Daina Avotiņa. Anyta.

Daina Avotiņa. Anyta.

AVOTIŅA, Daina. Anyta [kasdieniškas romanas]. Iš latvių kalbos vertė Bronė Balčienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 352 p.

– Ateina sunkūs laikai, ir sunkiai jums čia eisis, – galų gale ištarė.

Kokie gyvenimiški romanai buvo geriausi prieš, tarkim, tris dešimtmečius? Mano mama nedvejodama atsakytų – latvių. Artimiausių kaimynų panašūs buvo ir džiaugsmai, ir vargai. Artimos buvo ir knygos.

Labai priminė Čepulio „Likimo upę“  – paprastas, jokių pretenzijų „į kažką“ neturintis tekstas. Trumpi, paprasti sakiniai tarsi dokumentuoja vienos šeimos gyvenimą. Latvija, kaip ir Lietuva išgyveno tas pačias karo, pokario negandas. Pasiturinti šeima dirba, puoselėdama savo ūkį, kai prasideda karas. Paskui – pokaris. Paskui – okupacija. Paskui – na, istoriją žinome visi. Šeimą ima persekioti negandos, jų vienintelę dukrą – taip pat. Didžioji meilė, nelaiminga santuoka, sunki kasdienybė….

Bet romanas tikrai ne niūrus. Sunkumai neužtemdo mažų džiaugsmų, viltis, kad viskas bus gerai, niekada neapleidžia. Ant viršelio užrašyta – kasdieniškas romanas. Kad ir ką tai reikštų – skaityti apie tą kasdienybę nenuobodu, puslapiai verčiasi labai greitai. Vienas, du, ir vienos šeimos istorija baigėsi. Žvalgysimės naujų.

Gail Honeyman. Eleonorai Ofilant viskas gerai.

HONEYMAN, Gail. Eleonorai Olifant viskas gerai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Kelerienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 436 p.

Jeigu kas nors paklausia, kaip jautiesi, įprasta atsakyti GERAI. Juk negali pasakyti, kad verkei prieš užmigdama praeitą naktį, nes dvi dienas iš eilės neturėjai su kuo pasikalbėti. Tu sakai, kad jautiesi GERAI.

Tikėjausi, o gal net galima sakyti, bijojau kažko kito. Kad bus daug ašarų, liūdesio, sielvarto ir savigraužos. Na, tokios tipiškos depresinės nuotaikos, vyravusios, kad ir lietuvių literatūroje prieš gerą dešimtmetį. Bet kodėl knyga būtų buvusi tokia populiari? Kažkas čia ne taip.

Tas išankstinis nusistatymas triukšmingai griuvo pirmuose puslapiuose. O dar už kelių, kai autorė privertė balsu nusijuokti, dingo ir pranyko negrįžtamai. Eleonora gyvena sau tokį ramų, rutinininį gyvenimą ir didelių bėdų neturi. Jai viskas gerai. Darbas – namai – darbas – namai, o savaitgalį butelis (ai, du buteliai) degtinės, keturios sienos ir vienos gėlės kompanija. Gal ir skamba nekaip, bet Eleonorai gerai. Leidėjams irgi: dėl debiutinio škotų autorės romano (ir dar net nepradėto rašyti antrojo romano) kovojo net aštuonios leidyklos. Skaitytojams irgi – knyga yra 2018 metų sensacija, sukrėtusi visą literatūros pasaulį. Holivudui irgi: romanas bus ekranizuotas. Bent jau taip sako gūglas.

Taigi, Eleonora taip ir gyvena, pasaulį vertindama kritiškai, kandžiai, naiviai, o drauge juokingai ir logiškai. Skaityti beveik linksma, lapai greitai verčiasi, ir netrukus į sceną įžengia dar vienas keistuolis – Raimondas. Tada tas „gerai“ imasi materializuotis, kartu su visokiomis vaikystės traumomis, sunkiais išgyvenimais ir visokiais „net priešui nelinkėčiau“ potyriais. Įvykių apstu, o tuo metu, kai šiek tiek atsibosta, pradeda atrodyti, tarsi žiūrėčiau socialinę reklamą, autorė išmeta kozirį. Tada supranti, kodėl visgi dėl šios knygos verta eiti iš proto. Arba nesupranti. Nes romano sėkmė glumina net pačią autorę.

Šiomis dienomis vienatvė yra nauja vėžio forma – gėdingas, gluminantis dalykas, kurį užsitrauki ant savęs slapta ir nežymiai. Naujasis vėžys yra baugus ir nepagydomas, toks siaubingas, kad bijai apie jį net užsiminti kitiems. Žmonės nenori girdėti to žodžio, ištarto garsiai, – iš baimės, kad jis ir jiems ims kelti skausmą, arba nuogąstaudami, kad likimas sumanys pasiūlyti ir jiems tą siaubą išbandyti.

