Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

DRUART, Ruth. Kol Paryžius miegojo [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 496 p.

Ar gali motina, kartą jau praradusi vaiką, sutikti dar sykį jo netekti?

Pirmas sakinys: Žvelgdamas į savo atvaizdą vonios veidrodyje Žakas Lukas kilsteli prie skruosto skustuvą.

Tikra staigmena. Knyga buvo skirta ne man. Bet pavarčiau, paskaitinėjau. Ir įsitraukiau. Iki ašarų.

Tema, kad ir kaip skambėtų žiauriai – nusibodusi. Jau šnekėta apie holokausto temą grožinėje literatūroje, informacijos iškraipymą ir visiškai beverčiu popsu maitinamus skaitytojus. Kita vertus – bet kokia forma apie holokaustą yra gerai. Kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, ir kad kuo ilgiau nepamirštų.

Bet šios knygos istorija kiek kitokia. Du prancūzai, likę okupuotoje šalyje, priversti dirbti bošams. Jie mato, kas vyksta, bet tarsi atsisako patikėti, atsisako suvokti, kad tai gali būti tiesa. Ir vieną dieną likimas jiems į rankas įduoda tikrų tikriausią išbandymą. Kuris patikrins žmogiškumą, empatiją, meilę, pasiaukojimą, drąsą ir dar daug ką. Žanas Lukas ir Šarlotė jauni ir drąsūs, iššūkį priima. Po dešimtmečio jie jau Santa Kruze, gyvena laimingai susituokę ir bando pamiršti visus karo baisumus.

Kol vieną dieną į jų namus pasibeldžia policija.

Daugiau nieko negaliu rašyti. Pati nei aprašymo, nei goodreads, nei jokių atsiliepimų, nenumaniau, koks bus siužetas.Jis nustebino, iki ašarų. Holokausto tema pasislinko į šalį ir užleido vietą meilei. Tėvų ir vaikų meilei. Galima galvoti vienaip, galima galvoti kitaip… Kažin, ar teisingas sprendimas šioje situacijoje iš vis buvo. Tik, kaip ten sakoma, liko tikėjimas, viltis ir meilė. Būtent.

Labai nebloga, labai paprasta, ganėtinai įtraukianti istorija.

Eilėraštis įvaikiui

Ne kūnas iš mano kūno,
ne kaulai iš mano kaulų,
bet vis tiek stebuklingai
mano.
Niekada nepamiršk,
nė vieną akimirką,
Kad užaugai ne po mano širdimi,
bet joje.

Nežinomas autorius

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

Hervé Le Tellier. Anomalija.

LE TELLIER, Hervé. Anomalija [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 318 p.
Goncourt’ų premija 2020.

Kažkas kažin kur mūsų galaktikoje metė monetą ir ši liko kyboti ore.

Pirmas sakinys: Ką nors nužudyti nieko nereiškia.

Gera. Labai gera. Baiminausi, kad nuobodžiausiu. Ne! Baiminausi, kad ten tų egzistencinių teorijų nesuprasiu. Ne! Gerai, prisipažinsiu, kad visai nenorėjau šios knygos skaityti. Bet labai džiaugiuosi, kad ji pateko man į rankas. Smagu žinoti, kad yra žmonių, puikiai žinančių mano skonį.

Esu bejėgė prieš mistiką. Prašom. Lėktuvas skrenda iš Paryžiaus į Niujorką. Viskas kaip visada: malonus aptarnavimas, keletas oro duobių. Neįprasta pasidaro tada, kai keleiviai sužino, kad jie jau nusileido Niujorke prieš… tris mėnesius. Dabar jau žinau. Knygos lengvai nepaleisiu.

Esu bejėgė ir prieš gražų tekstą. Dabar galvoju – rašymas toks sunkus darbas, kiekvienas sakinys apgalvotas, nudailintas, o va imi, perskaitai ir viskas. Bet ne viskas. Tokie tekstai neužsimiršta. Tokias knygas norisi dar kartą atsiversti, pavartyti, paskaitinėti. Kam nors pasiūlyti. Lentynoje tikrai nedulkės.

Negaliu nesidžiaugti ir įdomiais personažais. Ypač kai jų daug. Ypač, kai pasakojimas nėra linijinis. Lėktuve daug skirtingų keliautojų. Daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių istorijų. O tada, kai viskas susidubliuoja – jų tik padaugėja. Mėgaukitės autoriaus fantazija!

