Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

Mario Escobar. Aušvico lopšinė.

ESCOBAR, Mario. Aušvico lopšinė [romanas]. Iš ispanų k. vertė Aira Nekrašaitė. Vilnius: Tyto alba, 20212. 232 p.

Apsupti kapinių mes šventėme gyvenimą. Staiga man tai pasirodė šventvagystė, bet paskui pagalvojau, kad kol vaikai dainuoja, pasaulis dar turi vilties išsigelbėti.

Pirmas sakinys: Lėktuvui kylant man net užėmė kvapą.

Dar viena knyga apie Holokaustą. Galėčiau pasakyti, kad tiek to dėmesio ji ir teverta. Bet neišeina. Tai teks paieškoti, kuo ji yra ypatinga.

Tai ne tik vienos šeimos istorija. Ji apie romų (ne apie žydų, su kuo dažniausiai tapatinama) tautos holokaustą. Kaip bebūtų baisu, istorija yra tikra. Helenė Haneman buvo grynakraujė vokietė ištekėjusi už romo. Kai naciai išsiveža jos vyrą ir penkis vaikus, Helenė vis dar turi galimybę išsigelbėti ir likti laisvėje. Bet kokia motina paliktų savo vaikus?

Helenė visaip stengiasi panaudoti savo tautybės privilegijas. Likimas ją suveda su žymiuoju daktaru Mengele, kuris pasiūlo jai įkurti vaikų darželį ir pradinę mokyklėlę. Neįtardama tikrųjų daktaro planų, Helenė daro viską, kad kiekviena diena vaikams būtų kiek įmanoma lengvesnė.

Nors knyga didelio įspūdžio nepadarė, pati istorija, žinoma, sukrečia. Naršiau internete, ieškojau Helenės Haneman Kindergarten. Prisižiūrėjau visokių siaubų. Dar baisiau, kad visa tai sutapo su kartuves prie Seimo statančiais, Dovydo žvaigždėmis pasidabinusiais ir save holokausto aukomis laikančiais piliečiais. Yra tik du begaliniai dalykai: visata ir žmogaus kvailumas, – rašė Izaokas Niutonas, – nors dėl visatos nesu tikras….

Rašau ir galvoju, kad knygą gal kiek nuvertinau. Istorija tikra, o stilius tikrai nebanalus, vertinčiau net kur kas geriau nei Aušvico tatuiruotoją. Tokių knygų mėgėjams tikrai vertėtų paskaityti.

Karas tęsėsi, tą Kalėdų naktį atsiimdamas savo mirties ir nevilties auką. Norėjau, kad mano širdis būtų kupina meilės, kad neapykanta negraužtų manęs iš vidaus. Turėjau mylėti net savo priešus, tai buvo vienintelis būdas pačiai nevirsti žvėrimi.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

R. K. Salters. Drugelių kalnas.

SALTERS, R. K. Drugelių kalnas. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ligija Kaminskienė. Vilnius: Tyto alba, 2021. 264 p.

Kodėl neleidote man išeiti. Grifinas pasakė tiksliai taip. Kodėl neleidote man išeiti. Kodėl?

Pirmas sakinys: Aukštupyje, toli nuo sūrokų deltos vandenų, vinguriuoja Rio Grandė, kilpomis juosdama smaragdines Pietų Belizo kalvas.

Kokia keista situacija: norėjau bibliotekoje rezervuoti Alex North Draugą šešėliuose, o rezervavau Drugelių kalną. Neįsivaizduoju, kokios asociacijos sukosi galvoje. Keistos, matyt.

Keista ir knyga. Kažkur Pietų Amerikoje, San Antonijaus konsteblis Almontas gauna žinią, kad džiunglėse gyvenantiems dviem „britanams“ nutiko nelaimė. Vyras, žymus detektyvų autorius vos gyvas, o jo žmona dingusi. Abu su dukra Filomena keliauja aiškintis reikalų, netrukus prie jų prisijungia ir dingusios moters sesuo. Viską vainikuoja smarkus uraganas, atkirtęs juos nuo tos nedidelės, bet vis tiek šiokios tokios civilizacijos.

