Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

Antonio Iturbe. Mažiausia pasaulio biblioteka.

ITURBE, Antonio. Mažiausia pasaulio biblioteka [romanas]. Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 448 p.

 – Matydami tikrovę, jaučiam vien šleikštulį ir pyktį. Mums lieka tik vaizduotė.

O kas geriau gali padėti atitrūkti nuo realybės, jei ne knygos? Net jei ta realybė – 31-as blokas Aušvice….

Holokaustas – tikriausiai bus pati populiariausia praeitų metų tema. Taip taip, ir skaičiau, ir jau rašiau kokį pasipiktinimą kartais sukelia tokia grožinė literatūra – nieko bendra su faktais, realybė iškraipyta ir panašiai. Bet yra ir kitų nuomonių – jei tikrai trečdalis europiečių nėra girdėję apie holokaustą, kodėl to nepriminti, nepasidalinti išgyvenusiųjų pasakojimas, net ir tada, kai gresia būti apkaltintam kičo skleidėju.

Ši istorija papasakota pagal Ditos Kraus atsiminimus. Juos į grožinį romaną surašė ispanų (kažkas naujo) rašytojas. Keturiolikmetė rūpinasi keliomis knygomis, jas prižiūri, rytais patiki vienam ar kitam mokytojui, vakarais susirenka, sutvarko, klijuoja. Myli. Tų knygų vos kelios, dėl to jos – tikros brangenybės ir „bibliotekininkės“ atsakomybė ypač didelė. Jau nekalbant apie tai, kas nutiktų, jei Dita įkliūtų.

Ar patiko? Taip. Istorija emociškai paveiki, pats pasakojimo stilius gerokai stipresnis nei populiariųjų Tatuiruotojo ir Cilkos. Ditos, kaip ir kitų vaikų kasdienybę, praskaidrina Šaunusis kareivis Šveikas ir paslaptingasis grafas Montekristas. Tarsi tokia vilties kibirkštėlė, kuri galbūt padės išgyventi. Ne Aleksijevič, bet perskaičiau vos per kelis prisėdimus.

Taigi, ar tai kičas, ar ne, vertinti negaliu, o ir nenoriu.

Marina Stepnova. Sodas.

Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

Kate Morton. Rivertono dvaro paslaptis.

MORTON, Kate. Rivertono dvaro paslaptis [romanas]. Iš anglų k. vertė Aistė Masiokaitė. Vilnius: Svajonių knygos, 2020. 560 p.

Jeigu kokioje nors skaitytojų grupėje paprašytumėte rekomenduoti nenuobodžią šeimyninę dramą, neabejotinai kas nors pasiūlytų Rivertono dvaro paslaptį. O kažkuriuo metu ji buvo taip dažnai minima, kad prireikė įsitikinti pačiai, kas čia per knyga ir kodėl jau ji daugumai taip patinka.

Knyga visiškai standartinė – senutė pasakoja savo gyvenimo istoriją. Dabartis keičia praeitį, laimę – skausmas, gražią jaunystę – sunki senatvė, nerūpestingą gyvenimą  – neišvengiama mirtis…. Ir panašiai. Labai priminė Povų dvarą ir daug panašios tematikos knygų, kurių net pavadinimų dabar nepamenu.

Bus šeimyninių dramų, istorijos, paslapčių, gal net detektyvo. Visko, ko trokšta pagaliau pailsėti ir pamiršti visą aplinkinį pasaulį trokštantis skaitytojas. Tikrai, realiai 560 psl. visiško poilsio.

Tiesa, gal dar vertėtų pridurti, kad tekstas nėra banalus, be visokių auksinių frazių, tokių kaip jis atsisuko, ji pasakė, jis nusišypsojo, jai sustojo širdis iš džiaugsmo ir pan. Ne, to išvengta. Tad ir tas poilsis bus toks ganėtinai kokybiškas.

Štai ir visa tokios populiarios knygos paslaptis. Sveiki, atvykę į Rivertoną!

Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

Lisa See. Paskutinė Peonės meilė.

LEE, Lisa. Nepaprasta Peonės meilė [romanas]. Iš anglų k. vertė Antanina Banelytė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 384 p.

Viskas prasideda nuo meilės. Liniang ją iš pradžių pajuto išėjusi pasivaikščioti sode, paskui sapnuodama. Pabaigos nėra.

Nepaprastai didelio populiarumo susilaukęs romanas kartojamas dar sykį. Visi džiūgauja, na o man pats metas sužinoti, dėl ko.

