Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

ATWOOD, Margaret. Tarnaitės pasakojimas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 332 p.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Iš pradžių buvau labai skeptiška. Kas gi galėtų pranokti „Oriksę ir Griežlį“? Gal čia tik gerai pasisekusi reklaminė akcija, prieš keletą metų nurausvinusi visų įmanomų knygų skaitytojų tinklaraščius ir socialinių tinklų paskyras? Skaičiau! Patiko! Įspūdinga! Nepamirštama! – tai tik keli epitetai iš milžiniško knygos liaupsių katilo. Ir ne be reikalo.

Fredinė yra Tarnaitė. Ne, jai nereikia skalbti, plauti, lyginti ar gaminti valgį. Priešingai – ja rūpinamasi, ji valgo sveiką maistą ir geria įvairius vitaminus. Kasdien ji su kita netoliese gyvenančia Tarnaite eina apsipirkti, dalyvauja kartas nuo karto vykstančiuose renginiuose. Tai ir viskas. Tiesa, ji turi padaryti vieną svarbų darbą – pagimdyti savo Vadui ir jo Žmonai sveiką vaiką. O, kad tai būtų taip paprasta! Būtų… Gal ir būtų lengviau, jei ne tie vaiduokliai iš praeities, kai kažkada, rodos, seniai, seniai, Tarnaitės turėjo savo šeimas, savo pinigų, galėjo mokytis, dirbti… Galėjo netgi skaityti!

Knyga melancholiška. Laikas, kai nėra kuo užsiimti, slenka stebėtinai lėtai. Bet vėliau su kiekvienu puslapiu įspūdis stiprėja, emocijos kaista, širdis pradeda plakti greičiau.. Keletas detalių iš praeities, keletas netikėtų įvykių ir tenka pripažinti – gal ir visai gerai. Netgi labai. Man, kaip fantastikos fanei įspūdį dar sustiprina ir pats žanras. Ar tai distopija? Gal. Bet likęs pasaulis nepasikeitęs. Istorija vyksta naujoje Gileado respublikoje.  Alegorija? Taip, žinoma, kokiose knygose jų nebūna? Fantastika – taip/ne, juk tokių Gileadų galima rasti ir šiandien. Tereikia pasukti žvilgsnį, pavyzdžiui, į rytus. Bet juk ten viskas taip įprasta, ar ne? Kitaip ir būti negali. O neseniai iškovota moterų teisė vairuoti automobilį netgi parodoma per žinias. Kaip egzotiška…

Tai kuris gi laimi? Griežlys ar Fredinė? Jei Griežlys – didelis pyragas, tai Tarnaitės pasakojimas – tik jo kąsnis. Bet toks pat kokybiškas ir skanus.

Margaret Atwood. Oriksė ir Griežlys.

201503153759Atwood, Margaret. Oriksė ir Griežlys [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2004. 376 p.

Tai šit kokia jo gyvenimo pabaiga. (psl. 258).

Oho! Kodėl neperskaičiau knygos ankščiau? Neperseniausiai išleistas „Tarnaitės pasakojimas“ susilaukė daug dėmesio, kai tuo tarpu apie „Oriksę ir Griežlį“ liko nutylėta… O tai toks įspūdingas postapokalipsinis romanas!

Susinaikinome. Nieko nuostabus po ką tik skaitytų Hesse knygų, Anos Frank dienoraščio… Keista tik suvokti, kad ankščiau ar vėliau tai tikrai įvyks. Romanas tikrai tikroviškas, autorei fantazijos netrūksta. Ir nors viskas suplanuota, suprojektuota, viskas beveik tobula, katastrofos išvengti vis tiek nepavyks. Tad ir sėdi dabar Sniego žmogus medyje, su ilgesiu prisimindamas išnykusį pasaulį.

Skaityti įdomu, veikėjai ryškūs,  romanas dviplanis, dabartį keičia praeitis, realybę – atsiminimai, katastrofos baisumus – meilės kančios… Mėgavausi. Rekomenduoju tiems, kas mėgsta fantastiką, distopijas, postapokalipses, prasmingą ir gražų tekstą.

Puiki knyga. Ir gaila, kad „Alma littera“ užmiršo tokią puikią XX a. aukso fondo seriją….