Lois Lowry. Siuntėjas.

LOWRY, Lois. Siuntėjas: [romanas]. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Iliustravo Jolanta Talaikienė. Vilnius: Alma littera, 2013. 216 p.
Serija 10+ :klasika

– Kodėl? – po vieno kankinamo prisiminimo, kuriame jis buvo atstumtas ir nepamaitintas, o nuo alkio jo tuščią išsipūtusį pilvą raižė nepakeliami diegliai, paklausė jis, gulėdamas lovoje ir dejuodamas. – Kodėl jūs ir aš turime saugoti tokius prisiminimus?
– Jie suteikia mums išminties, – atsakė Siuntėjas.

Pirmiausia buvo filmas. Ieškodama kokio nors nesudėtingo fantastinio siužeto, netikėtai atradau Siuntėją. Filmas paaugliams, bet patiko, įsiminiau, įspūdis geras. O dabar pasitaikė proga paskaityti ir knygą.

Jonas dvylikametis, laukia specialios ceremonijos, per kurį jį paskirs kokios nors specialybės mokiniu. Jis guvus ir protingas berniukas ir jam tinka daugelis sričių. Bet jis negali nė įsivaizduoti, ką išgirs per tą ceremoniją…. Viskas. Laikas žaidimams baigėsi.

Tekstas vaikiškas, bet minčių daug. Ir, kaip įdomu, daug kas palikta pačio skaitytojo interpretacijai. Kaip tą tekstą suvokia vaikai? Matyt kažkaip suvokia, knyga juk skirta ganėtinai jaunam skaitytojui. Tai puikus žanras – utopija – tobula bendruomenė, tobulas gyvenimas. Bet ne viskas taip gražu, kaip atrodo. Ir tie autorės išminties krisliukai taip su išmone įpinti į tekstą, kad tikrai reikia atidžiai skaityti, kad viską suvoktum. Bet tikrai nenuvertinu vaikų, kartais jie supranta daugiau, nei suaugę, jei tik netingi smalsauti ir uždavinėti klausimus.

Pabaigą supratau. Ir labai aiškiai. Tik perskaičiusi Kęstučio Urbos pabaigos straipsnį susimąsčiau… Taip, variantų gali būti visokių. Bet man labiausiai patinka manasis.

Gero skaitymo!

Charles Dickens. Kalėdų giesmė.

DICKENS, Charles. Kalėdų giesmė [dvi apysakos]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 192 p.
H. Ch. Anderseno medalis.

Šlovinsiu Kalėdas savo širdyje ir stengsiuosi išsaugoti jų dvasią ištisus metus. (Skrudžas, Kalėdų giesmė).

Šiemet pirmoji šventinio laikotarpio knyga tebus tradicinė Kalėdų giesmė. Joje yra net dvi istorijos, parašytos tuo laikotarpiu, kai Anglijoje vėl atgijo paprotys švęsti Kalėdas.

Kalėdų giesmėje (1843 m.) pasakojama apie net ir knygų neskaitantiems girdėtą šykštuolį Skrudžą, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios. Istorija jausminga, kvietimas dovanoti gerumą kitiems šiltas ir jaudinantis, tad visiškai nekeista, kodėl ji tokia populiari. Prie to populiarumo dar tikriausiai prisidėjo ir laikmetis. Tuo metu Anglijoje paprotys švęsti Kalėdas dar tik formavosi, o autoriaus siūlomas būdas – visiems kartu susirinkti, džiaugtis, vaišintis ir žaisti buvo labai priimtinas.

Dar vienas paprotys buvo visai šeimai susirinkus skaityti kalėdines istorijas. Antrasis pasakojimas – Kalėdų eglutė (1850 m.) būtent tam tikslui ir parašytas. Eglutės ir jų puošimas dar buvo naujiena, ji džiugino ne tik vaikus, bet ir suaugusius (kaip tikriausiai ir šiandien). Man ji kažkodėl pasirodė skirta vyresniam skaitytojui, ne vaikui. Bet ką gali žinoti, tikriausiai tinka ir jaunam intelektualiam skaitytojui.

