Jane Harper. Sausra

Jane Harper. Sausra

HARPER, Jane. Sausra [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2018. 336 p.

– Čia taip stinga vandens. Visas miestas kraustosi iš proto.

Tos kelios savaitės, kai vasara pagaliau nusprendė priminti apie save, kai žolynai tiesiog išdegė ir pagelto, kai apsiginklavus kibirais ir laistytuvais reikėjo gelbėti dar nenugeibusius augalus, o prakaitas žliaugė taip, kad nebebuvo net prasmės jo šluostytis, pasirodo, tebuvo vienas juokas. Kievaros miestelyje sausra tęsiasi jau du metus, ir, kaip vėliau paaiškino google, tai nėra nieko neįprasto. O žmonės ten gyvena sau, ir tiek. Na, kai kurie kartais tikrai kraustosi iš proto.

Viršelyje parašyta, kad jei ketinate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą, skaitykite šitą. Perskaičiau, kaip gi reikėtų atsispirti, nors ir žinau, kaip kartais tie užrašai yra toli nuo tiesos. Bet tikrinam. Aronas Falkas grįžta į savo vaikystės miestelį laidoti netikėtai nusižudžiusio draugo. Sugrįžta daug prisiminimų. Kyla daug neaiškumų. Tik ta niūri nuotaika, kuri tąsyk išvijo jį su tėvu iš miestelio – ta pati. Ta nuotaika ir priverčia jį, kartu su vietiniu pareigūnu, imtis neoficialaus tyrimo ir pabandyti pasiaiškinti, kas gi čia vyko/vyksta?

Tokia tai lėta, psichologinė istorija. Niekas niekur neskuba, veiksmas lėtas, netrukdantis pasinerti į praeitį ir prisiminimus. Nieko netrūko, nieko nebuvo per daug. Kažkiek priminė Johan Theorin „Prieblandą“. Mano iškepusioms smegenims buvo pats tas.

Priešingai nei rekomendacija ant viršelio, Sausros siūlyčiau neaplenkti netgi tuo atveju, jei per metus perskaitote daugiau nei vieną detektyvą. Taip įtaigiai karščiu, vasara, praeitimi, neapykanta, pažeminimu, dabartimi alsuojančių istorijų daug nėra.

Reklama
Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

Marie Lu. Legenda. Šlovė. Pergalė.

  

LU, Marie. Legenda [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 270 p.
LU, Marie. Šlovė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 320 p.
LU, Marie. Pergalė [romanas]. Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 312 p.

Viskas, ką pažinojau, dingo.

Turbūt kraustausi iš proto ir aš. Bet be galo mėgstu tokias fantastines, distopines istorijas. O įvertinus dar tai, kad jau išverstos visos trys knygos, ir nebereikia laukti nei kol kas nors susimylės ir išvers dar vieną dalį, ar, dar baisiau, kol rašytoja ims ir atras laiko baigti tai, ką kažkada pradėjo. Viskas jau padaryta. Tiesiog imi, ir skaitai.

Tokios, kokia ji dabar, JAV kaip ir nebėra, yra Respublika ir Kolonijos. Mat prieš kažkiek tai laiko vyko gamtos kataklizmai, ribos pasislinko, žemynų – irgi. Vietos žmonėms katastrofiškai trūksta.Tačiau, kaip ir reikia tikėtis, gyvena žmonės ir toliau – vieni geriau ir patogiau, kiti sunkiau ir vargingiau. Sulaukę tam tikro amžiaus, vaikai laiko Egzaminą, nuo kurių rezultatų priklauso visas būsimas gyvenimas. Gal pavyks ir gausi šansą patekti į elitą, ar gal tiesiog būsi išvežtas į stovyklą, kur visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbsi. Kaip ir nieko ypatingo.

Bet juk kiekvienoje knygoje atsiranda koks nors smalsuolis, kuriam to, kas yra – nepakanka, tai, kas sakoma – neįtikina. Respublikoje jų – net du. Taip, Džunė ir Dėjus. Taip, vienas „blogietis“, kitas „gerietis“. Bet kuris yra kuris – visai neaišku.

Istorija ganėtinai įdomi, kai, atrodo, jau šiek tiek pabosta, autorė sugalvoja kokį nors visai neprastą siužeto posūkį. Trys knygos – kaip tik pakankamai, kad tilptų ganėtinai daug personažų, įvykių ir nuotykių. Pakankamai, kad tilptų ta didžiosios meilės istorija. Tarsi nieko pernelyg įmantraus, bet Džunės ir Dėjaus gerbėjų visame pasaulyje netrūksta. Netgi filmas būti turėjo (panašu, kad jo nebebus). O kol kas trilogijos fanai piešia mylimus herojus ir dabina savo socialinių tinklų sienas citatomis iš knygos.

