Danielius Debesyla. Tinginio manifestas.

Danielius Debesyla. Tinginio manifestas.

DEBESYLA, Danielius. Tinginio manifestas. Dirbk mažiau. Tada, dar mažiau [….]. Vilnius: Tobulėjimo projektai, 2017. 160 p.

Mažiau, bet geriau.

Tikrai nemėgstu visokių saviugdos knygų. O dar elektroninių! Saviugdos – dėl to, kad jos tokios, na… apie nieką. Elektroninių dėl to, kad…. skaičiau taip, skaičiau anaip, galų gale mečiau visus išmaniuosius įrenginius ir ją atsispausdinau. Valio klasikai.

Tai ko skaičiau? Vienos FB grupės narė pasvarstė, kad visada gali atrasti ką nors naujo, net jei tariesi, kad viską žinai. O ir pavadinimas šiek tiek intriguoja, ar ne? Juk kaip pasakė kažkoks anoniminis išminčius, tinginystė – tai tik poilsis prieš didžius darbus. Norite tokį nudirbti? Tada teks išmokti tingėti. Sąmoningai.

Įspūdžiai? Jau minėjau, kad panašių knygų neskaitau. Nėra su kuo palyginti. Bet man patiko tema, suintrigavo pavadinimas. Tiesa, viską, apie ką rašoma knygoje tikriausiai galima rasti ir autoriaus tinklaraštyje (netikrinau, bet nuorodų į jį gausu). Tačiau knygoje temos ir mintys išgrynintos, tekstas minimalistinis, įdomiai pateiktas.  O  beveik kiekviena pastraipa išprovokuoja vienokią ar kitokią reakciją, panašiai, kas čia per nesąmonė, arba taip taip, ir man taip buvo, arba chm… gal ir įdomu, reikės pagalvoti. Ir panašiai.

Beje, knygos išvaizda tikrai puiki (Aušra Dundulytė ir Tomas Zakaras). Tikrai norisi paimti ir pavartyti spausdintą klasikinį variantą. (Kol kas to man padaryti nepavyko, nes knygyne, kuriame buvau, karaliauja… Atvirai).

„Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad užsidirbtume pinigų? Bet kurių velnių mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?…“ dar praeitame amžiuje rašė Strugackiai. Pažįstate tokių, kurie vis dar tebesisuka? Parodykite jiems šitą knygą.

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

LÄCKBERG, Camilla. Pamokslininkas [romanas]. Iš švedų k. vertė Vytenė Muschick. Vilnius: Tyto alba, 2012. 376 p.

Po dviejų valandų atsilošė ir nusivylęs šveitė rašiklį į sieną. Jokio pranešimo apie dingusią moterį, kuri bent iš tolo panašėtų į žuvusiąją. Ir ką dabar daryti?

Internetas sako: pasidžiauk, pasidžiauk, kol gali, daugiau tos autorės knygų lietuviškai nebeskaitysi. O parašiusi ji tai ne vieną detektyvą. Daug. Ir dar bent kelis, kuriuose mįslingas mirtis ir jų aplinkybes narplioja Patrikas Hedstriomas. Toks detektyvas iš ramaus ir jaukaus miestelio Fjelbaka, kuriame, rodos, galima tik ilsėtis ir atostogauti.

Bet, kaip pasirodo, trenktų maniakų būna ir ten.

Patiko. Ledo princesę skaičiau, koks bus stilius maždaug nujaučiau. O toks man tinka. Niekur neskubam, veiksmas vyksta tykiai ramiai, kraujais nesitaškom. Bet intrigų ir mįslių užtenka. Ir personažai – visi tokie tinkamai sukurti, siužetas apmąstytas, nebanalus. Pabaiga kaip ir aiški, bet puslapių ne per daug. Tiesiog malonu skaityti lėtą detektyvą ir tiek

Nežinau, bet matyt skubantiems lietuviams toks stilius netiko. Gaila.

Lisa Ballantyne. Kaltas.

Lisa Ballantyne. Kaltas.

BALLANTYNE, Lisa. Kaltas. Ne viskas atleidžiama [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Labuckienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. 416 p.

Danielis vėl pajuto užuojautą vaikui. Prisiminė, kaip vyriškos rankos gniaužė gerklę jo paties mamai. Prisiminė, kokią neviltį jautė atskirtas, negalėdamas jos apginti. Tai jį vertė daryti siaubingus dalykus.

„Kaltas“ visiškai atsitiktinai ir netyčia įkrito į pirkinių krepšelį labai mažoje parduotuvėje už 2,05 pinigų. Už tokią sumą gavau tikrai puikų psichologinį ir šiek tiek detektyvinį romaną. Ir, nors išleistą dar 2013 metais, visiškai nematytą ir negirdėtą.