Kaip ir kitose serijos knygose trumpai papasakota apie autorių, apie knygoje esančias istorijas (iš kur galvojate aš čia viską žinau). Ir, žinoma, ji puikiai iliustruota, tikras malonumas tokią knygą vartyti, skaityti, ja grožėtis, ir netgi galbūt padovanoti kam nors Kalėdoms.

Laimingos, laimingos Kalėdos, kurios gali sugrąžinti mums vaikystės dienų iliuzijas, priminti seniui jaunystės džiaugsmus ir perkelti jūreivį arba keliauninką iš už daugelio tūkstančių mylių atgal, prie gimtojo židinio, į jaukiuosius namus! (Čarlzas Dikensas, Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai, 1836.).

Andy Mulligan. Šuo.

MULLIGAN, Andy. Šuo [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 256 p.

Įbridęs į dumblo pelkę, Voras užmerkė akis. Bet baisūs vaizdai nesiliovė jo persekioję. Kai jau atrodė, kad uždus, puolė po krūmais, susisuko į kamuoliuką, užsidengė letenomis nosį ir, tankiai alsuodamas, drebėjo, kol stojo tyla.

Eina sau, kokia knyga! Visos mano viltys ir iliuzijos dužo į šipulius. Gavau visai ne tai, ko tikėjausi ir esu visiškai sutrikusi. Gerai gerai, nesu tos knygos tikslinė auditorija ir vaikams gal viskas atrodys kitaip. Kažkur internetuose skaičiau, kad dabar jie nebeverkia, kai skaito tuos liūdnus Biliūno apsakymus. Tai gal ir knygos turi būti kitokios, atviros ir nieko neslepiančios. Šiuolaikiškos.

Voras – paprastas margis, likęs paskutinis iš vados. Visi jo broliai ir seserys jau seniai susirado naujus namus, o jis vis dar laukia. Mat jo galva kažkokia kvadratinė ir dantys kažkokie kreivi. Tomas – paprastas berniukas, kurio gyvenime nutinka šiokių tokių pokyčių ir ne viskas einasi kaip sviestu patepta. Vieną dieną jie susitinka ir tampa neišskiriamais draugais. Bet, kaip žinia, gyvenimas nėra paprastas ir jiems teks velniškai daug iškentėti. Laukia nuotykiai. Ir visai ne šuniški ir ne vaikiški išgyvenimai.

Kurį laiką nesilioviau kalbėti apie knygą. Visiems ir visur. Ne todėl, kad ji mane kaip nors ypatingai sužavėjo. Todėl, kad sukrėtė. O sukrėtė ne todėl, kad joje rašoma apie kokius baisius dalykus (aš juk perskaičiau visą violetinį Kingą, kas gi dar mane gali išgąsdinti?). Sukrėtė tai, kaip tie visi dalykai aprašyti. Įtikinamai ir skaudžiai iki pat širdies gelmių. Džėsės taip gaila! Kartu su Voru norėjau užsimerkti ir bristi į tą dumblo pelkę. Pamiršti, ką ką tik perskaičiau. Liūdėjau net dėl kandies! Įsivaizduojate! Dėl kandies ir auksinės žuvelės. Pamiršau, kad knyga vaikams (bet tikrai ne mažiems vaikams!). Galvojau tik apie save. Ir apie tai, kokia stipri (ir drąsi) rašytojo ranka. Ir nors pabaiga, ačiū dievui, buvo tokia, kokia ir turėtų būti vaikiškose knygose, iki šiol abejoju, ar tikrai reikėjo tokių ekstremalių scenų, kad pavyktų jiems papasakoti apie tai, kas yra tikra draugystė, meilė ir pasitikėjimas vienas kitu.

Tai ar verkia dar vaikai, kai mokykloje skaito apie tą sulysusią ir drebančią nedidelę baltą katytę? Ar jau nebe?

Aleksandra Raščiūtė. Katė Plėšikė.

RAŠČIŪTĖ, Aleksandra. Katė Plėšikė. [pasaka]. Iliustravo Smiltė Butkevičiūtė. Dailininkė Orilė Aleknavičiūtė. Šiauliai: Saulinga, 2019, 24 p.

