Mika Waltari. Turmsas nemirtingasis.

Mika Waltari. Turmsas nemirtingasis.

WALTARI, Mika. Turmsas nemirtingasis. Dešimt knygų apie jo žemiškąjį gyvenimą maždaug 520-450 m. pr. Kr. [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2006. 456 p.

Jau neabejojau – žinojau kada nors sugrįšiąs. Kada nors, gūsingam vėjui papūtus, žengsiu iš kapo nauju kūnu po giedru dangum. Pavėsingų pušų sakų kvapas. Mėlynas deivės kalno kupolas. Jei tuomet neužmiršiu, iš kapo brangenybių pasiimsiu tik prasčiausią molio puodelį. Susibersiu akmenėlius į delną, sugniaušiu juos ir prisiminsiu praėjusį gyvenimą. 

Ar Mika Waltari parašė ką nors geriau už Sinuhę Egiptietį? Ne, tikrai ne. O ką nors panašaus? Taip. Ir ne vieną knygą.

Turmsą literatūros žinovai vadina mistiškiausiu rašytojų kūriniu. Tikriausiai dėl to, kad jame užsimenama apie etruskus – vieną paslaptingiausių senovės civilizacijų. Taip, perskaitėte teisingai – užsimenama. Tik. Tuo visa mistika ir baigiasi (na, neskaitant keliolikos puslapių pabaigoje). Bet geresnių mistinių knygų tikrai galima nesunkiai surasti. Istorinių – taip pat. O gražesnio stiliaus – vargu.

Tai ir mėgaujiesi tokia lėtai besirutuliojančia, spalvinga, gražiai sumegzta istorija.

Turmsas savo kilmės nežino, nežino, kas yra sapnas, o kas – praėjusio gyvenimo tiesa. Dievai norėjo, kad jis keliautų į vakarus. Kelionėse prasideda nuotykiai. Kaip gi kitaip, jei tavo geriausi bendražygiai jūrų plėšikas ir piratas Dionisijus iš Fokajos, garsiojo Heraklio palikuonis Dorėjas iš Spartos ir gydymo meną išmanantis Mikonas. Tanakilė ir Arsinoja. O kur dar visokie valdovai ir tironai. Sikanai. Visokios pergalės ir pralaimėjimai..

Geriau nei Sinuhė? Žr. pirmą sakinį :).

Reklama

Mika Waltari. Sinuhė egiptietis.

WALTARI, Mika. Sinuhė Egiptietis. Penkiolika knygų apie gydytojo Sinuhės gyvenimą (apie 1390-1335 m.pr.Kr.) [romanas]. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 657 p.

Tai rašau aš, Sinuhė, Senmučio ir jo žmonos Kipos sūnus. Ne Kemi žemės dievų garbei, nes dievų man jau gana. Ne faraonų garbei, nes jų darbų man jau gana. Tik sau tai rašau. Ne dievams ir ne valdovams įtaikaudamas, ne iš baimės ir ne dėl viltingos ateities. Gyvenime patyriau ir praradau tiek, kad bergždžios baimės jau neturiu, ir nemirtingumo man jau gana, kaip ir gana dievų ir valdovų. Tik sau tai rašau ir manau, jog tuo skiriuosi nuo visų praeities ir ateities rašytojų.

Prikalbėta ir prirašyta apie tą knygą daug. Tų, kurie ir kalbėti, ir rašyti moka gražiau už mane. Kaip ir nebėra ką bepridurti. Paprastai būna sunku papasakoti apie labai patikusias knygas, mat tie didingi įspūdžiai ir emocijos priklauso tik man ir yra neapsakomi.

Nuostabi knyga. Tekstas taip apsuko galvą, kad, kaip kai kurie tinklaraštininkai juokauja, kurį laiką panašiai ir kalbėti norėjosi. Kalbėti nepradėjau, bet dar kartą paskaitinėti teksto ištraukas smagu. Labai. Gal todėl romaną, nepaisant jo apimties, kada nors skaitysiu ir vėl, ir tikiuosi, ne vieną kartą. Gerai, kad jis šalia, po ranka, tik mano ir niekieno kito.