Keistas ir siužetas. Kaip ir viskas įdomu. Džiunglės, gamtos stichijos, keisti gyventojai, keisti įvykiai. Žmogžudystė. Arba nelaimingas atsitikimas. Aiškinsis policija. Bet detektyvu knygą pavadinti sunkoka. O jei ir tektų pavadinti, tai būtų ganėtinai prastas detektyvas. Taigi pavadinkime ją romanu, kurio veiksmas vyksta egzotiškoje vietoje.

Ir pabaiga. Kažkokia keistai netikėta, tarsi koks saulės spindulėlis prasiskverbęs per nepermatomą džiunglių sieną. Bet tik patrūkčiojau pečiais. Kas čia buvo? Epilogas…

Tai kokie tie įspūdžiai? Keisti. Knyga ir tiek. Nei patiko, nei nepatiko. Tiesiog daugiau nėra net ką parašyti.

Rimantas Kmita. Remyga.

Rimantas Kmita. Remyga.

KMITA, Rimantas. Remyga [romanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2020. 367 p.

Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų…

Pirmasis sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.

Pirmiausia, tai Pietinia kronikas reikia trumpam užmiršt. Nesitikėt, kad tai bus koks nors tęsinys ar bent ta pačia nuotaika sukaltas popromanas. Šoksim gerokai aukščiau. Ir, kaip jau ir aišku iš goodreads įvertinimų, tai tikrai ne visiems pavyks.

Bet nesigąsdinkim. Šiauliai, 1989-ieji. Pirmieji laisvės gūsiai, pirmieji didieji pokyčiai, pirmieji mitingai, pirmieji paminklų griovimai, pirmosios… teritorijų dalybos ir naujos valdžios įsitvirtinimas.

Šiokia tokia sumaištis. Ir kai ta išorinė sumaištis susipina su vidine, prasideda tikras chaosas. Užverda jis ir Remygos – milicininko-policininko – galvoje. O papildytas tapatybės paieškomis, neatsakytais klausimais, praeities atsiminimais, neaiškiomis užuominomis, santuokos ir visokiais kitokiais iššūkiais, įsisiūbuoja kaip reikals. Ir čia jau laikykitės…. Kad Remyga, o ir skaitytojai šitokioje realybėje neišprotėtų, į pagalbą atein magiška trijulė – Vaikiuks, Meška ir Jautis. Nes juk didžiausia tamsa yra nematoma, nesuprantama, neapčiuopiama. Tad be magiškų galių čia – niekaip.

Įspūdį palika. Tas visas praeities įvykių perkratyms… Džiaugsmas, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai… nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję išgyvent šį laikotarpį, jei metų būtų buvę šiek tiek daugiau. Pažįstamos (arba nelabai) vietos, simboliai ir net nuotraukos (kurios galėjo būti didesnės ir šviesesnės). Šiaulietiška šneka, dėl kurios, jei atvirai, nustojau sukt galvą tik po tokio Čia aš varatarius spektaklio.

Nors daug ko ir nebeatpažinau. Kaip tik šiandien skaičiau atsiminimus apie įvykius miesto parke. Vienas pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Intriguoja viskas, net kokios nors žinomos vietos ar piešinio ant sienos paminėjimas. Pradedu klausinėti aplinkinių, kas kaip, ką ir kiek atsimena. Tik ar įdomu tiems, kurie tuo metu dar net gimę nebuvo, ar tiems, kurie Šiauliuose negyveno? Nežinau. Nespėliosiu. Man patiko tas kitoks sumanymas, laikmetis, taip pat ir tokia šiek tiek magiška atmosfera. Vertinu ir laukiu kitų knygų.

O abejojantiems, va tokia pastraipa, nurašyta nuo viršelio:

„Čia viskas yra tikra „vietovardžiai, architektūros ir meno objektai ir kai kurie žmonių nutikimai. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

Pagavot? Gero skaitymo!

Marina Stepnova. Sodas.

Marina Stepnova. Sodas.

STEPNOVA, Marina. Sodas. [romanas]. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2020. 344 p.

Už lango buvo sodas.
Tai viskas, kas jai dabar liko.
Per stebuklą neprarastas kūdikis.
Ir sodas.