Saulius Spurga. Iliuzijos irgi gėlės.

SPURGA, Saulius. Iliuzijos irgi gėlės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 400 p.

– Brangusis broli, gyvendami varganoje žemėje, šioje ašarų pakalnėje, visada prisiminkime, kad didžiausią paguodą ir subtiliausius malonumus mums gali suteikt ne kas kitas, o tik mūsų vaizduotė, kuri nepažįsta jokių ribų… Iliuzijos – tai irgi gėlės.

Skaitydama vis galvojau, ir kodėl gi aš tą knygą skaitau – ji gi man visai nepatinka. Ne-pa-tin-ka! Matyt, iš užsispyrimo, nes kažkada, vos pamačiusi ją feisbuke, knygų naujienų sraute, nieko nelaukdama žygiavau į knygyną, neradau, prašiau ją surasti, kai tuo tarpu sutrikusios darbuotojos tos knygos dar net mačiusios nebuvo. Teko ieškoti internete, rodyti jos viršelį, o paskui su giliu liūdesiu klausytis, kad na, gal turėsime po mėnesio. Geriausiu atveju.

Štai tokios buvo knygos įsigijimo kančios. Knygos skaitymo kančios buvo dar didesnės.

Visai ne tai, ko tikėjausi. Tikėjausi gi įspūdingo pasakojimo apie didžią Lietuvos praeitį, meilę ir nuotykius istorinių įvykių kontekste, atradimų, žinių praplėtimo ir dar daug visko tinkančio visiškai eiliniam, o ne elitiniam skaitytojo skoniui. Vienu žodžiu, tikėjausi labai kokybiško popso, kuris užpildytų populiariosios literatūros apie Lietuvos istoriją stygių. Bet iliuzijos irgi gėlės, ar ne?

Visgi kai pagaliau po ilgų ir  kankinančių padūsavimų knygą pabaigiau, turiu pripažinti, kad darbas padarytas tikrai didelis (ne mano. Rašytojo). Apie karalių Stanislovą Augustą pasakoja penki artimi jo aplinkos žmonės – asmeninis virėjas Kacperas, kunigaikštis Karolis Gimbutas ir jo žmona (ar meilužė?) Izabelė, Jos Imperatoriškos Didenybės ekstraordinarinis ir įgaliotasis didysis pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje Jakobas Jefimovičius Zyversas ir karaliaus dailininkas italas Marčelas. Bet tai nėra įvykių iš penkių skirtingų pusių atvaizdavimas. Visi šie personažai pasakojimą tarsi pratęsia, jame vis labiau ir labiau ryškėja karalius Stanislovo Augusto paveikslas, jo charakteris, nerimas ir vidinės kančios, kai, galų gale, imperatorienės Jakaterinos verčiamas, atsisakęs sosto ir taip pasmerkęs Lietuvą ilgiems okupacijos metams Rusijos Imperijoje.

Tiesa, skaitydama knygą kaip tik atradau V. Purono pasakojimą, kad būtent šis karalius pripažino Šiaulius laisvu miestu, tuomet miestas gavo herbą, kuriame buvo pavaizduotas Poniatovskių giminės veršelis ir užrašas „Memoria Stanislai Augusti 1791“.

– Ne, ne!.. Kaip tik man būti karaliumi sunkus darbas, nes turiu didžią ydą – niekada nesu iki galo įsitikinęs savo teisumu, o visada matau daugelį problemos pusių. Man duota matyti visą gyvenimo vaizdą, žmonių kelius ir jų motyvus. Suprantu, kad visi motyvai vienaip ar kitaip yra pagrįsti, todėl visuomet regiu logiškus ir teisėtus argumentus, vedančius link priešingų sprendimų. Dauguma žmonių siekdami tikslų yra šventai įsitikinę savo teisumu, ir toks jų, galima vadinti fanatizmas mane paprastai stebina, bet, prisipažinsiu, pastaruoju metu to dažniausiai pavydžiu. Pačiam man duota dovana – o gal prakeiksmas – matyti pasaulį objektyviai. Suvokiu kiekvieno savo noro, tikslo, o kartu ir kiekvieno galimo sprendimo reliatyvumą. Tai sukelia didžiules abejones, blaškymąsi, skrandžio silpnumą ir nervinį pakrikimą. 

Stipru. Labai. Daug filosofijos, psichologijos, tos pačios istorijos. Bet ne man.

Günter Grass. Svogūno lupimas.

GRASS, Günter. Svogūno lupimas [autobiografija]. Iš vokiečių k. vertė Teorodras Četrauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 400 p.

Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo.

