Mark Sullivan. Paskutinis žaliuojantis slėnis.

SULLIVAN, Mark. Paskutinis žaliuojantis slėnis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas. Vilnius: Balto, 2022. 544 p.

– Mūsų šeima yra namai. Kad ir kur būtume, mes namuose. Čia mūsų namai. Nesvarbu, kur esame – ūkyje ar nuostabiame žaliame slėnyje, kad tik kartu.

Pirmas sakinys: Žvarbus vėjas stūgavo apyaušrio šviesoje.

Na štai, galvojo Po raudonu dangumi knygos autorius, ką čia dar gero parašius, galvojo ir sužinojo, kad visai šalia jo gyvena vienos neįtikėtinos istorijos liudytojai. Beliko tik viską gražiai užrašyti.

Gerai, taip paprasta nebuvo. Tai bėgimo istorija. Ar jau jaučiat, koks čia bus gėris?

Tos „kelio“ knygos visada yra nuostabios, nes niekada niekas nestovi vietoje. O čia tas kelias labai ypatingas ir pasirinkimų, skaudžių ir tragiškų, tikrai daug. O ir šį bei tą sužinosiu. Pvz. ar žinojote, kad Ukrainoje gyveno daug etninių vokiečių ir, II pasaulinio karo pabaigoje, vokiečiams traukiantis, jiems geruoju, o kartais nelabai, buvo siūloma kartu trauktis į vakarus su SS apsauga. Taip tarsi nuo meškos (Stalino) prie vilko (Hitlerio). Tikriausiai apie Stalino rėžimo sukeltą badmetį Ukrainoje dauguma yra girdėję, bet apie tas pabėgėlių, saugomų SS dalinių, vilkstines gal ir nelabai.

Taigi, viena jauna šeima iš Ukrainos nusprendžia trauktis, nes jau patyrė pakankamai Stalino rėžimo sunkumų. Tik ar ten, kur traukiasi, bus geriau? Net tuomet jie suprato – ne. Turi būti dar kitas kelias. Taigi, du darbiniai arkliai, sumaniai sumeistrautas dengtas furgonas, rūpestingai atrinkti būtiniausi daiktai, du maži sūnus. Ir viltis, kad viskas bus gerai.

Puikus laikas su knyga. Baisi ir labai labai įtaigi varginanti vilkstinės kelionė, sunkumai, pavojai, baimės, išdavystės, kalinimai. Ir mirtis, mirtis, mirtis. Bet kol esi jaunas, ne taip paprasta tai mirčiai ir nugalėti, ar ne?

Labai patiko, daug labiau, nei Po raudonu dangumi. Tikriausiai dėl to, kaip minėjau, kad tai kelio, ilgo kelio knyga. Gal dar ir dėl to, kad Lenkija, Ukraina arčiau nei Italija. Gal tiesiog buvo tinkamas laikas knygai. Buvo kelios siužeto linijos, kurios šiek tiek trikdė ir man nepatiko, gal buvo sunku įsijausti į žmonių patirtis ir jų sukeltus išgyvenimus. Pabaiga virsta į dokumentinį pasakojimą, bet tai jau nebesvarbu. Nes bendras įspūdis labai geras. Labai patiko.

Tiesa, pagal galimybės neskaitykite knygos įžangos ir baigiamųjų skyrių. Nepraraskit to skaitymo džiaugsmo, kai atsiverti knygą ir nežinai, kur istorija nuves.

Mark Sullivan. Po raudonu dangum.

SULLIVAN, Mark. Po raudonu dangum [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Jėčienė. Vilnius: Balto, 2019. 336 p.

Jaunuolis prisiminė didžiumą baisių įvykių, regėtų nuo tos dienos, kai Šiaurės Italijoje prasidėjo karas. Mažasis Nikas su granata rankoje. Tulijus, koneveikiantis šaulių būrį. Vergai tunelyje. Mažyčiai pirštukai, išlindę iš raudono vagono dvidešimt pirmajame perone. O dabar – nuo kūnų atskirtos galvos ant apšerkšnijusių tvoros stulpų.
Kodėl aš? Kodėl turiu visa tai regėti?