Aha, tas įsitikinimas, kad tai, kas svarbu tėvams, bus svarbu ir jų vaikams. Bet gal šiems bus svarbiau kas nors kitas? Pavyzdžiui, žirgai? O gal…

Buvo labai gerai. Geras kiekvienas skyrius, kiekvienas puslapis, kiekviena pastraipa. Skaitai ir džiaugiesi. Ir pavydi. Na kaip, kaip žmonės geba taip rašyti? Daug jausmų, emocijų, įdomi šalis ir laikmetis, (ne)laimingi žmonės. Yra visko. Kaip ir dideliame, sename sode.

Trečioji, bet ne paskutinė autorės knyga. Tikrai, patiko taip, kad, jei ne karantinas, jau skaityčiau ir ketvirtąją. Rusiškai. Nes na.. originalas turėtų būti dar geriau, ar ne?

Taigi, viskas labai paprasta. XIX amžius, Rusija. Mylinti pora, pabėga iš triukšmingo didmiesčio į nuošalų dvarą. Čia galės ramiai pagyventi. Sau. Bet et.. tas gyvenimas, vis pateikia staigmenų, kurie tokius planus visada sujaukia. Blogai tai ar gerai – kas ten žino…. Bet kuriuo atveju svarbu kiekviena detalė. Kiekvienas žmogus. Tie, kuriuos buvai sutikęs praeityje. Ir tie, kuriuos galbūt dar sutiksi. O susitikimai čia svarbūs.

Mėgaukitės.

Maja Lunde. Vandens istorija.

Maja Lunde. Vandens istorija.

LUNDE, Maja. Vandens istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 334 p.

– Kieno tai nuosavybė?
– Nežinau… greičiausiai tų, kuriems priklauso žemė.
– Bet kodėl kažkam gali priklausyti vanduo?
– Ką turi galvoje?
– Kaip kažkam gali priklausyti tai, kas teka savais keliais?

Bičių istorija labai patiko, tad iš karto perskaičiau ir antrąją norvegų autorės tetralogijos knygą. Šį kartą – apie pasaulį be vandens. Tiksliau, jo dar yra. Kol kas. Bet panašu, kad sausra ir dykumos vis labiau užkariauja Žemę. O kas bus toliau?

Tas „kas bus toliau“ man patiko labiausiai. Kas bus? Juk niekas nežino. Kaip ir knygos herojai. Tiesa, jų mažiau, nei Bičių istorijoje, gal todėl knyga atrodo lėtesnė. Bet tai joks minusas. Taigi, kas bus toliau? Gal tą žino mūsų amžininkė Signė? Ji – kovotoja, gamtos ir Norvegijos ledynų saugotoja, stipri ir rankų nenuleidžia. Dabar tokie ekologijos fanatai, kurie vietoje žodžių imasi veiksmų atrodo mažų mažiausiai keistoki, ar ne? Kaip ir Signė.

O gal daugiau žino tėtis su maža dukrele. Jam tenka bandyti (iš)gyventi kažkur Prancūzijos dykumose. Vildamasis, kad dingusi žmona su sūneliu atsiras, jis pamažu traukia į šiaurę. Ten, kur yra vandens. Ar jis ką nors daugiau žino? Kas bus toliau?

Labai patiko. Kaip ir minėta Bičių istorija. Patiko tie tarsi nepastebimi nutylėjimai. Patiko, nes tekstas labai lengvas, jį malonu skaityti. Patiko intriguojantis siužetas ir tas klausimas – o kas bus toliau? Ar kas nors žino?

Pasigūglinau. Jau parašyta trečioji knyga, kurios tema dar įdomesnė už šių dviejų. Labai norėčiau paskaityti. Kada galima tikėtis?

Maja Lunde. Bičių istorija.

Maja Lunde. Bičių istorija.

LUNDE, Maja. Bičių istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 408 p.

Ir tada, pagaliau, ji tampa bite rinkėja. Išskrenda viena, yra laisva, sparnelių nešama nuo augalo prie augalo, renka saldų gėlių nektarą, žiedadulkes ir vandenį, kilometras po kilometro. Ji čia viena, bet vis tiek – bendruomenės dalis. Viena yra niekas, maža, nereikšminga dalelė, bet kartu su kitomis – viskas. Nes kartu jos yra bičių šeima.

