Keliuonė. Įmink Šiaulius.

Rašė: KIMTA, Rimantas. Piešė: JANKŪNAS Povilas Vincentas. Keliuonė. Įmink Šiaulius. [komiksas]. Vilnius: Aukso žuvys, 2023, 172 p.

Miesto mįslės lengvai neatspėsi.
Turi ją patirti.

Pirmas sakinys: Ex nihilo nihil fit.

Nu dabar sakykit, kad dar nė nepradėjot skaityti, o jau čia kaip ir spoileris koks, lyg tos visos mįslės jau tokios lengvai įspėjamos būtų. Man tai ne, o vaikystėje tai iš vis kažkoks nesusipratimas buvo. Nesusipratimu tebūtų likusi ir ta knyga, jei ne smalsumas. Jei jau kas nors netyčia patenka į rankas, ir jei jau tas kas nors yra knyga, tai ji būtinai turi būti perskaityta. O čia dar tas komiksas. Būtent TAS KOMIKSAS.

Čia gal reiktų sugrįžti į pradžią ir dar paspoilinti, mat, kaip pasirodo, ex nihilo nihil fit, reiškia, kad niekas iš niekur neatsiranda. Tai ir tas komiksas ne šiaip iš dangaus nukrito, ar bent jau tam tikru eiliškumu jis į rankas papuolė. Pirmiausiai buvo visai linksmos Pietinia kronikos po kurių užsinorėjau dar kokios nors knygos. Netrukus ir gavau, tik, pasirodo, autorius moka rašyti ir rimčiau. Su ta Remyga tai vargo to nebūt buvę jokio ir tas mano vietinio lygio humanitarinis tikrai būt atlaikęs (o ir atlaikė) tik ta meška, jautis ir vaikiuks dažnoje diskusijoje sukelia gan smarkių pasibangavimų. Tikrai smarkių. Sėdi, galvoji ir abejoji: ar sugebėtum paprastais žodžiais paprastam žmogui paaiškint, ką reiškia, pavyzdžiui, svarbiausieji tavo gimtojo miesto simboliai? Taip? Ne? Prie ko čia jie? Va, va, štai jums ir pradžia diskusijai.

Tai va. Pačiu laiku ta keliuonė atgal į mokyklą. Gali pasirodyti, kad knyga vaikiška, herojai, turėsiantys įminti mįslę, juk gimnazistai, bet jei galvojat, kad prisėsit, per valandėlę perskaitysit komiksą ir jau galėsit vaikščioti po bulvarą ir vaidinti Šiaulių miesto istorijos mokslų daktarą, tai kažin. Yra ką paskaityt, yra kuo pasidomėt, bet bendras įspūdis tikrai smagus – nežinau, ar dar kada nors buvo išleista tokia knyga apie miesto istoriją. Na, jei galima ją taip pavadint.

Ir tokia PATRAUKLIA forma! Rizikuodama užsitraukti nemalonę (rašau iš patirties), dovanočiau net neskaitantiems jauniems šiauliečiams. Skaičiusių yra? Kokie įspūdžiai?

Rimantas Kmita. Remyga.

KMITA, Rimantas. Remyga [romanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2020. 367 p.

Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų…

Pirmasis sakinys: Kryžių kalnas tolumoje dar tebuvo tirštesnė tamsa, o upė alsavo rūką, kuris kėsinosi uždengti horizontą.

Pirmiausia, tai Pietinia kronikas reikia trumpam užmiršt. Nesitikėt, kad tai bus koks nors tęsinys ar bent ta pačia nuotaika sukaltas popromanas. Šoksim gerokai aukščiau. Ir, kaip jau ir aišku iš goodreads įvertinimų, tai tikrai ne visiems pavyks.

Bet nesigąsdinkim. Šiauliai, 1989-ieji. Pirmieji laisvės gūsiai, pirmieji didieji pokyčiai, pirmieji mitingai, pirmieji paminklų griovimai, pirmosios… teritorijų dalybos ir naujos valdžios įsitvirtinimas.

Šiokia tokia sumaištis. Ir kai ta išorinė sumaištis susipina su vidine, prasideda tikras chaosas. Užverda jis ir Remygos – milicininko-policininko – galvoje. O papildytas tapatybės paieškomis, neatsakytais klausimais, praeities atsiminimais, neaiškiomis užuominomis, santuokos ir visokiais kitokiais iššūkiais, įsisiūbuoja kaip reikals. Ir čia jau laikykitės…. Kad Remyga, o ir skaitytojai šitokioje realybėje neišprotėtų, į pagalbą atein magiška trijulė – Vaikiuks, Meška ir Jautis. Nes juk didžiausia tamsa yra nematoma, nesuprantama, neapčiuopiama. Tad be magiškų galių čia – niekaip.

Įspūdį palika. Tas visas praeities įvykių perkratyms… Džiaugsmas, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai… nes sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų reikėję išgyvent šį laikotarpį, jei metų būtų buvę šiek tiek daugiau. Pažįstamos (arba nelabai) vietos, simboliai ir net nuotraukos (kurios galėjo būti didesnės ir šviesesnės). Šiaulietiška šneka, dėl kurios, jei atvirai, nustojau sukt galvą tik po tokio Čia aš varatarius spektaklio.