Ai, tiesa, dar. Rašytojas – matematikas. Taip, mes turime fiziką, kuris rašė tobulas knygas vaikams. Šis matematikas irgi gerai dėlioja žodžius. O ir noras išsiaiškinti praktines fizines ir matematines tokio reiškinio galimybes tikrai nestebina. Gal kam ir pabos tie įvairių sričių žinovų išvedžiojimai. Gal ir ne. Juk kas ten žino, kas ten tas monetas mėto, ir kodėl jos kartais nenukrenta.

Ačiū, Laura, tikrai geras skaitinys.

Robert Seethaler. Laukas.

Robert Seethaler. Laukas.

SEETHALER, Robert. Laukas [romanas]. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 188 p.

Ir tu, kuris slankioji aplink šiuos kapus, / manai, kad pažįsti gyvenimą – Edgar Lee Masters.

Pirmas sakinys: Vyras klaidžiojo žvilgsniu viršum antkapių, tarsi išbarstytų priešais nusidriekusioje pievoje.

Richardas Renjė mėgsta kartas nuo karto ateiti į kapines. Čia auga gražus beržas, šalia jo – patogus suoliukas. Richardas ant jo patogiai įsitaiso ir klausosi. Mirusiųjų ir jų istorijų.

Kalbėtojų daug. Vaikai, suaugusieji. Vyrai ir moterys. Mylimieji, vienišiai, meilužiai ir atstumtieji. Turtingi ir vargšai. Sėkmingi ir visiški nevykėliai. Po truputėlį dėliojasi mažo miestelio Paulštato gyventojų kasdienybė. Vargai ir džiaugsmai. Laimės ir nelaimės. Skirtingos istorijos. Liūdnos, sentimentalios, keistos, stebinančios. Skaitai, stebiesi, liūdi, graudiniesi, o čia pat ir šypsaisi. Kokie skirtingi žmonės. Kokie skirtingi jų gyvenimai.

Yra ir šioks toks iššūkis. Pasakojimas nėra visiškai linijinis, ne. Kartais su vienu ar kitu miestelio gyventoju susitinkame trumpam ir jis dingsta, kad atsirastų kažkur po keliolikos puslapių. Gijos tiesiasi pamažu, panašiai kaip kokiame kriminalinių tyrėjų kabinete, ant sienos kabančioje lentoje su galimų nusikaltėlių nuotraukomis. Tik čia jokių kriminalų nėra. Tik gyvenimas.

Knyga gal irgi galėtų būti biblioterapinė. Ji lėta ir tikrai puikiai ramina. Apie mirtį kalbama labai paprastai. Imi suvokti, kad tai taip natūralu. Kad taip tiesiog yra ir tai visiškai neišvengiama. O iki jos turi padaryti tik vieną dalyką – gyvenimą ir kasdieną pradėti vertinti šiek tiek kitaip.

Gero autoriaus tobula knyga. Gal dėl temos, o gal dėl to, kad jau buvau pasiilgusi to švaraus, poetiško teksto, vertinčiau geriau už Tabakininką ir net už Visą gyvenimą. Tikras džiaugsmas širdžiai. Tikras malonumas skaityti.

Į galvą atėjo mintis, gal veikiau nuojauta, apie gyvenimo laiką: jaunystėje jis norėjo praleisti laiką, vėliau – jį sustabdyti, o dabar, pasenęs, nieko netroško labiau, kaip jį susigrąžinti.

Gyvam galvoti apie mirtį. Mirusiam kalbėti apie gyvenimą. Kokia prasmė? Nė vienas apie kitą nieko neišmano. Esama nuojautų. Ir esama prisiminimų. Bet ir viena, ir kita gali klaidinti.

Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

TAMULAITIENĖ, Loreta. Paraščių vaikai [Tikros istorijos apie tuos, kurių nereikia]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Visada norėjau parašyti knygą apie tuos vaikus, tuos mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe, kurios nei man, nei Tau, brangus skaitytojau, greičiausiai jau neteks patirti.

Pirmas sakinys: Lora – dar penkiasdešimties neturinti aukšta, liekna moteris, išdidžiai lyg mylimajam parankėn įsikibusi į savo pedagoginę ir vadybinę patirtį, pravėrė mažutės, nuo miesto centro ir viso Dievo pasaulio nutolusios mokyklos duris.

Knyga iš tos serijos, apie kurias nieko negirdėjai, nieko nežinai, skaityti neketinai, bet va ima, patenka į rankas, ir…. Ir gauni tokią emocijų vaivorykštę, tokį srautą minčių, kad nebežinai, kur dėtis. Viskas susipina: tikros ir išgalvotos istorijos, kažkur vykstantis karas, kraują stingdantys siaubai, bayraktaras ir visai šalia gyvenantys vaikai, kurie visiškai, visiškai niekam neįdomūs ir nereikalingi.