Tą džiaugsmingą akimirką, kai įžengiau su dovanų čekiu į knygyną, man ir pamojavo Günter Grass. Neturėjau jokių favoritų, must read ar panašių sąrašų, tad paėmiau ir atverčiau knygą.  – Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai, ką patyriau vaikystėje ir vėliau, kiša panosėn faktus ir buvo blogiau, negu norėtum, toji patirtis reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip, ir gundo meluoti. –  Tos vienos pastraipos ir užteko.

Skaitau pačias įvairiausias knygas, ir, po visokių detektyvų ir lengvų atostogų romanų tas Grass tekstas atrodo daugiau nei nuostabus. Net nesvarbu, kad nei vienos autoriaus knygos nesu skaičiusi. Dar įdomiau: knygoje rašoma ir apie meną, ir apie kūrybą, ir apie būsimas (ano laiko perspektyvoje) knygas ir jų personažus. Vaikystę, paauglystę ir „skolų išmušinėtojo“ pareigas. Hitlerjugendą.

Būtent. Pati knyga irgi turi savo istoriją. Autoriaus išlukštentas svogūnas sukėlė tikrai nemažą audrą. Kaip suderinama SS ir Nobelio premija? Kodėl ir kas kaltas? Nors gal kaip tik net labai suderinama? Nobelio premija buvo skirta „Už gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“. Dažnai tokios nemalonios istorijos skubamos užmiršti. O taip imti ir palukštenti savo gyvenimą tikriausiai užtektų drąsos ne kiekvienam. Taip galvoju aš. Na o pats autorius net negalvoja teisintis.

Pasakei žodį, ir jau maga ištarti kitą. Skolos ir kaltė. Du žodžiai, taip giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą. Mat skolas dar įmanoma šiaip taip sutvarkyti, kad ir mokant dalimis, kaip tai darė mano motinos klientės, o nuslėpta ar tiktai numanoma kaltė išlieka. Ji vis tiksi. Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Vis traukia savo giesmelę. Nebijo kartojimosi, tarpais maloningai leidžiasi pamirštama ir žiemoja sapnuose. Ji nusėda ant dugno – kaip neišnaikinama dėmė, kaip neiššluostomas klanas. Ji nuo mažumės išmoksta atgailaudama ieškoti užuoglaudos ausies kriauklėje, teisintis senatimi ar tuo, kad už ją jau seniai atleista, menkinti save, virsti beveik į nieką, bet paskui vėl pasirodo, kai svogūnas netenka vieno luobo po kito ir ant pačių jauniausių pasirodo neištrinami rašmenys: kada didžiosiomis raidėmis, kada kaip šalutinis sakinys ar pastaba paraštėje, kada įskaitoma, o kada vėlei parašyta hieroglifais, kuriuos sunku, o kartais išties neįmanoma iššifruoti. Man skirtas įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau.

Ir pirmas sakinys, ir kiekviena pastraipa šaukte šaukia – knyga bus puiki.

Taip, tokia ji ir yra.

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

mandel_vienuolikta-stotisMANDEL, Emily St. John. Vienuolikta stotis [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 420 p.

— Buvau viešbutyje, – pasakė jis. – Atsekiau jūsų pėdomis sniege. – Jo veidu sruvo ašaros.
— Gerai, – pasakė kažkas. – Bet ko tu verki?
— Maniau, kad esu likęs vienas, – atsakė jis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gripo virusas. Taip, šie du sakiniai reiškia, kad mano rankose naujas, ir tikrai kokybiškas postapokalipsinės tematikos romanas. Puikumėlis.

Leidykla tokių knygų skaitytojų simpatijas užsitarnavo dar 2008 m., kuomet pasirodė garsusis „Kelias“. Bandau surasti, ar per tą ilgoką laikotarpį nepraleidau dar kokio panašaus šioje leidykloje išleisto romano? Nerandu. Gaila, bet gal ir gerai. Įspūdžių, bent kol kas, tikrai užtenka.

Nežinau, kodėl visokių tipų pasaulio pabaigos taip kaitina vaizduotę? Kas, jeigu? Kaip, jeigu? Ką, jeigu? Gal todėl, kad variantų – daugybė, o tikrojo atsakymo nežino niekas. Šį kartą visiems gerai pažįstamą pasaulį neatpažįstamai pakeičia gripo virusas. Miestai sugriauti. Pasaulis pasikeitęs. Žmonės – irgi.

Patiko, kad išlikusieji išvengė susidūrimų ir kovų su visokiais zombiais ir kitokiomis viruso sukurtomis būtybėmis. Tokių knygoje nėra. Patiko, kad pagrindiniai veikėjai yra nuolatiniame kelyje. Simfonija – keliaujančių artistų ir muzikantų būrelis, dovanojantis aplinkiniams valandelę džiaugsmo.  Patiko, kad romanas – ne tik apie postapokalipsę. Gal daugiau apie žmones ir jų santykius. Tokius, kokie buvo prieš Tai, ir tokius, kokie yra po To.