Taigi, apie ką jis? Apie Sinuhe, kuris užaugo Tėbuose, mokėsi skaityti ir rašyti, buvo įšventintas, kad galėtų mokytis Gyvenimo rūmuose ir tapti, kaip ir jo tėvas, gydytoju. Apie šventikus, faraonus, Atoną, Amoną ir kitus monus. Apie ištikimus vergus, ištvirkusias moteris ir klastingus priešus. Apie pirmąją ir visas kitas meiles. Apie keliones, netikėtas pažintis, vargus ir karus. Apie sielą drąskantį skausmą ir klausimus, į kuriuos teisingų atsakymų nebūna. Apie vienatvę… Apie.. dar negana? Joje visko tiek daug, viskas taip turininga, apgalvota, gražu. Garbė autoriui, kuris gebėjo visa tai sukurti.

Abejojate, ar tai jūsų knyga? Viliuosi, kad taip! Paskaitykite ištraukų.

Citatos [49]

Mika Waltari. Sinuhė Egiptietis.

Tai rašau aš, Sinuhė, Senmučio ir jo žmonos Kipos sūnus. Ne Kemi žemės dievų garbei, nes dievų man jau gana. Ne faraonų garbei, nes jų darbų man jau gana. Tik sau tai rašau. Ne dievams ir ne valdovams įtaikaudamas, ne iš baimės ir ne dėl viltingos ateities. Gyvenime patyriau ir praradau tiek, kad bergždžios baimės jau neturiu, ir nemirtingumo man jau gana, kaip ir gana dievų ir valdovų. Tik sau tai rašau ir manau, jog tuo skiriuosi nuo visų praeities ir ateities rašytojų. (psl. 7).

Nes piktybės apimtas žmogus baisesnis ir nuožmesnis už upės krokodilą. Jo širdis kietesnė už akmenį. Jo tuštybė už dulkes lengvesnė. Nugramzdink jį į upę, o jis išsidžiovins drabužius ir bus toks, koks buvęs. Nugramzdink jį į liūdesį, į neviltį nugramzdink ir, jeigu pakils, bus toks, koks buvęs. Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, daug permainų mačiau, bet viskas tebėra po senovei ir žmogus nepasikeitė. Kai kas sako, kad to, kas nutiko, ankščiau nėra buvę, bet tai bergždžios šnekos. (psl. 8).

Parsivedžiau jį namo ir kieme, po sikomoru, jis iš molio nulipdė panašų į mane pavidalą ir braižikliu parašė ant jo mano vardo raides. Mano motina Kipa atnešė mums pyragėlių, bet išvydusi statulėlę baisiai nusigando ir pasakė, kad čia kerai. O tėvas pasakė, kad, patekęs šventyklos mokyklon, Totmesas galėtų tapti rūmų menininku. Aš juokais nusilenkiau Totmesui ir, nuleidęs rankas prie kelių, pasveikinau jį kaip kilmingąjį. Totmesui akys suspindo, bet jis atsiduso ir pasakė, kad nieko iš to nebus, nes tėvas reikalaująs sugrįžti į karių namus ir stoti į karo vežimų dalinio karių mokyklą. Totmesas jau mokėjo rašyti tiek, kiek būsimam karo vadui reikėjo. Mano tėvas išėjo, o mudu su Totmesu dar ilgai girdėjom virtuvėje murmančią Kipą, bet šveitėme pyragėlius – riebius, gardžius – ir mums buvo gera.
Tada dar buvau laimingas. (psl. 24).

Vis dėlto noriu dar paminėti, kad tuo metu gydant neturtėlius man teko du kartus atverti kaukolę: vienas mano ligonis buvo tvirtas vyras, o kitas – neturtinga moteris, kuri tarėsi esanti didžioji valdovė Hačepsuta. Abudu pagijo ir visai pasitaisė, todėl labai džiaugiausi savo išmoningumu, bet manau, kad senutė, tikėdama esanti didžioji valdovė, buvo laimingesnė, negu pasveikusi. (psl.316).

