Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum III

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva rerum III: [romanas]. Vilnius: baltos lankos, 2014. 314 p.

Bet ne, jis, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, šitiek pasiekė ne taukšdamas ir gandus nešiodamas, o priešingai – žinodamas, kada patylėti. (psl. 8).

Ko gero, tai vienas trumpiausių sakinių. Tokių nedaug. Žodis prie žodžio, eilutė prie eilutės – ilgiausios mintys įsibėgėja ir susilipdo į praėjusių amžių piliečių gyvenimus. Jau trečioje knygoje.

Kuo toliau, tuo gražiau. Buvau labai kritiškos nuomonės apie pirmąją dalį. Atsargiai vertinau antrąją. O trečioji dalis tiesiog patiko. Pradedu galvoti, kad noriu paskaityti ir ketvirtą dalį. Jei tik tokia bus. Pradedu galvoti, kad knyga kažkaip magiškai mane užbūrė ir drastiškai mėgina keisti mano nuomonę.

Užburti gali. Tikrai. Jei skeptiškai vertinate jausmingus pasakojimus apie įtraukiančias ir galvas apsukančias knygas, verta paskaityti. Tie sakiniai, tas stilius kažkoks toks… Tikrai turi galių keisti nuomonę. Dar daugiau. Netgi skatina tokius norus, kaip kad nueiti į knygyną, nusipirkti visas tris knygas, ir kada nors paskaityti dar kartą.

Bet kažkas vis sulaiko. Neleidžia praskysti. Mat skaitydama jaučiuosi, tarsi pasakotoja – nenuoširdi. Kartais net peržengia subtilios ironijos laiptelį. Pašiepia savo veikėjus, jų būdą, charakterius. Juokiasi iš jų gyvenimų. Iš skaitytojų irgi…

Bet aš jau apžavėta. O tu?

Kristina Sabaliauskaitė. Danielius Dalba & kitos istorijos.

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Danielius Dalba & kitos istorijos. Vilnius: baltos lankos, 2012. 208 p.

Ironija (psl. 31).

Kažkodėl maniau, kad knyga bus apie prieškario Vilnių. Gal kažkur kažką ne taip perskaičiau, o gal telefono aparatas taip nuteikė… Bet „smetoniškieji“ laikai baigėsi su pirmaja novelė.

Likusiose – jau dabartis. Liūdesys, sarkazmas, pavydas, pyktis. Liūdni, nelaimingi, gyvenimo kankinti veikėjai. Dažnai jų iliuzijos žlunga, realybė skaudina, o praeities sentimentai kelia nenusakomą ilgesį. Jie nepasitikintys savimi, nelaimingi, nusivylę, dar daugiau, net neegzistuojantys…

Apie šios autorės knygas rašyti nelengva. Nesu Sabaliauskaitės gerbėja, nelabai suprantu, kodėl visi ją taip liaupsina, jaučiuosi tamsi ir atsilikusi. Knygos kaip knygos… Tiesa, man patinka jų tekstai, kurie kažkuo traukia ir kuriuos malonu skaityti.

Malonu skaityti ir šias noveles. Vaizingos detalės, tikroviški pasakojimai. Labiausiai įsiminė seno žydo, po kažkiek ten metų grįžusio iš emigracijos į vaikystės Vilnių, įspūdžiai. Ir ligoto  kegėbisto nepalaužiamas tikėjimas praeitimi. Tai bent įžvalgos! Taip, šie tekstai galbūt visai kitokie, nei ligšiolinių lietuvių autorių, bet ne kiek ne linksmesni. O perskaičius knygą apima tokia ne visai džiaugsminga nuotaika.

Ai, jau geriau Silvos!

Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum II

SABALIAUSKAITĖ, Kristina. Silva rerum II: [romanas]. Vilnius: baltos lankos, 2011. 294 p.

Keistas tas gyvenimas […] (psl. 95).

Keista ir knyga, kurią skaityti, ypač pirmąją dalį, labai trukdė perdėtas populiarumas ir reklama. Dėl to teko net nusivilti, nes vietoj laukto barokinio stebuklo, gavau paprasčiausią lietuvišką istorinį romaną (net istoriniu nedrįsčiau pavadinti). Bet reklama lieka reklama, o smalsumas – smalsumu, tai, nors ir nežadėjau, visgi perskaičiau ir antrąją dalį. O va čia ir pasirodė stebuklas.