Leidykla „Gimtasis žodis“ kažkodėl asocijuojasi su paaugliais ir jaunimu, viršelis nuteikia labiau jaunatviškams tekstui, o knygos gale pateikti klausimai pamąstymui primena mokyklinius laikus. Bet neišsigąskite. Net jei ir sapnai apie laikytus egzaminus jau kažkur toli praeity. Skaitom.

Tai tas romanas, kurį atsiverti… ir atia. Gerai, kad diena buvo labai lietinga, ir gerai, kad ta diena buvo skirta tingėjimui (tai atskira tema, ir atskira knyga, ir apie ją jau greitai). Tai šiek tiek detektyvas – rastas nužudytas berniukas. Įtariamasis – kitas berniukas. Ir viskas. Teismas.  Kartu su advokatu berniukui buvo paskirtas ir solisitorius (negirdėta….), kuris, kaip vėliau pasirodo, irgi nepaprastą vaikystę išgyvenęs Danielis. Apie jį ir yra romanas. Ir dar apie Minę. Ir dar apie vaikystę, paauglystę. Ir dar apie kaltę. Ir…

Pati didžioji paslaptis (tiksliau, dvi, ne – trys) tikrai nenustebino. Tai labiau psichologinis romanas, o jiems nebūtina kuo nors stebinti. Jis apie vaikus. Vaikus, kurie vietoj vaikiškų žaidimų dažnai užsiima kitokiais dalykais. Ne visada maloniais. Kuriems, rodos jau nuo pat gimimo tenka tapti suaugusiais… Autorius labai įtaigiai vaizduoja vaikų (suaugusiųjų beje, irgi) jausmus, emocijas, baimę, pyktį… Situacijas, apie kurias vaikai ir suaugusieji turi skirtingas nuomones. Gyvenimą, kurį kartais tikrai sunku gyventi.

Labai patiko. Atsitiktinumai kartais maloniai nustebina.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

Stephen King. Ponas Mersedesas.

KING, Stephen. Ponas Mersedesas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. Vilnius: Alma littera, 2017. 480 p.

Breidžiui reikia pamąstyti, bet jo galvoje siaučia uraganas, žiaurioji penktos kategorijos Kotryna, ir viskas skrieja nesustabdomu ratu.

Jau nepamenu, kaip vadinosi ten tas, dar gal net blokadinis laikraštis, kuriame perskaičiau istorijos apie ypatingą šunį ištraukas. Tai buvo taip fantastiška ir nerealu, o taip pat ir apmaudu (viskas nutrūko įdomiausioje vietoje), kad to, vėliau perskaityto romano (žinoma, kad tai buvo „Kudžas“) niekada nepamiršiu. Nors jis tikrai nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs.

„Ponas Mersedesas“ irgi nėra tai, ką geriausio autorius yra sukūręs, taigi užrašas Geriausias 2014 metų detektyvas šiokių tokių abejonių tikrai kelia. Geriausias detektyvas tikrai ne, o jei turėta mintyje geriausias būtent šio autoriaus detektyvas, gal ir taip. Bet nesigilinant į tuos užrašus (juk žinome, kiek juose yra tiesos) – tai tikrai puiki knyga. Apie realybę, realybę ir kuo tikriausią realybę. Nes ir ji kartais būna ne mažiau baisi ir siaubinga, negu pats baisiausias siaubo romanas. O kas geriausiai moka rašyti siaubo romanus? Taigi….

Kas gi tas Ponas Mersedesas atskleidžiama kone iš pat pradžių. Kartais net šiurpu, kaip autoriui gerai pavyksta įsiskverbti į pačias giliausias ir juodžiausias tokių būtybių (ar jie žmonės? Tikriausiai taip, ir net labai gyvybingi) mintis. Knygos personažai sukurti meistriškai. Be jau minėtojo, įspūdingas ir tyrimą atliekantis buvęs policininkas, ir jo pagalbininkai. Geras skaitinys. Jau buvau pasiilgusi Kingo.

Mes jau kaip ir sotūs skandinaviškų detektyvų. O va Kingo stiliaus, rašymo manieros ir talento – tikrai ne.

Hugh Howey. Dulkės.

Hugh Howey. Dulkės.

HOWEY, Hugh. Dulkės [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2017. 397 p.

Didžiausia žmogaus beprotybė, didžiausia šių prakeiktų šachtų, kurias jis padėjo pastatyti, beprotybė yra manyti, kad reikia kažką gelbėti. Viską reikėjo palikti kaip yra, ir žmones, ir planetą. Žmonija turi teisę išmirti. Tokia jau yra gyvybė – ji miršta. Ir palieka vietos ateinantiems. Tačiau kai kurie žmonės stojo prieš natūralią tvarką. Jie įsigudrino turėti nelegaliai klonuotų vaikų, gydytis nanotechnologijomis, užsimanė atsarginių kūno dalių ir savų kriogeninių kapsulių. Kaip kurie žmonės, kaip tie, kurie visa tai ir padarė.

Paskutinė trilogijos dalis, dar viena postapokalipsės versija. Gal net ne postapokalipsės, o žmonių smegenų plovimo versija. Bet tokio galingo, masinio, politinio, globalaus.