Bet čia niekas nieko nesistengia gąsdinti ar pamokyti. Lengvas, nesudėtingas grožinis tekstas apie tikrą Šiaulių jaunimo mokyklos mokinių kasdienybę. Pagauna akimirksniu. Skirtingų vaikų istorijos stebina, šokiruoja, liūdina. Labai įtraukia. Siurbi į save tuos skirtingus, bet kartu labai panašius likimus ir supranti, kad stop, užteks, daugiau nebegaliu. Ir kaip tik tuo metu siužetas susifokusuoja. Pradedama pasakoti tikra, o gal išgalvota istorija apie du jaunuolius ir jų gyvenimą.

O kai užverti knygą, emocijų irgi sočiai. Jautiesi visiškai bejėgis. Bet kokiu atveju nieko negali pakeisti. Liūdina ir knygoje išsakytos mintys, kad tiems vaikams padėti labai sunku. Visa pagalba ir viskas, kas gaunama nemokamai, tiesiog nėra vertinama. O jei ir atsiranda kažkiek pozityvo, jis iš karto sunaikinamas vaikui grįžus į alkoholiu ar kokiomis kitomis socialinėmis problemomis persismelkusius namus.

Pabaigos knygoje kaip ir nėra. Tik šiek tiek vilties. Gal. Nors nelabai ir tikisi.

Kai Lora paskambino, Deivido motina ėmė rėkti į telefono ragelį, jog visada sakiusi, kad valdžia nieko nežiūri, paleido mat atostogų, – tokių negalima paleisti be priežiūros, – o dabar matot, kas pasidarė? Dabar kas atsakys, jei vaikas sumuštas ar užmuštas? O jei pagrobtas ir parduotas? Kas dabar jai vaiką sugrąžins….

Sharon Bolton. Skilimas.

Sharon Bolton. Skilimas.

BOLTON, Sharon. Skilimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Jai belieka tik viena vienintelė išeitis. Bėgti.

Pirmas sakinys: Ten ne laivas.

Na, o čia visai kitokia knyga. Iš Australijos tyrų keliaujame į Pietų Džordžiją. Visur aplink tik sniegas ir ledas. Esi tik tu ir tavo komanda. Bet … kartais taip norisi pabėgti. Ne tik nuo kolegų, bet ir nuo savęs. Paprasta nebus.

Visiškai nieko nežinojau apie šią knygą. Įdomus potyris, nes paprastai, prieš pradėdama skaityti, jau ką nors jau būnu girdėjusi. Dabar – nieko. Tad pirmiausia vėl suveikė atmosfera, tik šį kartą labiau geografinė. Teko pasigūglinti, pasivaikščioti po tą Pietų Džodžiją, po knygoje minimą gyvenvietę. Taip. Fantazijai vietos tikrai yra.

Ir gal čia jau ir galima dėti tašką. Nes ką daugiau čia ir bepasakysi. Nuo savęs pabėgti labai sunku, net ir nuskridus į Pietų Džordžiją. Gaila, kad ten užtruksim trumpai. Siužetas vyksta civilizuotame pasaulyje, kur, kartais netgi sunkiau išgyventi, nei kokioje atšiaurioje Antarktidoje. Jauna moteris Felisitė pradeda keistai elgtis. Daktaras Grantas ją konsultuoja, bando padėti susigaudyti savyje. Skaitytojas stebinamas vienu po kito vis šiurpesniais momentais, kurie vėliau susiveda į baisius ir sunkiai protu suvokiamus dalykus.

Tikrai, būna ir geresnių trilerių. Liūdna, nes ant viršelio užrašyta, kad tai geriausias autorės kūrinys. Gaila, kitų tada gal net neverta skaityti. Nors vėlgi, ko čia kabinėtis – paslapčių yra, greičio irgi, yra netgi įtampos ir ganėtinai šiurpių vietų. Ir psichologijos. Vos vos…

Savaitgalinis trileris. Dabar jau tikrai taškas.

Jean-Paul Dubois. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai.

Jean-Paul Dubois. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai.

DUBOIS, Jean-Paul. Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 224 p.
Goncourt’ų premija 2019.

Neturiu tokių dvasinių prerijų, kur galėčiau leisti pasprukti ir laigyti savo mintims. Ši vieta mane apsėdusi ir kas dieną diria man odą. Žinoma, aš turiu savo lankytojų. Bet kartais mirusieji būna tokie kaip mes, jiems skaudu gyventi.

