Romualdas Granauskas. Išvarytieji.

Granauskas Isvarytieji

GRANAUSKAS, Romualdas. Išvarytieji. [apsakymai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 208 p.

Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pastebėti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. (psl. 184).

Slogu. Gal net baisu. Nedrąsiai maniau, kad baisiau už pokarį ir už „Šventųjų gyvenimus“ jau nebebūna. Būna. Dabar. Ir dar kaip!

Apsakymuose – šiandieniniai šventieji: tėvų palikti vaikai, niekam nebereikalingi vieniši mokytojai, ištuštėjusiam kaime pasilikę senukai, užribio žmonės. Smogia stipriai. Parašyti be galo įtaigiai. Ir smogia dar stipriau.

Kažkas paklaus, kam skaityti tokias knygas? Kodėl nepasirinkti ko nors linksmesnio, ypač dabar, kai prekybos centrai jau apsikarstė blizgučiais ir bando įtikinti, kad nusipirkus kokį niekalą už akcijinę kainą, Kalėdų džiaugsmas bus tik didesnis. Kodėl nepasidžiaugti, neapsimesti, kad viskas gražu ir gerai? Jau ir taip esame nuvarginti kasdienių žinių, kuriose tik smurtas, nelaimės, nusikaltimai. Kam dar skaityti tokias niūrias knygas? Juk ir taip visi dejuoja, kad lietuviai nesišypso, yra visada susiraukę ir nelaimingi. Reikia džiaugtis. Ir tokių slogių knygų skaityti nedera. Netgi rašyti.

Bet išdrįsusiems liks ne tik slogi nuotaika ir bejėgiškumo jausmas. Išdrįsusiųjų lauks mažytė dovana knygos pabaigoje „Pasijos pagal Joną“, pasakojimai apie poetą Joną Strielkūną, apie jaunystę, gyvenimą ir atmintį… Išdrįsusiems tikrai šiek tiek atsivers akys, galbūt jie net matys geriau, nei kiti. Galbūt, jie dar net spės ką nors nuveikti, ir Kalėdos jiems bus ne tik šou… Mat perskaičius tokią knygą, nepasikeisti neįmanoma.

Rinkitės.

Reklama

Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas.

Granauskas_Trecias gyvenimas

GRANAUSKAS, Romualdas. Trečias gyvenimas [apysaka, esė]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 176 p.

Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis. (psl. 7).

Iš tikrųjų sunku net aprašyti, kokia graži ši knyga. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai skaitai paprastą, bet labai natūralų, įtaigų, gyvą tekstą. Kuris skaitytoją lengvai ir akimirksniu perkelia į pokarį, prie Aiškūno, kur gyveno „mažas, pajuodęs, alkanas vaikas su knygų pundeliu po pažasčia“.

Tikriausia neverta net ginčytis – Granauskas – be galo populiarus rašytojas. Nors dar praeitais metais kritikai jį jau lyg ir norėjo nurašyti, išbraukti iš kažkokių ten knygų rinkimų, bet tikriems skaitytojams dešimtukai ne motais… Jo knygos, bent naujausios, tikras deficitas. Ei, leidėjai, pakartokite! Labai prašau….

Bet apie knygą. Pirmoje dalyje, apysakoje „Trečiasis gyvenimas“ autorius pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę. Kai kurie epizodai jau girdėti, jau žinomi. Bet skaityti įdomu, lengva. Kaip berniukas pamilo knygas, kaip mėgo skaityti, kaip keliaudavo į Mosėdžio mokyklą, kaip bandė išmokti šokti, groti, o paskui – ir rašyti.

O antroje dalyje laukia staigmena – esė „Žodžio paglostymas“. Autoriaus su mumis nebėra, tad tikrai šiek tiek baugu, o kas dabar taip bemylės tą mūsų kalbą? Taip gražiai apie ją rašys, taip paprastai, tikrai suprantamai kiekvienam. Be didaktikos, tik su tokia pašaipėle. Tiems, kurie savo kalbą jau yra kiek primiršę. O kartais jos net gėdijasi…

Įspūdinga. Labai patiko. Tikrai verta paskaityti.

Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai.

Granauskas_SventujuGRANAUSKAS, Romualdas. Šventųjų gyvenimai [novelių apysaka]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 136 p.

Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė.  Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių. (psl. 124).

Mėgstu lietuviškas knygas.  Tokias kaip ši, irgi. Nors lietuvių rašytojų kūryboje kažko ypatingai linksmo tikėtis sunkoka, tokios liūdnos ir slogios knygos nesitikėjau. Visai kaip ir neperseniausiai skaityta Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“  Paprastas ir iš pažiūros nesudėtingas tekstas jausmus ir mintis jaukia kaip reikiant. O perskaičius tiesiog net nebėra ką pridurti. Gal tik keletą citatų?

Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau – prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo. (psl. 63).

Sako: kai ko nors lauki, laikas slenka daug lėčiau. Sako, o nežino, kad tada, kai nieko nebelauki, jis suvisam sustoja. Sustoja laikas, sustoja laikrodžiai, pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo. (psl. 125).