– Ką čia veiki?
– N-n-nieko, – kiek suglumusi išlemeno Elė. – Tu kalbi?
– Taip, aš kalbu! Ir džiaukis, kad lietuviškai! – pyktelėjusi pabrėžė Kicė.

Ne, nu taip negalima! Negalima palikti skaitytojo tokioje nežinioje. Istorija įsibėgėja ir… baigiasi. O kaipgi katei Plėšikei sekėsi toliau?

Apie ką gi aš čia?  Apie katę Plėšikę. Kačių gyvenimas labai paslaptingas. Ypač tų, kurios gali paslapčia ištrūkti iš namų ir grįžti tada, kada pačios užsigeidžia. Grįžusios visada būna tokios meilios ir švelnios. Kurgi ne!

Knygelėje pasakojama, ką gi veikia mergaitės Elės katė, kai visa šeima ramiai užmiega. Vieną naktį Elė sumano ją pasekti ir netikėtumai prasideda. Istoriją labai papildo ir linksmos iliustracijos, ir gražus apipavidalinimas – dar lengviau tą katės Plėšikės gyvenimą įsivaizduoti. Labai patiko!

Visiškas Šiaulių knygų mugės netikėtumas. Knygas pirkti ir taip smagu, bet dvigubai smagiau ją įsigyti iš autorės rankų. Ir dar su autografu!  Betgi didžiausias netikėtumas tas, kad autorei – dešimt metų. Iliustratorė taip pat dar moksleivė. Pasirodo, knyga parašyta jau prieš metus ir pristatyta prieš gerą pusmetį – tarsi dovana miestui balandžio 2-osios, Vaikų knygų dienos proga. Apie viską galima paskaityti čia.

Taigi, bus ir tęsinys, tiesa?

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

BINDOKIENĖ, Danutė. Angelų sniegas: [fantastinė apysaka]. Vilnius: Bonus animus, 2007. 176 p.

Jis negalėjo ilgiau pakęsti tos vienišos baimės, kada visi kiti ramiai miegojo. Miegoti dabar buvo ne laikas. Reikėjo ką nors daryti, kaip nors apsisaugoti, kad ir jų neištiktų toks pat likimas, kaip laukinį balandį. Kas žino, kaip ilgai dar tie pūkai kris, kaip giliai prisnigs angelų sniego.

Idėja vertas Holivudo – vieną vasaros dieną iš dangaus pradeda kristi, ne, ne snaigės, o balti, minkštučiai pūkai. Iš pradžių tai atrodo tik graži ir nuostabi gamtos išdaiga, bet po dienos ar dviejų pavirsta tikrų tikriausiai katastrofa ir grėsmė žmonijos išlikimui. Ar jau įsivaizduojate, koks įdomus galėtų būti išgyvenimo filmas?

Knygą išleido Bonus animus leidykla, daug lūkesčių sukeliančioje Z-7 knygų serijoje – geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų. Parašyta 1981 m. Čikagoje ji ilgus metus buvo mėgiama lietuvių išeivių vaikų. Apysakos jaunasis herojus Vytenis stengiasi įminti angelų sniego mįslę, išsigelbėti pats ir išgelbėti savo artimuosius. Aišku, patiria daug nuotykių ir pavojų, bet visuomet išlieka drąsus ir sumanus.

Daugiau ir nebėra ką rašyti, gal tik tai, kad apysaka ganėtinai patriotinė, stengiamasi vis priminti, kad vaikai turi lietuviškų šaknų, kad jie puikiai kalba lietuviškai, noriai mokosi ir skaito lietuviškai, o Vytenio sesuo net rašo lietuviškus eilėraščius. Kažkaip pradėjau galvoti ne apie tuoj visą žmoniją sunaikinsiančius pūkus, bet apie tai, kaip baisu būti tais išeiviais, kai esi nei amerikietis, nei lietuvis. Kai tavo vardas tampa tikru iššūkiu vietiniams, o kilmė ir kalba – kažkokia tolima egzotika. Bet kokiu atveju užsimota plačiai – tam lietuviškųjų šaknų turinčiam vaikui išgelbėti pasaulį tikriausiai pavyks.