Mat žmogui niekada nevalia būti labai laimingam, nes nėra nieko greičiau prabėgančio ir tirpesnio nei laimė. (psl. 432).

— Žmonės vienodi – visi į pasaulį ateina nuogi, o žmogaus širdis – vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus nevalia matuoti odos spalva, kalba, žmogaus nevalia matuoti drabužiais ir papuošalais, nevalia matuoti turtu ar skurdu, o vien širdimi matuoti valia. Todėl geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą – daugiau nežinau nieko ir tai visos mano žinios.
Šitaip vakaro žaroj kalbėjau prie jų molinių trobelių, žmonoms gatvėse uždegus laužus ir keptos žuvies tvaikui užliejus neturtėlių miesto dalį. Jie juokėsi ir sakė man:
— Tu paikas, Sinuhe, jei mokėdamas skaityti ir rašyti dirbi vergų darbą. Bet turbūt įsivėlei į nusikaltimus, jeigu slapstaisi pas mus, o tavo kalbos atsiduoda Atonu, kurio vardo jau nevalia minėti. Bet neįduosim tavęs sargybiniams, o laikysime tave čia, kad pasismagintum mus juokingomis kalbomis. Juk neprilyginsi mūsų nevaliems sirams ir bjauriems negrams: nors mes tik vergai ir nešikai, vis dėlto esame egiptiečiai ir kaip egiptiečiai didžiuojamės savo oda ir savo kalba, praeitim ir ateitim.
Aš atsakiau jiems:
— Tai negera kalba, nes kol žmogus didžiuosis savimi ir laikys save geresniu už kitus, tol jam įpėdžiui seks grandinės ir lazdos smūgiai, ietys ir varnai. Žmogų reikia vertinti tik pagal širdį, o visų žmonių širdys lygiavertės – vieno širdis ne geresnė už kito, nes visų ašaros – tas pats vanduo ir vienodo sūrumo – juodojo ir rudojo, siro ir negro, skurdžiaus ir kilmingojo.
Tačiau jie, mušdami per kelius, garsiai juokėsi iš manęs ir sakė:
— Tu išties paikas ir tikriausiai visai nematei gyvenimo, o užaugai maiše. Nes žmogus neišgyvens nesijausdamas geresnis už kitus, ir nėra tokio nelaimėlio, kuris nesijaustų kuo nors už kitus geresnis. Vienas didžiuojasi rankų miklumu, kitas – pečių tvirtumu, vagis didžiuojasi klasta, teisėjas – išmintimi, godišius – godumu, švaistūnas – švaistymu, žmona – padorumu, o kekšė – dosniu būdu. Niekas nesuteikia žmogui didesnio malonumo nei suvokimas, kad jis kuo nors gabesnis už kitus. Ir mes patiriame didelį malonumą, pastebėję esą už tave išmintingesni ir gudresni, nors mes tik skurdžiai, vertai, o tu moki skaityti ir rašyti.
Aš atsakiau:
— Vis tiek geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertesnė už skriaudą.
Tačiau jie užsigavo ir tarė:
— Kas yra gėris ir kas yra piktybė? Jeigu užmušame piktą šeimininką, kuris mus muša lazda, gvelbia mūsų valgį, marina badu mūsų žmonas ir vaikus – vadinasi, mūsų darbas geras, bet sargybiniai nuves mus pas teisėjus, nupjaus mums ausis bei nosis ir pakabins mus ant mūro galva žemyn. Šitokia yra tiesa, tačiau tiesą lemia svarsčiai, kuriais ji sveriama, ir pernelyg dažnai teisingumas mums tampa skriauda, nes savo svarsčių ant teisingumo svarstyklių padėti negalime, o faraono teisėjų svarsčiai kitokie nei mūsų.
Jie davė man žmonų iškeptos žuvies ir aš, gerdamas jų skystą alų, pasakiau:
— Žmogžudystė – niekingiausias nusikaltimas, tad vienodai niekinga žudyti ir dėl gėrio, ir dėl blogio – nereikia žudyti žmogaus, o reikia gydyti nuo piktybės.
