Kazys Kaknevičius. Kurtuvėnai.

Kaknevicius KurtuvenaiKAKNEVIČIUS, Kazys. Kurtuvėnai [legendinė apysaka]. Šiauliai:  Saulės delta, 2008. 264 p.

– Taip, seneli, aš labai norėčiau žinoti praeitį… (psl. 16).

Mėgstu istoriją. Dažnai pagalvoju, kaip gyveno, kokie vaikščiojo žmonės prieš daugelį metų ten, kur dabar vaikštau aš. Iš kur kilo vieno ar kito miestelio pavadinimas…

Šioje knygoje – dar viena legenda apie Kurtuvėnų miestelį.  Kunigaikščiai kariauja su plėšikais, plėšikai grobia žmones, o minimos tikros vietovės padeda geriau viską įsivaizduoti.

Vaikiška, paprasta, bet sentimentalu ir gražu. Ir smagu skaityti apie savo kraštą. Kad ir išgalvotas istorijas…

Barbora Mejerytė. Jonė.

Mejerytė, Barbora. Jonė [romanas].  Šiauliai: Saulės delta, 2007. 452 p.

Jau toji vasara. Vien kaitros ir audros! (psl. 359).

Ką skaityti šią kaitrią ir audringą vasarą? Jei nieko nepavyko išsirinkti iš vis banalesnių topais vadinamų vasaros pasiūlymų (kaip gaila!), verta pasiknaisioti po senų knygų lentynas. O ten kartais slepiasi, kaip jiems ir pridera slėptis, tikri lobiai.

Vienas iš tokių atradimų – Barboros Mejerytės labai vasariškas ir romantiškas  romanas „Jonė“.

Apie paprastos, miško trobelėje užaugusios mergaitės didžiulę meilę turtingam grafui.

„Kas tat yra? – galvojo stebėdamasi. – Kodėl taip gaivu ir gera kvėpuoti? (psl. 25).

Bet knyga ypatinga ne savo tema (juk apie meilę – knygų begalės!), kiek veiksmo vieta. Miškas čia ne tik medžiai: tai namai, mokytojas, atjauta ir atgaiva sielai.

Visada, visada miškas mane mokė mylėti visa, kas gera, kilnu… (psl. 341).

Taip gražiai, taip vasariškai, su tokia meile, – kas taip dar yra aprašęs mišką?

O dar ta išskirtinė, jau nebevartojama, bet tokia graži ir miela kalba, dažnai pagyvinanti knygos tekstą!

Ar toli dar tau, žmonel, tuos žabarėlius bevilkti? paklausė.
Nebtoli, murmtelėjo nenoromis, akų nepakeldama senė. Bet paskui, matyti, švelnaus ir užuojautos kupino Jomės balso pakerėta, nuleido nuo pečių žabarus ir sustojo, sunkiai alsuodama.
Čia pat, ponytaite, čia pat, pakartojo, pakėlusi jau į Jonę savo įraudusiais ir patinusiais vokais apvožtas akis. Pilka marškinių rankove nusibraukė smulkiais lašeliais veidą išpylusį prakaitą.
Tai pasilsėk, žmonel, šičia pavėsiuke, Jonė parodė už poros žingsnių tankų, visą gatvelę apgaubusį senos kriaušės pavėsį. Suspėsi juk pareiti. Dar ne visai žemai saulikė.
Nebegal ilsėtis, ponytaite, kaskart vis švelnėjančiu balsu atsakė senė. Skubu dideliai. (psl. 332).

Knyga sudaryta iš trijų atskirų dalių. Gražiausioji man pirmoji, kol dar mergaitė gyvena miške ir visaip siekia grafo meilės.

Vėliau viskas vietomis kartojasi, pradeda priminti serialą, ir senos pamiškės trobelės, o ir gražios pasakos burtai pamažu sklaidosi.

Bet dėl miško temos ir išskirtinės kalbos ji liks viena gražiausių šios vasaros knygų.