Ir visai įdomu, kokias knygas skaitė, o dar labiau, kokias knygas lietuviškai rašė tos kartos išeiviai.

Ji žinojo, kad eilėraštis prastas. Buvo svarbu užrašyti nuotaiką ir jausmą, kuris taip stipriai supurtė, žiūrint pro langą į keistąjį reginį. Dainei vis trūko žodžių. Nors ji lietuviškai kalbėjo gana gerai, vis teik laisvai išreikšti savo minčių nemokėjo. Žinoma, angliškai gal ji būtų galėjusi parašyti daug geresnį eilėraštį. Tačiau buvo nusprendusi eilėraščius rašyti tik lietuviškai. Taip atsitiko pernai, kai visai netikėtai laimėjo tarpmokyklinį šeštadieninių lituanistinių mokyklų eilėraščio konkursą.
– Tu turi talentą, Daine, – pasakė tada mokytoja. – Nenumest jo į kampą ir nepradėk rašyti angliškai. Žinau, kad lietuviškai sunkiau, bet tai kas? Dalykai, kurie per lengvai pavyksta, yra nevertinami. Geriau būti didele varle mažoje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė.

 

Jean-Claude Mourlevat. Upė, tekanti atgal.

MOURLEVAT, Jean-Claude. Upė, tekanti atgal [apysaka]. Iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė-Gervienė. Vilnius: Nieko rimto, 2019. 240 p.

Ši istorija nutiko tada, kai šiuolaikiniai patogumai dar nebuvo išrasti. Nebuvo nei televizijos žaidimų, nei automobilių su oro pagalvėmis, nei didelių parduotuvių. Niekas nežinojo net mobiliųjų telefonų! Bet jau buvo vaivorykštės po lietaus, abrikosų džemas su migdolais, netikėtos maudynės vidurnaktį ir visi tie dalykai, kurie vertinami ir mūsų dienomis. Deja, buvo ir meilės kančios bei šienligė, nuo kurių niekada taip ir nebuvo išrastas veiksmingų vaistų.
Žodžiu, tai nutiko… kitados.

Skamba gerai, ar ne? Du paaugliai iškeliauja ieškoti paslaptingos upės, kuri teka atgal. Atgal, į kalnus, į mažutį baseinėlį, kuriame esantis vanduo yra stebuklingas. Tomekui trylika ir jo širdį palietė paslaptinga mergaitė Hana. Tad nieko nebelieka, tik palikti savo gimtąjį kaimą ir leistis į kelią. Hanai panašiai tiek, o jos papūgėlė miršta. Nepadės niekas, tik tas stebuklingas vanduo. Kelionė prasideda.

Tikrai labai gražiai papasakota istorija. Ne pernelyg vaikiškai (pagrindiniai veikėjai juk jau paaugliai). Ne per daug pamokančiai. Tiesiog daug visokių nuotykių, kelionėje sutiktų draugų ir patirtų išbandymų. Labai priminė Ozo šalies burtininką. Tas kelionės jaudulys, nežinomų nuotykių nuojauta. Mielos iliustracijos. O kad skaitytojas dar labiau įsijaustų, kiekviename lape iki pat knygos pabaigos jį lydi upė. O ar teka ji pirmyn, ar atgal – koks skirtumas? Juk atviros ir drąsios širdys galų gale visada laimi.

Tiesiog dar viena nuostabi Nieko rimto knyga.

Dainius Šukys. Buliaus kalnas.

ŠUKYS, Dainius. Buliaus kalnas. [pasaka]. Iliustracijos autoriaus. Šiauliai, Dainius Šukys, 2018. 56 p.

Kitoje ežero pusėje stūksojo milžiniškas Buliaus kalnas. Ant jo šventi ąžuolai augo. Po jais didžiulis juodas akmuo kaip stalas gulėjo. Ragana savo senose burtų knygose perskaitė, kad jei ant jo nekaltą jaunikaitį paaukotų, juodu surūdijusiu peiliu nužudytų, jo krauju lūpas pasiteptų – sau jaunystę susigrąžintų!

