Catriona Ward. Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje.

WARD, Catriona. Paskutinis namas Nereikalingųjų gatvėje [trileris]. Iš anglų k. vertė Inga Čepulienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 360 p.

Gailiuosi, kad parodžiau jam savo pyktį. Išsiblaškiau ir nesulaukiau atsakymų, kurių man reikia. Lorena visai mane suėdė. Sunku gyventi su žmogumi, kuris kėsinasi tave nužudyti.

Pirmas sakinys: Šiandien – Mergaitės su ledinuku metinės.

Šis romanas visiškai nunešė Styvenui Kingui stogą. Taip parašyta ant viršelio. Tai kodėl nenunešė jo man? Nes internete netyčia paskaičiau neatsargių skaitytojų komentarų!! O čia tas atvejis, kaip net ir vienas žodis gali nužudyti visą skaitymo malonumą.

Nors koks ten malonumas? Skaitytojai skundžiasi, kad pradžia – kažkoks kosmosas. Esu jau patyrusi skaitytoja, painuma neišgąsdino. Gerokai suraizgyta, taip, bet tai tik didina intrigą. Tiksliau, didintų, jei nebūčiau žinojusi pabaigos!

Trileris. Atokioje varganoje gatvelėje gyvena vienišas žmogus. Nors ne visai vienišas, kartu gyvena katė, kartais pabūti atvyksta ir dukra. Gyvenimas gana monotoniškas ir niekuo neypatingas, kol vieną dieną prie durų neišdyksta nauja kaimynė. Na, ir kaip siužetas tą mažą būrelį supainios? Patikėkit.

Yra viskas, ko reikia geram trileriui. Tinkami veikėjai, tinkamas pasakojimas, daug paslapčių, persipinantys siužetai, atsiminimai iš praeities ir dar daug visko. Yra katiniško požiūrio į aplinką, žmones ir vykstančius įvykius. Yra ir detalių, keliančių šiurpą. Atoki gatvelė, paslaptingi kaimynai, netikėti nutikimai. Net ir suprantant ir žinant, kodėl ir kas vyksta, tie trys šimtai plius puslapių tikrai neprailgsta. O ir pats siužetas painus tik sąlyginai. Išpainioti tikrai pavyks, pabaigoje yra netgi autorės komentaras tiems, kam galbūt dar kils klausimų. Taigi, viskas puiku. Imkite, skaitykite ir džiaukitės!

Bet. Kol neperskaitėte knygos. Neskaitykite skaitytojų komentarų. Susigadinsite visą malonumą. Kaip tai nutiko man….

Laura Lippman. Moteris ežere.

LIPPMAN, Laura. Moteris ežere [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Tyto alba, 2020. 352 p.

The New York Times bestseleris,
Geriausias 2019 m. Washington Post knyga.

Turiu paklausti dar kartą: ar tikrai esi dingusi, jei niekas tavęs nepasigenda?

Pirmas sakinys: Mačiau tave tik vieną kartą.

Trileris? Toks lėtas, toks lėtas, net sunku trileriu pavadinti. Psichologinis? Na, psichologijos pasitaiko bene kiekvienoje knygoje. Nežinau net, kaip vertinti tą lėtą skaitinį, turintį mažiausiai du titulus.

Taigi, puslapiai vertėsi labai lėta. Gal taip ir turėjo būti. 1966 m. Klesti segregacija. Visokie nei šiokie, nei anokie įsitikinimai – irgi. Medė šokiruoja save ir aplinkinius nusprendusi skirtis su vyru, numoti ranka į savo sėkmingą ir patogų gyvenimą. Ji bus žurnalistė. Bėda, kad niekas jos nelaukia. Dar labiau pradeda skersuoti tuomet, kai Medė susidomi vienos moters nužudymu. Nes kam įdomi kažkokia niekam nežinoma juodaodė? O dar mirusi.

Tai taip lėtai ir slenkame per tuos 300+ puslapių. Labai lėtai, bet visai nenuobodžiai. Patiko struktūra. Daug įvykių ir jų priežasčių atskleidžia antraplaniai veikėjai, pamėtydami vis po kokią dėlionės dalelę. Nors nusikaltimas ir jo motyvai ganėtinai lengvai atspėjami, iki finalo einama pamažu. Yra laiko įsijausti į to meto nuotaikas. Lengva įsivaizduoti ir Baltimorę, jos gyventojų kasdienybę. Atrodo tiek čia tų metų tepraėjo, bet taip viskas pasikeitė! Tik žmonės taip pat gimsta, myli, gyvena ir miršta. Šioje srityje – nieko naujo.