Pirmas sakinys: Jau savaitę sninga.

Paprastai ir lėtai. Koks gi yra gyvenimas kalėjime, jei ne lėtas? Sava tvarka, savas ritmas – nieko nepakeisi ir nepaskubinsi. Polis atlieka bausmę už kažkokį nusikaltimą ir leidžia dienas su karštakošiu motociklų fanu Hortonu. Ir nors šis – spalvinga asmenybė, laiko, pagalvoti apie gyvenimą ir dar daug ką, yra daugiau, nei sočiai. Kalėjimo pasakojimai paprasti, bet tikrai geri.

Saikingai. Šaunu, kai nedaugžodžiaujant kuriamos puikios istorijos. Kai žodžiai sudėliojami taip, kad teksto nebegalima pavadinti tiesiog tekstu – tai kažkoks stebuklas. Skaitydamas nebematai žodžių, matai vaizdus, iš kurių tikrai išeitų nuostabus filmas. Pamažu išryškėja vieno žmogaus, Polo, gyvenimo istorija. Iš kur jis, kas jis, kodėl jis čia? 224 puslapiai. Tikrai saikingai.

Tai koks gi tas gyvenimas? Unikalus. Kaip sakė Polo tėvas, prasilošęs kazino ir žirgų lenktynėse – Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai. Tą ir skaitome. Apie Polo kilmę, protėvius, tėvą Johaną, mylimąją Vainoną, priklydusią kalaitę Nukę.

Iš tikrųjų istorija jokiu būdu nėra graudi ar ašaringa, tik gal kiek (o gal ir labai) melancholiška. Ar Polas laimingas, ar ne? Sunkus klausimas. Tiesiog toks jau tas gyvenimas. Ir kai jis pametėja žmogui ilgai lauktą laimę, o vėliau, neperspėjęs, ją vėl pasiima… Na, toks jau jis yra.

Už kiekvienų šviečiančių (ir ne) langų – savi likimai.

Tokia trumpa, paprasta, lėta, nedaugiažodžiaujanti ir labai gražiai papasakota vieno žmogaus gyvenimo istorija.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

Greer Hendricks. Sarah Pekkanen. Anonimė.

HENDRICKS, Greer; PEKKANEN, Sarah. Anonimė [romanas]. Iš anglų k. vertė Irena Kupčinskienė Vilnius: Sofoklis, 2022. 384 p.

Tu priklausai man.

Pirmas sakinys: Daug moterų nori, kad pasaulis matytų jas tam tikru kampu.

Jau girdėtas scenarijus. Žmonės kviečiami dalyvauti psichologiniame tyrime. Ir ne už ačiū. Ir jokios fantastikos, pvz. kaip Protuose. Viskas – pati tikriausia realybė.

Faina. Patiko. Džesika – visažistė, vykstanti pas klientus į namus. Tampo savo kosmetikos rankinę po miestą iš vieno kliento pas kitą ir nelabai suduria galą su galu. Tad gavusi šansą lengvai užsidirbti ir sudalyvauti psichologiniame tyrime, ilgai negalvoja. Pirmą etapą keičia kitas, paskui dar, kol 52 tyrimo dalyvė pajunta įsitraukusi į visai nelinksmus dalykus.

Viskas – tik dėl pinigų. Nepaisant nemeilės psichologijai buvo tikrai įdomu. Nors tų pokalbių buvo labai daug, bet daug ir veiksmo. Džesika tampa priklausoma nuo kitų ir net pati nebesusigaudo, kuo tikėti, kuo ne. Visi tie psichologiniai pamąstymai nė kiek netrukdo, viskas susinchronizuota. Ir ne, negalvokite, kad čia viskas taip paprasta.

Šaunu. Skaitai sulaikęs kvapą ir lengvai aukoji nakties miegą, kad tik dar truputį galėtum paskaityti. Tikrai prikausto, tikrai neįmanoma atsiplėšti. Koks geresnis pagyrimas dar galėtų būti trileriui?

Jane Harper. Paklydėlis.

Jane Harper. Paklydėlis.

HARPER, Jane. Paklydėlis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Eglė Petrauskaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 400 p.

– Bandžiau tau pasakyt, – pasigirdo balsas. – Neitenai, niekada nesiklausai.

Pirmasis sakinys: Iš viršaus, iš toli žymės dulkėse sudarė aiškų ratą.

