Antonijus Marčinskis. Kartaginos požemiuose.

Kartaginos pozemiaiMarčinskis, Antonijus. Kartaginos požemiuose [egzotiškas romanas]. Kaunas:  Varpas, 1991. 149 p. (Nuotykių b-ka: NB).

… Drąsiai sutiksiu tai, ką man lėmė likimas… (psl. 79).

Dar viena legendų knyga, tik jau apie egzotiškus kraštus. Dabartis keičią praeitį, o nuotykius – net šiek tiek istorijos žinių…

Yra daug knygų, kurias kažkada skaičiau ir kurios nepaprastai patiko. Kartagina – viena iš jų. Tiksliai atsimenu – skaičiau sulaikiusi kvapą. Smagu buvo paskaityti ir dabar, bet įspūdis – tikrai nebe tas.

Prie paauglystėje ypač patikusių knygų baisu net prisiliesti. Tarp lapų gali tykoti nusivylimas. O ypatingi atsiminimai – išnykti.

Reklama

Justas Pilyponis. SOS 123 Oro eskadrilė.

Niekaip nesugalvojau, kokią knygą perskaityti, nieko rimto šiuo metu skaityti nesinori. Tai pasitaikė ši plona knygutė, tuo labiau, kad kažkada paauglystėje aš ją skaičiau, ir atsimenu, labai patiko.

Taigi, kaip jums istorija apie oro eskadrilę, kuri gauna užduotį vykti į Turkestaną. Mat ten savivaliauja kažkoks kinietis ir gadina normaliems žmonėms gyvenimą. Tiesa, tai eskadrilei iš pradžių nelabai sekasi, dūžta lėktuvai, žūsta lakūnai, tenka ir nelaisvėje pabūti. Bet, kaip ir visuose nuotykiniuose romanuose, nors ir pavėluotai, pagalba vis dėto ateina ir viskas pasibaigia daugiau ar mažiau gerai.

Tiesa, nepaminėjau, kad veiksmas vyksta kažkur ketvirtajame dešimtmetyje, o šaunieji lakūnai kažkodėl ne lietuviai, o rusai, daugiausiai ukrainiečiai, kažkodėl. Ir, nors romanas rašytas 1936 m. man pasirodė, kad Maskvos ten kažkaip per daug, nes per šauniųjų oro didvyrių laidotuves Maskvoje, buvo „daugybė aviacijos vadovybės su Centro vykdomojo komiteto atstovais.“ Bet čia tik smulkmena.

Kita smulkmena yra knygos kalba, sakiniai, tokie, kokie buvo tada, 1936 m., bet tai tik toks įspūdis, kuris verčiant lapus, išnyksta (kaip žiūrėdamas filmą su titrais pradedi galvoti, kad filmas įgarsintas lietuviškai). Tiesa, ta įdomi istorija ir graži kalba pabaigoje vis dėlto pašiurpino, grumtynės vyko visai, kaip kokiam pigiam holivudiniam „bojavyke“. Tik autorius dar kažkiek bandė pateisinti savo veikėjus, bet paskui irgi įsisuko į kovą:

O jie šaudė ir šaudė, kol ant uolos krašto neliko nė vieno balto burnoso. Be pasigailėjimo. Jei dovanosi jiems gyvybes, tai paskui tie patys žmonės sugrįžę atims tavąją. […] Pagaliau ar pats Feng Siangas nemokė jų žudyti ir napasigailėti? Be to, ar visų šalių įstatymai draudžia žudyti pasikėsintojus?

Tai buvo karas!

Dar gerai, kad visa tai vyko knygoje, ir viskas pasibaigė Happy Endu.

Taigi, ar lietuviai moka parašyti nuotykinį romaną? Kaip paaiškėjo, mokėjo dar prieš karą. Ir tokį, kurį buvo visai įdomu skaityti.

——————–
Įvertinimas: **
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).