Knyga, kurią sunku įterpti į kokius nors rėmus. Tai ne istorinis, ne fantastinis, ne koks įtempto siužeto romanas. Tai – viskas kartu. Galima galvoti, kad tai ekologinė distopija ir taip, tai mane labiausiai ir domino. Trys skirtingi laikmečiai, trys skirtingos istorijos. Ir bitės, kurios, bet kokiu atveju, yra didžiausios herojės.

Labai patiko. Ir ne, šį kartą visai ne distopinė linija, o pats knygos siužetas, skirtingi veikėjai, skirtingi laikai, skirtingos nuotaikos, skirtingi pasakojimai. Ateities perspektyvos nėra džiuginančios, ir tai ne kokie ten tolimi laikai, kažkada negreitai, ateityje. Ne, tai jau visai netrukus, jei pasaulyje ims ir dings visos bitės.

O tai ne juokais gąsdina. Tikrai retai kada pagalvoju, kokios jos reikalingos ir kokį svarbų dirba darbą. Ir labai įdomu – jei ne ką nutuoki apie bites, romanas tampa ir šiek tiek pažintiniu – įdomu šiek tiek kilstelti (bent virtualiai) avilio dangtį ir pažvelgti vidun. Į skaitytinių knygų sąrašą traukiu ir Laline Paull romaną Bitės ir nedvejodama imuosi antrosios tetralogijos knygos „Vandens istorija“.

Pasisukau į greta stovintį avilį. Laka, avilio anga, buvo pasukta į kitą pusę, todėl jų nemačiau, bet nereikėjo nieko matyti, kad suprasčiau, kas manęs laukia, nes buvo pernelyg tyku.
Erkučių pėdsakų nebuvo. Taip pat ir ligų. Jokių kapinių, jokių žudynių, jokių negyvų kūnų.
Tiesiog apleista.
Motinėlė lygiai taip pat beveik viena.
Sugniaužė krūtinę, suskubau uždėti dangtį.
Atidariau kitą.
Greitosiomis nuimant dangtį mano rankose degė viltis.
Bet ne. Tas pats.
Atidariau kitą.
Tas pats.
Kitą.
Kitą.
Kitą.
Pakėliau akis.
Apžvelgiau visus avilius, išsibarsčiusius nelygiais tarpais. Mano aviliai. Mano bitės.
Dvidešimt šeši aviliai. Dvidešimt šešios bičių šeimynos.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

Alyson Richman. Prarasta žmona.

RICHMAN, Alyson. Prarasta žmona [romanas]. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 360 p.

Juodu žvelgė į mane liūdnomis, baimės sklidinomis akimis. Tėvas maldavo. Kalbėjo apie tai, kokia būtų paguoda žinoti, kad bent vienas iš jo vaikų yra saugus. Mama laikė prispaudusi mano rankas sau prie krūtinės ir tikino, kad dabar aš turinti sekti paskui vyrą. Tai mano, kaip žmonos, pareiga. Bet sesuo neištarė nė žodžio, ir jos tylėjimą aš girdėjau geriausiai.

Ką tik perskaičiau straipsnį Kičinis holokausto apdaras. Dvejopi jausmai. Pirma, taip, iš esmės tai gali būti tiesa. Antra – kaip toli toli profesionali literatūros kritika yra nutolusi nuo eilinio skaitytojo? Toli. Kaip iki mėnulio ir atgal.

Taip, ir ši knyga bus apie holokaustą. Kičinė. Rezervavau ją bibliotekoje. Atšaukiau. Kam gaišti brangų laiką? Tada rezervavau dar kartą. Laiko knygoms atrasiu visada. O knyga labai populiari. Tarp paprastų ir eilinių skaitytojų.

Apie ką ši kičinė knyga? Apie paprastus žmones. Jozefas ir Lenka – du Prahoje gyvenantys įsimylėję jaunuoliai. Pasaulyje jiems egzistuoja tik meilė. Gal taip ir būtų, bet už lango XX a. penktas dešimtmetis ir fašizmas su visomis savo idealogijomis skverbiasi vis giliau į Europą. O tiedu nieko nematantys įsimylėjėliai…. Taip, jie abu žydai.