O štai šiai knygai pliusų negaila. Ne todėl, kad rašytoja būtų kokia nors ypatingai talentinga. Ne todėl, kad nusikaltimai, jų tyrimai, personažai ar siužetas žavėtų ir stebintų. Visos trys skaitytos knygos – nepamirštamos savo atmosfera. Tiek ta tikrąja, geografine, tiek jutimine, psichologine. Nei begalę mėnesių lietaus nemačiusios žemės, nei klaidinančių miškų, nei dabar, tų begalinių tyrų įspūdžio pamiršti tikrai lengvai nepavyks.

O pačios istorijos tai jokiu būdu negalima vadinti nei trileriu, nei detektyvu. Tai tikrų tikriausias romanas. Tiesa, mirtis neišvengiama. Mirtis, kaip ir kitose knygose – tarsi atspirties taškas. Kad būtų galima pradėti kurti siužetą. Įsivaizduokite – Australija. Tyrai. Artimiausias kaimynas už kelių šimtų kilometrų. Lauke dieną galima išbūti vos keliasdešimt minučių. Išeinant iš namų privaloma parašyti, kur išeini/išvažiuoji ir kada grįši. Automobilyje visada pilnas bakas, šaldiklis, pilna bagažinė atsargų ir daug, daug vandens. Ir, visa tai žinodamas, vietinis gyventojas visgi sugeba taip nutolti nuo automobilio, kad sugrįžti jau nebepajėgia.

Lieka šeima, motina ir du broliai. Dar didelis, labai didelis galvijų ūkis. Ir klausimas, kas gi iš tikrųjų nutiko? Kaip žmogus, čia gimęs ir užaugęs, galėjo taip suklysti? O galbūt tai joks atsitiktinumas?

Lėta, daug tylos, daug minčių, daug įtarimų, pamąstymų, prisiminimų. Tikrai ne kiekvienam. Bet aplinka, atmosfera tokia įspūdinga, taip įdomu tuos tyrus įsivaizduoti, pabandyti pajausti tą atskirtį, vienišumą, ramybę. Mielai pažiūrėčiau ir filmą.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

Sophie Hannah, B. A. Paris, Clare Mackintosh, Holly Brown. Dublerė.

HANNAH, Sophie, PARIS, B. A., MACKINTOSH, Clare, BROWN, Holly. Dublerė [psichologinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ilona Šalnienė. Vilnius: Balto, 2022. 336 p.

Šios nesąmonės geruoju nesibaigs. Nei mamoms, nei jų dukroms.

Pirmas sakinys: Akimirką matai tik grožį.

Ar jūs matote tą patį, ką ir aš? Žinomas pramoginės literatūros autorių pavardes? Keturias? Keturias! Taip, akimirką man net užgniaužė kvapą. Nes bent dvi rašytojas žinau – Paris ir Mackintosh trileriai yra tie, dėl kurių ir miegą paaukotum. Bet pirma susižavėjimo akimirka praėjo, knyga perskaičiau, ir…. Keturios autorės! O rezultatas tik toks?

Prestižinėje aktorių mokykloje keturių paauglių grupelė susiduria su sunkumais. Tokiais, kuomet tėvams reikia eiti pas direktorių. Iš pradžių tai atrodo tik konkuruojančių merginų pokštai, bet vėliau jau nebejuokinga – merginos (ar jų mamos?) susiduria su tikrais iššūkiais.

Ir, deja, tik tiek. Aišku, psichologijos yra. Tai ir galėtų gelbėti knygą – keturios paauglės, keturios mamos. Skirtingi charakteriai, skirtingi požiūriai. Panarpliojami visokie variantai, galima pasvarstyti, kas čia turi daugiau problemų: mamos ar dukros? Ir kurioms labiau reikia pagalbos. Kas kam labiau padės? Mamos dukroms, dukros mamoms, o gal visos aštuonios susiburs ir kartu viską išspręs.

Dar knygą galėtų išgelbėti šiek tiek nestandartinis stilius. Keturios autorės, įdomu, kaip čia bus, kaip tos keturios istorijos susipins, ar jausis kokie nors ryškūs skirtumai, ar ne. Ir įdomu, kas čia sugalvojo parašyti tokią knygą. Ir kas iš to išėjo.

O išėjo tai ne kažkas. Perskaičiau ją, žinoma, kaipgi. Pasižavėjau tomis keturiomis pavardėmis ant viršelio. Ir viskas. Net gaila rašyti, bet visiškas standartinis ir visiškai, tikrai visiškai nieko ypatingo.