Diane Chamberlain. Paskutinis pabėgimas

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis pabėgimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Alma littera, 2017. 360 p.

Naujas gyvenimas turi prasidėti nedelsiant, pamanė. Ji, Kim Straton, daugiau niekada nepavadins savo sūnaus Taileriu.

Aš – tobula mama. Mano sūnaus tėvas – niekšas. To niekšo nauja draugė negali turėti vaikų, todėl jie užsigeidė mano sūnaus. Neatiduosiu! Tai toks knygos siužetas. Iš tikrųjų, galbūt viskas ir šiek tiek geriau, bet tik šiek tiek. Belieka tik atsidusti, kai skaitai, kad „knyga tapo vienu ryškiausių kūrybos vainiko brangakmeniu“. Tai jau tikrai…

Skaičiau ne vieną šios autorės knyga. Na jos tokios visiškai neįpareigojančios, atpalaiduojančios, perskaitai ir pamiršti. Tokiam visiškam poilsiui. „Paskutinis pabėgimas“ vienas iš prasčiausių romanų. Negelbsti net bandymas griebtis kažkokio detektyvo elementų, nei kažkokie bandymai megzti intrigą, nei vaikystės paslaptys, nei nužudyti kačiukai. Niekas.

Nepatiko. Kažkaip labai jau apdulkėjęs tas brangakmenis. Nesuspindo.

 

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

TREMAYNE, S.K. Ledo dvynės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 328 p.

— Bet Kirstė  vis dar gyva. Ji čia, Lidijos viduje.
— Taip.
— Užspeista Lidijos ir kovojanti, kad būtų išgirsta.
— Taip.
— Velnias, – tarstelėjo Džošas. — Kokia painiava!

Iš kart vos perskaičius, viskas buvo aišku. Kas žuvo, kaip žuvo ir kas kaltas. Vėliau suabejojau: juk galėjo būti ir visai priešingai. Dabar, kai rašau, aišku tik viena – pabaigos taip ir nesupratau. Greitai perverčiu paskutinius skyrius ir visai susipainioju. Puiku. Neprošal kartais pakrutinti smegenis ir skaitant paprastą detektyvą.

Nors gal jis ir ne visai paprastas. Jokios mistikos kaip ir nėra. Tiesiog nelaimė po nelaimės. Vienas vaikas žuvo, kitas sakosi esąs ne tas, kuo jį laiko tėvai. Mat jie buvo dvyniai. Identiški. Tėvai suabejoja – man šiek tiek jų abejonės keistos (neskirti savo vaikų?). Dar įdomiau, kad šeima nusprendžia atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į kažkokią salą. Į namus, kurie tik dar labiau slegia, gniuždo ir neleidžia pasveikti.

Bet viskas nėra šiaip sau. SK Tremayne yra rašytojo, kurio tikrosios pavardės dabar neatsimenu, pseudonimas. Rašytojas su patirtimi, ne koks naujokas.  Audrius Ožalas romaną apibūdina kaip protingą psichologinį trilerį. O man tai buvo visai neblogas paskutinis metų detektyvas. Tik fotografijos, kurios kaip ir turėjo būti gražios, tokios nebuvo.

Tai kuri visgi liko gyva? Kirstė ar Lidija?

Gin Phillips. Baimės karalystė.

PHILLIPS, Gin. Baimės karalystė [psichologinis trileris]. Iš anglų k. vertė Aistė Kvėdaraitė – Nichols. Vilnius: baltos lankos, 2017. 235 p.

— Ša, – sušnabžda ji Linkolnui. – Tylėk. Sėdėk ramiai kaip statula. Jis ateina.

Trileris? Gerai! Psichologinis? Chm… intriguoja. Rašytoja iš JAV? Bus holivudo. Arba nebus. Bet greičiausiai bus. Aprašymas intriguoja? Netgi labai.

Nieko nelaukiu – imu ir skaitau.

Knyga visai nedidukė. Perskaitei – pamiršai? Ot ir ne! Jau daug metų nejaučiau tokios įtampos. Bent jau pirmame trečdalyje. Jeigu bus holivudo, tai tikriausiai viskas bus gerai. O jei ne? O gal tiesiog imti ir atsiversti pabaigą? Nė už ką!

