Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika. Redakcija: Gintaras Aleksonis, Rolandas Maskoliūnas, Gediminas Beresnevičius, Jūratė Čirūnaitė. Vilnius: Alna litera, 1991. 160 p.

Periodinis leidinys Pasaulinės fantastikos Aukso Fondas, Nr. 1.

– Aš mėgstu ramią protoplazmą, – tarė ji, ir milžiniška burna išsižiojo virš Parko, – bet aš mėgstu ir judrią protoplazmą.

Pirmas sakinys: Atonas 77, Saro universiteto rektorius, karingai atvėpė apatinę lūpą ir įniršęs įsistebeilijo į jaunąjį žurnalistą.

Valiau dulkes ir radau tikrą lobį. Pirmą leidimą, nekoreguotą ir nepapildytą. Pirmą numerį serijos, kuri įsivažiavo taip, kaip tikriausiai nei viena kita Lietuvos leidyboje.

Šį 1991-ųjų rinkinuką vienija viena mintis. Toji filosofinė. Kas po to. Kada nors vis tiek ateis toji paskutinioji. Kokia ji? Kaip visa tai įvyks? O kol ji tik dar kažkur ateityje, beskaidydama atradau kelis dalykus. Mėgstu apsakymus. Vis labiau nuvilia maginė fantastika. O pilnas knygų stalčiau, kur man dabar visą tave reikės dėti, jei ta maginė fantastika visa bus tokia neįtrauki? Kas čia dabar atsitiko su tais visais elfais ir magais? Burtai išsisklaidė?

Na bet prie rinkinuko. Aišku, kiekvieno skonio reikalas. Vartau dar kartą. Tas apsakymų skaitymo džiaugsmas! Pirmasis ne toks įdomus, kito, žiūrėk, jau pavadinimas tokį emocijų pliūpsnį šliūkšteli, kad oi, tik laikykis. Bausmė – mėnesį tavęs niekas nematys. Na, apsimes, kad tu net neegzistuoji. Gali daryti, ką nori. Gali užeiti, ir pasiimti kokį užkandį iš parduotuvės (mokėti nereiks, pardavėjas neturi teisės su tavimi kalbėtis). Manai – smagu? O jei susirgsi? Gydytojas tavęs juk irgi „nematys“. Išimčių nėra jokių. (Pamatyti nematomą žmogų).

Kitas dar geresnis. Gyveni tik antradieniais. Likusias šešias dienas būdrauji cilindre. Įprasta, toks pasaulis. O jei jis šiek tiek pasislenka ir kitame cilindre pamatai žmogų, kuris gyvena pirmadieniais. Ir, o dieve, jį įsimyli? Ar meilė gali pakeisti nepakeičiamą? (Antradienio pasaulis).

Bet paskui buvo ilga ir neįdomi maginės fantastikos istorija. Po jos dar keletas įdomių trumpų apsakymų, kurių vien pavadinimai sužadina emocijas. Šaunu, smagu skaityti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti įdomu 1991-aisiais, kai dar nebuvo tokios filmų ir knygų pasirinkimo gausos, kai nebuvo beveik nieko. Kai kiekviena tokia plona knygelė buvo šventė.

Na, o pabaigai… pabaigai irgi būčiau parinkusi ką nors iš Bredberio. Jaučiuosi perskaičiusi labai daug jo apsakymų, bet šio neprisiminiau. Nepaliko įspūdžio? Gal. Skaičiau kaip pirmą kartą. Ir jausmas toks, kad apsakymas rašytas seniai, jau labai, labai seniai. Nors tą laiko išbandymą tikrai išlaikęs.

Skaityti buvo stebėtinai įdomu. Kitokie laikai. Kitokie žmonės. O nuojauta ta pati. Naktis tikrai užslinks. Kada nors. Tikrai. O kas tada?

Vladimiras Nabokovas. Karalius, dama, valetas.

Nabokovas, V., (1992). Karalius, dama, valetas. Iš rusų k. vertė Rita Vitalija Cibulskaitė. Vilnius: Alna litera, 191 p.

Pasaulis tarsi šuo tarnauja, kad tik pažaistume su juo (psl. 127).

Tai ir žaidžiam. Ir žaidimas šį kartą visiems žinomas – turtingas verslininkas pasikviečia pas save jauną vargšą giminaitį, suranda jam darbą. Verslininko žmonai labdara nepatinka, tačiau nuobodulys irgi, todėl nejučia akys vis dažniau ima krypti į globos reikalaujantį jaunuolį… Sakyčiau nieko ypatingo, eilinis meilės romanas, bet ne šį kartą. Šį kartą jį pasakoja Nabokovas. Beje, jis parašė ne tik žymiąją „Lolitą“.

Knygą atsitiktinai radau betvarkydama rusų rašytojų lentyną ir ieškodama kokio atokvėpio po pirmo originalo kalba perskaityto „Anos Kareninos“ tomo. Nors ir apie meilę, bet romanas toli gražu ne paprastas skaitaliukas. Vos pradėjus skaityti, užburia savitas rašytojo stilius, graži kalba, kuri net išversta neprarado savo žavesio, tai beliko tik įsivaizduoti, koks grožis ir malonumas skaityti šį rašytoją originalo kalba. Tekstas ne tik gražus, kaip ir priklauso geram romanui, jame netrūksta ir veiksmo, net detektyvo elementų. Labai patiko autoriaus ironiškas požiūris į veikėjų neigiamas savybes, neapykantą, egoizmą, atsakomybės stoką. Ir, šį kartą, norisi neskubėti, skaityti lėtai, pasimėgaujant, kad skaitymo malonumo užtektų kuo ilgiau.

Tyliai pykdama ant Fridos, ji įkišo galvą į švelnų suknelės apskritimą: pro akis, iš viršaus į apačią praskriejo žalias šešėlis, ji išniro paviršiun, paglostė savo šonus ir staiga pajuto, kad ši lengvutė žalia suknelė trumpam apsupo ir sutramdė jos sielą. (psl. 32).

Patiko. Turėsiu dar daug džiaugsmo bibliotekoje prie likusių Nabokovo knygų.