Mika Waltari. Sinuhė egiptietis.

WALTARI, Mika. Sinuhė Egiptietis. Penkiolika knygų apie gydytojo Sinuhės gyvenimą (apie 1390-1335 m.pr.Kr.) [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 657 p.

Tai rašau aš, Sinuhė, Senmučio ir jo žmonos Kipos sūnus. Ne Kemi žemės dievų garbei, nes dievų man jau gana. Ne faraonų garbei, nes jų darbų man jau gana. Tik sau tai rašau. Ne dievams ir ne valdovams įtaikaudamas, ne iš baimės ir ne dėl viltingos ateities. Gyvenime patyriau ir praradau tiek, kad bergždžios baimės jau neturiu, ir nemirtingumo man jau gana, kaip ir gana dievų ir valdovų. Tik sau tai rašau ir manau, jog tuo skiriuosi nuo visų praeities ir ateities rašytojų.

Prikalbėta ir prirašyta apie tą knygą daug. Tų, kurie ir kalbėti, ir rašyti moka gražiau už mane. Kaip ir nebėra ką bepridurti. Paprastai būna sunku papasakoti apie labai patikusias knygas, mat tie didingi įspūdžiai ir emocijos priklauso tik man ir yra neapsakomi.

Nuostabi knyga. Tekstas taip apsuko galvą, kad, kaip kai kurie tinklaraštininkai juokauja, kurį laiką panašiai ir kalbėti norėjosi. Kalbėti nepradėjau, bet dar kartą paskaitinėti teksto ištraukas smagu. Labai. Gal todėl romaną, nepaisant jo apimties, kada nors skaitysiu ir vėl, ir tikiuosi, ne vieną kartą. Gerai, kad jis šalia, po ranka, tik mano ir niekieno kito.

Taigi, apie ką jis? Apie Sinuhe, kuris užaugo Tėbuose, mokėsi skaityti ir rašyti, buvo įšventintas, kad galėtų mokytis Gyvenimo rūmuose ir tapti, kaip ir jo tėvas, gydytoju. Apie šventikus, faraonus, Atoną, Amoną ir kitus monus. Apie ištikimus vergus, ištvirkusias moteris ir klastingus priešus. Apie pirmąją ir visas kitas meiles. Apie keliones, netikėtas pažintis, vargus ir karus. Apie sielą drąskantį skausmą ir klausimus, į kuriuos teisingų atsakymų nebūna. Apie vienatvę… Apie.. dar negana? Joje visko tiek daug, viskas taip turininga, apgalvota, gražu. Garbė autoriui, kuris gebėjo visa tai sukurti.

Abejojate, ar tai jūsų knyga? Viliuosi, kad taip! Paskaitykite ištraukų.

Reklama

Camilla Läckberg. Pamokslininkas.

LÄCKBERG, Camilla. Pamokslininkas [romanas]. Iš švedų k. vertė Vytenė Muschick. Vilnius: Tyto alba, 2012. 376 p.

Po dviejų valandų atsilošė ir nusivylęs šveitė rašiklį į sieną. Jokio pranešimo apie dingusią moterį, kuri bent iš tolo panašėtų į žuvusiąją. Ir ką dabar daryti?

Internetas sako: pasidžiauk, pasidžiauk, kol gali, daugiau tos autorės knygų lietuviškai nebeskaitysi. O parašiusi ji tai ne vieną detektyvą. Daug. Ir dar bent kelis, kuriuose mįslingas mirtis ir jų aplinkybes narplioja Patrikas Hedstriomas. Toks detektyvas iš ramaus ir jaukaus miestelio Fjelbaka, kuriame, rodos, galima tik ilsėtis ir atostogauti.

Bet, kaip pasirodo, trenktų maniakų būna ir ten.

Patiko. Ledo princesę skaičiau, koks bus stilius maždaug nujaučiau. O toks man tinka. Niekur neskubam, veiksmas vyksta tykiai ramiai, kraujais nesitaškom. Bet intrigų ir mįslių užtenka. Ir personažai – visi tokie tinkamai sukurti, siužetas apmąstytas, nebanalus. Pabaiga kaip ir aiški, bet puslapių ne per daug. Tiesiog malonu skaityti lėtą detektyvą ir tiek

Nežinau, bet matyt skubantiems lietuviams toks stilius netiko. Gaila.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

kmita_pietiniaKMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…“. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai“ ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius“. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.

Colleen McCullough. Saldžiai kartu.

Saldziai kartuMCCULLOUGH, Colleen. Saldžiai kartu [romanas]. Iš anglų k. vertė Kristina Miliūnienė. Vilnius: Tyto alba, 2015. 471 p.

Sunkiausia ištverti pirmą ko nors naujo ir neįprasto pusmetį – šie žodžiai buvo seserų Latimer dažniausiai, kaip mantra, kartojami…

25-oji, paskutinioji žymiosios „Erškėčių autorės“ knyga. Iš tikrųjų, mane šiek tiek trikdo tas priminimas, na, kas gi tie „Erškėčių paukščiai“? Savo laiku buvo įdomi knyga, paauglystėje padariusi tikrai nemenką įspūdį. Vėliau skaičiau dar keletą, bet jos jau taip nebesužavėjo.

