David Dabner. Dizainas ir maketavimas

Dabner_Dizainas ir maketavimas

DABNER, David, Kompiuterinės leidybos pradmenys. Dizainas ir maketavimas. Vertė Jūratė Aušraitė, Kristina Sprindžiūnaitė. Vilnius: Žara, 2010. 128 p.

Neseniai rašiau apie tokį vadovėlį „Informacinės technologijos“, šis, kiek supratau, yra jo teorinė dalis. Čia – elementarios žinios apie spalvas, tekstą, paveikslėlius, maketą, ir pavyzdžių daug yra.

Nesu nei dizainėrė, nei programuotoja, greičiau, jiems prijaučianti, todėl ir teko šiek tiek pasidomėti tom elementariom, tikriausiai daug kam žinomom tiesiom. Daugiau papasakoti apie knygą galiu nedaug: mažai teksto ir daug spalvotų paveikslėlių. Lengva ir suprantama, tikriausiai mokiniams dėl jos galvos tikrai neskauda… Pirmoje dalyje – šiek tiek teorijos, antroje – praktiniai pavyzdžiai (logotipai, naujienlaiškiai, brošiūros, žurnalai… ir taip iki tinklalapių).

Labiausiai patiko pavyzdžiai. Kai kurie tikrai ne lietuviški, net negražūs. Bet man patinka tokie sprendimai, į kuriuos pažvelgus apima nuostaba: betgi čia taip paprasta! Aš galėčiau geriau! Lašu, taškeliu, kažkokiu siluetu tiek daug galima pasakyti. Fantazijai niekada nebuvo ir nebus ribų. O šita gražiai išleista knygutė ją tik skatina.

Nepirkčiau niekada gyvenime, bet pavartyti patiko.

Reklama

Aidas Žandaris, Darius Bakštys. Kompiuterinės leidybos pradmenys. Informacinės technologijos.

Kompiuterines leidybos pradmenysŽANDARIS, Aidas, BAKŠYS, Darius. Kompiuterinės leidybos pradmenys. Informacinės technologijos. [vadovėlis]. Vilnius: Žara, 2011. 120 p.

Ne, knygos rašyti tikrai nesiruošiu. Bet vis dar mėgstu mokytis.

Žinoma, ką nors mokydamasi pirmenybę visada teikiu internetui. Elektroninėms knygoms ir visokiam kitam turiniui, dažniausiai angliškams. Buvau tikrai pasiilgusi ko nors lietuviško, kai atradau šitą knygą.

Tai kompiuterinės leidybos pradmenų vadovėlio antroji dalis: apie programas Scribus ir Gimp. Moksleivius užjaučiu. Ypač tuos, kurių kompiuteriai ir visokios ten leidybos programos nedomina. Kam jiems ta info? Visai kas kita ieškantiems ir besidomintiems. Konkretu, glausta, aišku. Radau visus atsakymus, ar bent nuorodas, kur juos rasti. Žinoma, viską tai galėjau rasti ir internete. Bet kartais taip patogu, kai viskas surinkta į vieną vietą.

Būtinai pavartysių ir pirmą dalį.

Herve Guibert. Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės.

Guibert, H., (2005). Draugui, kuris negelbėjo man gyvybės. Iš prancūzų k. vertė Vita Malinauskienė. Vilnius: Žara, 240 p.

[…] Bilas – marionetė, jis niekuomet nieko nedarė iš kilnumo ar žmogiškumo, jis ne iš mūsų pasaulio, jis ne iš mūsų aplinkos, jis niekuomet nebus herojus; herojus – tai tas, kuris nemeta mirštančiojo, herojus – jūs, galbūt ir aš, mirštantysis; Bilas niekuomet nepadės mirštančiajam; jis – paprasčiausias bailys; […] (psl. 235).

Šiurpoka knyga, ir ne tik dėl temos, ne tik dėl atviro erotiškumo, bet ir dėl niekšiškai sutryptos draugystės…

AIDS, sergančiojo išgyvenimai, atvira ir kankinant kasdienybė. Viskas šimte trumpų reportažų iki paskutinės gyvenimo dienos. Istorija tikra, nutikusi beveik prieš 30 metų prancūzų rašytojui ir žurnalistui. Tekstas tiesus ir atviras, be pagražinimų, išgyventas, išjaustas, iškentėtas.

Kadangi tuo metu apie ligą buvo tikrai labai mažai žinoma, ŽIV nešiotojai dažnai nesuko sau dėl jos galvos, toliau gyveno savo gyvenimą. Pateikiami šokiruojantys faktai, nemažai duomenų apie ligą, gydymą; autoriui teko viską pačiam sužinoti, iškęsti, patirti. Šokiruoja ne tik sergančiųjų kančios, bet ir jų abejingumas, aplinkinių nesaugojimas. Kitą vertus,  bandai juos suprasti, juk nesisaugojo net medicinos personalas.

Tobuliausia knygoje – viltis. Dar tada, kada liga dar netikima. Tada, kada bandoma su ja susitaikyti. Tada, kada liga ignoruojama. Tada, kada ieškoma bet kokio būdo pasveikti. Iki pat paskutinio puslapio.

„Žinai, aš patariau tavo bičiuliui pastatyti sanatoriją ne mirštantiesiems, o tiems, kurie norėtų apgauti savo mirtį. Visur puikūs paveikslai, nuostabi muzika, viskas padaryta taip, kad būtų galima kaip įmanoma geriau nuslėpti paslaptį – mažytes dureles tolimame klinikos kabinete, galbūt esančias už kurio nors iš paveikslų, švarutėles, ant kurių nėra nė dulkelės, arba saldžiai nirvana viliojantį švirkštą. Ramiai užlendi už paveikslo, ir -op! – visiems pasaulyje tu jau miręs, bet tą akimirką pasirodai kitoje sienos pusėje, užpakaliniame kieme, be bagažo, tuščiomis, be vardo ir pavardės, ir iš naujo sugalvoji savo likimą“. (psl. 18).

Nesigailiu, kad perskaičiau.