Patiko viskas, lėtai, neskubant atskleidžiamos veikėjų gyvenimo detalės, įdomus ano meto istorinių įvykių aprašymas, įspūdingi moterų, o neblogi ir vyrų paveikslai, rašymo stilius, kuo toliau, tuo labiau žavėjęs, visiškai ramiai leidęs pamiršti tokią sąvoką kaip dialogai. O ir atsitiktinumai, atsitiktinumai, atsitiktinumai, ne tik kurstė intrigą, bet ir neleido pabaigus knygos, jos pamiršti. Netgi pradėti kitos, nė kiek ne blogesnės.

„Taip, išties, gyvenimas kartais pilnas keistų atsitiktinumų“, – tądien svastė ne vienas aikštėj buvęs vilnietis; […] suposi į savo kailinius ir skubėjo namo ar kas kur, visi savais keliais, bet galbūt kiekvienas švelniai nukreipiamas nematomos likimo rankos… (psl. 294).

Labai patiko. Moteriška tokia labai.

Kristina Sabaliauskaitė. Silva Rerum.

Sabaliauskaitė, K. (2009). Silva Rerum Vilnius: Baltos lankos, 286p.

Istoriniai herojai ir įvykiai, įtraukiantis, trilerio tempo pasakojimas, fatališka meilės istorija, detektyvo elementai… ko daugiau reikia gerų istorinių romanų pasiilgusiam skaitytojui?

Taip, žinome, mes žinome, kokios klaidingos ir perdėtos būna anotacijos knygos viršeliuose. Kaip kažkas prisiekinėja juokęsis nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kur, tikrai, norisi tik verkti, arba įtikinėja, kad banalių banaliausia meilės istorija pakeis tavo gyvenimą.

Todėl ir šiuo atveju, po neilgo, bet kantraus laukimo savo eilės bibliotekoje, su nekantrumu skaitydama knygą vis labiau ir labiau nusivyliau: kur trilerio tempo pasakojimas? Kodėl skaityti nuobodu? Niekas niekur neįtraukia… Ir jokios fatališkos meilės nėra nei kvapo.

Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne netikėtai pasirodęs Jonas Kirdėjus Birontas, turėjęs „šiokių tokių asmeninių sąskaitų su Dievu“. Tik jo dėka knygos ir nenumečiau, tik jis ir išgelbėjo meilės, tik nežinia, ar tokios jau fatališkos siužetą.

„Raudona – Uršulė“, vis dar uždusęs, dar neatgaudamas kvapo, tarė Kazimieras Jonui Kirdėjui, bet galėjo šito ir nesakyti, nes Jonas Kirdėjus Birontas šitai akimirksniu suprato ir pats, ir tas supratimas buvo toks, tarsi pasibaidęs žirgas jam iš visų jėgų būtų kanopa spyręs į pilvą, ir tasai supratimas buvo baisus tarsi pati mirtis, nes Jonas Kirdėjus Birontas tą akimirką suprato, kad ten, priešais altorių, raudonai vilkėdama stovi jo pirma ir paskutinė gyvenimo meilė, jo mylimoji, jo sužadėtinė, jo žmona ir jo dar negimusių vaikų motina, jo antroji obuolio puselė, jo Ieva jo Adomui, su kuria nebaisus nei išvarymas iš rojaus, nei pats pragaras, nes rojus būtų vien būti šalia jos ir laikyti ją už rankos; kad ten stovi jo gyvenimas ir jo mirtis; ir kad tik jos glėbyje jis galėtų rasti ramybę ir pradėti gyvenimą nuo tos siaubo akimirkos, kai namų duris kapojant kazokams išsigandę tėvai jį užstūmė spinta; ir tik dėl jos galėtų viską pradėti švarus ir iš naujo. (psl. 173).

Tada daugiau nebesierzinau dėl perdėtų atsiliepimų: mėgavausi nestandartiniu rašymo stiliumi (žr. citata aukščiau) ir banaloka, bet paprasta ir gražia Jono Kirdėjaus Bironto meilės istorija. Yra labai mažai skaitomų šiuolaikinių lietuvių autorių romanų, todėl šį tikrai smagu bus paskaityti daugeliui.

Beje, o apie baroką taip labai nieko naujo ir nesužinojau…