Citatos [36]

Herbjørg Wassmo. Tos akimirkos.

Slapta gėdijasi savo pačios nevisavertiškumo ir savo menko gyvenimėlio. Kremtasi dėl to, kaip mažai ji sugeba. Ką jau kalbėti apie visa tai, ko nemoka.
Šioje graužatyje, šioje centrifūgoje, eina laikas. Jis trupa, tirpsta, tvilko, dūzgia ir nyksta. (psl. 147).

Ar kada susimąstei, kad eikvoji jėgas ne toms užduotimis?
Taip. Bet ne tas užduotis irgi reikia atlikti. Reikia prisiimti atsakomybę.
Už ką?
Už vaikus ir darbą, taria ropšdamasi ant uolos. Ši slidi kaip ungurys ir aštri.
Tu esi didžiausia pačios atsakomybė! Privalai išsikovoti vietą, taria bevaikė rašytoja iš Paryžiaus. (pls. 159).

Ji perrašo. Palieka susigulėti. Perrašo iš naujo. Ir vėl. Nedrįsta būti visiškai patenkinta, bet galiausiai išsiunčia tai, ką turinti. (psl. 163).

Gimtadienio dovanų įteikiau jiems vienatvę. (psl. 164). Skaityti toliau

Reklama

Herbjørg Wassmo. Tos akimirkos.

Wassmo_Tos akimirkosWASSMO, Herbjørg. Tos akimirkos. [romanas]. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė. Vilnius: Alma littera, 2015. 320 p.

Manai, kad gyvenimas yra tai, ką reikia ištverti, laukiant kai ko geresnio ir svarbesnio? Ir laukdama gali trumpinti laiką skaitydama romanus ir rašinėdama niekus?

Apie knygą internete jau rašyta daug ir tikrai įdomiai. Kaip ir nebėra ką ir pridurti. Gal kad skaityti buvo ganėtinai slogu. Ir sunku. Po pramoginio detektyvo šios norvegų literatūros karalienės tekstas lengvas tikrai nebuvo.

Žinau žinau aš tą skandinaviško rašymo manierą, jau lyg ir turėčiau būti pripratusi. Bet o tačiau…. Galbūt tai dėl to, kad romane daug autobiografinių detalių. Jis tarsi iškentėtas. Ir skaitytojui tikrai tenka kentėti kartu. Pagrindinė veikėja Ji savaime susitapatina su rašytoja, neaišku, kur realybė, kur fikcija, kur dar Ji, o kur jau pati autorė. O dar jau skaitytų autorės knygų personažai! Tora! Imi ir pradedi įsivaizduoti, kaip jie kūrėsi, formavosi, kiek juose buvo pačios autorės patirčių, ir kaip jie pagaliau atkeliavo į knygas.

Tekstas gražus, taupus žodžių, labiausiai ir tinkantis tokioms istorijoms. Nes jei būtų kitoks, tikrai prislėgtų visu sunkumu. Dabar ne, istorija išlieka svarbiausia. Svarbiausios tos akimirkos. Daug gyvenimiškų akimirkų: naivių, viltingų, skaudžių, giliai išgyventų ir užrašytų.

Labai stipru. Ir drąsu. Atvira. Visiems rašytojos gerbėjams.

Herbjørg Wassmo. Septintas susitikimas.

Wassmo_Septintas susitikimas

WASSMO, Herbjørg. Septintas susitikimas. [romanas]. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė. Vilnius: Alma littera, 2007. 384 p.

„Ruta, kai šiandien vėl tave pamačiau, po keturiolikos metų, suvokiau, kad mes tebesame skirti vienas kitam. Kad ir kas tave saistytų, niekada tavęs nebepaleisiu.“ (psl. 370).

Wassmo. Ir iškart knygai pliusas. Panašu, kad ji gali rašyti apie bet ką, vis tiek skaitysiu su malonumu. Lengva, malonu, įspūdinga, įtaigu. Ir ne per daug liūdesio, kaip pavyzdžiui – Toros knygose.

Turtingam vyrui ir talentingai moteriai gyvenimas vis neleidžia rinktis patiems ir būti savimi. Prireiks net keliolikos metų, kol jie vienas kitą pasirinks. Ir septynių susitikimų. O tarp jų – kasdienybė, darbai, lūkesčiai, džiaugsmas ir sielvartas. Ir skandinaviškas pasakojimas apie gyvenimą ir žmones.

Patiko. Gera ji ar ne – baisiai subjektyvu. Bet paskui kurį laiką visos kitos knygos kažkodėl atrodys lyg mokykliniai rašinėliai…

Herbjørg Wassmo. Šimto metų istorija.

WASSMO, Herbjørg. Šimto metų istorija. [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė-Dale. Vilnius: Alma littera, 2011. 456 p.

Žmogus turi poreikį papasakoti savo gyvenimo istoriją (psl. 12).

Dabar, kada esu labai nusivylusi šios leidyklos pastaruoju metu leidžiamomis primityviomis ir banaliomis knygomis, į rankas pakliuvo „Šimto metų istorija“.

Pačiu laiku: gyvenimiškas istorijas ypač mėgstu. Jos niekada nebus nei primityvios, nei banalios, nors tokiomis istorijomis tarsi net nereikia nieko ypatingo: nei stebuklingo siužeto, nei išskirtinių veikėjų.

Ar įmanoma sužinoti visą tiesą apie žmogų? (psl. 11).

Ir visgi išskirtinių veikėjų bus. Juk savo šeimos istoriją pasakoja norvegų rašytoja Wassmo. Bus dar ir ramus, skandinaviškas pasakojimas. Ko daugiau ir bereikia gerai knygai?