Pabaiga graži. Labai.

 

Joanne Harris. Kitokia klasė.

Joanne Harris. Kitokia klasė.

HARRIS, Joanne. Kitokia klasė. [romanas]. Iš anglų k. vertė Dalia Paslauskienė. Kaunas: Jotema, 2017. 460 p.

Bet kuris kitas berniukas būtų nusišypsojęs. Bet ne Heringtonas. Vos pastebimai linktelėjęs, jis tarsi pasižymėjo mane vėlesniam sunaikinimui, paėmė savo ryšulį ir išėjo iš kabineto, palikdamas mane svarstyti, ar nebūsiu, užuot pasikalbėjęs su berniuku, įsigiję priešą visam gyvenimui.

Taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Šokoladą“ ir dar porą šios serijos knygų. Ir taip, čia ta pati Harris, kuri parašė „Džentelmenai ir žaidėjai“. O pastarieji man labai patiko.

Džentelmenus skaičiau taip seniai, kad jų net nėra šiame tinklaraštyje. Tai buvo pirmoji „Malbrio ciklo“ knyga. Kitokia klasė – jau trečioji. Trečioji tamsaus psichologinio trilerio dalis. Kurias visas vienija vieta – Šv. Osvaldo berniukų mokykla ir lotynų kalbos mokytojas Rojus Streitlis. Na, ir dar viena kita žmogžudystė.

Tamsus psichologinis trileris – būtent tas žanras labiausiai kausto ir neleidžia išsakyti visų emocijų. Vienas per daug atviras sakinys, ir kažkam skaitymo džiaugsmas bus sugadintas. O to nesinorėtų. Nes parašyta gerai. Gerai reiškia, kad siužetą autorė kurti moka, įtampą sukelti – irgi. Tekstas tikrai labai sklandus (vis dar pykstu ant Keplerių), tokį tikrai malonu skaityti, nepaisant, kad jis pasakoja žiaurokas paslaptis.

Dar kartą pasvarsčiau apie Heringtoną. Ar yra jis kada nors teikęsis pakelti nuo žemės saują kaštonų? Ar bent vienas iš trijų berniukų? Visi trys visuomet būdavo tokie švarūs, tokie nepriekaištingai dorybingi. Arba bent jau aš maniau, kad jie tokie. Vėlesni įvykiai privertė mane tuo suabejoti. Be abejo, jaunasis Heringtonas nebuvo viso to apgailėtino reikalo priežastis. Bet jis ten buvo. Viskas prasidėjo nuo jo. Ir dabar būtent jis leidžia vaiduoklius – tartum vaikas su stebuklinga lempa, užuot švietęs, skleidžia tik tamsą…

Daug skaudžių temų ir situacijų, kurios, kaip autorė rašo, yra išgalvotos, bet tikrai galėjo atsitikti. Geriau jau tegul neatsitinka.

 

Lars Kepler. Žaidimų aikštelė.

Lars Kepler. Žaidimų aikštelė.

KEPLER, Lars. Žaidimų aikštelė [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 476 p.

O ką, jeigu ji iš tiesų matė pirmąją mirusiųjų karalystės stotelę. Kaip tą kartą Kosove.

Na, visi Keplerių fanai, apeikit šį postą, kaip kad paaugliai sako. Nes dabar išsisakysiu apie knygą, kuri šiandien knygų klube kainuoja 16 Eur (su nuolaida!!!).

Tikriausiai užtektų parašyti, kad tai yra visiškas šlamštas, ir padėti tašką. Ji daugiau neverta nei vieno sakinio.

Bet vardan tų ankstesnių Jono Linos serijos knygų, galima pridurti dar keletą.

Aš manau, kad Kepleriams nesiseka įdomiai aprašyti veiksmo scenų. Na, tose ankstesnėse knygose kaip ir viskas gerai: įdomu, intrigos pakanka, bet kaip artėjama prie finalo ir prasideda būtinoji finalinė kova tarp gėrio ir blogio, visada būna ne kas… Žaidimų aikštelė nėra Jono Lino serijos knyga. Ji kitokia. Ji visa tarsi kova. Veiksmo daug. Kraujo daug. Bet.. Juk Kelperiams nesiseka rašyti veiksmo scenų. Atrodo, kad skaitytum nelabai pažangaus moksleivio rašinėlį.

