Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

WEIR, Andy. Projektas „Sveika, Marija“ [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 534 p.

Modifikuoti svetimą gyvybės formą. Kas gali būti lengviau?

Pirmas sakinys: – Kiek bus dukart du?

Marsiečio sarkazmas grįžta! Railandas Greisas – nelabai vykęs mokslininkas, bandęs įrodyti, kad gyvybei nereikia vandens. Nesėkmingai. Todėl dabar jis – pagrindinės mokyklos mokytojas, tiesa, labai mėgiamas vaikų.

Ir dar jis – pasaulinio projekto „Sveika, Marija“ mokslininkas. Mat Žemei iškilo grėsmė – Saulė pamažu gęsta ir žmonijai gresia išnykimas.

Standartinis fantastinis romanas. Mokslinis. To mokslo buvo kiek per daug. Ne humanitarams perprasti tiek daug informacijos, kuri praverstų, jei netyčia tektų atsidurti kažkur kosmose. Vienui vienam. Tiesa, labai įdomu skaityti, kaip pati paprasčiausia virvutė, tinkamai ją panaudojus, gali atsakyti į pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus. Arba kokia nors ritė.

Taigi, mokslo pradžioje buvo kiek per daug. Bet tas Marsiečio stiliaus sarkazmas labai padėjo. Kurgi ne, pačiais sudėtingiausiais išlikimo momentais gera nuotaika tokia pat svarbi kaip ir oras. Kaip ir paliepimas sau kvėpuoti. Kaip ir patikimų keiksmažodžių rinkinys.

Ir dar vienas dalykas svarbus – bendravimas. Žmogus sociali būtybė, atskirtyje gali ir neišgyventi. Bet o jeigu tokių socialių būtybių yra ir daugiau? Gal tada ir pavyktų išgelbėti žmoniją? Ar bent išsigelbėti pačiam?

Labai patiko, kaip ir kitos knygos. Apimtis jokios reikšmės neturi. Pabaiga.. chm… vaikiška. Bet gal vaikiški sprendimai dažniausiai ir būna patys teisingiausi? Tikriausiai.

Tiesa, nesupratau, kodėl visgi projektas „Sveika, Marija“?

Andy Weir. Artėmidė.

WEIR, Andy. Artemidė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas. Vilnius: Balto, 2019. 394 p.

Tik nedaugelis gali pasigirti žinantys, kaip išmatuoti tėvo meilę. O aš žinau. Toks suvirinimo darbas šiaip jau truktų kokias keturiasdešimt penkias minutes, tačiau tėtis prie jo sugaišo tris su puse valandos. Tėtis myli mane trimis šimtais šešiasdešimt šešiais procentais labiau nei bet ką kitą gyvenime.
Kaip gera žinoti tokius dalykus.

Ką gi, galima pasakyti tik vieną – Markas buvo įdomesnis, patrauklesnis ir gilesnis personažas. Džiasmina Bašara… Na, autoriui tikriausiai nelabai sekasi rašyti apie moteris. Čia tai faktas.

Bet visa tai tik tarp kitko. Bet kokiu atveju knyga labai patiko. Kiek dabar tų fantastinių knygų leidžiama? Apie kosmosą? Apie gyvenimą kokiame Marse ar Mėnulyje? Retenybė… Tad ar galima objektyviai vertinti? Jokiu būdu. Koks dar objektyvus vertinimas, jei norisi nusipirkti knygą vos jai pasirodžius ir skaityti, skaityti…

Taigi, žmonės pasistatė sau namus Mėnulyje. Artemidė – tai didžiulis miestas. Į jį kraustosi gyventi turčiai. Jame nuolat pilna kosmoso turistų. Ir jame gyvena tie, vietiniai, kurių tai vieninteliai namai. Viskas beveik kaip Žemėje – meilė, džiaugsmai, pinigų stygius, korupcija, kontrabanda ir kiti dalykai.

Autorius vėl labai išsamiai fantazuoja: kaip pastatytas miestas, kaip jis apsaugotas nuo galimo deguonies stygiaus, koks tas kasdienis gyvenimas, ką kosmose valgyti ir kaip to valgio prasimanyti. Tikriausiai tie paaiškinimai vėl logiški ir pagrįsti, kaip ir Marsietyje. Nežinau, per daug nesigilinau. Juk Džiazės darbai ir žygiai daug įdomesni. Nors ji ir nemoka taip juokauti  kaip Markas, bet galvą turi. Pasiseks jai, ar visgi bus ištremta į Žemę? O astrofizika ir logika? Kam tai rūpi…

Patiko, duokit dar.

Andy Weir. Marsietis.

WEIR, Andy. Marsietis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2015. 557 p.

Jaučiu, susimoviau.

Ir tie žodžiai kartosis ne kartą. Kaip rašo pats Markas Votnis, apie jį Vikipedijoje rašys – vienintelis Marso planetoje žuvęs žmogus. O gal visgi ne?

Mačiau filmą. Žinojau siužetą. Netgi žinau, kaip knyga baigsis. Bet smalsumas niekur nedingo. Knyga įtraukia – labai. Štai ir dabar, pirmą kartą rašau, net nebaigusi skaityti knygos. Liko dar 50 psl. Dar vienam kartui. Pataupysiu :).

Iš tikrųjų, knyga labai įtraukia. Joje netrūksta nei chemijos, nei fizikos, nei biologijos, nei visokių inžinerinių dalykų. Gali pasirodyti, kad tai išgyvenimo vadovėlis Marse (beje, rašoma, kad viskas pagrįsta matematiškai, o ne šiaip sau prifantazuota), gali pasirodyti, kad skaityti bus nuobodu. Anaiptol. Nežinau, bet tas Votnis žavi vien jau savo optimizmu ir tikėjimu, ne, netgi žinojimu, kad viskas jam bus gerai. Ir dar tie jo juokeliai… Ne taip paprasta palaužti žmogų.

Vienu žodžiu, filmas labai patiko, knyga patiko dar labiau. Einu, pabaigsiu skaityti. O jei dar neskaitėte, paskaitykite šią ištraukėlę, gal irgi užsinorėsite į Marsą?

Citatos [39]

Andy Weir. Marsietis.

Įrašas: 381 solas

Mąsčiau apie Marso įstatymus.

Taip, žinau: kvaila apie tai galvoti, bet turiu nemažai laisvo laiko.

Pagal vieną tarptautinį susitarimą, jokia šalis negali reikšti pretenzijų į jokius objektus, kurie nėra Žemėje. Kitame susitarime sakoma, kad, jei esi jokios valstybės teritorijoje, joje galioja jūrų teisė. Taip išeina, kad Marsas – „tarptautiniai vandenys“.

NASA – amerikiečių nekarinė organizacija, kuriai priklauso Bazė. Vadinasi, kol esu Bazėje, tol čia galioja Amerikos įstatymai. Vos iš jos išlindęs, atsiduriu tarptautiniuose vandenyse. Įlipęs į marsaeigį, grįžtu prie Amerikos įstatymų.

Dabar smagiausia dalis: ankščiau ar vėliau nuvažiuosiu į Skaparelį ir pasisavinsiu Ares 4 Pakilimo iš Marso aparatą. Niekas aiškiai man nedavė leidimo tą daryti, ir negalės, kol neįjungsiu Ares 4 erdvėlaivio komunikacijų sistemos. Įlipęs į Ares 4 aparatą, prieš pradėdamas kalbėtis su NASA, užimsiu jį ir be leidimo valdysiu tarptautiniuose vandenyse.

Tai reiškia, kad būsiu piratas!

Kosmoso piratas! (psl. 394-395).