Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

Jussi Adler-Olsen. Kaltė.

ADLER-OLSEN, Jussi. Kaltė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 574 p.
Knygų serijos „Department Q“ 4-oji knyga.

Tai nežadėjo nieko gero.

Štai ir ketvirtoji Q departamento dalis. Jaučiuosi šiek tiek sutrikusi: kažkur skaičiau, kad yra tik keturios dalys, o visokių paslapčių tik daugėja. Tikiuosi, kad neliksim nežinioje ir tęsinių lietuviškai dar sulauksime.

Kas dabar? Viskas tas pats: rūsys, senų bylų krūva, įdomesnės, sujungtos mėlynomis ar raudonomis virvelėmis, kabo ant lentos. Detektyvas Karlas Mjorkas ir du jo galvos skausmo šaltiniai: Asadas ir Rouzė. Ta pati įtampa ir noras skaityti. Šiek tiek šiurpu, kai jau ne tik paminimi (kaip ankstesnėje knygoje), bet tikrai į siužetą įtraukiami lietuviai. Ir tikrai ne „gerųjų“ pusėje.

Tema žiauri. Eugenika. Na, toks reikalas, kai vieni jaučiasi protingesni už kitus ir žino, kas tai yra tobula rasė. Pavyzdžiui, danų. O visus, neatitinkančius tobulumo standartų, tereikia eliminuoti. Jei visiškai išvalyti negalima, tai bent priverstinai sterilizuoti, ar kitaip užkirsti kelią netinkamų individų dauginimuisi. Galvojot, šitokios praktikos jau praeityje? Gerai būtų. Panašu, kad po senus ir keistus nutikimus mėgstanti kapstytis trijulė tikrai turės ką veikti.

Dar pabaiga. Patiko. Nors pabaigos nėra šio rašytojo stiprioji pusė, bet valio, šį kartą aš klydau.

Ką tik pagūglinau – dar yra bent trys Q departamento dalys. Laukiam!

Reklama
Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

Gabriel Garcia Márquez. Patriarcho ruduo.

GARCIA MÁRQUEZ, Gabriel. Patriarcho ruduo [romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Alma littera, 2017. 274 p.

…stojo vienas pats prieš įsisiautėjusią audrą ir padarė iškilmingą, oficialų pareiškimą….

Kaip galvojate, kiek žodžiu gali būti viename sakinyje. 10? 20? O jei 1000? Ne? Negali būti? Tai va – dar ir kaip gali! Prašau.

Kaip rašė viena tinklaraštininkė, tai šešių sakinių knyga. Gal kiek ir perdėta, bet pasakyta taikliai. Prasidėjęs viename puslapyje sakinys tęsiasi ir kitame, ir dar kitame, ir dar… Jame persipina skirtingų herojų mintys, ištisi gyvenimai. Trumpam atsitraukęs ar užsisvajojęs žiūrėk ir nebežinai, ką skaitai: ar čia apie Generolą, ar apie jo vaikystę, jaunystę, apie jo brangiąją motiną, ar apie meilę, apie išdavikus, patiektus tarp pačių įvairiausių prieskoninių žolelių, ar apie uraganą, specialiai metų metus dresuotus šunis, tuoj tuoj, gal jau kitame puslapyje tapsiančius tikromis žudymo mašinomis, ar apie galingą vandenyno bangą, nusinešusią ir jaunystę, ir šlovę, ir garbę. Visą gyvenimą.

Nors keletą šio autoriaus knygų skaičiau jau ankščiau, lengva nėra. Netgi šioks toks nedidukas iššūkis, sakyčiau. Ir ne ilgieji sakiniai gąsdina (priešingai, jie labai veiksmingi pavargusiems nuo tų įprastinių, kasdienių tekstų). Ne. Šiek tiek gąsdina pati knygos nuotaika. Istorija. Mintys. Kvapai.  Kaip kažkurioje knygoje tikrai girdėjau smuiko muziką, tai šioje – tikrai užuodžiau kvapus. Ir ne pačius maloniausius. Kokiame dar tekste yra tiek prakaito, mėšlo, pūvančio kūno ir išmatų dvoko? Tiek vienatvės? Ir tiek beprotybės?

