John Irving. Cirko sūnus.

Irving J., (2010). Cirko sūnus. Iš anglų k. vertė Aurelija Jucytė. Vilnius: Alma littera, 840 p.

Kartais užtenka vieno puslapio, kad neigiamą nuomonę apie skaitomą knygą pakeistum į teigiamą. Taip man atsitiko su šia Irvingo knyga.

Taip, Irvingas yra savotiškas rašytojas keistoko skonio skaitytojams. Taip, Irvingas yra parašęs keletą tikrai garsių romanų. Taip, skaitėm ir romanų šiaip sau… Bet kuriuo atveju puslapių skaičių jis vis dėlto turėtų riboti. Toks įspūdis, kad įvadas tęsiasi net iki 238 psl. Kyla pagunda mesti knygą į šalį. Ir tik patys ištikimiausi rašytojo gerbėjai žino, kad tikrai turi kažkas tokio įvykti, kitaip – visiškas nusivylimas.

Ir šitai įvyksta. Kažkur jau ties pabaiga, po perskaitytų 800 puslapių, rašytojas susitelkia ir apdovanoja tuos ištikimiausius savo skaitytojus už kantrybę. Vienu puslapiu. Keliomis pastraipomis. Viena gera mintimi. Nes be jos, visa knyga būtų nieko verta. Nes visa istorija juk net ne apie Indiją. Tai kas, kad matome keletą indų veikėjų, daugiausia juntamas tik tos šalies kvapas, nešvara, elgetos, gatvėse miegantys benamiai – tai ką mato šalį aplankyti atvykęs turistas. Tai istoriją ir ne apie cirką, kad ir kaip klaidintų viršelis. Istorija apie cirką būtų buvusi daug įdomesnė ir ne tokia migdanti. Tai irvingiškai papasakota istorija apie savęs paieškas. Kas aš? Iš kur aš? Kur mano namai?

– Atleiskite, – užkalbino jį mažasis džentelmenas, – iš kur jūs? (psl. 823).

O daugiau, panašiai kaip ir visose Irvingo knygose: Viena (šį kart užuominom, bet būtinai), rašytojas (šį kart scenaristas, bet jam nelabai sekasi), nelaimingi vaikai, prostitutės, įvairūs keistuoliai.

Net nežinau, ar patiko, bet kantrybės turintiems Irvingo gerbėjams privaloma.

John Irving. Vidutinio svorio santuoka.

Irving J., (2010). Vidutinio svorio santuoka. Vilnius: Alma littera, 248 p.

Irvingo knygas galima būtų suskirstyti į dvi dalis: šalia tikrai įdomių, netgi jau kultinėmis tapusių knygų, lygiavertę vietą įžūliai stengiasi užsiimti ir visiškai absurdiški romanai apie nieką, tiesiog verčiantys skaitytojus ieškoti nors mažiausių pliusų, pateisinančių išleistus pinigus.

Paskutinė šiais metais perskaityta knyga – kaip tik ir pasitaikė iš pastarosios, įžūliųjų kategorijos. Kaip ištikima Irvingo gerbėja, skaitanti visas jo knygas, kantriai ją perskaičiau, tikėdamasi rasti užslėptų minčių, susukto siužeto, gale paaiškėsiančios priežasties, kodėl gaištu savo brangų laiką. Nieko. Visiškas nulis.

Knygoje pasakojama apie istorinių romanų rašytoją, kurio vardo taip ir nesužinome ir jo žmoną Učę. Likimui susiklosčius, jiedu susipažįsta su jauna, pradedančia rašytoja Edita, kuriai reikia patarimų ir pagalbos (sunku rašyti tas knygas…) ir jos vyru, vokiečių kalbos dėstytoju ir imtynių treneriu Severinu. Pamažu atsiranda bendri pomėgiai (žinoma Viena, menas, literatūra), užsimezga draugystė, o vėliau poros pabando paeksperimentuoti ir apsikeisti partneriais.

Žinoma, Irvingo stilius gana savotiškas ir visos jo knygos gana panašios. Todėl ir šioje visa istorija pasakojama naudojant tas pačias, jau taip gerai žinomas ir mėgstamas temas. Knyga ne apie erotiką, ji rašytojui neįdomi; greičiau knyga – tai imtynių varžybos, kurų metų poros psichologiškai galynėjasi viena su kita: kuris prie kurio labiau prisiriš, kuris kurį stipriau valdys ir kuris labiau kentės, jei bus paliktas. Kaip ir tikrose varžybose, čia irgi būna pertraukėlės, kurių metu sužinome iš kur katras kilęs, kaip susipažino, įsimylėjo ir pan. (Beje, tos pertraukėlės knygoje ir buvo įdomiausios). Ir kaip tikrose varžybose, kažkas yra stipresnis ir kažkas jas laimi.

Aišku, tikras gerbėjas išveria visus rašytojo temų pasikartojimus, dar kartą kantriai paskaito apie imtynes, rašymą ir apie Vieną. Pagaliau randa pateisinimą, kad tai „tik“ trečioji Irvingo knyga. Bet dar vienos panašaus turinio knygos nebeištverčiau.

Knyga tik tikriems Irvingo gerbėjams.

John Irving. Vandens metodas

Paskutiniu metu skaitau tokius laisvalaikio skaitinius, kaip šis, ir galvoju, kam iš vis rašyti, leisti ir gadinti akis skaitant tokias knygas. Na, rašyti gal autoriui ir įdomu (tobulėja įgūdžiai, vėliau parašo geresnių veikalų), bet kam įdomu jas skaityti…

Gal kam ir įdomu. Man tai ne.

