Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

ATWOOD, Margaret. Tarnaitės pasakojimas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 332 p.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Iš pradžių buvau labai skeptiška. Kas gi galėtų pranokti „Oriksę ir Griežlį“? Gal čia tik gerai pasisekusi reklaminė akcija, prieš keletą metų nurausvinusi visų įmanomų knygų skaitytojų tinklaraščius ir socialinių tinklų paskyras? Skaičiau! Patiko! Įspūdinga! Nepamirštama! – tai tik keli epitetai iš milžiniško knygos liaupsių katilo. Ir ne be reikalo.

Fredinė yra Tarnaitė. Ne, jai nereikia skalbti, plauti, lyginti ar gaminti valgį. Priešingai – ja rūpinamasi, ji valgo sveiką maistą ir geria įvairius vitaminus. Kasdien ji su kita netoliese gyvenančia Tarnaite eina apsipirkti, dalyvauja kartas nuo karto vykstančiuose renginiuose. Tai ir viskas. Tiesa, ji turi padaryti vieną svarbų darbą – pagimdyti savo Vadui ir jo Žmonai sveiką vaiką. O, kad tai būtų taip paprasta! Būtų… Gal ir būtų lengviau, jei ne tie vaiduokliai iš praeities, kai kažkada, rodos, seniai, seniai, Tarnaitės turėjo savo šeimas, savo pinigų, galėjo mokytis, dirbti… Galėjo netgi skaityti!

Knyga melancholiška. Laikas, kai nėra kuo užsiimti, slenka stebėtinai lėtai. Bet vėliau su kiekvienu puslapiu įspūdis stiprėja, emocijos kaista, širdis pradeda plakti greičiau.. Keletas detalių iš praeities, keletas netikėtų įvykių ir tenka pripažinti – gal ir visai gerai. Netgi labai. Man, kaip fantastikos fanei įspūdį dar sustiprina ir pats žanras. Ar tai distopija? Gal. Bet likęs pasaulis nepasikeitęs. Istorija vyksta naujoje Gileado respublikoje.  Alegorija? Taip, žinoma, kokiose knygose jų nebūna? Fantastika – taip/ne, juk tokių Gileadų galima rasti ir šiandien. Tereikia pasukti žvilgsnį, pavyzdžiui, į rytus. Bet juk ten viskas taip įprasta, ar ne? Kitaip ir būti negali. O neseniai iškovota moterų teisė vairuoti automobilį netgi parodoma per žinias. Kaip egzotiška…

Tai kuris gi laimi? Griežlys ar Fredinė? Jei Griežlys – didelis pyragas, tai Tarnaitės pasakojimas – tik jo kąsnis. Bet toks pat kokybiškas ir skanus.

Margaret Atwood. Oriksė ir Griežlys.

Atwood, Margaret. Oriksė ir Griežlys [romanas]. Iš anglų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2004. 376 p.

Tai šit kokia jo gyvenimo pabaiga. (psl. 258).

Oho! Kodėl neperskaičiau knygos ankščiau? Neperseniausiai išleistas „Tarnaitės pasakojimas“ susilaukė daug dėmesio, kai tuo tarpu apie „Oriksę ir Griežlį“ liko nutylėta… O tai toks įspūdingas postapokalipsinis romanas!

Susinaikinome. Nieko nuostabus po ką tik skaitytų Hesse knygų, Anos Frank dienoraščio… Keista tik suvokti, kad ankščiau ar vėliau tai tikrai įvyks. Romanas tikrai tikroviškas, autorei fantazijos netrūksta. Ir nors viskas suplanuota, suprojektuota, viskas beveik tobula, katastrofos išvengti vis tiek nepavyks. Tad ir sėdi dabar Sniego žmogus medyje, su ilgesiu prisimindamas išnykusį pasaulį.

Skaityti įdomu, veikėjai ryškūs,  romanas dviplanis, dabartį keičia praeitis, realybę – atsiminimai, katastrofos baisumus – meilės kančios… Mėgavausi. Rekomenduoju tiems, kas mėgsta fantastiką, distopijas, postapokalipses, prasmingą ir gražų tekstą.

Puiki knyga. Ir gaila, kad „Alma littera“ užmiršo tokią puikią XX a. aukso fondo seriją….