Apžiūrinėdama ir vartydama knygą prisiminiau, kad autorė man jau žinoma. Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė – prieš dešimt metų skaitytas pasakojimas apie vienos moters gyvenimą. Ir ką aš iš jos prisimenu? Taaaaip! Lotoso pėdas! Ir taip! Ypač tai, kaip jos yra formuojamos. Atmintyje dar iškyla nuotraukų serija iš Iliustruotosios istorijos žurnalo ir noras pažindintis su kinų papročiais stebuklingai dingsta. Bet tik laikinai.

Tradicijų bus. Scenos tokios vaizdingos ir išsamios, kad negalėjau skaityti, norėjosi tą brangiųjų pėdų formavimo procesą tiesiog praleisti (taip ir padariau). Ir, kai jau maniau, kad knyga ne man ir, rinkdamasi ją skaityti, būsiu prašovusi pro šalį – ji ėmė mane ir nustebino. Labai.

Tuomet ir įsitraukiau. Į gyvenimą, papročius, tradicijas. Netikrinau, kas yra tikra, kas fikcija. Kas nutinka, kai žmogus miršta? Į kiek dalių pasidalina jo, jei taip galima pavadinti, siela? Kas nutinka, jei kažkoks apsileidęs giminaitis nepalieka maisto mirusiųjų vėlėms? O kas bus, jei per klaidą reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje nebus padėtas taškas? O kiek galių turi meilė?

Daug. Ir meilės čia tikrai bus. Tos, kuri ištikima, amžina ir niekada nesibaigia. Net po mirties.

William Peter Blatty. Egzorcistas.

William Peter Blatty. Egzorcistas.

BLATTY, William Peter. Egzorcistas [romanas]. Iš anglų k. vertė Jurga Brastavičiūtė. Vilnius: Sofoklis, 2017. 416 p.

Mirtis suteikia gyvybę naujoms organizmų formoms, ir viena mirtis yra tūkstančio gyvybių gimdytoja. Kiekviena slenkanti valanda yra įrodymas, kokia nerūpestinga, bet kartu saugi ir tikra yra visuma. Tai kaip atvaizdas vandenyje, kuris visąlaik išlieka toks pat, nors vandenys visuomet kažkur bėga. Saulė paskęsta vandenyne, kad vėl pakiltų, dieną užgožia atslinkusi tamsa, tačiau ji gimsta iš šios tamsos tokia pat šviesi, lyg niekuomet nebūtų užgesusi. Pavasaris perauga į vasarą, o po rudens ir žiemos vėl sugrįžta, tik kur kas tvirtesniu žingsniu, triumfuodamas virš to kapo, kurio link ryžtingai skuba nuo pirmos užgimimo valandos. Mes apverkiame gegužės žiedus, nes jie nuvys; tačiau mes žinome, kad vieną dieną gegužė atkeršys lapkričiui sukantis šiam didingam ratui, kuris niekada nesustoja, kuris mus vilties viršūnėje moko visada išlikti blaivaus proto, o didžiausiame sielvarte – niekada neprarasti vilties.

Serijos Kultinės knygos romanas. Tikrai. Visada įsivaizdavau, kad tiek siaubo, atstūmimo, šlykštumo jis tikrai nesukels. Sukėlė.

Parašytas 1971 m., nukelia į tuos, atrodo netolimus, bet tokius nebeatpažįstamus metus kažkur Amerikoje. Vienos, rodos, sėkmingos ir populiarios aktorės gyvenime ima dėtis keisti dalykai. Jos dvylikametė duktė pradeda keistai elgtis. Pamažu, lapas po lapo, situacija darosi vis labiau keista, mergaitė vis labiau keičiasi, įvykiai tampa vis labiau neprognozuojami. Kol viskas tampa tikru tikriausiu košmaru.

Iš pradžių griebiamasi pasąmonės – mergaitė tikriausiai kenčia dėl tėvų skyrybų ir jaučiasi kalta. Bet kai įvykiai darosi visai protu nebesuvokiami, moteris nueina į bažnyčią. Ji netikinti, bet jau nebesvarbu. Nes jei negali patikėti tuo, ką matai, kodėl negali patikėti tuo, kuo nematai? O motina, norėdama išgelbėti savo vaiką, tikriausiai patikėtų bet kuo.