Galvoju, tai daugiau istorinis, ar tai tiesiog meilės romanas? Tikriausiai ir tas, ir tas. Bet labai gerai subalansuotas – istorijos detalių nemažai, išgyvenimai labai jautrūs, meilės irgi netrūksta. Ir parašytas jis gražiai, tikru romano stiliumi. Skaičiau, kad autorę įkvėpė tikri žmonės ir tikri gyvenimai, bet ji kažkaip sugebėjo sukurti romaną, o ne atpasakojimą. Ir, o koks didelis džiaugsmas, ne tuo banaliu atpasakojamuoju stiliumi!

Ką gi, patinka man ta pop literatūra apie holokaustą. Kiek joje tiesos, o kiek pramano? Nežinau. Bet tikrai žinau, kad tokių knygų, neleidžiančių pamiršti tų juodųjų istorijos metų, kol kas dar tikrai labai reikia.

Chris McGeorge. Spėk, kas?

Chris McGeorge. Spėk, kas?

MCGEORGE, Chris. Spėk, kas? [romanas]. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Tyto alba, 2018. 384 p.

Kas, jeigu jam išties pavyktų? Tikimybė jam nepalanki, bet.. Trys valandos. Penki žmonės. Vienas negyvėlis. Juk tai nėra neįmanoma, tiesa? Sunkiai įvykdoma, bet įmanoma.

Londono Sičio universitete yra kūrybinio rašymo magistro studijos. Baigiamasis darbas – knyga. Spėk, kas? – būtent tokia ir yra. Baigiamasis magistro darbas. Įdomu, magistriniai mano gyvenime buvo kiek kitokių formų. Jau tikrai ne knygų, tuo labiau – ne trilerių.

Kas patraukė dėmesį? Vieno kambario siužetas. Na žinot, kokie kartais būna įtraukiantys filmai, kur veiksmas vyksta neišeinant iš kambario (pvz. 2009-ųjų Exam). Ar panašūs… Ir dar užrašas ant viršelio – Vienas kambarys, šeši įtariamieji, trys valandos surasti žudiką.

Tai patiko, ar ne? Taip, tokius siužetus labai mėgstu. Bet sutikit, kad išlaikyti skaitytojo dėmesį sunkoka. Žinoma, pradžioje ypatingai smalsu, kas, kaip, kodėl? Bet sprendimas visiškai niekuo neypatingas. Viskas ganėtinai šabloniška. Patyręs trilerių fanas tikriausiai nesunkiai numatytų visus tolesnius įvykius. Taip, sugalvoti ką nors, ko dar nebūtų skaitytojas skaitęs, matęs ar girdėjęs – sudėtingas uždavinys. Netgi magistrui.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

ENORANTA, Siiri. Graudaragio užkalbėjimas [romanas]. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 464 p.

– Įsakau tau galingiausios Vakarinio jūržemio valdovės teise, įsakau tau kaip Skaisčioji Aušros princesė. Imk šias knygas ir grįžk į salas, perskaityk jas ir tada parašyk apie mane. Parašyk kur nors kitur, ne smėlyje ir ne ant grindų.

Perskaičiau kelis puslapius ir atmintyje iškilo kita distopija – Vandens skonis – taip pat suomių, ir tokia pat graži. Šį kartą – ne distopija, tiesiog graži pasaka apie gyvenimą, meilę, valdžią, turtus, šeimą ir dar daug ką.

Tikrai labai patiko, labai gera buvo ją skaityti. Tiesa, linksmybių ir džiaugsmo mažai. Priešingai. Vienoje pusėje – Graudaragio salose visi šešerių sulaukę vaikai keliauja į Graudaragio įlanką. Ten jiems pasirodo paslaptingas žvėrelis Graudaragis ir nuo to pasimatymo trukmės priklauso, kiek liūdesio teks visam gyvenimui. Kitoje pusėje – Sidrinėjos pusiasalis, kuriame viešpatauja Skaisčioji Aušros Princesė Sadėja. Šalis klesti, išvystyta prekyba, amatai, ypač garbingiausias jų – stikladirbystė. Tik vyrai šioje šalyje neturi jokių teisių, jie niekinami ir nevertinami.