Knyga drąsiam ir patyrusiam skaitytojui.

Mika Waltari. Sinuhė egiptietis.

Mika Waltari. Sinuhė egiptietis.

WALTARI, Mika. Sinuhė Egiptietis. Penkiolika knygų apie gydytojo Sinuhės gyvenimą (apie 1390-1335 m.pr.Kr.) [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 657 p.

Tai rašau aš, Sinuhė, Senmučio ir jo žmonos Kipos sūnus. Ne Kemi žemės dievų garbei, nes dievų man jau gana. Ne faraonų garbei, nes jų darbų man jau gana. Tik sau tai rašau. Ne dievams ir ne valdovams įtaikaudamas, ne iš baimės ir ne dėl viltingos ateities. Gyvenime patyriau ir praradau tiek, kad bergždžios baimės jau neturiu, ir nemirtingumo man jau gana, kaip ir gana dievų ir valdovų. Tik sau tai rašau ir manau, jog tuo skiriuosi nuo visų praeities ir ateities rašytojų.

Prikalbėta ir prirašyta apie tą knygą daug. Tų, kurie ir kalbėti, ir rašyti moka gražiau už mane. Kaip ir nebėra ką bepridurti. Paprastai būna sunku papasakoti apie labai patikusias knygas, mat tie didingi įspūdžiai ir emocijos priklauso tik man ir yra neapsakomi.

Nuostabi knyga. Tekstas taip apsuko galvą, kad, kaip kai kurie tinklaraštininkai juokauja, kurį laiką panašiai ir kalbėti norėjosi. Kalbėti nepradėjau, bet dar kartą paskaitinėti teksto ištraukas smagu. Labai. Gal todėl romaną, nepaisant jo apimties, kada nors skaitysiu ir vėl, ir tikiuosi, ne vieną kartą. Gerai, kad jis šalia, po ranka, tik mano ir niekieno kito.

Taigi, apie ką jis? Apie Sinuhe, kuris užaugo Tėbuose, mokėsi skaityti ir rašyti, buvo įšventintas, kad galėtų mokytis Gyvenimo rūmuose ir tapti, kaip ir jo tėvas, gydytoju. Apie šventikus, faraonus, Atoną, Amoną ir kitus monus. Apie ištikimus vergus, ištvirkusias moteris ir klastingus priešus. Apie pirmąją ir visas kitas meiles. Apie keliones, netikėtas pažintis, vargus ir karus. Apie sielą drąskantį skausmą ir klausimus, į kuriuos teisingų atsakymų nebūna. Apie vienatvę… Apie.. dar negana? Joje visko tiek daug, viskas taip turininga, apgalvota, gražu. Garbė autoriui, kuris gebėjo visa tai sukurti.

Abejojate, ar tai jūsų knyga? Viliuosi, kad taip! Paskaitykite ištraukų.

Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

Jussi Adler-Olsen. Atpirkimas.

ADLER-OLSEN, Jussi. Atpirkimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė ASTRA ALBA ir „Vertimų guru“ vertimų biuras. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2017. 606 p.
Knygų serijos „Department Q“ 3-ioji knyga.

Ir tada įsėlino baimė.

Pagaliau detektyvų skaitytojų maldos išgirstos – trečiąją Karlo Mjorko ir jo komandos nagrinėjamą bylą turime ir minkštais viršeliais. Detektyvas, vasara, atostogos, patogaus formato knyga – ko gi daugiau bereikia?

knyguziurkes.lt neseniai paminėjo tokį terminą pageturneris. Jis kaip tik puikiai apibūdina visas šio rašytojo knygas. Įdomūs personažai, geras siužetas, šiek tiek intrigos ir pabaiga. Galbūt ir banaloka, bet kam tai rūpi… Vistiek kažin kas išliks atmintyje po kokio mėnesio ar metų. Bet tas džiugaus skaitymo įspūdis – ilgam. Būtent dėl jo taip smagu skaityti detektyvus.

