Philip Roth. Kiekvienas žmogus.

ROTH, Philip. Kiekvienas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Vaga, 2019. 144 p.
PEN/Faulknerio premija.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga.

Chm.. kiek daug reikšmės turi metas, kuomet išsirenki skaityti vieną ar kitą knygą. Kol aplinkui banguoja panika, auga kruopų paklausa, o kiekvienas gandas priimamas kaip švenčiausia tiesa – skaitau mažą knygutę apie vieno žmogaus gyvenimą. Tos plonos knygelės niekada nenuvilia. Šį sykį – irgi.

Viskas prasideda nuo laidotuvių. Laidojamas vyras, tėvas, brolis, malonus kaimynas ir geras bendradarbis. Beriant ant karsto žemes pro akys praslysta visas jo gyvenimas nuo laimingos vaikystės iki pat vienišos senatvės. Lėtai, ramiai, filosofiškai. Ir skaudžiai. Skaitau ir tiek daug asociacijų. Su tokiu pat vienišu Kolumbijos universiteto lituanistikos profesoriumi (>). Su dviem vienišais kaimynais, kurie tenori ramiai pasikalbėti ir praleisti naktį šalia vienas kito (>). Su autoriumi, kuris paprasčiausiais žodžiais rašydamas apie savo gyvenimą sukūrė šešių dalių šedevrą (>). Skaitau ir negaliu nesižavėti. Kaip paprasta. Ir kaip gerai. Autoriaus pavardė girdėta, yra išleistos bent kelios jo knygos lietuviškai. Šaunu – bus dar ko paieškoti ir dar ką paskaityti.

Patiko. Labai tinkamas laikmetis skaityti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir beprasmybes. Kad nekiltų panika ir noras lėkti į parduotuvę grikių.

Tačiau tai, ką jis sužinojo, buvo niekis, palyginti su neišvengiamu puolimu, kuris vadinamas gyvenimo pabaiga. Jei būtų žinojęs apie kiekvieno ilgame profesiniame gyvenime pažinto vyro ir moters mirtinas kančias, kiekvieną skausmingą istoriją su apgailestavimais, netektimis ir stoicizmu, baime, panika, vienatve ir siaubu, jei būtų žinojęs apie visus ankščiau jiems esminius dalykus, su kuriais tenka skirtis, ir kaip tie žmonės sistemingai naikinami, būtų turėjęs likti prie telefono visą dieną, o paskui naktį ir apskambinti dar bent šimtą žmonių. Senatvė – ne kova, senatvė – skerdynės.

Veronica Roth. Insurgentė.

ROTH, Veronika. Insurgentė [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušra Kaziukonienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 432 p.

– Svarstau, ar kai viskas aprims, gyvenimas grįš į senas vėžes… (psl. 200)

Panašu, kad ne. Jei pirmoje dalyje dar to normalumo buvo, šioje veikėjams nebuvo net kada atsikvėpti. Viskas taip greitai keičiasi, kad neaišku, kuo galima pasitikėti, kas čia draugas, kas priešas, kur tiesa, o kur apgaulė…

Keista knyga. Distopijas aš mėgstu, knygas jaunimui – irgi. Bet ši serija kažkokia nei tai gera, nei tai bloga. Kai jau pasidaro taip nuobodu, kad galvoju, tikrai laikas mest knygą į šalį, šast, ir prasideda kas nors netikėto ir intriguojančio. Kai dar prieš keletą puslapių buvau apsisprendusi trečios dalies tikrai neskaityti, dar po keliolikos jau galvojau, iš kur reiks ją gauti…

Ir veikėja keista… Juokinga. Beatričė, Tričė yra beveik supermenas, tiksliau supermoteris. Ir fiziškai, ir, kas įdomiausia, psichologiškai. Nelabai suprantu, kodėl paauglių knygose supermenų herojų vaidmenys tenka merginoms? Kodėl vyrai ir vaikinai visada tarsi silpnesni, nepatikimesni, labiau pažeidžiami?

Ai tiek to, vis tiek jau užsisakiau trečiąją dalį.

Veronica Roth. Divergentė.

ROTH, Veronika. Divergentė [romanas]. Iš anglų k. vertė Aušra Kaziukonienė. Vilnius: Alma littera, 2012. 416 p.

– Jūs pasirinkote mus, –  sako jis. – Dabar mes rinksimės jus. (psl. 67).

Tikriausiai niekas labiau, nei paauglys, nesikankina dėl savo tapatybės. Ir nėra jokių testų, kurie pasakytų, kad esi toks arba anoks… Nors gal ir yra, bet testai niekada nekėlė man didelio pasitikėjimo. Nuo jų rezultatų nepriklauso niekas. Viską nusprendžia pats žmogus.

Šiame, kaip jie ten vadinasi.. distopiniame romane šešiolikos metų sulaukę piliečiai renkasi patys. Pasirinko ir Beatričė, pasirinko, ir atsidūrė visai kitame pasaulyje. Ramus gyvenimas baigėsi. Prasideda nuotykiai.

Tik va, tų nuotykių šiek tiek pasigedau. Kol kas niekas į jokias keliones nevyksta, žaidynėse nedalyvauja, atsakymų į paslaptis irgi nelabai ieško… Ar tikrai knygos tik trys? Tokiu tempu kuriant siužetą, kaži kiek papasakoti sunkoka. Reiktų bent kokių aštuonių… Tad ir nekeista, kad pradžioje buvo nuobodu. Įsitraukiau tik kiek vėliau, kai pripratau prie veikėjų ir jų nuotaikų. Ir kaip tapo įdomu, kaip viskas galėtų pasibaigti. Laimingoms vestuvėms?

Visokios tokios ir panašios ateities prognozės man patinka (va, kaip tik atsiminiau Metro… kaip norėtųsi dabar paskaityti tęsinį). Ši taip pat neprailgo. Nors pradžioje, sąmoningai ar ne, knygą lyginau su Bado žaidynėmis. Geriau? Blogiau? Nežinau… Gal tik kol kas, bet Divergentėje neužčiuopiau gilesnės minties. Gal ji išlys kitoje knygoje? Bus matyti.