi iš neteisybės, kaip žalčiai priminti, šnypščia ugny kaip koks iš akivaro ištrauktas senovinis ąžuolo šiekštas ir nesudega… taigi iš atminties – ne iš skrynios – va ir visi mūsų raštai!… (psl. 10, romanas „Kalės vaikai“).

O Grabė ieną numetė, patenkintas savo darbu, kaip Galijotas, mažąjį Dovydėlį užmušęs, – va tuoj įžengs į svetimus namus, sienon brangiąją tėvo vinį įkals ir kepurę pakabins… O ir nepastebėjo, kaip prišliaužė, vilkdama sulaužytus savo kaulelius, kraujais paplūdusi Lotės kalytė ir, prieš išleisdama dvasią, giliai giliai suleido dantis į nekenčiamo atėjūno kulną. Suklykė rudagalvis Galijotas: koks gi čia kraštas, kas gi čia per šunys neregėti, plieki plieki, žemėn negyvus įkali, o jie vis tiek puola ir puola! (psl. 29, romanas „Kalės vaikai“).

Kam gi molį minkė, kam vargo, lipdydamas žmogų, Dangaus ir Žemės Sutvėrėjas? Kad ne kokios bjaurasties, kad meilės pripiltų sulig kraštais… (psl. 64, romanas „Kalės vaikai“).

Ai, ai, visi mirštam ir kaip polaidžio vanduo susigeriam žemėn. (psl. 92, romanas „Kalės vaikai“).

Gyveni ir šiaip daug gražesnių ir spalvotų dalykų gali pamatyti, jei tik akis turi. (psl. 111, apsakymas „Pats ilgiausias, pats gražiausias, spalvotas mūsų gyvenimo filmas“).

Škac, sakau, pykčiui… škac, škac, mūsų vienatvei… škac, mūsų melui ir neapykantai, ir tau, senatve, škac, sakau… mirtie, škac… škac, mirtie, nuo mano ir jūsų gimtų namų… ŠKAC, mirtie, visados ŠKAC! (psl. 219, pjesė „Škac, mirtie, visados škac!“).

Gyvenimas, pasakė sau ir paskui apie tai kalbėjosi prie alaus su pažįstamu istoriku iš universiteto, irgi – kaip ir viskas – nejučiom pavirto preke. (psl. 414, publicistikos rinkinys „Paraštės: Vasara balkone“).

Saulius Šaltenis. Kalės vaikai.

Saltenis_Kales vaikaiŠALTENIS, Saulius. Kalės vaikai. [rinktinė].  Vilnius: Žaltvykslė, 2006. 422 p.

Gyveni ir šiaip daug gražesnių ir spalvotų dalykų gali pamatyti, jei tik akis turi. (psl. 111, apsakymas „Pats ilgiausias, pats gražiausias, spalvotas mūsų gyvenimo filmas“).

Mano sugrįžimas prie lietuvių literatūros buvo ilgas.

Ilgus metus neskaičiau lietuvių literatūros, ji man atrodė liūdna, slegianti, parašyta neaišku kaip ir neaišku kokiai auditorijai.

Bet tuomet tiesiog nemokėjau susirasti tinkamų knygų. Nemokėjau jų skaityti.

Dabar viskas pasikeitė.
Ne, skaitau įvairią literatūrą, įvairias knygas. Bet dabar jau tikrai žinau – tikram lietuviškam tekstui grožiu kol kas niekas negali prilygti, tegul tai būna ir didžiausi pasaulio kūrėjai, talentingiausi premijų laureatai. Ir dar tikrai žinau – tikrai labai smagu tą lietuvių kūrybą skaityti. Tegu ji būna ir liūdnoka, tegu ji būna kartais ir mandravotai, neaišku kokiai auditorijai parašyta, ji juk vis tiek sava, vis tiek ankščiau ar vėliau nesunkiai perprantama…

Va, kokios nuostabios mintys perskaičius Sauliaus Šaltenio rinktinę „Kalės vaikai“. Ar ne gražu?

Knygą verta susirasti visiems, mėgstantiems lietuvių literatūrą, ar tik norintiems ją pamėgti. Rinktinėje esantis romanas „Kalės vaikai“ bent jau man, buvo dar vienas lietuvių literatūros atradimas.

Saulius Šaltenis. Atminimo cukrus.

ŠALTENIS, Saulius. Atminimo cukrus [Apsakymai ir apysaka]. Vilnius: Vaga, 1983. 198 p.

Tai kodėl, sakau, kodėl nutrenkei mus čia ir palikai griovy, Lietuva, brangi tėvyne… (aps. Istorija surašyta ant delno, psl. 78).

Jei galvojate, kad skaitote daug knygų, bet dar neskaitėte Šaltenio, tai tada neskaitėte nieko.

Garcia Gabriel Marquez – šaunu, Saramago Jose – puiku, Sabaliauskaitė Kristina – madinga…

O Sauliaus Šaltenio knygos kartais dar ir dabar man yra tikras riešutėlis.

Kaip rašė Marcelijus Martinaitis savo biografiniuose atsiminimuose, kaime „negalėjo iškilti profesionalus menas, atsirasti didieji išradimai, platesnis pasaulio pažinimo akiratis“ (psl. 114).

Nežinau. Galbūt.

Štai Saulius Šaltenis – pirmasis prozininkas, užaugęs ne kaime, o provincijos miestelyje. Tad ir kūryba jo visai nepanaši į ankstesnių lietuvių autorių kūrinius. Skaitai kai kuriuos apsakymus ir galvoji, oho, ar tikrai čia ne koks Garcia rašo? Ne… Tik Šaltenis savo unikaliu ironišku stiliumi, su medyje sėdinčiais seneliais, ant suoliuko džiūvančiais sužadėtiniais ir po pasaulį klajojančiais ir laimės taip ir nerandančiais lietuviais.

O aš jaučiuosi, kaip devintoje klasėje, per lietuvių kalbos pamoką, bandanti visiems paaiškinti kodėl apsakymas vadinasi „Atminimo cukrus“, ką reiškia istorija ant delno, kodėl negaila Kaziuko, kodėl…

O viskas tik nuojautoje…