Jokių zombių. Jokios mistikos. Tik jokių postapokalipsių neįveikiamas žmogiškumas.

Julian Barnes. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių.

BarnesBARNES, Julian. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių [romanas]. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 349 p.

Žvelgiu į pasaulio istoriją, – jie nė nesupranta, kad jai tuoj ateis galas, – bet nematau to, ką mato jie…

Nuo lietuviškos fantastikos – prie pasaulio istorijos. Nors istorija čia nedaug teatsilieka nuo fantastikos – autorius įvairius būtus ar nebūtus įvykius interpretuoja savaip. Įdomiai, žaismingai, su truputėliu ironijos.

Julian Barnes tikriausiai labiau žinomas kaip prieš keletą metų išleistos knygos „Flobero papūga“ autorius. Pasaulio istorijos skyriai, nors ir išleisti ankščiau, tokio dėmesio nesulaukė. O gal tiesiog dingo ir pradingo literatūros gausybėje. Be reikalo. Skaityti smagu. Kiekvienas skyrius – atskiras nutikimas su savais personažais ir siužetu. Taip, ne visi, bet keletas tikrai užėmė kvapą. Vauu! Kas keliavo be bilieto, kokie svečiai užsuko į „Šventąją Eufemiją“, kas įstūmė Bezansono vyskupą Hugoną silpnaprotystės bedugnėn, o jei kačiukai gims nesveiki, kas… Tikriausiai nereikia net sakyti, kad visas tas 10 novelių kažkas sieja?

Gražu. Išradinga.  Ar knygą dera priimti rimtai? Nesakyčiau. Tai drąsus ne tik rašyti, bet ir subtiliai pašiepti mokančio autoriaus bandymas. Ne tik žavėti skaitytoją gražiai parašytu tekstu (tas jam tikrai pavyko), bet ir pasėti abejonę skaitytojo mintyse. Gal istorija, kurią tariamės puikiai žiną, pasikliauti nederėtų? Juk kas ten žino, kiek joje išmonės, o kiek – realybės….

Marguerite Yourcenar. Rytietiškos novelės.

Yourcenar NovelesYOURCENAR, Marguerite. Rytietiškos novelės [novelės]. Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 99 p.

Senasis tapytojas Vangas Fo ir jo mokinys Lingas klajojo Hano karalystės keliais (psl. 5).

Nuo pirmo sakinio. Šaunios tos knygos, kurios skaitytojo dėmesį prikausto nuo pirmo sakinio. Dar šaunesnės tos, kurios tą dėmesį išlaiko iki paskutiniojo. Ši knyga tokia ir yra, tiesa, tą dėmesį nesunku išlaikyti, kai novelės trumpos, ir jų knygoje vis labo dešimt. Užtat kokių!

Tapytojo susitikimas su imperatoriumi, bokšte užmūryta motina, meilės kankiniai, tikėjimo kvailiai, stebuklai…. ir kitos istorijos, kurios, kaip ir priklauso novelėms, baigiamos taip, kad dar yra ir apie ką pagalvoti. Keista, kad apie šią senokai išleistą knygą iki šiol nieko nebuvau girdėjusi. Net normalios knygos viršelio nuotraukos internete nėra. Kaip pagalvoji, kiek knygų taip ir lieka nepastebėtos, jei jos nepatenka į naujienlaiškius, populiariausiųjų sąrašus ar feisbuko naujienų srautą…

Ideali knyga tam, kam patinka pasakos, legendos, šiek tiek magijos… Kam patinka trumpos istorijos ir gražus tekstas.

Pasaulyje, kur viskas praeina kaip sapnas, nesinori gyventi amžinai. Aš nesigailiu, kad daiktai, būtybės, širdys pasmerktos irti, nes iš šios nelaimės kyla dalis jų grožio. Man tik skaudu, kad niekas nepasikartoja. Kadaise įsitikinimas, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką atrasiu ką nors naujo, kas niekada nepasikartos, teikė man tauriausią slaptą pasitenkinimą; dabar aš mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis, vienas dalyvavęs prašmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelį kartą. Brangieji daiktai, jus mena vien mirštantis neregys… Kitos moterys žydės ir šypsosis taip, kaip tos, kurias mylėjau, bet jų šypsenos bus kitokios, o mano dievinti apgamai vos vos pasislinks ant jų auksapūkių skruostų. Kitos širdys duš nuo nepakeliamo meilės svorio, bet jų ašaros nebus mūsų ašaros. Sudrėkę iš aistros delnai nesiliaus jungęsi po žyydinčiais migdolų medžiais, bet niekada dukart ant žmonių laimės nebyrės tas pats žiedlapių lietus. (psl. 50-51).

Man labai patiko.