O apie knygą? Karlas Mjorkas toliau darbuojasi su savo nuostabiaisiais padėjėjais. Taip jau susiklostė, kad į rankas jiems pateko mįslingas laiškas butelyje, kuris išsivyniojo į dar mįslingesnius įvykius. Nes juk kai kurie žmonės įsivaizduoja esantys dievai. Ir prikrečia velnioniškų kvailysčių.

Kaip ir nebėra ką pridurti. Ketvirtoji „Department Q“ serijos knyga nekantriai laukia savo eilės.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

ZAMIATIN, Jevgenij. Mes [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. Kaunas: kitos knygos, 2009. 237 p.

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent  – „MES“. Ir tebūnie šie užrašai šitaip vadinami).  Bet juk tai bus mūsų gyvenimo, matematiniu požiūriu tobulo mūsų Vieningosios Valstybės gyvenimo išvestinė. Jei taip, argi tai – ne poema?

Perskaičiau Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Įspūdžiai dar labai karšti ir labai įdomūs… Kaip tokio žanro gerbėja, jaučiuosi labai patobulėjusi, mat knyga yra tokių kūrinių kaip George Orwell „1984″ arba Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ pradininkė ir  įkvėpėja (dar didesniam patobulėjimui perskaičiau ir radikaliai.lt knygos pristatymą).  Sukurta tobula visuomenė, kuri gyvena tobulai ir jau yra pasiekusi visų taip trokštamą laimę. Bet vis tiek, atsiranda tokių žmonių, kuriems reikia kažko daugiau, kažko kitokio, kurie suserga „sielos“ liga ir tada prasideda.

Įdomu tai, kad autorius – matematikas. Pagrindinis veikėjas – irgi matematikas, „Integralo“ statytojas, D-503 numeriu pažymėtas idealios visuomenės narys. Visuomenės, kurioje viskas apskaičiuota tiksliai, kaip matematikoje. Jokių staigmenų. Nors?

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Logiška matematika ir širdingos emocijos kartu sudėjus. Viskas taip matematiškai išjausta, iki begalybės (o ar ta begalybė tikrai egzistuoja?).

Knyga nėra nauja. Manasis leidimas – 2009 metų. Parašyta dar seniau – 1920 metais. Skaitėm jau ne vieną panašią knygą, matėm ne vieną filmą. Kuo nors mus nustebinti – užduotis sunki. Bet vis tiek manau, kad MES reikia perskaityti visiems utopijų, antiutopijų, distopijų ir visų kitų rūšių fantastikos mėgėjams.

Kelios citatos – čia.

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

KUDIRKA, Žygimantas. XXI a. Kudirka: [žanras… dar neatrastas!]. Vilnius: kitos knygos, 2016. 84 p.

Kas yra filosofija – mokslas ar poezija? SPĖK.

Vaizduotės pratimas Nr. Pirmas.
Paimkite baltą lapą ir juodą pieštuką. Pradėkite rašyti eilėraštį, kokį galėtų parašyti katė. Atsiverskite 20 psl. ir pasitikrinkite, ar daug žinote apie kates.

O ar žinote kas dar, be Belkos ir Strelkos, pabuvo kosmose? Ką nors girdėjote apie 99 būdus mirti prie kompiuterio? Ar įsivaizduojate, kad popierinės knygos irgi gali būti interaktyvios?  Taip/Ne. Pasirinkite tik vieną atsakymą.

žanras: rasytigaliirtu * metodas: koks tik nori, jei nežinai koks, pasirink bet kokį * nuorodos balsui galvoje: aaa… zzzz…. pššššš… tylu_tamsu_tuscia * vertinimas: #nezinaukaipvertinti.

