SARAJA, Viljo. Išpirktasis kraštas [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Juozas Kruminas-Palionis. Antrasis fotografuotas leidimas. Kaunas: Menta,1990. 160 p. Originaaus leidimo duomenys: Kaunas: Br. Daunoro leidykla, 1943.
Premijuotas suomių literatūros premija, kaip geriausias 1939-1940 metų žiemos karo atvaizdavimas.
Dabar mūsų kraštas buvo užpultas. Išdidžiai buvo pakeltas kumštis, pateikti reikalavimai. Buvo pasakyta visai atvirai: tai priklauso mums, kadangi mes esame stipresni už jus. Tačiau mes nenusileidome jokiems reikalavimams. Mes nenorėjome parduoti savo pirmgimio teisės – teisės gyventi šitame krašte – už pigią kruopienę, už apgaulingus pažadus, kurie tikriausiai niekad nebūtų buvę išlaikyti.
Tikriausiai yra atsimenančių, kaip po ilgokai užtrukusio knygų badmečio staiga atsirado galimybė laisvai leisti knygas. Skaitytojų alkis tikriausiai buvo begalinis, tad jį patenkinti padėjo fotografuotiniai leidimai. Ir staiga tų taip lauktų nematytų ir neregėtų knygų atsirado tiek daug ir tokių įvairių… Visai kaip dabar. Tik tuomet mažai kam rūpėjo korektūros ar stiliaus klaidos, vertimų subtilybės, viršelio grožis ar popieriaus baltumas…
Taigi ši knyga ir yra ta „fotografuota“ – 1943 metais išleista Kaune, o 1990 metais leidimas pakartotas. Skaitau ją dar po trijų dešimtmečių ir jau galiu mėgautis ne tik pačia knyga, siužetu, bet ir jau beveik istorine penktojo dešimtmečio rašytine lietuvių kalba… Išlikusi net kaina RM 1,50.
Taigi, knyga apie karą. Žiemos karą. 1939-1940 m. maža suomių tauta 100 dienų atsilaikė prieš Sovietų Sąjungą. Ir nors baigėsi jis ne suomių naudai, tauta gynėsi narsiai. Pasakojama apie keliolika karių, kurie ištisas valandas šąla žiemos speige, vėliau laukia komandos pulti ar atsitraukti, kovoja, gelbsti sužeistus draugus ir panašiai. Daug minčių, jausmų. Labai labai daug patriotizmo. Gal dėl to romanas netrukus sulaukė pripažinimo, buvo apdovanotas ir laikomas vienu geriausiu šio karo „atvaizdavimu“.
Kiekviena akimirka dabar pavirsta amžinybe. Ji išsiplečia neapribrėžiama, skaudžia tikrove. Mes gulime pasiruošę šuoliui, tačiau dar nesame gavę jokio įsakymo. Aš žinau, kad ten, už šimto metrų, priešakyje, guli priešas, masė, kuri turi būti prispirta prie žemės ir sunaikinta. Jie suniekino tai, kas mums yra šventa, jie įsiveržė terioti tai, kas yra mūsų. Su šitomis mintimis aš pastebiu, kaip keršto troškimas uždega mano kraują. Ir man sunku ramiai išsilaikyti, nepašokti, nešaukti ir nemušti, kol pats parkrisiu – būsiu sunaikintas, kaip kad karas ši viso viską naikina.
kaskaityti.lt 