Zoologijos sodas, mama, sūnus ir pora pamišėlių. Argi tai gali nustebinti detektyvų skaitytoją, kuris jau visko persisotinęs, viską žino, viską yra skaitęs, o žudiką atspėtų greičiau, nei pats knygos autorius? Nesugalvoju nieko. Nors ne. Nustebinti gali paprasčiausia tikrovė. Kada personažo pulsas pulsuoja kartu su skaitytojo. Kada sėdi tyliai tyliai ir bijai sujudėti. Tau gal ir pavyks. O kaip tavo keturmečiui nenuoramai? Kuris net kelių minučių ramiai nepasėdės? Tiesa, antroje knygos pusėje įtampa kažkaip atslūgsta, tas stiprus tikrovės pojūtis dingsta, bet vis tiek nuotaika išlieka – mamą ir jos sūnų sieja labai stiprūs saitai. Nors, juk nereikia net trilerio, kad tai suprastum, tiesa?

Kitoks detektyvas. Tikrai nėra nei top, super, geriausias, metų…, puikiausias dar dar koks nors. Bet kad šiek tiek kitoks – tai faktas. Jei reiktų vienu žodžiu apibūdinti, sakyčiau labai banaliai – geras. Siūlau patiems įsitikinti, ar tai tiesa.

 

Guillaume Musso. Dabarties akimirka.

MUSSO, Guillaume. Dabarties akimirka [romanas]. Iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2016. 288 p.

– Tai ir yra antroji sąlyga, Arturai, – pasakė atgavęs kvapą. – Nieku gyvu neturi atidaryti šių durų.

Musso yra tik geras šiuolaikinių pop knygų rašytojas. Ne tik mokantis sumaniai regzti siužetą, bet ir puikiai išmanantis skaitytojų norus. Norite gražių citatų? Prašom, knygose jų pilna (gal net kartais ir per daug). Norite intrigos? Prašom, nuo pat pirmo puslapio. Norite romantikos, detektyvo, trilerio, mistikos? Be problemų. Yra visko. Vienose knygose daugiau, kitose – mažiau.

Dabarties akimirka – šauni knyga puikiu pavadinimu. Dabar kai tik toms akimirkoms dažniausiai laiko ir nėra. Bet turėtų būti. Kitaip būsite kaip Arturas, kadaise nepaklausęs tėvo ir atvėręs paslaptingąsias duris.

Ranka nusišluostau ašaras. Jaučiu užgriuvusią atsakomybės naštą, bet tas jausmas sumišęs su laime.
Žinau, kad po kelių valandų manęs čia nebebus.
Ir pirmą kartą jaučiuosi tvirtesnis, labiau susitelkęs.
Žiūriu į miegantį žmogutį, semiuosi jėgų iš jo ir šypsausi.
„Na ir nuotykis, velniai rautų!“
Permąstau viską, ką išgyvenau, kol pasiekiau šią akimirką.
Turiu ir toliau ištverti visus smūgius. Dėl jo.
Ateis diena, kai nelemtas ciklas sustos.
Ši diena žymi vieną etapą. Laukia dar ilgas karas, bet aš jaučiu, kad ką tik laimėjau svarbų mūšį.
Niekas nebebus kaip ankščiau.
Dar pasimėgauju šia akimirka.
Prasideda naujas gyvenimas.

Patiko. Kaip ir visos kitos knygos. Kaip ir visada, kai yra nors lašelis intriguojančios mistikos, kurią vėliau galima logiškai paaiškinti. Viršelyje rašoma, kad atskleisti knygos pabaigą būtų tikras nusikaltimas, tai to ir nedarysiu. Gal tik parinksiu porą citatų, kurias autorius rūpestingai išrinkęs ir jų šaltinius atskirai pateikęs knygos pabaigoje. Kaip ir visada…

Ray Bradbury. 451° Farenheito.

BRADBURY, Ray. 451° Farenheito [romanas]. Iš anglų k. vertė Edita Mažonienė. Vilnius: Jotema, 2017. 184 p.

DEGINTI – MALONUMAS.

Bradbury tikrai yra šio tinklaraščio metų rašytojas. Puikūs apsakymai, dar geresnės kronikos iš Marso paskatino susirasti ir perskaityti visas lietuviškai leistas knygas. Žinoma, vienos patiko mažiau, kitos – daugiau, bet faktas toks – kiekviena verta dėmesio.