Nežinau, ar skaičiau ką nors baisiau ir šlykščiau. Vietomis, rodos, tas visas blogis lindo tiesiog iš knygos puslapių. Gerai, ne taip dramatiškai. Knygos, vienaip ar kitaip, nebūtų išėję numesti šalin nepabaigtos, siužetas tikrai įtraukiantis ir įtemptas. Iki pačios tos finalinės Gėrio ir Blogio kovos. Bet ei, ir kas tuomet nutiko? Tarsi dingo visa įtampa, visas įtaigumas, visa autoriaus išmonė. Gal tai taip siurrealu, kad žmogaus vaizduotei buvo per sunki užduotis (bet taip juk nebūna)? Ar tiesiog ne iki galo pavyko išdėstyti minčių popieriuje.

Bet visiškai užteko ir to. Gaila, kad pabaigoje viskas išsikvėpė…. Ką gi, džiaukimės laimingai (jei taip galima pavadinti) pasibaigusia istorija ir einam susirinkti ir išmesti iš namų visus alia laimės linkinčius amuletus. Maža ką…

Antonis Samarakis. Klaida.

Antonis Samarakis. Klaida.

SAMARAKIS, Antonis. Klaida [romanas]. Iš graikų k. vertė Diana Bučiutė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 192 p.

Žinoma, buvo pavojinga vaidinti spektaklį, apsimesti, kad jis yra žmogus, kad turi tai, kas vadinama jausmais. Jeigu valdžia būtų iš jo pareikalavusi tardyti įtariamąjį iš „Sporto“ kavinės taip, kad šis išsektų, nusigaluotų, prarastų sąmonę daugybei valandų arba visam laikui, – jei valdžia būtų iš jo norėjusi ko nors tokio, tebūnie. Bet užsidėti  kaukę, vaidinti žmogaus vaidmenį buvo visiškai nauja, nepažįstama sritis, kurioje jis neturėjo patirties. Tačiau jį viliojo kaip tik tas naujumas ir nežinomybė. Sakytum būtų ėjęs paklaidžioti po vietovę. kur nebuvo įžengusi žmogaus koja, išžvalgyti jos pėda po pėdos. Planas kerėjo kaip visa tai, kas rizikinga.

Jėga! Kaip man patinka tos net 200 psl. nesiekiančios, bet tiek daug savyje turinčios istorijos! O dar aprašyme paminėtas Kafka ir jo Procesas! Ir dar Orwell! Pradedam.

Maždaug to ir tikėjausi. Geros istorijos. Nors su Kafka nelygintina, bet parašyta gerai. Įtraukia, sutrikdo, nustebina…

Kažkur nežinomoje šalyje gyvenimą valdo Režimas. Viskas turi būti pagal jo nustatytas taisykles. Netgi daugiau. Visi, kas neprisideda ir neprijaučia Režimui, yra jo priešai. Vieną dieną kavinėje sulaikomas įtariamasis. Nežinia, kuo jis kaltinamas, ir ar iš vis prieš jį yra kokių įkalčių – dviem specialiesiems agentams liepiama nugabenti jį į Centrinę būstinę sostinėje.

Kelionė prasideda.

Ir toje kelionėje patiko viskas. Specialieji agentai ir jų istorijos, įtariamojo laikysena, siužeto vingiai, tikėtumai ir netikėtumai. Pasakojimo stilius. Pabaiga. Įspūdis greit neišblės. Istorija, kurioje supintas trileris, politika, satyra ir psichologija, tikrai verta dėmesio.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

Gytha Lodge. Ji vis dar laukia.

LODGE, Gytha. Ji vis dar laukia [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 428 p.

Ji staiga apsisuko, širdis krūtinėje plakė kaip pašėlusi.
Aurora paklaikusiomis akimis apžvelgė medžius, nuo žiūrėjimo į laužo liepsną jos regėjimas mirgėjo šviesiai mėlynomis dėmėmis. Nieko negalėjo įžiūrėti. Pamanė, kad tai turbūt tebuvo jos vaizduotė, kol galiausiai pastebėjo kažką sujudant.
Kažkas ten stovėjo.

O, turim dar vieną tyrėją. Ne skandinavų, bet tiks. Susipažinkite – Džonas Šynsas. Kol kas gal net nelabai apie jį yra ką pasakyti, standartas ir tiek. Bet goodreads sako, kad dar viena knyga tikrai bus.

Patiko aprašymas (ir vėl gana šiurpokas) – grupė jaunuolių susiruošia stovyklauti miške. Bus visko, alkoholio, narkotikų, sekso. Smagu ir linksma. Nebesmagu bus ryte – dingo viena mergina. Jos taip ir nepavyksta surasti.