Lėtas, keistas, bet kažkodėl visai nenuobodus trileris.

Caroline Hardaker. Mišrūnai.

HARDAKER, Caroline. Mišrūnai [romanas]. Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 310 p.

– Nat supranta. Ji supranta viską, kas vyksta. Ji gyva.

Pirmas sakinys: Kai kuriuos dalykus prisimenu labai tiksliai.

Nesitikėjau, kad taip nusivilsiu. Blogai, kai susikuri kažkokius lūkesčius, kurie visiškai neišsipildo. Tikėjausi lengvos young adult stiliaus fantasy apie ateitį. Gavau rimtą distopiją su filosofiniais elementais, kuri man neįtiko. Net nežinau, kodėl.

Ateitis. Viskas eina velniop ir vienintelis būdas išlikti – pinigai. Jei turi pinigų, gali pretenduoti į programą, kuri galėtų padėti išgyventi vis atšiauresnėje aplinkoje. Gali tikėtis, kad nesusirgsi, būsi sveikas ir nugyvensi ilgą gyvenimą. Bet, žinoma, išlikimo kaina – ne tik krūva pinigų. Dar ir visokių sudėtingų pasirinkimų ir sprendimų, kuriuos teks paimti.

Norai pasisekė – ji praėjo visas atrankas, pateko į finalinį programos etapą, jai net buvo parinktas tinkamas partneris, su kuriuo sėkmingai ir laimingai nugyvens savo gyvenimą, kai kiti tuo tarpu pamažu išmirs. Bet pamažu ima lįsti visokių dalykų. Norai tarsi atsimerkia akys, ji pradeda įtarinėti, nerimauti ir abejoti savo pasirinkimais. Savo idealiu partneriu. Ir nuostabiąja išgyvenimo programa.

Atrodo, viskas kaip ir intriguoja. Tai kas gi nepatiko? Nėra tai young adult fantasy. Tekstas lėtas, vis įterpiami praeities epizodai, kai dar buvo galima rasti išnykusių paukščių plunksnų. Sukrečia tas neišvengiamumas. Kodėl viskas nyksta? Gal todėl, kad tas nyksmas toks lėtas ir tarsi nepastebimas? Galima pafilosofuoti, kaip nevertiname to, ką turime. Gamtos, medžių, paukščių, gyvūnų…. Bet kažkur tas kirminas vis krebžda – bergždžiai sugaištas laikas. Nepajutau skaitymo malonumo. Nesužinojau nieko naujo. Nusivyliau.

Ką pasirinktum? Gyventi ar išgyventi?

Ruth Druart. Kol Paryžius miegojo.

DRUART, Ruth. Kol Paryžius miegojo [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2022. 496 p.

Ar gali motina, kartą jau praradusi vaiką, sutikti dar sykį jo netekti?

Pirmas sakinys: Žvelgdamas į savo atvaizdą vonios veidrodyje Žakas Lukas kilsteli prie skruosto skustuvą.

Tikra staigmena. Knyga buvo skirta ne man. Bet pavarčiau, paskaitinėjau. Ir įsitraukiau. Iki ašarų.

Tema, kad ir kaip skambėtų žiauriai – nusibodusi. Jau šnekėta apie holokausto temą grožinėje literatūroje, informacijos iškraipymą ir visiškai beverčiu popsu maitinamus skaitytojus. Kita vertus – bet kokia forma apie holokaustą yra gerai. Kad kuo daugiau žmonių apie tai sužinotų, ir kad kuo ilgiau nepamirštų.

Bet šios knygos istorija kiek kitokia. Du prancūzai, likę okupuotoje šalyje, priversti dirbti bošams. Jie mato, kas vyksta, bet tarsi atsisako patikėti, atsisako suvokti, kad tai gali būti tiesa. Ir vieną dieną likimas jiems į rankas įduoda tikrų tikriausią išbandymą. Kuris patikrins žmogiškumą, empatiją, meilę, pasiaukojimą, drąsą ir dar daug ką. Žanas Lukas ir Šarlotė jauni ir drąsūs, iššūkį priima. Po dešimtmečio jie jau Santa Kruze, gyvena laimingai susituokę ir bando pamiršti visus karo baisumus.