Reikėjo laiko priprasti. Mintis įdomi, bet tai pati tragiškiausia Keplerių knyga. Ir būtent idėjos išpildymu.

Bet tikriausiai po Grass dauguma knygų atrodytų visiškas šlamštas. Pernelyg skirtingos kategorijos.

Günter Grass. Svogūno lupimas.

Günter Grass. Svogūno lupimas.

GRASS, Günter. Svogūno lupimas [autobiografija]. Iš vokiečių k. vertė Teorodras Četrauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 400 p.

Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo.

Tą džiaugsmingą akimirką, kai įžengiau su dovanų čekiu į knygyną, man ir pamojavo Günter Grass. Neturėjau jokių favoritų, must read ar panašių sąrašų, tad paėmiau ir atverčiau knygą.  – Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai, ką patyriau vaikystėje ir vėliau, kiša panosėn faktus ir buvo blogiau, negu norėtum, toji patirtis reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip, ir gundo meluoti. –  Tos vienos pastraipos ir užteko.

Skaitau pačias įvairiausias knygas, ir, po visokių detektyvų ir lengvų atostogų romanų tas Grass tekstas atrodo daugiau nei nuostabus. Net nesvarbu, kad nei vienos autoriaus knygos nesu skaičiusi. Dar įdomiau: knygoje rašoma ir apie meną, ir apie kūrybą, ir apie būsimas (ano laiko perspektyvoje) knygas ir jų personažus. Vaikystę, paauglystę ir „skolų išmušinėtojo“ pareigas. Hitlerjugendą.

Būtent. Pati knyga irgi turi savo istoriją. Autoriaus išlukštentas svogūnas sukėlė tikrai nemažą audrą. Kaip suderinama SS ir Nobelio premija? Kodėl ir kas kaltas? Nors gal kaip tik net labai suderinama? Nobelio premija buvo skirta „Už gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“. Dažnai tokios nemalonios istorijos skubamos užmiršti. O taip imti ir palukštenti savo gyvenimą tikriausiai užtektų drąsos ne kiekvienam. Taip galvoju aš. Na o pats autorius net negalvoja teisintis.

Pasakei žodį, ir jau maga ištarti kitą. Skolos ir kaltė. Du žodžiai, taip giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą. Mat skolas dar įmanoma šiaip taip sutvarkyti, kad ir mokant dalimis, kaip tai darė mano motinos klientės, o nuslėpta ar tiktai numanoma kaltė išlieka. Ji vis tiksi. Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Vis traukia savo giesmelę. Nebijo kartojimosi, tarpais maloningai leidžiasi pamirštama ir žiemoja sapnuose. Ji nusėda ant dugno – kaip neišnaikinama dėmė, kaip neiššluostomas klanas. Ji nuo mažumės išmoksta atgailaudama ieškoti užuoglaudos ausies kriauklėje, teisintis senatimi ar tuo, kad už ją jau seniai atleista, menkinti save, virsti beveik į nieką, bet paskui vėl pasirodo, kai svogūnas netenka vieno luobo po kito ir ant pačių jauniausių pasirodo neištrinami rašmenys: kada didžiosiomis raidėmis, kada kaip šalutinis sakinys ar pastaba paraštėje, kada įskaitoma, o kada vėlei parašyta hieroglifais, kuriuos sunku, o kartais išties neįmanoma iššifruoti. Man skirtas įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau.

Ir pirmas sakinys, ir kiekviena pastraipa šaukte šaukia – knyga bus puiki.

Taip, tokia ji ir yra.

Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

Meg Rosoff. Taip dabar ir gyvenu.

ROSOFF, Meg. Taip dabar ir gyvenu [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 176 p.

Stengiausi negalvoti apie tai, kas mūsų ten laukia.
Kad iš baimės apsigręžusi neimčiau bėgti atgal.

Taip dabar ir gyvenu. Vos užmečiau akį į pavadinimą ir jau norėjau tos knygos. Nesvarbu, apie ką ji. Nesvarbu, kokia ji. Nesvarbu, kad ji skirta jaunimui nuo 14 metų. Trijų sekundžių pirmojo įspūdžio taisyklė suveikė puikiai. Netgi išliko iki pat pabaigos. Iki paskutinio sakinio.