Tai buvo prieš trisdešimt metų. Ir staiga – nauji įrodymai. Naujos mįslės ir iššūkiai detektyvui Šynsui bei jo komandai. Ne tokie ten jie keistuoliai, kaip pas skandinavus, bet irgi pakankamai. Neapleidžia ir toks slogutis… gaila merginos, atsidūrusios ne vietoje ir ne laiku. Siužetas šokinėja čia pirmyn, čia atgal. Čia dar beveik vaikai, čia jau visiškai subrendę.. Kaltas šitas.. O gal šitas… O gal visi.. O gal? Puikiausias būdas išlaikyti ne tik intrigą, bet ir skaitytojo dėmesį.

Stebuklo gal ir nebuvo, bet užteko, kad prireiktų ir kitos rašytojos knygos. Jei tik ji kada pasirodys lietuviškai. 

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

Nuala Ellwood. Namas prie ežero.

ELLWOOD, Nuala. Namas prie ežero [romanas]. Iš anglų k. vertė Agnė Sūnaitė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 320 p.

Jei tau kada reikės pabėgti, šis namas tavo paslaugoms. Ten ramu ir saugu.

Rodos, tikrai graži draugės paslauga. Leisti apsistoti kelioms dienoms nuo despoto vyro bėgančiai mamai su sūneliu. Vieta atoki, ji čia saugiai galės pasislėpti ir šiek tiek atsipūsti….

Taip… dar viena knyga į sąrašą, kurią buvo šiurpu skaityti, nors autorius ir ne S. Kingas. Tikrai buvo nejauku. Trimetis isterikuoja, mama stresuoja, o namas baugina. Mažų mažiausiai baugina. Žiema, šalta, o jame nėra nieko. Nei elektros, nei vandens, nei šilumos. Tik kažkokie nuo drėgmės suplėkę ir susmirdę čia ankščiau gyvenusiųjų daiktai. Nesunku įsivaizduoti Lizos neviltį, kuriai reikia pamaitinti supykusį sūnų ir saugiai jį užmigdyti. Bet čia dar tik smulkmenos.

Istorija šiek tiek primena Ledo dvynes. Kai nelaimės ištikta šeima irgi atsibeldžia į atokų užkampį, kuris mažiausiai tinka gydytis žaizdas. Čia panašiai – įtampos ir baimės atsikratyti sunku, nes kiekviename tamsaus ir seno namo užkaboryje slypi kokie nors praeities šešėliai.

Patiko. Pabaigoje netgi nebegalėjau sustoti skaityti – norėjosi sužinoti, kaip čia viskas susiję. Susiję bus. Labai nenustebino, bet tikrai paskatino įtraukti ir kitas autorės knygas į begalinį skaitytinų knygų sąrašą.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

Teresa Driscoll. Aš stebiu tave.

DRISCOLL, Teresa. Aš stebiu tave [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2018. 352 p.

Įjungiau virdulį, o paskui televizorių. Štai tada ir prasidėjo. Iš pradžių akimirka pakimba ore, bet netrukus ima plėstis, nutįsta už šio kambario, už miesto ribų. Tas vienintelis laiko mirksnis, kai aš suvokiu, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Nie-ka-da.

Nelauktai geras detektyvas. Netikėtai pakliuvęs į rankas. Nenuvylė.

Kaip gerai nieko nesitikėti iš knygos ir neturėti jokių išankstinių lūkesčių. Tiesiog skaitai ir mėgaujiesi. O siužetas visai paprastas – vieną dieną važiuodama traukiniu moteris pamato dvi paaugles ir du jaunus vyrukus. Nors nuojauta kužda, kad merginoms gali grėsti pavojus, tačiau vis dėl to ji nusprendžia nesikišti. Ir be reikalo.

Patiko, kad pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų. Tokia struktūra atsibodusi? Anaiptol. Kiekvienas turi savų paslapčių, savų istorijų ir savų priežasčių nerimauti. Kiekvienas jaučiasi kažkiek kaltas. Kas iš tikrųjų nutiko tą vakarą? Kas tie du vėliau dingę vyrukai ir kas siuntinėja grasinančias žinutes? Suvokti, kad tave kažkas persekioja ir stebi – ne visai maloniausia būsena, ypač kai jautiesi dėl kažko kaltas.

Tiesa, pavadinti romaną psichologiniu galgi pernelyg drąsu. Nors kiekvienas ir turi kažkokių paslapčių, kalčių, pergyvenimų, bet tai nėra labai gilu, greičiau – paviršutiniška. Man tiko. Visai geras detektyvas savaitgaliui.