Dar viena knyga apie karą. Milanas, Italija, 1943-ieji – 1944-ieji metai. Septyniolikmetis Pinas Lela galvoja tik apie merginas ir kaip joms patikti. Atrodo, jam jokie karai ir negandos nerūpi. O ir karas tikriausiai greitai baigsis. Bet visgi suspės įtrauki ir jį į savo sūkurį, tik ne visai taip, kaip vaikinas tikėjosi.

Labai populiari knyga. Labai giriama skaitytojų. O kas tada nutinka? Taip, šiek tiek nuvilia. Skaičiau ganėtinai ilgai, ir, jau atrodė, kad kovo mėnuo kaip prasidėjo Milane, taip jame, po raudonu dangumi, ir baigsis. Ne, viskas gerai, siužetas ganėtinai įdomus (bent turėtų būti tiems, kam karo tematika patinka). Bet tas atpasakojamasis stilius! Nuėjo, pamatė, padarė, pagalvojo, pasakė… Labai labai jis daug ką gadina.

Tiesa, sugadino ne tiek, kaip Aušvico tatuiruotojo istoriją. Autorius – patyręs rašytojas, ir atpasakojimas, nors ir neįmantrus, bet skaitomas. Dar daugiau. Kuo toliau, tuo labiau tie visi įvykiai veikia (o knygų apie karą skaityta nemažai), ir veikia taip, kad dar ilgai tie veikėjai ir įvykiai neišeina iš galvos. Įtaigu. Labai. Beje, lietuviškai yra išleistos kelios kitos autoriaus knygos. Čia ir tinklaraščio nauda – apie vieną senai skaitytą jau buvau ir pamiršusi. Apsivalymo ritualas – pasakojimas apie šiandieną, bet tikrai daugiau nieko konkretaus neatsimenu, gal tik tiek, kad taip pat buvo labai giriama skaitytojų.

Tai kada bus filmas? Jis, panašu, galėtų būti įdomesnis, nei knyga. O tai retas atvejis.

Mark T. Sullivan. Apsivalymo ritualas.

Jau seniai norėjau paskaityti gerą trilerį. Su pašaudymais, nežinomais žudikais, įtemptu siužetu. Todėl iš šios knygos tikėjausi be galo daug. Tuo labiau, kad beveik visiems ji nepaprastai patiko. Medžiotojai, susirenka, atrodo, į nerūpestingą medžioklę kažkur Kanados giriose, medžioti baltauodegių elnių. Civilizacija pasiliko kažkur toli, aplink giria ir rekordinio dydžio elniai. Malonumas garantuotas. Tačiau greitai ne elniai, o jie patys tampa paslaptingo medžiotojo taikiniais. Beprotiška medžioklė prasideda, ir kaip parašyta knygos viršelyje: „kraują stingdanti įtampa ir labai gerai parašyta knyga neleis jums užsnūsti!“

Deja, galima ne tik užsnūsti, bet ir užmigti įvykiams dar net gerai neįsibėgėjus. Dialogai, bent jau pradžioje, lėkšti kaip meksikiečių seriale. Siužetas vos vos rutuliojasi, kol veikėjai išsipakuoja daiktus,  susikabina drabužius į spintas ir sočiai pavakarieniauja… Pagaliau, kažkur ties knygos viduriu, pradeda rastis intriga. Skaityti jau įdomiau, bet tik iki tol, kol autorius atskleidžia žudiko tapatybę… Toliau viskas, kaip amerikietiškame filme – autorius juk amerikietis…

Gal ką nors praleidau, bet taip ir nesupratau, kur buvo kraują stingdanti įtampą. Nors, kitą vertus, gal ir ne ta įtampa svarbiausia. Sužinojau šį tą apie medžioklę. Kad elnius galima ne tik sekti pėdsakais. Galima lakstyti miškais ir juos vaikytis. Galima skaityti jų mintis.

Visi gamtos kūriniai yra žudikai. Kad gyventume, turime žudyti. Toks miško dėsnis. Tik mes, žmonės, kitaip nei žvėrys, tai suvokiame, ir kiekvieną mirtį mums lemtą išgyventi tarsi mūsų pačių mažutę žūtį.

Knygoje daug mikmamų, huikolų, marajakamių ir dar visokių indėnų psichologijų ir apeigų. Jie juk geriausiai jautė gamtą ir pasaulį. Bet ta siužeto linija manęs neįtikino.

Knyga galbūt ir sustingdys kraują tiems, kurie iš jos daug nesitikės.

---

Įvertinimas: *
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).