Būtų gerai tą galelį, kur dar liko, nugyventi kaip nors negraudžiai. (psl. 125).

Apie pokarį, tremtį, kolūkius prirašyta daug ir visokių knygų. Mūsų tuomet nebuvo, tad sunku ir suprasti, kas gi tuomet dėjosi? O jei ir būtumėm buvę, ar suprasti būtų lengviau?

Romualdas Granauskas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis

GRANAUSKAS, Romualdas. Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis [apysaka]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 172 p.

Mes tą dieną užmiršom savo Bulį, mes jį tiesiog užmiršom… (psl. 162).

Ar mėgsti šunis? O gal galvoji įsigyti augintinį? Tada būtinai privalai perskaityti šią naują Romualdo Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“.

Ar šunys žino apie senatvę? Ar tiktai jaučia, kad yra nebe tokie, kaip anksčiau, bet nesupranta dėl ko? (psl. 160).

Ne, čia ne šunų auginimo vadovėlis. Ir ne kokia nors patarimų knyga. Tiesiog net neįsivaizdavau, kad galima parašyti tokią nuoširdžią knygą savo nuosavam šuniui – vokiečių tigriniam bokseriui Buliui. Gerai, kaip šeimininkas rašytojas. Ir dar ne bet koks, o geras rašytojas.

Yra vienas klausimas, kurio aš labai nemėgstu: o kokie tau buvo praėję metai? Kartais to paklausia svetimas žmogus, o jeigu nepaklausia, vieną dieną esi priverstas užduoti šį klausimą pačiam sau:
 Ai, žinai, nekokie… Niekur nebuvau išvažiavęs, du kartus gulėjau ligoninėje, šiaip visą laiką sėdėjau kambary. Kažką rašiau, bet knygos taip ir neišleidau, kažką galvojau, kažką kasdien veikiau, o ką – net pasakyti negalėčiau. Visokius niekus.
O jeigu šito paklaustum Bulio, ir jis mokėtų kalbėti, ką jis atsakytų? Ar tik neatsakytų šitaip:
 Man šitie metai neprabėgo tuščiai. Aš kiekvieną dieną labai mylėjau savo šeimininką. (psl. 161).

Ir knyga ne tik apie Bulį: ji ir apie draugystę, apie meilę apie ištikimybę. Apie žmogaus ir keturkojo ryšį. Visam gyvenimui.

Paskaityk.

Romualdas Granauskas. Trys vienatvės.

GRANAUSKAS, Romualdas. Trys vienatvės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 192 p.

Buvo kaip buvo, yra kaip yra. (psl. 29).

Dar visai neseniai vargau su lietuvių autorių knygomis. Tai neįdomi, tai per daug depresyvi, tai parašyta tokiu stiliumi, kad tik kokiai nors Nobelio komisijai ir teskaityti…

O pastaruoju metu pradėjo sektis. Viena po kitos. Gražesnė ir įdomesnė. Geresnė ir prasmingesnė. Įspūdingesnė.

Visi šitie epitetai ir tinka Romualdo Granausko novelių romanui „Trys vienatvės“. Knyga pavadinta šiuolaikiškai novelių romanu ir sudaryta iš skyrelių, pasakojančių apie atskirus autoriaus gyvenimo epizodus. Tie trumpi epizodai mane ir sužavėjo.  Ir dar pakerėjo autoriaus pasakojimo stilius.

Autoriaus kalba! Tarsi ne knygą skaitai, o klausai iškalbingo pažįstamo pasakotojo istorijų apie jaunystę. Apie vaikystės išdaigas, jaunystės meiles ir nemeiles, persikeli laiku į tą laikotarpį, kuriame beveik ir negyvenai, bet kuris puikiai pažįstamas, ir kurį puikiai atsimeni. Jei ne iš savo vaikystės, tai iš tėvų pasakojimų. Kolūkiai, darbo pirmūnai, primilžių normos ir kiti socialistinio darbo pasiekimai… Kūryba ir jos kančios:

Net vakarais Mosėdy, mažame butely pagaliau pastatytame mokytojų name, virtuvėj prie stalo, dukroms užmigus, kartais jau po vidurnakčio, kai pasidėdavau priešais tuščią popieriaus lapą ir žadėdavau kažką parašyti „sau“, – net ir tokiais vakarais, net tokioj tyloj ir vienumoj prieš akis plaukdavo dieną skaityti ar rašyti žodžiai lyg kokie titrai: …darbo žmonių gerovė… socializmo laimėjimai… liaudies ir partijos vienybė… (psl. 128),

Knygos gale skaitytojai ras šį tą ypatingo – novelę „Trys vienatvės“. Gražiai susieta su visa knyga, ši trumputė novelė atskleidžia ne tik nepaprastą autoriaus talentą, bet ir šį tą daugiau…

Visaip yra buvę. Ir taip, ir taip. (psl. 188).

Rekomenduoju skaityti.