Joshua Foer. Pasivaikščiojimas su Einšteinu.

FOER, Joshua. Pasivaikščiojimas su Einšteinu: menas ir mokslas atsiminti viską šiais technologijų laikais. Iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013. 364 p.

Skaitome, skaitome ir skaitome, ir pamirštame, pamirštame ir pamirštame. (psl. 201).

Kai kas nors paklausia, kam man reikalingas šis tinklaraštis, atsakyti labai paprasta – kad prisiminčiau. Ne tik autorius ir pavadinimus, kuriuos prisiminti sunkiausia, bet ir įspūdį, kurį tuo metu padarė skaityta knyga.

„Pasivaikščiojimas su Einšteinu“ – tikras FB galios įrodymas. Pamačiau leidyklos naujienose, susiradau, perskaičiau…. Tikrai negirsiu, tikėjausi ne to. Knyga nemoko ir nepatarinėja, kaip gerinti atmintį. Tai tik vieno žmogaus viena istorija apie avantiūrišką norą tapti JAV atminties čempionu.

Aišku, visko, ko tikrai nori, pasiekti tikrai įmanoma. Tai net nestebina. Gal būčiau taip ir grąžinusi knygą atgal net neskaičiusi. Bet autorius – žurnalistas, nuobodulio knygoje ne tiek ir daug, skaityti skatina įdomūs pasvarstymai, kas tai yra atmintis ir kaip ji susijusi su mumis pačiais. Kas būtų, jei žmogus prisimintų viską, arba kas būtų, jei žmogus tuoj pat viską pamirštų…

O kuo už mus geresni atminties čempionai? „Juokinga… Knygos gale Foeris gali pasigirti, jog per valandą sugeba įsiminti devynių ir dar pusės kortų malkų seką. Tačiau, kaip ir mes visi, jis vis tiek neprisimena, kur padėjo mašinos raktelius.“ – The New Your Times.

Tad niekada nesakykite, kad turite blogą atmintį.

Romualdas Granauskas. Išvarytieji.

GRANAUSKAS, Romualdas. Išvarytieji. [apsakymai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 208 p.

Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pastebėti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. (psl. 184).

Slogu. Gal net baisu. Nedrąsiai maniau, kad baisiau už pokarį ir už „Šventųjų gyvenimus“ jau nebebūna. Būna. Dabar. Ir dar kaip!

Apsakymuose – šiandieniniai šventieji: tėvų palikti vaikai, niekam nebereikalingi vieniši mokytojai, ištuštėjusiam kaime pasilikę senukai, užribio žmonės. Smogia stipriai. Parašyti be galo įtaigiai. Ir smogia dar stipriau.

Kažkas paklaus, kam skaityti tokias knygas? Kodėl nepasirinkti ko nors linksmesnio, ypač dabar, kai prekybos centrai jau apsikarstė blizgučiais ir bando įtikinti, kad nusipirkus kokį niekalą už akcijinę kainą, Kalėdų džiaugsmas bus tik didesnis. Kodėl nepasidžiaugti, neapsimesti, kad viskas gražu ir gerai? Jau ir taip esame nuvarginti kasdienių žinių, kuriose tik smurtas, nelaimės, nusikaltimai. Kam dar skaityti tokias niūrias knygas? Juk ir taip visi dejuoja, kad lietuviai nesišypso, yra visada susiraukę ir nelaimingi. Reikia džiaugtis. Ir tokių slogių knygų skaityti nedera. Netgi rašyti.

Bet išdrįsusiems liks ne tik slogi nuotaika ir bejėgiškumo jausmas. Išdrįsusiųjų lauks mažytė dovana knygos pabaigoje „Pasijos pagal Joną“, pasakojimai apie poetą Joną Strielkūną, apie jaunystę, gyvenimą ir atmintį… Išdrįsusiems tikrai šiek tiek atsivers akys, galbūt jie net matys geriau, nei kiti. Galbūt, jie dar net spės ką nors nuveikti, ir Kalėdos jiems bus ne tik šou… Mat perskaičius tokią knygą, nepasikeisti neįmanoma.