Penkiolikmetė Deizė atskrenda į Angliją aplankyti savo giminaičių. Teta, keturi pusbroliai ir pusseserė gyvena atokiame vienkiemyje, tad svečią iš Niujorko iš karto sužavi didelis senovinis namas, šunys, katės, ožkos, vištos – visa ta laisvė ir erdvė. Po keleto dienų teta išvyksta į Oslą ir palieka vaikus vienus – tikra kiekvieno -iolikmečio svajonė, tiesa?

O tada prasideda karas. Trečiasis pasaulinis.

„Ramybė prieš audrą“ – tiksliausias apibūdinimas, kuris galėjo ateiti į galvą tokiomis aplinkybėmis. Nors ir jaučiausi laiminga, jau buvau patyrusi, kad niekada nereikia tikėtis, jog viskas bus taip, kaip tame ašaringame Holivudo filme, kur akla mergina nominuojama Oskarui, o luošys berniukas staiga pradeda vaikščioti ir visi žiūrovai grįžta namo patenkinti.

Knyga palyginti plona, vos 176 puslapiai, bet juose yra tiek daug visko. Pirmiausiai, labai gražus tekstas, jau nuo pirmo sakinio norisi skaityti toliau. Pamažu imi pažinti Deizę, sužinai apie jos ankstesnį gyvenimą, kuris labai nuostabus nebuvo. Susipažįsti su jos giminaičiais, aplinka, kartu su jais patiri ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir tikrai ganėtinai baisių dalykų. Vaikai stengiasi išgyventi, pasislėpti, išlikti gyvi, sulaukti išvadavimo. O čia dar ta pirmoji meilė, kuri ir padeda, ir trukdo. Beje, tik vėliau susigaudžiau, kad Deizė ir Edmundas pusbroliai, bet matyt, toks jau tas gyvenimas.

Knyga įvertinta ir visa kaip apdovanota – Guardian vaikų literatūros prizas, Michaelo L. Printzo ir Branfordo Boase’o apdovanojimai. Yra ir visakaip nominuotas filmas How I Live Now (2013). Panašu, kad irgi visai neblogas. Tiesa, knygoje visi veikėjai man atrodė jaunesni.

Na o pačiai autorei 2016-aisiais metais įteikta Astridos Lindgren premija už viso gyvenimo kūrybą.

Jeigu nebuvai kare ir nori žinoti, per kiek laiko apsipranti netekęs visų artimų žmonių, kurių tau reikia ir kuriuos myli, tai galiu atsakyti – su tuo apsiprasti neįmanoma.

Antje Babendererde. Indigo vasara.

Antje Babendererde. Indigo vasara.

BABENDERERDE, Antje. Indigo vasara. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 309 p.

Aš galvojau: „Tai tavo vasara, Smila.“ Buvau apsvaigusi be jokio kaifo. Natūraliai apsvaigusi.

Kurgi ne. Vandenynas, beveik tuščias, turistų neapgultas paplūdimys, bangos, bangos, bangos, dar didesnės bangos, išprotėję banglentininkai. Dar keletas nelabai draugiškų vietinių (bent jau pradžioje). Ir žinoma, meilė.

Šešiolikmetė Smila atvyksta į Sietlą, kur praleis vienerius mokslo metus. Bet prieš akis dar visa vasara! Nepaprasta, stebuklinga, indigo. Nors, kai tu šešiolikos ar panašiai, visos vasaros turėtų būti ypatingos… Smila greitai supranta, kad suvaldyti banglentę ne taip jau ir paprasta, tad ima į rankas fotoaparatą ir keliauja tyrinėti apylinkių. Tėvams duotas pažadas „niekur neįsivelti“ greitai ir netikėtai sudūžta…

Knyga jaunam skaitytojui. Autorė pririnkusi visokių įdomių faktų apie indėnų kultūrą, kvileutus, veiksmas vyksta netoli Forkso, kiekvienam „Saulėlydžio“ sagos fanui svarbaus miestelio, saulė ir vandenynas kaitina kraują ir visus kitus jausmus. Šiek tiek nuspėjamą siužetą gelbsti gražus ir nebanalus tekstas, netikėti nutikimai ir patys įvairiausi charakteriai. Galų gale juk vasara, ir kiekvienam, net suaugusiam skaitytojui norisi gražių vasariškų knygų.

Perskaityk knygą apie atostogas. Ar norėtum tokių atostogų, kokios aprašomos knygoje?“ – viena iš šiųmetinio „Skaitymo iššūkio“ užduočių. Gal dar ir dvejoji, ką skaityti, bet tikrai norėtum tokių atostogų, kokios aprašomos knygoje, ar ne?