Legendų apie Šiaulių miesto kilmę yra nemažai. Dažnoje jų minimas jautis (bulius) ir meška. Ne veltui jie ir miesto herbe puikuojasi. O dabar ėmė ir persikėlė į ne per seniausiai išleistą gražią knygą vaikams. Ir linksmą, ir baisią. Bet taip gražiai iliustruotą, kad visos baimės tyliai sulenda į spintas, palovius ir ten ramų ramiausiai tūno.

Įdomu tai, kad knygoje minima ežero pabaisa, pusiau žuvis, pusiau paršas. Pirmiausia pagalvojau apie dabartinį Talkšos ežero King Kongą (Donato Jankausko-Duonio skulptūrą „Nerimas“ ), tik pasakos pabaisa buvo panirusi senų seniausiai išnykusiame Vikšnos ežere. O žinote, kas tos Vikšnos? Kas būna, kai neišsivalai dantų? Ir kas gali nutikti, kai laumė ragana juodąją magiją pasitelkia? Na… kaip žinome, kad ir kaip bebūtų blogai, viskas galų gale baigiasi vestuvėmis. Bent jau pasakose.

O daugiau – pasaka kaip pasaka. Jei ne sąsajos su Šiauliais, daugiau kaip ir nebebūtų ką rašyti. Nebent dar kartą paploti už iliustracijas – jos tikrai smagios.

Frank Limen Baum. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas.

FRANK BAUM, L. Nuostabusis Ozo šalies burtininkas [pasaka]. Iliustravo Robert Ingpen. Iš anglų k. vertė Laima Šinkūnienė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 192 p.
H. Ch. Anderseno medalis.

— Kelias į Smaragdo miestą grįstas geltonomis plytomis, – paaiškino raganėlė, – tad iš jo neišklysi. Kai nueisi pas Ozą, drąsiai jam papasakok, kas tau nutiko, ir paprašyk, kad padėtų.

Vieną dieną kažkur Kanzaso prerijose kilo baisi vėtra, kuri nunešė mergaitę Dorotę ir jos mylimą šunelį Toto kažkur į nežinomą šalį. Ir nors ta šalis buvo labai graži, o ten gyvenantys žmonės – malonūs ir geri, mergaitei vis tiek norėjosi namo. Taip prasidėjo Dorotės kelionė į Ozo miestą, pas ten gyvenantį burtininką, mat tik jis galėjo mergaitei padėti.

Šios puikios istorijos autorius vaikystėje labai mėgo pasakas. Taip jau atsitiko, kad užaugęs ir išbandęs kelias veiklas, kuriomis nusivylė, jis ėmė ir parašė „Ozo šalies burtininką“.  Šioje istorijoje susipynė visi jo vaikystėje mėgtų pasakų personažai: raganos, burtininkai, kalbantys gyvūnai, nepaprasti žmogeliukai ir įvairūs kiti stebuklai. Viskas atrodo taip paprasta. Bet tas paprastumas tikriausiai ir yra tai, dėl ko 1900 metais parašyta istorija atrodo nuostabi ir stebuklinga net 2018-aisiais.

„Šlovė neabejotinai yra tarsi žaltvykslė, kurios neverta nė vaikytis; tačiau jei suteiki vaikams džiaugsmo, tave apima džiugus ir malonus jausmas, o širdį užlieja šiluma – tai ir yra didžiausias atlygis… Tikiuosi, kad mano knyga tokia ir yra ir kad ji vaikams patiks“ – kažkada rašė autorius. 

Leidykla išleido visą seriją H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotų ir nuostabiai Robert Ingpen iliustruotų knygų. Norėčiau jų visų.

Jurga Lago. Lietaus žemė.

