Colleen McCullough. Saldžiai kartu.

MCCULLOUGH, Colleen. Saldžiai kartu [romanas]. Iš anglų k. vertė Kristina Miliūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2015. 471 p.

Sunkiausia ištverti pirmą ko nors naujo ir neįprasto pusmetį – šie žodžiai buvo seserų Latimer dažniausiai, kaip mantra, kartojami…

25-oji, paskutinioji žymiosios „Erškėčių autorės“ knyga. Iš tikrųjų, mane šiek tiek trikdo tas priminimas, na, kas gi tie „Erškėčių paukščiai“? Savo laiku buvo įdomi knyga, paauglystėje padariusi tikrai nemenką įspūdį. Vėliau skaičiau dar keletą, bet jos jau taip nebesužavėjo.

Tikiuosi, kad ši yra vienintelė, kurios nepajėgiau net pabaigti…. Ji mane migdė. Būna tokių, kai vos po kelių puslapių akys jau merkiasi, ir nesupranti dėl ko. Lyg knyga ir turėtų būti nebloga, lyg ir miego netrūksta, bet…. Pradžioje seserys maišėsi, ypač kai jos tapo slaugytoja Latimer, slaugytoja Folding, slaugytoja Skobi ir slaugytoja Trebdi…. Pasirodė ir keletas vyrukų, kažkokie įvykiai lyg ir vyko, bet… Nepakankamai įdomiai, kad norėtųsi tęsti toliau.

Ir štai rezultatas: dabar ne tas metas, gal jis ateis kada nors vėliau. O gal ir niekada, gal mieliau rinkčiausi „Romos“ seriją. O kol kas man labiau patiko ši recenzija. Rekomenduoju, paskaitykite, gal užsinorėsite susirasti ir knygą.

Colleen McCullough. Timas.

McCullough, C., (1997). Timas. Iš anglų k. vertė Gražina Zolubienė. Vilnius: Alma littera, 270 p.

[…] Kad ir kokia aš esu, bet Timas mane myli. Ir kad ir koks jis yra, aš irgi jį myliu. […] (psl. 223).

Tikrai tikėjausi, kad knyga bus kitokia, nors šiek tiek gilesnė, prasmingesnė. Juk ir veikėjai ne kokie standartiniai šablonai, todėl pradžioje intriga buvo.  Dar prisimenu „Erškėčių paukščių“ įspūdį, neseniai žavėjausi „Nepadorios aistros“ psichologija. O čia… Banalu. Tobulo grožio, bet vaikiško proto jaunuolis. Turtinga, savarankiška moteris. Pokalbiai apie tą patį per tą patį, kaip Mere tu man patinki, labiau už visus po mamos ir tėtės...

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygą perskaičiau lengvai, greitai, pradžioje netgi susidomėjusi. Dar reikia nepamiršti, kad tai pirmoji autorės knyga, tai gal ir nevertėjo taip tikėtis šedevro. Daugiau jos knygų ir nesu skaičiusi, galbūt jos daug geresnės.

Nes šioje, be eilinės meilės istorijos, kad ir labai norėjau, nieko daugiau neperskaičiau.

Su manim jis bus saugus, Ronai, ir jeigu ištekėdama už jo aš galėsiu praturtinti jo gyvenimą, kiek iš viso jį galima praturtinti, aš ištekėsiu už jo, ir nusispjaut man, ką žmonės pasakys, taip pat ir tu. (psl. 223).

Colleen McCullough. Nepadori aistra.

McCullough, C., (1997). Nepadori aistra. Iš anglų k. vertė Andrius Tapinas. Vilnius: Alma littera, 336 p.

Yra pareiga. Visada pareiga. (psl. 233).

Savotiška knyga. Iš tų, kurių nei pavadinimas, nei viršelis nei kiek neatitinka turinio. Visiškai nežinai, ko gali tikėtis. Sudomino anotacija: karo pabaiga, karo ligoninės psichikos ligų skyrius prieš pat demobilizaciją. Su ligoniais likusi viena sesuo Lengtri. Ir pagaliau vienu ar kitu keliu į skyrių patekę ligoniai: šeši pačių įvairiausių likimų kariai.

Knygą tiesiog norėčiau pagirti, nes ji mane paprasčiausiai nustebino. Gal todėl, kad nesu skaičiusi kitų, naujesnių McCullough knygų. Sunku net suvokti, koks šis romanas, gal meilės, bet taip giliai pavaizduoti visi veikėjai, jų būsenos. Dar nustebino ir įvykiai, kuriuos sunkiai būčiau susiejusi su knygos pavadinimu. Nors pati romano tema sena kaip pasaulis.

Kurią kepurę dėvėti: meilės ar pareigos? – klausė ji pati savęs, sunkiau nei bet kada lipdama laiptais į verandą šalia savo kabineto. (psl. 233).