Apie 451° Farenheito tikriausiai yra girdėję dauguma. Tikriausiai dauguma žino ir tai, kad šioje temperatūroje užsiliepsnoja ir ima degti popierius. Knygos irgi. „Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“, rašė Gabrielis Garsija Markesas vienoje geriausių ir garsiausių savo knygų. Gal ji jau ir atėjo, tik mes dar nežinome?  Kaip nežino ir Gajus Montegas, kuris vieną dieną sutinka naująją kaimynę Klarisę Maklelan. Keletą kartų su ja pasikalbėjęs pajunta, kad jo aiškus ir paprastas gyvenimas ima keistis. Darbas nebeteikia džiaugsmo, abejonės didėja, klausimų daugėja. Ar viskas, ką jis žinojo, gali būti netiesa? Atsakymai netikėti ir skaudūs. Teks nugalėti baimę ir ko nors imtis.

Knygai ir jos temai labai tinka ir pabaigoje esantis Baigiamasis žodis bei Epilogas. Jie tokie asmeniški, skaudūs. Tiesiog paliečia kiekvieną, kuris vaikystėje ir jaunystėje ryte ryja knygas, kol vieną dieną juos… Ištinka Gyvenimas… Ir jei jie išgyvena, atsivertę knygą neberanda nieko, tik tuščius puslapius. Žlugusiems romantikams nebelieka nieko kito, kaip imti deginti knygas. Ir nereikia jokių distopijų ar įsivaizduojamų pasaulių. Autorius dalinasi savo patirtimi, kai jo kūrinius norėta sutrumpinti, koreguoti, pakeisti…

Yra ne vienas būdas, kaip sudeginti knygą. O pasaulis pilnas žmonių, lakstančių su liepsnojančiais degtukais. Bet kuri mažuma, ar tai būtų baptistai, unitaristai, ar airiai, italai, ar dzenbudistai, sionistai, septintosios dienos adventistai, moterų išsivadavimo dalyvės, respublikonai, matačinai ar keturgubininkai evangelistai – kiekvienas įsivaizduoja turįs valią, teisę ir pareigą užpilti žibalo ir padegti. Kiekvienas bukagalvis redaktorius, kuris manosi galįs leisti tik nuobodžią kaip blanmanžė, paprastą kaip košę, niekuo nepagyvintą literatūrą, ruošia savo giljotiną ir nenuleidžia akių nuo sprando bet kokio autoriaus, drįstančio kalbėti garsiau už šnabždesį arba rašyti stipriau nei vaikiškas eilėraštukas.

Baisoka. Ir apgailėtina, kuomet kitokiai, kad ir nebūtinai teisingai, nuomonei paprieštarauti yra tik vienas būdas – naikinti ir deginti knygas.

Žanro ir rašytojo gerbėjams.

Charles Martin. Kalnas tarp mūsų.

MARTIN, Charles. Kalnas tarp mūsų. [romanas]. Iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Vaga, 2017. 352 p.

Reikalai blogėjo.

Keista knyga. Keistas net jos kelias į skaitytinų knygų sąrašą. Pamačiau greitai pasirodysiančio filmo anonsą ir užsinorėjau perskaityti. Iš karto, čia ir dabar. Be galo retas atvejis. Gal net vienintelis.

Tai kas čia per stebuklas? Jokio. Tikrai jokio. Pati išgyvenimo istorija – taip, tai stebuklas. Bet man niekur ir nepavyko surasti, tikra ji (toji istorija), ar tiesiog romantiška fikcija.

Aerouostas. Pūga. Skrydžiai atšaukti. Du žmonės, susitikę visai atsitiktinai. Spontaniškas sprendimas aplenkti audrą mažu privačiu lėktuvėliu. Krytis. Jis, ji ir Napoleonas. Daug sniego, šimtai valandų ištvermės ir žmogiškųjų galių išbandymų. Romantiška pabaiga, kurios dabar net negalėčiau papasakoti. Kelios ašarėlės.

Jei ne katastrofos nuotaika, kai pats skaitytojas nori sužinoti, kas bus toliau, net nebūtų apie ką rašyti. O ką jie darys? O ar jie išsigelbės? Išgelbės šunį? O gal jį suvalgys? O kas ta Reičelė? Sužinojau. Viliuosi, kad filmas bus daug įdomesnis. Istorija juk gera, tiesa?

Turėjo būti kur kas geriau. Nebuvo. Truputį gaila.

Sarah Pinborough. Ydingas ratas.

PINBOROUGH, Sarah. Ydingas ratas [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Vidugirienė. Vilnius: baltos lankos, 2017. 360 p.