Kol vieną dieną į jų namus pasibeldžia policija.

Daugiau nieko negaliu rašyti. Pati nei aprašymo, nei goodreads, nei jokių atsiliepimų, nenumaniau, koks bus siužetas.Jis nustebino, iki ašarų. Holokausto tema pasislinko į šalį ir užleido vietą meilei. Tėvų ir vaikų meilei. Galima galvoti vienaip, galima galvoti kitaip… Kažin, ar teisingas sprendimas šioje situacijoje iš vis buvo. Tik, kaip ten sakoma, liko tikėjimas, viltis ir meilė. Būtent.

Labai nebloga, labai paprasta, ganėtinai įtraukianti istorija.

Eilėraštis įvaikiui

Ne kūnas iš mano kūno,
ne kaulai iš mano kaulų,
bet vis tiek stebuklingai
mano.
Niekada nepamiršk,
nė vieną akimirką,
Kad užaugai ne po mano širdimi,
bet joje.

Nežinomas autorius

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Matt Haig. Kaip sustabdyti laiką.

HAIG, Matt. Kaip sustabdyti laiką [romanas]. Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 288 p.

Žmonės mato tik tai, ką nori matyti.

Pirmas sakinys: Dažnai prisimenu, ką savo Niujorko bute daugiau nei prieš šimtą metų pasakė Hendrichas.

Kai visi pradėjo kalbėti apie Vidurnakčio biblioteką, atsiminiau kitą, seniau lietuviškai išleistą autoriaus knygą. Ir net kelis atsiliepimus apie ją, kurie gal nebuvo labai teigiami, bet tikrai labai sužadino norą knygą perskaityti.

Perskaičiau. Tema nuostabi. Pasaulyje yra žmonių, sergančių paslaptinga liga. Ligos, kaip žinia, niekada daug džiaugsmo neatneša. O dar tokios ypatingos. Ja sergantys žmonės sensta, bet labai, labai lėtai. Tad XVI a. viduryje gimęs Tomas gali sėkmingai dėstyti istoriją šiuolaikiniams Londono mokinukams.

Oi, kaip buvo įdomu skaityti! Juk vieno žmogaus gyvenimas – ištisa istorija. Turėtų būti taip lengva dėstyti, o teorinę medžiagą visada gali paįvairinti savo paties atsiminimais. Bet yra keletas „bet“.

Tai skaudina. Per tiek metų daug išgyventa, daug patirta, ir daug prarasta. Ir tai pavojinga. Tokie žmonės, kaip Tomas, turi slapstytis, nes yra įdomūs visiems, tiek mokslo, tiek verslo, tiek nusikaltimų pasauliui.

Tai gražioji, įdomioji ir nuostabioji knygos pusė. Kai tikrai skaitai ir kiekvienas intarpas „iš senovės“ įtraukia ir nepaleidžia. Gausu visokių pamąstymų, žinomų ir nežinomų citatų, minčių. Kurgi ne, Tomui juk daugiau nei 400 metų….

Pats siužetas…. Na, tiesa pasakius, pabaigoje kažkur nuvažiavo ne ten, ir, tiesa pasakius, dabar jau nebeatsimenu, kaip viskas baigėsi. Tikriausiai gerai. Ir ta pagrindinė taisyklė – niekada neįsimylėti – tikriausiai buvo sėkmingai sulaužyta.

Bet už pačią mintį tikrai – visi 10 balų!

Keista, kaip arti yra praeitis, nors ją ir įsivaizduoji kaip labai tolimą. Keista, kaip ji gali iššokti iš sakinio ir tau smogti. Keista, kaip kiekviename daikte ar žodyje gali slypėti vaiduoklis.