Tai va, ir iš tų dviejų pusių audžiama istorija. Įvairiausi personažai, maži ir dideli, dori ir nelabai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga sužavėjo Suomiją, sužavėjo ir mane. Gražus tas tekstas, nebanalus. Tiesa, tos ant viršelio žadamos magijos nebus, kaip ir kokių nors elfų, fėjų ar dar kokių fantasy būtybių. Viskas taip realu… Įpranti prie pasakojimo, norisi daugiau lapų. Jų nėra. Guodžia, kad tai šeštasis autorės romanas. Tikiesi, kad kiti tokie pat gražūs ir verti išleisti lietuviškai. Dar įsidėmi – Suomija. Ką gražaus jie dar yra parašę?

Dar viena knyga, kurią gaila grąžinti bibliotekai. Jau antra per mėnesį. Neblogai.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės.

GUDONYTĖ, Kristina. Drugeliai virš bedugnės: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 356 p.

– Aš kartais pagalvoju, kad gal išvis nėra tokių „kaip visi“? Tokie „kaip visi“ jie atrodo tik tol, kol jų nepažįsti, o kai pasikapstai giliau, pamatai, kad kiekvienas turi kokį nors nikį… Net Kipras, ir jis, bijo kai kurių skaičių! Be to, visi juk slepiasi, neišsiduoda, dedasi esą teisingi, tvarkingi, kaip visi. Gal to nedarytų, bet juk laužia ir tėvai, ir mokykla, ir valstybė… Visa aplinka nuo pat vaikystės mums rėkia:  Būkite kaip visi!“ O ką, gal ne?

Tos knygos nesirinkau, ji pasirinko mane pati. Gulėjo sau rekomenduojamų knygų lentynoje ir puikavosi užrašu „aštraus siužeto psichologinis…“.  Kur jau čia nepasiimsi.

Įspūdžiai dvejopi. Pastaruoju metu kažkaip visi yra tarsi įsipareigoję sukurti, padaryti, parašyti, nufilmuoti ką nors tokio, kas mažintų atskirtį ir patyčias, skatintų toleranciją ir supratingumą ir panašiai. Jautrus, tėvų netektį išgyvenęs vaikinas turi būtent psichologę seserį, kuri, kaip tyčia tiki tik tuo, kuo buvo mokyta. Senas gyvenamas malūnas, į kurį, atvykęs net po septynerių metų gali iš karto (lengvai ranka prasklaidęs dulkių debesį) kristi į lovą, arba pasiimti ledukų iš stebuklingai tebeveikiančio šaldytuvo. O jau psichiatrijos ligoninė! Taip gražiai aprašyta, kaip kokia sanatorija, kurioje tikriausiai daugelis norėtų pailsėti. Visi labai malonūs, draugiški ir pasiruošę padėti. Kažkaip įtartina.

Kita vertus, tai visai įdomus, kartais tikrą trilerį primenantis romanas. Yra veiksmo, netikėtumų, įdomių, kartais net baisių situacijų.  Juk kur nuotykiai, ten ir kokie nors nemalonumai. Arba atvirkščiai. Jei naktį rengiesi pabėgti iš ligoninės su svetimu automobiliu, tikrai nereiškia, kad saugiai grįši. Jei matai valkatą, slampinėjantį aplinkui, visiškai nereiškia, kad jis ten šiaip sau. Jeigu nieko neužuodi, tai nereiškia, kad kitiems nesmirdi. Jeigu kamuoliukas rieda pats, tai juk nereiškia, kad tau vaidenasi. Jeigu bobulytė mirė, bet tu su ja vis dar šneki, tai juk nereiškia, kad išprotėjai. O gal? Aišku, bučinių ir romantikos irgi šiek tiek yra. Knyga juk paaugliams.

Na, o kai skaitinėjau apie knygą internete (pliusas, jei perskaičius knygą noriu sužinoti apie ją daugiau), labiausiai patiko pačių paauglių pasisakymai – kad tai puiki knyga, labai įtraukė, daug nuotykių, ir jei mokykloje visos tokios privalomos knygos būtų, tai skaitytų jie ir skaitytų… Na, ar ne puiki rekomendacija knygai?

Bet kuriuo atveju sukelia ji visokiausių jausmų, tikrai sukelia. Ir, matyt, ne tik paaugliams.