Jam atrodė, kad tai, kas įvyko, neišvengiamai atsispindės pasaulio spalvų paletėje, bet žemės ir dangaus atspalviai išliko tokie pat blankūs, o medžiai nė nevirptelėjo iš pykčio.

Labiausiai mane nuvylė citata ant viršelio. Autorius, kurio visos knygos perskaitytos, kuris ir iš paprasto siužeto geba padaryti kažką tokio, kuris yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų dar nuo paauglystės laikų… Ir jis bando mane įtikinti, kad ta knyga kažkokia ypatinga? Ir ką jis sau galvoja? Juk tą pačią istoriją būtų parašęs šimtą kartų įtempčiau, įtaigiau ir įdomiau.

Stebuklo nebuvo. Jei ne pabaiga, tai būtų pats paprasčiausias skaitaliukas su atodūsiais, prakaituotais delnais, akių pavartymais ir kitais moteriškų meilės romanų elementais. Tačiau reklama šaukte šaukia, kad pabaiga mane šokiruos. Greitai verčiam puslapius ir laukiam, kada jau čia tas netikėtumas bus. Tiesa, jis buvo ir visai neblogas. Pagalvojau, kaip čia viskas būtų. Baisoka? Gal kažkur ir girdėta, kažkokiame filme matyta, bet vis tiek – pabaiga tikrai turi tam tikro žavesio. Bet tai ir viskas.

Knyga apgavikė. Reklama – irgi.

Rėjus Bredberis. Pradžios pabaiga

BREDBERIS, Rėjus (BRADBURY, Ray). Pradžios pabaiga [apsakymai]. Iš anglų k. vertė Nijolė Chijenienė. Vilnius: Vaga, 1982. 240 p.
Serija „Zenitas“.

Sėdėjau, norėdamas kažką pasakyti, tik nežinojau ką.

Tikrai, ką? Toks jausmas apima perskaičius daugumą apsakymų. Jų daugiau nei dvidešimt ir visi jie nuostabūs. Rašyti dar tada, kai žodžiai Raketa, Marsas ir Kosmosas  tikriausiai kaitino ne vieno žmogaus protus ir širdis. Vaizduotę irgi.

Įsivaizduokite, kad galite nuvykti į Safarį. Tik ne kokių liūtų, o tikrų tikriausio tyrannosaurus rex medžioti. Arba iš tolimos tolimos ateities sugrįžtate į XX amžiaus pradžią, kur galite pasimėgauti tikra kava, tikrais cigarais, tikrais kvepalais ir tikrais tauriais gėrimais. O gal tiesiog įkvėpti švaraus oro. Jei kelionės laiku neatrodo patrauklios, gal norėtumėt į kosmosą? Tiesa, ne visos kelionės yra saugios ir baigiasi laimingai. Gali būti, kad tiesiog tapsite krentančia žvaigžde, kurią pamatęs koks nors berniukas sugalvos norą…

Fantastika – ne jums? Tai jos čia beveik ir nėra. Autorius pats sakė, kad nei mokslinės fantastikos, nei fentezi jis nerašo. Jis tiesiog pradeda kokią nors istoriją, ir, kai tikitės visai kito, lyg magas ima ir ištraukia iš skrybėlės kokią staigmeną. Kuri primena vaikystę, svajones, troškimus ir visus kitus per amžių amžius žmogaus širdį ir vaizduotę jaudinančius dalykus. Labai elegantiškai, labai gražiu stiliumi ir apgalvotai. Kad kiekvieno veikėjo jausmai ir emocijos tikrai tikrai vienaip ar kitaip pasiektų kiekvieną iš mūsų. Paskaitykite.

Tai nėra pirmoji skaityta  autoriaus knyga. Negalėčiau išskirti, ar ji man patiko labiau, ar ne. Savaip tobulos visos.  Ne veltui autorius yra gavęs įvairių prestižinių premijų. Ką ten tos premijos – Bradbury vardu pavadintas net asteroidas, o  Mėnulyje yra „Pienių krateris“ (taip pavadintas romano „Pienių vynas“ garbei).

Tiktai pažvelk – nežemiški stebuklai…

Michael Crichton. Juros periodo parkas

CRICHTON, Michael. Juros periodo parkas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė L. Paliūnienė ir V. Budrys. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2015. 507 p.

Pavojus gresia ne mūsų planetai, pavojus gresia mums. Mes neturime tiek jėgų, kad planetą sunaikintume arba ją išsaugotume. Mes turime sukaupti jėgas, kad išsigelbėtume patys.