Praeitis – ne kokia nors paskira vieta. Tai daugybė vietų ir visos jos pasiruošusios kiekvieną akimirką iškilti dabartyje. Vieną minutę 1590-ieji, o kitą – jau 1920-ieji. Viskas susiję. Viskas yra laiko sankaupa. Jis kaupiasi, kaupiasi ir bet kurią akimirką gali užgriūti tave nepasiruošusį. Praeitis gyvena dabartyje, kartojasi, žagsi, primindama visus dalykus, kurių seniai nebėra. Ji plūsta krauju iš kelio ženklų, užrašų ant parko suoliukų, dainų, pavardžių, veidų ir knygų viršelių. Kartais vieno medžio ar saulėlydžio vaizdas trenka tau su visų kada nors matytų medžių ar saulėlydžių jėga, ir niekaip neapsisaugosi. Neįmanoma gyventi be knygų, medžių ar saulėlydžių. Tiesiog neįmanoma.

Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

ESCOBAR, Mario. Aušvico lopšinė [romanas]. Iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. Vilnius: Tyto alba, 20212. 232 p.

Apsupti kapinių mes šventėme gyvenimą. Staiga man tai pasirodė šventvagystė, bet paskui pagalvojau, kad kol vaikai dainuoja, pasaulis dar turi vilties išsigelbėti.

Pirmas sakinys: Lėktuvui kylant man net užėmė kvapą.

Dar viena knyga apie Holokaustą. Galėčiau pasakyti, kad tiek to dėmesio ji ir teverta. Bet neišeina. Tai teks paieškoti, kuo ji yra ypatinga.

Tai ne tik vienos šeimos istorija. Ji apie romų (ne apie žydų, su kuo dažniausiai tapatinama) tautos holokaustą. Kaip bebūtų baisu, istorija yra tikra. Helenė Haneman buvo grynakraujė vokietė ištekėjusi už romo. Kai naciai išsiveža jos vyrą ir penkis vaikus, Helenė vis dar turi galimybę išsigelbėti ir likti laisvėje. Bet kokia motina paliktų savo vaikus?

Helenė visaip stengiasi panaudoti savo tautybės privilegijas. Likimas ją suveda su žymiuoju daktaru Mengele, kuris pasiūlo jai įkurti vaikų darželį ir pradinę mokyklėlę. Neįtardama tikrųjų daktaro planų, Helenė daro viską, kad kiekviena diena vaikams būtų kiek įmanoma lengvesnė.

Nors knyga didelio įspūdžio nepadarė, pati istorija, žinoma, sukrečia. Naršiau internete, ieškojau Helenės Haneman Kindergarten. Prisižiūrėjau visokių siaubų. Dar baisiau, kad visa tai sutapo su kartuves prie Seimo statančiais, Dovydo žvaigždėmis pasidabinusiais ir save holokausto aukomis laikančiais piliečiais. Yra tik du begaliniai dalykai: visata ir žmogaus kvailumas, – rašė Izaokas Niutonas, – nors dėl visatos nesu tikras….

Rašau ir galvoju, kad knygą gal kiek nuvertinau. Istorija tikra, o stilius tikrai nebanalus, vertinčiau net kur kas geriau nei Aušvico tatuiruotoją. Tokių knygų mėgėjams tikrai vertėtų paskaityti.

Karas tęsėsi, tą Kalėdų naktį atsiimdamas savo mirties ir nevilties auką. Norėjau, kad mano širdis būtų kupina meilės, kad neapykanta negraužtų manęs iš vidaus. Turėjau mylėti net savo priešus, tai buvo vienintelis būdas pačiai nevirsti žvėrimi.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

SALTERS, R. K. Drugelių kalnas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ligija Kaminskienė. Vilnius: Tyto alba, 2021. 264 p.

Kodėl neleidote man išeiti. Grifinas pasakė tiksliai taip. Kodėl neleidote man išeiti. Kodėl?

Pirmas sakinys: Aukštupyje, toli nuo sūrokų deltos vandenų, vinguriuoja Rio Grandė, kilpomis juosdama smaragdines Pietų Belizo kalvas.

Kokia keista situacija: norėjau bibliotekoje rezervuoti Alex North Draugą šešėliuose, o rezervavau Drugelių kalną. Neįsivaizduoju, kokios asociacijos sukosi galvoje. Keistos, matyt.