Rinkitės.

Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas.

GRANAUSKAS, Romualdas. Trečias gyvenimas [apysaka, esė]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 176 p.

Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis. (psl. 7).

Iš tikrųjų sunku net aprašyti, kokia graži ši knyga. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai skaitai paprastą, bet labai natūralų, įtaigų, gyvą tekstą. Kuris skaitytoją lengvai ir akimirksniu perkelia į pokarį, prie Aiškūno, kur gyveno „mažas, pajuodęs, alkanas vaikas su knygų pundeliu po pažasčia“.

Tikriausia neverta net ginčytis – Granauskas – be galo populiarus rašytojas. Nors dar praeitais metais kritikai jį jau lyg ir norėjo nurašyti, išbraukti iš kažkokių ten knygų rinkimų, bet tikriems skaitytojams dešimtukai ne motais… Jo knygos, bent naujausios, tikras deficitas. Ei, leidėjai, pakartokite! Labai prašau….

Bet apie knygą. Pirmoje dalyje, apysakoje „Trečiasis gyvenimas“ autorius pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę. Kai kurie epizodai jau girdėti, jau žinomi. Bet skaityti įdomu, lengva. Kaip berniukas pamilo knygas, kaip mėgo skaityti, kaip keliaudavo į Mosėdžio mokyklą, kaip bandė išmokti šokti, groti, o paskui – ir rašyti.

O antroje dalyje laukia staigmena – esė „Žodžio paglostymas“. Autoriaus su mumis nebėra, tad tikrai šiek tiek baugu, o kas dabar taip bemylės tą mūsų kalbą? Taip gražiai apie ją rašys, taip paprastai, tikrai suprantamai kiekvienam. Be didaktikos, tik su tokia pašaipėle. Tiems, kurie savo kalbą jau yra kiek primiršę. O kartais jos net gėdijasi…

Įspūdinga. Labai patiko. Tikrai verta paskaityti.

Ken Follett. Žemės stulpai

FOLLETT, Ken. Žemės stulpai [romanas]. Iš anglų k. vertė Aloyza Lukšienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 1024 p.

Tada pagalvojo, koks turi būti jaudinantis malonumas iš nieko sukurti kažką; vieną dieną išvysti bažnyčią šioje vietoje, kur riogso tik griuvėsiai, ir pasakyti: „Tai aš ją pastačiau.“ (psl. 295).

Viduramžiai, Anglija. Tomas Statytojas kartu su savo šeima keliauja vedinas didžios svajonės – pastatyti katedrą. Tuo tarpu Bažnyčia pešasi su karaliais, o šie – niekaip nesutaria, kam turėtų atitekti sostas. Dar reikia pridurti, kad autorius – populiarus trilerių rašytojas, tad įtampos ir intrigų knygoje netrūksta.

Tikras malonumas skaityti tokias storas, didelės apimties knygas. Ypač man, belaukiančiai naujausios Sostų žaidimų dalies. Beje, knygos šiek tiek panašios: daugybė veikėjų, intrigų, aistrų, meilės ir išdavyščių. Tik šioje magijos nėra. Nors gal ir šiek tiek yra. Kaip kitaip pavadinti stulbinančių katedrų statybą?

Statyboms knygoje daug vietos. Visai nesvarbu, kad Kingsbridžo katedra, kaip ir pati vietovė, išgalvota. Užtenka pasižvalgyti po panašaus laikotarpio statinius, ir galva ima suktis. Kaip gi reikėjo juos pastatyti? Todėl visos architektūrinės detalės, navos, frontonai, sijos ir arkados nuobodulio nekelia. Priešingai, tik kaitina vaizduotę, kaip gi viskas galėjo būti…

Tingintiems skaityti tokią nemenką knygą, gal užteks ir serialo. Bet knyga tikrai verta dėmesio. Rekomenduoju!