Tada jie užsiėmė delnais burnas, apsižvalgė, šūktelėjo ir atsakė:
— Tikrai nenorime nieko žudyti, nes rimbas ir lazdos padarė mus klusnius: iškęsime visus spyrius, įžeidimus, pažeminimus ir daugiau nežudysime. Bet jei nori išgydyti žmones nuo piktybės, skriaudą pakeisti teisingumu, tai eik pas kilminguosius, turtinguosius, faraono teisėjus ir jiems apie tai kalbėk, nes manome, kad jie turi daugiau piktybės ir netiesos, negu mes.
Šitaip jie pasakė, juokėsi tarp savęs ir kumšnojosi alkūnėmis žvilgčiodami vienas į kitą. Bet atitariau jiems:
— Verčiau kalbėsiu jums, nes jūs esate liaudis, jūsų tiek kiek smilčių ir žvaigždžių ir iš jūsų kyla visa piktybė ir neteisybė, lygiai kaip ir visas gėris kyla iš jūsų. Nesate be kaltės, nes kai jums sakoma: „Eikite“ – einate ir darote visa, kas liepta. Ir faraono karių šaukliai dažnai ateina pas jus, duoda jums vario, audinio atraižų, įbruka į rankas ietis ir veda į karą. Jeigu neitumėt paskui juos – surištų jus virvėmis bei grandinėmis ir sukaustytus nusivestų į karą. Kare jūs smaigstot ir žudote žmones, panašius į save. Perveriat ietimi savo broliams pilvus ir labai didžiuojatės tokiais darbais. Vis dėlto visos žudynės niekingos ir kraujas, kurį praliesite, kris ant jūsų galvų. Todėl nesate visai be kaltės.
Keletas jų permąstė mano žodžius ir atsiduso:
— Iš tiesų nesame be kaltės, bet gimėme piktame pasaulyje ir, išėję iš motinos įsčių, verksmu pradėjom gyvenimą. Todėl verksmas lydi mus visuose gyvenimo keliuose, vergija – amžina mūsų dalia, šventikai mus savo kerais prikaustė net po mirties dirbt ponų labui, duodami mūsų vardus medinėms statuloms, kurios lydi ponus į kapą. Vis dėlto nueik ir pas turtinguosius bei kilminguosius apie tai pakalbėti, nes mes manome, kad piktybė ir gėris kyla iš jų, mat valdžia jų, bet nekaltink mūsų, jei už kalbas jie nupjaus tau ausis ir išsiųs į kasyklas arba pakabins tave ant mūro galva žemyn, nes tavo kalbos pavojingos. Jeigu kas kitas mums šitaip kalbėtų – nedrįstume jo klausytis, bet tavęs klausomės, nes tu tikrai paikas ir nepavojingas. O pavojingiausiai kalbi apie karą, nes vyrui žudyti kare – garbė, ir Horemhebas, didysis mūsų karo vadas, išgirdęs tave šitaip liaudžiai kalbant, nedvejodamas tave nužudytų, nors šiaip jis nepajėgus vyras – net savo žmonos negali patenkinti. (psl. 635 – 637).

Tačiau sušiurkštėjau ir atsakiau savo širdžiai: „Žuvys – mano broliai, nes jos nemoka tuščiai kalbėti. Dykumos vilkai – mano broliai, plėšrūs liūtai – mano broliai, o ne žmogus, nes žmogus žino, ką daro.“ (psl. 634).

— Mano pone Sinuhe, kai žmogus ganėtinai turtingas, jis jau nebenuskurs, o tik toliau, net pats to nenorėdamas, turtės – tokia nuostabi pasaulio tvarka. Bet mano turtai kilo iš tavęs, Sinuhe, todėl visada laikysiu tave savo ponu ir gyvenime tau nieko netrūks, nors tau pačiam geriau, kad nesi turtingas, juk nemokėtum tinkamai naudotis turtais, o savo turtu sėtum vien nerimastį ir daug žalos pridarytum. Gerai, kad prapuldei savo turtus blogais neteisėtojo faraono laikas, nes aš žiūrėsiu tavo naudos ir pasirūpinsiu, kad tau netrūktų nieko, ko su protu paprašysi. (psl. 647).