Keista ir knyga. Kažkur Pietų Amerikoje, San Antonijaus konsteblis Almontas gauna žinią, kad džiunglėse gyvenantiems dviem „britanams“ nutiko nelaimė. Vyras, žymus detektyvų autorius vos gyvas, o jo žmona dingusi. Abu su dukra Filomena keliauja aiškintis reikalų, netrukus prie jų prisijungia ir dingusios moters sesuo. Viską vainikuoja smarkus uraganas, atkirtęs juos nuo tos nedidelės, bet vis tiek šiokios tokios civilizacijos.

Keistas ir siužetas. Kaip ir viskas įdomu. Džiunglės, gamtos stichijos, keisti gyventojai, keisti įvykiai. Žmogžudystė. Arba nelaimingas atsitikimas. Aiškinsis policija. Bet detektyvu knygą pavadinti sunkoka. O jei ir tektų pavadinti, tai būtų ganėtinai prastas detektyvas. Taigi pavadinkime ją romanu, kurio veiksmas vyksta egzotiškoje vietoje.

Ir pabaiga. Kažkokia keistai netikėta, tarsi koks saulės spindulėlis prasiskverbęs per nepermatomą džiunglių sieną. Bet tik patrūkčiojau pečiais. Kas čia buvo? Epilogas…

Tai kokie tie įspūdžiai? Keisti. Knyga ir tiek. Nei patiko, nei nepatiko. Tiesiog daugiau nėra net ką parašyti.

Rimantas Kmita. Remyga.

KMITA, Rimantas. Remyga [romanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2020. 367 p.

Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų…

Pirmasis sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.

Pirmiausia, tai Pietinia kronikas reikia trumpam užmiršt. Nesitikėt, kad tai bus koks nors tęsinys ar bent ta pačia nuotaika sukaltas popromanas. Šoksim gerokai aukščiau. Ir, kaip jau ir aišku iš goodreads įvertinimų, tai tikrai ne visiems pavyks.

Bet nesigąsdinkim. Šiauliai, 1989-ieji. Pirmieji laisvės gūsiai, pirmieji didieji pokyčiai, pirmieji mitingai, pirmieji paminklų griovimai, pirmosios… teritorijų dalybos ir naujos valdžios įsitvirtinimas.

Šiokia tokia sumaištis. Ir kai ta išorinė sumaištis susipina su vidine, prasideda tikras chaosas. Užverda jis ir Remygos – milicininko-policininko – galvoje. O papildytas tapatybės paieškomis, neatsakytais klausimais, praeities atsiminimais, neaiškiomis užuominomis, santuokos ir visokiais kitokiais iššūkiais, įsisiūbuoja kaip reikals. Ir čia jau laikykitės…. Kad Remyga, o ir skaitytojai šitokioje realybėje neišprotėtų, į pagalbą atein magiška trijulė – Vaikiuks, Meška ir Jautis. Nes juk didžiausia tamsa yra nematoma, nesuprantama, neapčiuopiama. Tad be magiškų galių čia – niekaip.

Įspūdį palika. Tas visas praeities įvykių perkratyms… Džiaugsmas, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai… nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję išgyvent šį laikotarpį, jei metų būtų buvę šiek tiek daugiau. Pažįstamos (arba nelabai) vietos, simboliai ir net nuotraukos (kurios galėjo būti didesnės ir šviesesnės). Šiaulietiška šneka, dėl kurios, jei atvirai, nustojau sukt galvą tik po tokio Čia aš varatarius spektaklio.

Nors daug ko ir nebeatpažinau. Kaip tik šiandien skaičiau atsiminimus apie įvykius miesto parke. Vienas pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Intriguoja viskas, net kokios nors žinomos vietos ar piešinio ant sienos paminėjimas. Pradedu klausinėti aplinkinių, kas kaip, ką ir kiek atsimena. Tik ar įdomu tiems, kurie tuo metu dar net gimę nebuvo, ar tiems, kurie Šiauliuose negyveno? Nežinau. Nespėliosiu. Man patiko tas kitoks sumanymas, laikmetis, taip pat ir tokia šiek tiek magiška atmosfera. Vertinu ir laukiu kitų knygų.

O abejojantiems, va tokia pastraipa, nurašyta nuo viršelio:

„Čia viskas yra tikra „vietovardžiai, architektūros ir meno objektai ir kai kurie žmonių nutikimai. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

Pagavot? Gero skaitymo!

Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.