David Dabner. Dizainas ir maketavimas

DABNER, David, Kompiuterinės leidybos pradmenys. Dizainas ir maketavimas. Vertė Jūratė Aušraitė, Kristina Sprindžiūnaitė. Vilnius: Žara, 2010. 128 p.

Neseniai rašiau apie tokį vadovėlį „Informacinės technologijos“, šis, kiek supratau, yra jo teorinė dalis. Čia – elementarios žinios apie spalvas, tekstą, paveikslėlius, maketą, ir pavyzdžių daug yra.

Nesu nei dizainėrė, nei programuotoja, greičiau, jiems prijaučianti, todėl ir teko šiek tiek pasidomėti tom elementariom, tikriausiai daug kam žinomom tiesiom. Daugiau papasakoti apie knygą galiu nedaug: mažai teksto ir daug spalvotų paveikslėlių. Lengva ir suprantama, tikriausiai mokiniams dėl jos galvos tikrai neskauda… Pirmoje dalyje – šiek tiek teorijos, antroje – praktiniai pavyzdžiai (logotipai, naujienlaiškiai, brošiūros, žurnalai… ir taip iki tinklalapių).

Labiausiai patiko pavyzdžiai. Kai kurie tikrai ne lietuviški, net negražūs. Bet man patinka tokie sprendimai, į kuriuos pažvelgus apima nuostaba: betgi čia taip paprasta! Aš galėčiau geriau! Lašu, taškeliu, kažkokiu siluetu tiek daug galima pasakyti. Fantazijai niekada nebuvo ir nebus ribų. O šita gražiai išleista knygutė ją tik skatina.

Nepirkčiau niekada gyvenime, bet pavartyti patiko.

Gendrutis Morkūnas. Švęsti kosmose ir tvarte.

Morkūnas, Gendrutis. Švęsti kosmose ir tvarte. Eseistika ir bičiulių bei bendražygių atsiminimai. Sudarytojas Andrius Navickas. Vilnius: Všį „Bernardinai.lt“, 2010,  376 p.

O vaikams – kas? Jų kūneliuose yra kažkokių grūdelių, kurie verčia paimti knygą. Net jeigu tai – knyga apie metalų atsparumo bandymus. Ją atsiversti. Ir pamiršti kvėpuoti. Nejausti, kokie jie tada juokingi. Kokie jie tada iš kito pasaulio. Kokie jie tada ne mūsų, suaugusiųjų. (psl. 140).

Man nepasisekė šios knygos nufotografuoti. Bandžiau net kelis kartus, deja… O taip norisi parodyti (tiems, kas knygos nėra čiupinėję), kad užtenka į ją tik pažvelgt. Ji kažkokia kitokia. Graži. Labai graži. Viduje žinoma, taip pat.

Šią akimirką aš nežinau kito tokio lietuvių autoriaus, kurio tekstuose būtų tiek meilės vaikams. Neabejoju, jų tikrai yra, tik galbūt šią minutę nepamenu…. Knygoje tiek supratimo, tokio įsijautimo į vaikų gyvenimą… Taip, taip, taip.. taip ir norisi pritarti, visą tai tikrai žinau, juk mes buvome vaikai… Bet, (o kokia gėda!) viską pamiršau…

Bet knyga tikrai ne tik apie vaikus ir vaikystę… Visko daug daugiau, visa mūsų laiminga ir liūdna kasdienybė, džiaugsmas ir ašaros… Tikrai, kartais skaityti slogu,  negi mes, suaugusieji, tikrai taip sugebam sukomplikuoti gyvenimą? Autoriaus stilius labai savotiškas, labai taiklus, ir kartais toks lengvai ironiškas (kartais ir nelengvai). Šiurpoka. Negi jau nebėra nieko gero?