Įsitikinu, kad viskas gyvenime keičiasi – tai į gera, tai į bloga. Viskam savas laikas. (psl. 12).

Puiki knyga. Siūlau paskaityti.

Herbjørg Wassmo. Tora. Beodis dangus.

WASSMO, Herbjørg. Tora. Beodis dangus [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Alma littera, 2010. 256 p.

Trilogijos „Tora“ trečioji dalis.

– Tu puikiai žinai, kad žaizdos užgyja. Taip ir bus. (psl. 70).

Puiki knyga. Užimanti kvapą. Siaubingai įtikinama. Dar niekada taip netroškau knygos veikėjams laimingos pabaigos. Nesvarbu, kad tai tik knyga – rodės, Tora kažkur šalia, mėgina prisijaukinti pasaulį ir išsigydyti žaizdas. Bet ar tokios tikrai pagyja?

Šimtabutis, Sala, Breilanas, Bekejoretas… Viskas, rodos, taip pažįstama. Net nebesvarbu, kad visas tris dalis skaičiau ne iš karto: niekas nepasimiršo, detalės tarsi atsinaujindavo atmintyje. Ingrida, Henrikas, Rakelė su Simonu – visi veikėjai jau savi ir pažįstami. Tik ne Tora. Raudonplaukė mergaitė iš Salos. Ji nesileis taip lengvai perprantama. Nuojauta kažką tarsi ir kužda, bet iki pat pabaigos neaišku, kaip viskas pasibaigs…

Kas gi ji, Tora? Kodėl ji tokia? Kodėl ji aplink save pasitvėrusi siena? Kaip užtvara. Baltai dažytų statinių su apsilaupiusiomis medinėmis šliužėmis. Viršuje nusmailintų it strėlės. Šaunančių aukštyn. Pranešančių kitiems. Ateik, bet per arti neprisiartink. Aš čia, viduje. Ir vieno per akis – savęs pačios. (psl. 76).

Per daug slegia? Per daug kančios? O mano nuomone, tiesiog įtikinamai parašyta gera knyga.

Daug geriau už pirmąją dalį ir dar įtaigiau už antrąją.

Labai patiko.

Herbjorg Wassmo. Tora. Nebylus kambarys.

Wassmo  H., (2009). Tora. Nebylus kambarys. Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė. Vilnius: Alma littera, 264 p. Trilogijos „Tora“ 2-oji knyga.

Ta pati autorė. Tie patys veikėjai. Ta pati nuotaika kaip ir pirmoje dalyje. Bet daug įdomiau skaityti.

Jau knygos viršelio spalva nuteikia optimistiškai (žalia visada geriau nei mėlyna), be to, šį kartą nebereikia tikėtis, kad Tora bus panaši į Diną. Atsivertus knygą gali tikėtis tik žuvų kvapais persismelkusios Salos, nelemtojo (o gal lemtojo?) Šimtabučio, nieko negirdinčios (o gal tik nenorinčios girdėti?) Ingridos, išskirtinųjų Rakelės ir Simono ir, žinoma, Toros… Toros, kuri, taip norisi tikėtis, išsigelbės nuo ją supančio grėslumo. Toros, kuri, atrodo elgiasi vis dar vaikiškai, nors jau nebėra vaikas. Toros, kurią kartais norisi paimti už peties ir gerai papurtyti.

Bet ten juk Sala. Su savo kitokiais kvapais, kitokiais garsais, ir kitokiais žmonėmis.

Susikaupę ir nedraskomi aistrų žmonės pasakydavo žodžių lygiai tiek, kiek būtina, nei daugiau, nei mažiau. Daug kas likdavo nepasakyta, paskui tai išsklaidydavo kitos mintys – neištartus žodžius žmonės kentė tylomis. Kiekvienas sau. (psl. 51).

Kaip pati sau kentė ir Tora. Tekstas jau nebebuvo nei kampuotas, nei nerišlus, kaip pirmoje knygoje. Žodžių daug net nereikėjo, visi veikėjai jau ir taip pažįstami. Nors, istorija ir nelabai maloni, ypač paskutinis skyrius, knyga tikrai patiko.

Būtinai skaitysiu ir paskutinę dalį.

Herbjorg Wassmo. Namas su akla stiklo veranda.

Wassmo  H., (2007). Namas su akla stiklo veranda. Vilnius: Alma littera, 208 p. Trilogijos „Tora“ 1-oji knyga.

Kažkada, seniai seniai, su susižavėjimu skaičiau „Dinos“ trilogiją. Žavėjo nepaprasta, keistai papasakota istorija, ir dar keistesni, uždari ir nelabai suprasti veikėjai.

„Tora“ kitokia. Čia svarbiausia ne istorija, ir net ne veikėjai. Čia svarbiausia – pasakojimo stilius. Trumpi sakiniai. Nuspėjamos mintys. Bent jau stilius  turėjo būti svarbiausias. Nes kai kurių sakinių nelabai ir supratau: nelabai derėjo žodžiai tarpusavyje. Bent jau man pirmą kartą užkliuvo vertimas.

Istorija paprasta. Kaip nustebina (turėjo nustebinti) stilius, kuo begali nustebinti istorija? Vienišas vaikas. Paauglė. Visai viena su savo labai didelėmis problemomis. Su kuriomis, žinoma, jai teks susidoroti pačiai.

Ingrida stovėjo tolėliau, prie darbastalio, atgręžusi nugarą. Saulė sruvo pro langą it didelė, spinduliuojanti staigmena.

Jai atsisukus Toros veidas nušvito nedrąsia šypsena. Tačiau matė, kad mama jai iš visur dingusi. (psl. 206).

Kraupi knyga. Ne rudeniui.