Chrichton čia toks, kaip ir ankščiau skaitytose knygose: geriausių savo srities specialistų būrelis pakviečiamas vykdyti kažkokios užduoties, kuri iš pradžių atrodo visai intriguojanti ir įdomi, o vėliau virsta nekontroliuojamu chaosu. Jau pabuvom ir vandenyno gelmėse, ir slaptoje laboratorijoje tyrėme paslaptingas bakterijas. Dabar keliausime į egzotišką salą aplankyti dinozaurų. Tik šį kartą į pakviestųjų būrį netikėtai pakliūva ir porelė vaikų. Suaugusiųjų laimei.

Kam skaityti knygą, jei jau ir filmas matytas, ir knyga seniausiai perskaityta? Atsakymas paprastas: nes ji gerai ir įdomiai parašyta. Išlaikytas balansas tarp veikėjų, nuotykių ir filosofijos. Nieko nėra per daug. Vieni džiaugiasi, su kaupu patenkinę savo profesinį smalsumą, kiti gudrumu ar vikrumu kovoja su dinozauras, treti jau ramiai virškinasi šių gigantiškų (o kartais ir visai mažučių) gyvūnų skrandžiuose. Aišku, niekas nesitikėjo, kad pramogine ir pažintine turėjusi būti kelionė taps išgyvenimo žaidimu, bet kompiuterinės sistemos draugiškos jauniems protams ir pamažu viskas aprimsta. Kol merdintis matematikas dalinasi savo filosofine išmintimi, kariuomenė viską sutvarko jai įprastais metodais. Bum ir viskam pabaiga. Bum ir knyga baigėsi. Gaila.

Puikus, įtraukiantis, visiškai užsimiršti leidžiantis romanas. Gerai, gal tie velociraptoriai ir nelabai draugiški gyvūnai, bet kas elgtųsi kitaip, visai netikėtai gavęs dar vieną progą gyventi?

– Sakykim, kad taip nutiks, – pertraukė jį Malkolmas. – Sakykim, radiacijos lygis Žemėje siaubingai pakils, ir visa mūsų augmenija ir gyvūnija išmirs. O pati planeta šimtams tūkstančių metų pavirs įkaitusia keptuve. Gyvybė vis viena kur nors bus išsaugota: po žeme, o gal arktiniuose ledynuose… Ir praėjus tūkstantmečiams, kai mūsų planeta vėl taps svetinga, joje vėl pasklis gyvybė. Ir evoliucijos procesas prasidės iš naujo.

 

Lars Kepler. Persekiotojas.

KEPLER, Lars. Persekiotojas [romanas]. Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2016. 606 p.

Tarpduryje į prieškambarį stovėjo žmogus su virtuviniu peiliu rankoje.

Beskaitydama pradėjau nuobodžiauti, tad ėmiau ir perskaičiau knygos pabaigą, ko gyvenime nesu dariusi. Gailėjausi? Nelabai. Nes skaitymo džiaugsmas nuo to tikrai niekur nedingo. Mat penktąją knygą rašydami autoriai pasistengė ir surado dar vieną niuansą, kaip suintriguoti skaitytoją. Suintrigavo.

Man be galo keistas įprotis palikti neužrakintas virtuvės ar kitas duris į kokią nors lauko terasą. Arba rūsį. Čia panašiai, kad seniau kaime, kada atremta į duris lazda būdavo ženklas, kad šeimininkų nėra namie. Bet tokia drąsa šiuolaikiniame pasaulyje vis tiek stebina. O jau kada ateina suvokimas, kad būtų gerai, jog tos durys būtų užrakintos, dažniausiai jau būna per vėlu. Šioje knygoje per vėlu buvo net trims moteriškėms. Ir vienai – vos vos.

Knyga šiek tiek žiauroka, bet ne per daug (po Hipnotizuotojo kartais tamsoje būdavo baisu vaikščioti. O ar užrakintos durys – tikrindavau net po kelis kartus…).  Veiksmo scenos – kaip ir kitose knygose – pati neįdomiausia dalis. Bet iš esmės – tai gėris. Jau maniau, kad tai paskutinė Jono Linos serijos dalis (nes kam tada būtų išleidę tą „Žaidimų aikštelę“?). Pasirodo – ne. Labai norėčiau paskaityti tęsinį. Dabar.

Google sako, kad tęsinys bus. Mes laukiam.