Yra. Tikrai yra. Nes vėl tarp kasdienybės ėse išlenda vėju kvepiantys, žemę karpantys,  knygas skaitantys vaikai. Ir jau geriau. Tikrai geriau. Gera.

Neskaitėt? Verta, tikrai.

Veronica Roth. Divergentė.

ROTH, Veronika. Divergentė [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušra Kaziukonienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 416 p.

– Jūs pasirinkote mus, –  sako jis. – Dabar mes rinksimės jus. (psl. 67).

Tikriausiai niekas labiau, nei paauglys, nesikankina dėl savo tapatybės. Ir nėra jokių testų, kurie pasakytų, kad esi toks arba anoks… Nors gal ir yra, bet testai niekada nekėlė man didelio pasitikėjimo. Nuo jų rezultatų nepriklauso niekas. Viską nusprendžia pats žmogus.

Šiame, kaip jie ten vadinasi.. distopiniame romane šešiolikos metų sulaukę piliečiai renkasi patys. Pasirinko ir Beatričė, pasirinko, ir atsidūrė visai kitame pasaulyje. Ramus gyvenimas baigėsi. Prasideda nuotykiai.

Tik va, tų nuotykių šiek tiek pasigedau. Kol kas niekas į jokias keliones nevyksta, žaidynėse nedalyvauja, atsakymų į paslaptis irgi nelabai ieško… Ar tikrai knygos tik trys? Tokiu tempu kuriant siužetą, kaži kiek papasakoti sunkoka. Reiktų bent kokių aštuonių… Tad ir nekeista, kad pradžioje buvo nuobodu. Įsitraukiau tik kiek vėliau, kai pripratau prie veikėjų ir jų nuotaikų. Ir kaip tapo įdomu, kaip viskas galėtų pasibaigti. Laimingoms vestuvėms?

Visokios tokios ir panašios ateities prognozės man patinka (va, kaip tik atsiminiau Metro… kaip norėtųsi dabar paskaityti tęsinį). Ši taip pat neprailgo. Nors pradžioje, sąmoningai ar ne, knygą lyginau su Bado žaidynėmis. Geriau? Blogiau? Nežinau… Gal tik kol kas, bet Divergentėje neužčiuopiau gilesnės minties. Gal ji išlys kitoje knygoje? Bus matyti.

Justinas Žilinskas. KGB vaikai

Žilinskas, Justinas. KGB vaikai. [romanas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2013,  432p.

– Geras. Viliau, čia ieško tavęs… (psl. 32).

Gyvenimas ima ir susijaukia, kaip tarsi iš dangaus nukrenta nematyta neregėta sesuo, maža to, dar turinti kažkokių keistų galių. Pirma mintis ir buvo, kas čia per lietuviški x menai?

Antra mintis – visai ne to tikėjausi. Padėta lentynoje man ji labai asociavosi su Sovi Oksanen „Valymu“. Tos raudonos KGB raidės…  kasetės formos… Slogu ir šiurpu, ne visada norisi tokias knygas skaityti…

Ko jau ko, bet lengvo trileriuko tikrai nesitikėjau. Net nelabai ir supratau, prie ko tas KGB…. Fone šmežteli keletas buvusiu kėgėbistų, na, gal dar toks praeities šleifas veikėjus persekioja. Daugiau: labas, aš tavo sesė, oi, bėgam, gaudo, šaudo, išdavikai, gelbėkit. Jei ne surinktos įvairios detalės (buvo ir ne labai logiškų) tai net nesuprastum, kad veiksmas vyksta veik prieš 20 metų…

Ir kokia gi išvada? Labai rekomenduoju! Paskaitykit. Nepaisant visiškai žlugusių išankstinių nuostatų, čia kiekvieno knygų mėgėjo svajonė. Kai skaitai, ir negali sustoti. Kai norisi knygą visur su savim tampytis. Kas ten toliau bus? Kaip baigsis? Gal ir nestebuklingai, bet vis tiek toks skaitymas teikia daug džiaugsmo.