Kaip jau žinome iš ankstesnių dalių, žmonija gyvena po žeme, sumaniai įrengtose šachtose. Gyvena, gimsta, miršta… tokia kasdienė monotonija sakyčiau. Bet visada atsiranda kitokių, gal kitaip mąstančių, gal truputį į paranoją linkusių, gal kažkokių paslaptis mėgstančių narplioti, kurie pradeda kastis gilyn ir atranda ten, ne ne aukso gyslą, bet krūvą paslapčių, kurias reiks įveikti. Tikriausiai niekas nenustebs, kad herojė supermenė yra moteris, tokia Džiuljeta ir kuriai, galima sakyti, viskas visai neblogai pavyks.

Trečia dalis, kaip ir pirmosios man labai patiko, keletas vakarų ir su naują gyvenimą galbūt pradėsiančiais žmonėms atsisveikinau. Šiek tiek stebino tas finišo tempimas, žiūrėk, liko vos trys skyriai, o dar veiksmas vyksta pilnu tempu. Ar tik nebus dar vienos dalies? Nors pati pabaiga pranašauja, kad gal ir ne.

Nebuvo nei mutantų, nei zombių, nei kokių didelių karų. Vietoj jų truputį filosofijos. Kur einame ir kas gi laukia žmonijos? Įtariu, kad nieko gero.

Visiems, mėgstantiems tokio žanro knygas, irgi turėtų patikti.

José Saramago. Kainas.

José Saramago. Kainas.

SARAMAGO, José. Kainas [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2013. 135 p.

Žmonių istorija – jų nesusipratimų su dievu istorija, nes nei jis supranta mūsų, nei mes jo suprantame. (psl. 69).

Niekada nepamiršiu knygos tokiu keistu pavadinimu „Kai mirtis nusišalina“. Būtent ši mirties nusišalinimo istorija supažindino mane su autoriumi. O dabar, panašu, jis pažindins mane su religija. Tikrai, ne pats tinkamiausias pažindintojas, bet tiek to. Pradėdam nuo Kaino.

Kai viešpats, taip pat žinomas kaip dievas, suvokė, kad adomas ir ieva, iš pažiūros tobuli, negali ne tik kad žodžio ištarti, bet ir neišleidžia net paprasčiausio pirmykščio garso, turėjo supykti pats ant savęs, kadangi daugiau edeno sode nebuvo nieko, kam galėtų suversti atsakomybę už šią šiurkščią klaidą, juk kiti gyvūnai, visi sukurti, kaip iri abu žmonės, dieviškuoju tebūnie, jau mėgavosi savo balsu, vieni mūkė, baubė, kiti kriuksėjo, čirškė, švilpė ir kudakavo. Apimtas pykčio, keisto tam, kuris viską galėjo išspręsti dar vienu greitu fiat, pribėgo prie poros ir nesiceremonydamas, daug nesvarstydamas į gerklę kiekvienam įgrūdo po liežuvį. (psl. 11).

Tai pirmoji pastraipa. Ji mane taip įtraukė, kad, jei nebūčiau buvusi darbe, būčiau perskaičiusi viską vienu prisėdimu. Tikriausiai. O paskui – klaustukų lavina…. kas, kodėl, kaip, už ką? Mintijimams nėra galo. Lengviau atsikvėpiu, kad čia ne koks knygų recenzijų tinklaraštis. Tiesiog paskaitykite dar keletą pastraipų, ir bus aišku – romanas jums, ar nelabai.

Pagarba vertėjui. Ir leidyklai, leidžiančiai tokias knygas.

Victorija Hislop. Saulėtekis.

HISLOP, Victoria. Saulėtekis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Sigrida Rupšytė. Kaunas: Jotema, 2016. 352 p.

Nesusipratimas ar tiesiog neskaitadieniai? Juk taip pasitaiko: pirmoji knyga „Sala” vau vau vau, kokia buvo įdomi ir visai tikėtina, kad netrukus ją perskaitysiu dar kartą (nes skaičiau seniai, tinklaraštyje jos nėra, o tikrai turėtų būti). O „Saulėtekis“? Kol kas nei šis, nei tas. Ar čia tas prologas toks ilgas ir istorija niekaip neįsivažiuoja, ar čia vasara kalta, ar dar kas? Juk tas vienas vienintelis sakinys tikrai žadėjo daug: ištuštėjusio miesto dykynėje, atskirtos nuo viso išorinio pasaulio, telieka dvi – graikų ir turkų – šeimos. Tai jų istorija.

Kam aktualu, pagal ką skaitytojai renkasi knygas, tai va – aš pasirinkau pagal šį vienintelį sakinį. Gaila, bet dedu ją į neįveiktųjų kategoriją. Gal kada nors dviejų šeimų istorija ir pasirodys įdomi, intriguojanti ir verta skaitymo. Kol kas – dar ne.