Kristina Krekelytė. Dienos, valandos, minutės.

Krekelyte_Dienos

KREKELYTĖ, Kristina. Dienos, valandos, minutės. [romanas]. Vilnius: Gimtasis žodis, 2013,  215 p.

– […] Todėl dabar dar kartą siūlau tau savo ranką ir širdį…
– Vytautai, Berželi, aš sutinku. (psl. 107).

Nepasisekė šiai knygai. Po santūriai norvegiškų jausmų sugrįžti į lietuvišką ašaringą kasdienybę tikrai nėra lengva. Meilė lyg ir ta pati, bet veikėjai, laikai ir dramos jau visai kitos.

Jauna mokytoja atvyksta dirbti į gudų užkampį, kur visi svetimi, įbauginti ir įtarūs. Nežinia, kokius naujus potvarkius atneš dieną, dar labiau neaišku, kas pasibels naktį. Būtų visiškai nuobodu ir graudu, bet vieną naktį į duris pasibeldžia Meilė. Ir pasidaro šiek tiek šviesiau, nors ir visiškai aišku, kad ši Meilė ateities neturi.

Per daug ašarų. Dejonių, aimanų ir abejonių. Per daug. Žinoma, įspūdis be galo tikroviškas. Gal ir sunku kitaip rašyti apie laikus, kuomet artimieji palieka savo mažą sūnėną likimo valiai, mat jo tėvai – liaudies priešai… Kuomet motinos negali net paskutinį kartą paglostyti savo žuvusio vaiko… Nei jo palaidoti. Kuomet žmogų nužudyti taip pat paprasta, kaip ir pasikasyti nosį.  Girdėjau, skaičiau apie pokarį daug, bet vis tiek sunku patikėti, kad visa tai tikrai vyko.

Labai liūdna. Kuriam laikui tokių knygų pakaks.

Reklama