Tikiuosi, kad ši yra vienintelė, kurios nepajėgiau net pabaigti…. Ji mane migdė. Būna tokių, kai vos po kelių puslapių akys jau merkiasi, ir nesupranti dėl ko. Lyg knyga ir turėtų būti nebloga, lyg ir miego netrūksta, bet…. Pradžioje seserys maišėsi, ypač kai jos tapo slaugytoja Latimer, slaugytoja Folding, slaugytoja Skobi ir slaugytoja Trebdi…. Pasirodė ir keletas vyrukų, kažkokie įvykiai lyg ir vyko, bet… Nepakankamai įdomiai, kad norėtųsi tęsti toliau.

Ir štai rezultatas: dabar ne tas metas, gal jis ateis kada nors vėliau. O gal ir niekada, gal mieliau rinkčiausi „Romos“ seriją. O kol kas man labiau patiko ši recenzija. Rekomenduoju, paskaitykite, gal užsinorėsite susirasti ir knygą.

John Katzenbach. Trys Raudonos.

trys-raudonos-1KATZENBACH, John. Trys raudonos [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis. Vilnius: Tyto alba, 2015. 406 p.

Trys moterys žiūrėjo viena į kitą. Gydytoja, turinti dar ir slaptą komikės gyvenimą pasaulyje, kuriame nebebuvo nieko juokingo, nenumaldomo sielvarto prislėgta našlė, į aplinkybių ir nesėkmių žabangas įkliuvusi paauglė.

Bent kiek daugiau skaitantis žmogus žino, kokios iš tiesų kruvinos yra Brolių Grimų pasakos. Jau 1979-ųjų metų Juozo Balčikonio verstame leidinyje vaikams netrūko kraujo ir smurto, o originaliose pasakose visko dar daugiau. Intriguoja? Kūrėjus – tikrai taip, nes jau vien Raudonkepuraitės pasaką yra interpretavęs ne vienas, o kur dar kitos pasakos…

Trys Raudonos – tai trys Raudonkepuraitės, neišvengiamai turėsiančios ankščiau ar vėliau susitikti su Dideliu Piktu Vilku. Mat Dideliam Piktam Vilkui išseko fantazija ir padidėjo poreikis adrenalinui. Pamažu artėti prie neišvengiamos pabaigos. Didinti įtampą. Jausti aukos baimę ir siaubą, kuomet ji supras, kad išsigelbėjimo nebebus. Pasiekti pergalę. Net tris kartus.

Skamba intriguojančiai. Bet tik skamba. Knyga labai, labai keista. Perskaičiau, ir nesupratau, patiko ji man, ar ne. Tarpais jau jau prikaustydavo dėmesį, o vėliau… Vėliau tiesiog norėjosi miego.

Va jums ir „kvapą gniaužiantis trileris“. Pšššš…

Marina Stepnova. Italų pamokos.

Stepnova_ItaluSTEPNOVA, Marina. Italų pamokos. [romanas]. Iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. Vilnius: Tyto alba, 2016. 268 p.

Aš negyvenu. Tu irgi negyveni. Mes tik norime. (psl. 209).

Keista knyga… Fanfarų nebus, lyginimo su „Lazario moterimis“ – irgi. Nors labai sunku negalvoti apie pastarąją, o dėl to viskas tik subjektyviau.

Slogi knyga. Ir slogi ne tik dėl sunkios Ivano vaikystės, ar nelaimingų meilių, ne, kaip tik, dėl visokių smulkmenų, kurios kažkaip meistriškai įpintos į tekstą tarsi bandė įrodyti visiškai visišką gyvenimo beprasmiškumą. Brrrr….

Bet skaičiau. Ir dabar galvoju – skaičiau juk dėl paties teksto. Gražus jis. Įmantrus. Dar intelektualus. Retame puslapyje nėra nuorodų, ir tikrai tik nedaugelis iš jų man būtų buvusios nereikalingos… Pats tekstas kvietė jį skaityti, išjausti, pamatyti… Kai kada netgi per daug jausmingai, per giliai.  Betgi kad taip parašyta! Ir kaip rašė Knygų žiurkės – nereikia ten net siužeto….

Gurmanams.

Regimantas Dima. Vilniaus plovas.

Dima_Vilniaus plovasDIMA, Regimantas. Vilniaus plovas: [lietuviškas šnipų romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2015. 253 p.

Taigi mūsų istorijos pagrindiniai veikėjai galų gale susirinko į vieną vietą, greitai susipažins ir istorija Orenburgo linijoje įsivažiuos visu greičiu.

Dideliam nusivylimui, lietuviškas šnipų romanas – irgi ne man. Gaila. Esu patriotė, lietuvių kūryba man patinka. Bet autorius žadėjo, žadėjo, kad jau jau istorija įsivažiuos visu greičiu, bet niekur ji taip ir neįsivažiavo, nei kitame, nei dar kitame skyriuje… O toliau jau ir nebeskaičiau. Nusibodo. Dar daugiau, šita lietuviška šnipų istorija tokia migdanti, kad įstengdavau perskaityti tik po keletą puslapių, ir akys pačios sulipdavo. Tai apie kokį čia nuotykių kupiną pasakojimą galima kalbėti?

O palyginimas su Diuma tai jau visai netikęs. Diuma turėtų įsižeisti.