Bet būdama optimiste, visada ieškau ko nors teigiamo, radau šio to gero ir šioje knygoje.

Ne mums vieniems dabar sunkūs laikai. Sunkūs laikai buvo netgi Amerikoje, tiesa, apie kokius maždaug 1969 m. ir tai tik mokslinį darbą dirbantiems žmonėms (tokiems kaip Tramperis). Daug kam gal pravers 8 skyriuje laiškai kreditoriams, gal kas pritaikys kaip pavyzdį :).

Kartais gali pasisekti ir ne mums:

„Drauge patraukėme taku nuo valčių namelio aukštyn į namus, žengdami iš karto per dvi akmens pakopas. Pajutau, kaip kyštelėjai pinigus man į užpakalinę kišenę. Ir prisiminiau tavo pliką užpakalį kadaise mėnesienoje ant šitų akmens plokščių, kai gulėjai ant pilvo, Kutai, ir dainavai, nes iš girtumo nebepastovėjai ant kojų. Su tavimi buvusi mergina – viena iš tų dviejų, kurias „pakabinome“ sunkvežimių aikštelėje Vest Bate – vilkosi maudymosi kostiumėlį, jai viskas buvo įkyrėję, nes jau seniai mėgino nutempti tave į namą, į jo didįjį miegamąjį. Aš su savąja buvau puikiai įsitaisęs valčių namelio pastogėje.
Žiūrėjau į tave, besidarkantį pievelėje, Kutai, gulėjau patenkintas savimi, ne per daug girtas dulkintis, ir, pamenu, galvojau pats sau: vargšas Kutas niekada nesusiras merginos.
Ką gi, Kutai, anuomet, pasirodo, klydau.“

Visi tėvai trokšta stebuklų savo vaikams:

„Tramperis troško Kolmui tikro Mobio Diko. Jeigu būtų galėjęs rinktis, kokį padaryti stebuklą, tai šitai ir pasirinktų: kad subanguotų įlankos vandenys, imtų kurtinamai šaižiai klykti virš galvos besisukančios žuvėdros ir iš gelmių iškiltų Didysis Baltasis Banginis, kad jis šokinėtų lyg milžiniškas upėtakis, taškytų purslų lietumi juos abu, sustingusius ant prieplaukos iš pagarbios baimės, kad Mobis Dikas vartytų didžiulį savo kūną vandenyje, rodydamas jiems randus, senus harpūnus ir visą kitą (bet saugotų Kolmo akis nuo blogojo Ahabo, ištrėkšto ant jo šono), o tada apsigręžtų ir leisdamas vandens čiurkšles išnyktų jūroje, palikęs jiems prisiminimą.“

„Geroje draugijoje visaip gerai“ rašoma knygoje. Bet nebūtinai gero rašytojo knyga turi patikti, tuo labiau, jei ji, kaip rašoma tik antroji rašytojo knyga, sukurta jam esant dvidešimt devynerių.

——————–
Įvertinimas: *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).

John Irving. „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

Taip jau išėjo, kad pirmoji perskaityta knyga J. Irvingo romanas, o Irvingas toli gražu nėra mano mėgstamiausias rašytojas. Po paskutinio jo romano, „Kol tave rasiu“, galvojau, jog su juo atsisveikinau visiems laikams (daugiau nei 900 psl. kažkokių atsiminimų apie vaikystę, kurie pasirodo buvo net netikri atsiminimai. Ne knyga, o konkretūs kliedesiai. Tiksliau – tobulos rinkodaros pavyzdys, kaip parduoti bet ką).

Bet nebūtų Kalėdos stebuklų metas… Po 30 psl., kurie iš karto įvedė į Irvingo pasaulį (na, buvo labai panašūs į visas ankstesnes jo knygas – nuobodūs), pasidarė kažkaip įdomu. Įtraukė. Netgi, sakyčiau labai. Ir pasidarė tikrai nesvarbi Irvingo maniera vaizduoti nevisai normalų seksą, svarbiausia šioje knygoje šeima – mama, tėtis ir vaikai – kurių net penki. Tiesa, dar senelis. Ir šuo. Ir dar meška… Svarbiausia tampa taip, kaip ši šeima gyvena, dirba, svajoja, kaip auga vaikai, kaip jiems tenka iškęsti toli gražu ne pačius lengviausius metus mokykloje, kaip jie prisitaiko prie tėvo noro įgyvendinti savo svajones, kaip jie bręsta, kokie jų tarpusavio santykiai.

Ši šeima žinojo, ko reikia, kad gyventum, kaip pasakoje. Reikia svajoti. Išsigalvoti gyvenimą. Reikia geros, protingos meškos. Vieniems tai – jų protas, kitiems – mylimas žmogus, dar kitiems – susikurtos iliuzijos. Labai svarbu, kad visiems būtų viskas gerai.

Tada gali pasijusti lyg apsėstas ir toks būti. Tada gali ramiai praeiti pro atdarus langus.

Išgyventi…
Pabaiga graži. Labai kalėdiška…

O jeigu mažai ką supratot, tai aš nekalta. Čia buvo Irvingas ir jo šventinė mišrainė, t.y. atsiprašau jau net kokia septintoji lietuviškai išleista knyga apie gyvenimą pagal Irvingą.

——–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).