Beje, ar jūs nejaučiate, kad nuo kai kurių žmonių sklinda stingdantis šaltis, o nuo kitų – jauki šiluma?  Jaučiat? Tik niekam nesakykit…

Jodi Picoult. Paprasta tiesa.

PICOULT, Jodi. Paprasta tiesa [romanas]. Iš anglų k. vertė Leonas Judelevičius. Vilnius: Alma littera, 2012. 456 p.

„Matai, matai – mintyse nedavė jam ramybės plonas balselis. – Kūdikiai visada paimami iš motinų“. (psl. 197).

Paskutinė. Perskaičiau visas – daugiau lietuviškai išleistų Picoult knygų nebėra. Tikiuosi, tik kol kas, mat kai jas skaitau, tiksliai žinau, kas tai yra skaitymo džiaugsmas. Tikrai.

Labiausiai man patinka tos knygos, kuriose tarsi yra tam tikra paslaptis, nutylėjimas. Kai niekas iki pat pabaigos nepasako: taip, tai buvau aš, ar panašiai. Kaip ir viskas aišku, bet vis išlieka ta abejonė, o gal bet tačiau.. Ir kuo lakesnė skaitytojo fantazija, tuo abejoti smagiau.

Amišų bendruomenė – dar viena autorės išstudijuota tema. Ir pakankamai intriguojanti, nes siejama su kūdikio nužudymu. Ir motinyste, žinoma. Jaunutė kūdikį pagimdžiusi mergina – visiškai sutrikusi, jai mėginanti padėti advokatė irgi nelabai laiminga. Knygos puslapiai greitai verčiasi, situacija aiškėja, skaitymo malonumas neblėsta. Knygos nebegadina nei teismo procesas, nei šiek tiek per daug stereotipinė laimė. Priešingai. Viskas taip, ko Picoult knygų skaitytojai ir tikisi. Ypač tie, perskaitę visas (berods, septyniolika) lietuviškai išverstų knygų…

Laukiame naujų!

Kristina Krekelytė. Dienos, valandos, minutės.

KREKELYTĖ, Kristina. Dienos, valandos, minutės. [romanas]. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013,  215 p.

– […] Todėl dabar dar kartą siūlau tau savo ranką ir širdį…
– Vytautai, Berželi, aš sutinku. (psl. 107).

Nepasisekė šiai knygai. Po santūriai norvegiškų jausmų sugrįžti į lietuvišką ašaringą kasdienybę tikrai nėra lengva. Meilė lyg ir ta pati, bet veikėjai, laikai ir dramos jau visai kitos.

Jauna mokytoja atvyksta dirbti į gudų užkampį, kur visi svetimi, įbauginti ir įtarūs. Nežinia, kokius naujus potvarkius atneš dieną, dar labiau neaišku, kas pasibels naktį. Būtų visiškai nuobodu ir graudu, bet vieną naktį į duris pasibeldžia Meilė. Ir pasidaro šiek tiek šviesiau, nors ir visiškai aišku, kad ši Meilė ateities neturi.

Per daug ašarų. Dejonių, aimanų ir abejonių. Per daug. Žinoma, įspūdis be galo tikroviškas. Gal ir sunku kitaip rašyti apie laikus, kuomet artimieji palieka savo mažą sūnėną likimo valiai, mat jo tėvai – liaudies priešai… Kuomet motinos negali net paskutinį kartą paglostyti savo žuvusio vaiko… Nei jo palaidoti. Kuomet žmogų nužudyti taip pat paprasta, kaip ir pasikasyti nosį.  Girdėjau, skaičiau apie pokarį daug, bet vis tiek sunku patikėti, kad visa tai tikrai vyko.

Labai liūdna. Kuriam laikui tokių knygų pakaks.