Tai – pirmasis įspūdis.

Labai jau norėjau bent pavartyti šią knygą. Kodėl? Ogi dėl visiems žinomos pavardės (tai tikriausiai visų žymių žmonių palikuonių kryžius, kurį nori nenori, bet jiems tenka nešti). Dėkui leidyklai, kad šį norą labai greitai išpildė.

Ir vartau dabar tą nedidelę, puikiai interaktyviai apipavidalintą spaudinį ir galvoju, ką parašyti.  Tikriausiai žinote, kokie negailestingi kartais būna skaitytojai ką tik perskaitytos knygos autoriui, jo kūrybai, kaip autoritetingai dėsto pastabas dėl stiliaus ar korektūros klaidų ir, tarsi žymiausi poliglotai kritikuoja vertėjų darbą. Tai va, toks įspūdis, kad autorius dabar šaiposi iš manęs. Aha, nejuokinga? Aha, nepatiko? Aha, nežinai, ką rašyti? Vadinasi, nieko nesupranti apie modernią šių dienų lietuvių literatūrą.

Ji išmani – pliusas. Dar vienas pliusas – ji puikiai apipavidalinta ir išleista. Kitas pliusas – pati mintis labai įdomi, gerai apgalvota ir realizuota. Dar nemenkas pliusas – reikėjo padirbėti, kad surinktum tiek faktų, žinotum aktualijas ir pasirinktum reikiamus tekstus, kuriuos vėliau galima būtų darkyti (atsiprašau, moderniai interpretuoti).

Moderni, novatoriška ir šiuolaikiška iki begalybės. Plonytė, bet nepabaigiama, ją gali vartyti, skaitinėti ir galbūt  (?) net kikenti. Arba perskaityti nuo pradžios iki pabaigos ir kam nors padovanoti, nes ji niekaip nedera prie tavo namų bibliotekos.

Tai tokie reikaliukai. Nieko nėra neįmanomo.

Vaizduotės pratimas Nr. Paskutinis.
Ar tau ši knyga patiks? Taip/Ne. Pasirink tik vieną atsakymą.

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

Lars Kepler. Paganinio kontraktas

KEPLER, Lars. Paganinio kontraktas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2012. 587 p.

1782 metais Italijoje, Genujoje, gimė legendinis Nikolas Paganinis – savamokslis smuikininkas ir kompozitorius. Iki šių laikų vos keletas smuikininkų sugebėjo groti greitus ir sudėtingus jo kūrinius. Iki pat Paganinio mirties muzikantą persekiojo kalbos, esą, idant įgytų nepakartojamų muzikinių įgūdžių, pasirašęs sutartį su velniu.

Paganinio kontraktas – antroji, skaitančiųjų taip giriamos serijos apie Joną Liną, knyga. Hipnotizuotoją įvertinti buvo sunku, o čia viskas paprasta ir aišku. Daug kalbėti net nėra apie ką: patiks arba ne.  Veiksmo pakanka, veikėjai įdomūs, stilius toks, kad atsitraukti nuo knygos nesinori. Tema –  įdomi/aktuali/žiauri. Juk kasdien negalvojame, kad ir Švediją įsisukusi į tą ginklų prekybą (pirma okupantams, vėliau okupuotiesiems). Karui valio. O vieną kitą pacifistą galima ir pamedžioti.

Medžioklė gniaužė kvapą. Nereikalingų liudininkų pašalinimas – irgi. Bet tada išgirsti smuiko garsus (taip, tikrai taip). Nuostabią melodiją, kuomet smuikas patenka į tikro genijaus rankas. Ir kraujui tarsi lieka mažiau vietos (bent jau turėtų). Mažiau puslapių tai jau tikrai.

Ir pabaiga ne visai banali. Patiko.

Skaitantieji detektyvus sako, kad tai silpniausia Lars Kerpler knyga. Aš galvoju – o tai kas tada bus toliau?