LAGO, Jurga. Lietaus žemė. [apysaka]. Iliustracijos autorės. Vilnius: Nieko rimto, 2016. 184 p.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiame krašte buvo tamsūs laikai, čia VISADA LIJO LIETUS. Mažai kas apie šią šalį žinojo, retai kas užsukdavo, o ir užsukę ilgai neužsibūdavo. Ši šlapia žemė vadinosi Lietuva.
Čia tyvuliavo TŪKSTANČIAI EŽERŲ, veisėsi keisčiausi gyviai ir stūksojo drėgmei atsparūs drūti medžiai, kurių šaknys skverbėsi taip giliai į žemę po vandeniu, kad buvo dar vešlesnės, nei medžių vainikai.

Fantastinė apysaka. Labai mėgstu viską, kas susiję su fantastika, tebuvo tik laiko klausimas, kada perskaitysiu. Ir, kaip dažniausiai būna, gal iš didelio noro ir prisifantazuotų lūkesčių, man pasirodė, švelniai tariant, tik šiaip sau.

Kažkada seniai seniai lietuviai kariavo su žemaičiais. Tai dar ne fantastika, pasiskaitinėjau internete, kad lyg ir galėjo taip būti.

Oras šlykštus – nuolat lyja, aplink visur šlapia, pelkės, raistai, nei praeisi, nei perbrisi, prisiveisia visokių augalų ir gyvūnų, mėgstančių lietų, tad nutinka keisčiausių ir ne visada malonių dalykų. Čia jau šiek tiek fantastikos. Gerai.

Du be galo drąsūs stiprūs vikrūs jaunikaičiai, Lyja ir Žaltys, kurie… oi, stop stop, čia gi jau Ronja plėšikų duktė prasideda. O fantastika baigiasi. Ir net knyga ėmė ir pasibaigė!

Šitas trumpas komentaras – irgi. Nes daugiau kaip ir nebėra apie ką rašyti. Tiesa, knyga labai labai graži. Tiesa, labai tikiuosi, kad kam nors ji tikrai patinka. Nes jei ne, būtų labai gaila. Juk aš taip mėgstu fantastiką!

Neriga Vaitkutė. Klampynių kronikos.

VAITKUTĖ, Neriga. Klampynių kronikos [apsakymai]. Iliustravo Monika Mitkutė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 232 p.

Nors ir skirtingi, turime tvirtai mus vienijantį bruožą – nuolat įsipainiojame į keisčiausias baugias istorijas, apie kurias paskui dar ilgai sklando įvairiausi gandai.

Tie mes – tai Agata ir Aringas – dvyniai, prisigalvojantys visokių nuotykių.  Dar jie turi mažesnę sesę prielipą Smiltę ir po vieną kauką. Prisigalvoti nuotykių nėra sunku, kai gyveni kažkur visiškame užkampyje esančiame Klampynių miestelyje. Net nelabai kas žino, kur jis yra. Visi miestelio gyventojai – didesni ar mažesni keistuoliai, tai niekam nekeista, kad kartu gyvena ir šmėklos, ir laumės, ir baubai, ir dar daug visokios velniavos. Gyvatės ir žalčiai turi savo karalių, už tvoros gali gyventi porcelianiniai kaimynai, miške galima sutikti laumės vaiką. Ir ten tikriausiai labai prastas internetas, nes vaikai nuolat būna lauke, laksto po miškus, reikalui esant, pykstasi, paskui taikosi, pakliūna į visokias ne visada linksmas situacijas iš kurių juos tenka vaduoti viską žinančiai ir išmanančiai močiutei.

Tikriausiai daugelis sutiks, kad Nieko rimto leidykla yra tarsi kokybės ženklas ir daugiau nieko nereikia net sakyti. Bet norisi. Knyga tikrai labai šilta, nuotykinga, spalvota ir graži. Vietomis liūdna, vietomis – šiurpi, o daugiausia – linksma ir valiūkiška, kai ir kiekvieno vaiko gyvenimas. Nežinau, ką jie patys pasakytų, bet tikriausiai daugelio tėvų svajonė auginti vaiką tokiam ar panašiam miestelyje kaip Klampynės. O lietuviški baubai, aitvarai, žalčiai ir kitokie stebuklai labai gražiai įpinti į šiuolaikišką kasdienybę. Didelis pliusas.

Knyga įtraukta į Metų knygos 2018 knygų vaikams penketuką, už ją galima balsuoti čia. Tą ir padariau.