Nors daug ko ir nebeatpažinau. Kaip tik šiandien skaičiau atsiminimus apie įvykius miesto parke. Vienas pasakoja vienaip, kitas – kitaip. Intriguoja viskas, net kokios nors žinomos vietos ar piešinio ant sienos paminėjimas. Pradedu klausinėti aplinkinių, kas kaip, ką ir kiek atsimena. Tik ar įdomu tiems, kurie tuo metu dar net gimę nebuvo, ar tiems, kurie Šiauliuose negyveno? Nežinau. Nespėliosiu. Man patiko tas kitoks sumanymas, laikmetis, taip pat ir tokia šiek tiek magiška atmosfera. Vertinu ir laukiu kitų knygų.

O abejojantiems, va tokia pastraipa, nurašyta nuo viršelio:

„Čia viskas yra tikra „vietovardžiai, architektūros ir meno objektai ir kai kurie žmonių nutikimai. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.“

Pagavot? Gero skaitymo!

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas.

KMITA, Rimantas. Pietinia kronikas [popromanas]. Iliustracijos Liudo Parulskio. Vilnius: Tyto alba, 2016. 367 p.

Vienuole buva mūsų vokiečių kalbos mokytoja, atvažiavusi iš Austrijas. I su vokiečių dabar tikrai rags. Jūs įsivaizduokit, jinai mums aiškin, mes nieka nesuprantam. Atskirus žuodžius tik. Bet kas iš to, jeigu jin mums nor’ pliuskvamperfektą išdėstyt’. Kas tas pliuskvamperfekts? Mes net nepagavom kampa iš pradžių. Jinai šnek šnek, šnek šnek, paskiau klaus’: a mes ferštėjen. Nain, – šaukiam beveik choru. Ta da paprasčiau banda šnekiet’, vis tiek nieka nesuprantam. Nu bet ko i noriet’ – jinai mums banda kažkokius pliuskvamperfektus vokiškai išaiškint’, katrų mes i lietuviškai nei bum bum.

„Graudu. Iš anksto sakau, kad ši idėja pasmerkta žlugti…“. Tokį komentarą perskaičiau literaturairmenas.lt svetainėje, dar tikriausiai tada, kai knyga ir tebuvo idėja. Ir ką? Cha, cha. Niekas ne tik kad nežlugo, o dar daugiau – man tai vienas reikšmingiausių įvykių lietuvių literatūroje. Po Sabaliauskaitės, žinoma.

Ieškau, kas tai yra popromanas. Kaip aiškina pats autorius, tai žinutė skaitytojui, kad knyga nebus labai sudėtinga. Dar įdomiau, pasirodo, tai iš vokiečių literatūros kilusi sąvoka –  bren­di­mo, sa­vęs ieš­ko­ji­mo is­to­ri­jos, vykusios tuo laikotarpiu, kaip buvo nugriauta Berlyno siena.

Bet apie knygą. Tai vieno paauglio pasakojimas. Apie laikus iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo. Apie tą didžiulę nuostabą, pamačius bet kokią naujovę: kitokius daiktus, kitokius drabužius, kitokią muziką. Apie keliones į vakarietišką Europą jau net nekalbu. Apie visokias kontrabandas ir makles. Apie Šiaulius. Apie regbį, kuris yra „chuliganų žaidims, katrą žaidž’ džentelmenai, o fūle yra džentelmenų žaidims, katrą žaidž’ chuliganai“ ir apie kurį, pasirod, ankščiau nieko net girdėjusi nebuvau. Ir, kaipgi be to, apie seksą, meilę, neviltį, viltį ir visus kitus ne tik paauglius kankinančius norus.

O svarbiausia, knyga parašyta kitaip. Kaip ir visai nesenai skaityta „Čia aš Varatarius“. Šiaulietiškai. Kas nors tikriausiai pataisytų: vakarų aukštaičių šiauliškių tarme. Tebūnie. Dar joje sočiai visokio rusiško žargono ir keiksmažodžių. Fe…..  Bet buvo, kaip buvo. Pionieriai buvo, spaliukai buvo, Lenino biustai buvo. Ir ta laisvė, su kuria iš pradžių nieks nežinojo, ką daryti – irgi buvo.

Ar patiko? Žinoma! Sunkūs tik pirmi trys puslapiai, vėliau jau sustoti buvo sunku. Įdomu skaityti apie jau primirštus laikus, apie žinomas vietas, apie tą nuostabą, kai viską gauni iš karto: ir ankščiau nematytus daiktus, ir negirdėtą muziką, ir knygas, daugybę knygų. Kai kuriose vietose kyla noras paprieštarauti: pala, tais metais dar nebuvo litų, arba tais metais dar nebuvo dešimtukų, arba… Ai, nesvarbu, juk istoriją mes visi prisimename skirtingai. O ta smulkmenų ir detalių gausa galutinai viską sumaišo ir palieka tik vieną atsiminimą – taip, tai tikrai buvo.

O pabaigai… Kaip tik atsivertusi laikraštį, skaitau: Šiaulių regbininkai – vėl čempionai. Valio! Bachūrs iš Pietinia tikrai džiaugtųsi.