Sharon Bolton. Skilimas.

Sharon Bolton. Skilimas.

BOLTON, Sharon. Skilimas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Inga Čepulienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Jai belieka tik viena vienintelė išeitis. Bėgti.

Pirmas sakinys: Ten ne laivas.

Na, o čia visai kitokia knyga. Iš Australijos tyrų keliaujame į Pietų Džordžiją. Visur aplink tik sniegas ir ledas. Esi tik tu ir tavo komanda. Bet … kartais taip norisi pabėgti. Ne tik nuo kolegų, bet ir nuo savęs. Paprasta nebus.

Visiškai nieko nežinojau apie šią knygą. Įdomus potyris, nes paprastai, prieš pradėdama skaityti, jau ką nors jau būnu girdėjusi. Dabar – nieko. Tad pirmiausia vėl suveikė atmosfera, tik šį kartą labiau geografinė. Teko pasigūglinti, pasivaikščioti po tą Pietų Džodžiją, po knygoje minimą gyvenvietę. Taip. Fantazijai vietos tikrai yra.

Ir gal čia jau ir galima dėti tašką. Nes ką daugiau čia ir bepasakysi. Nuo savęs pabėgti labai sunku, net ir nuskridus į Pietų Džordžiją. Gaila, kad ten užtruksim trumpai. Siužetas vyksta civilizuotame pasaulyje, kur, kartais netgi sunkiau išgyventi, nei kokioje atšiaurioje Antarktidoje. Jauna moteris Felisitė pradeda keistai elgtis. Daktaras Grantas ją konsultuoja, bando padėti susigaudyti savyje. Skaitytojas stebinamas vienu po kito vis šiurpesniais momentais, kurie vėliau susiveda į baisius ir sunkiai protu suvokiamus dalykus.

Tikrai, būna ir geresnių trilerių. Liūdna, nes ant viršelio užrašyta, kad tai geriausias autorės kūrinys. Gaila, kitų tada gal net neverta skaityti. Nors vėlgi, ko čia kabinėtis – paslapčių yra, greičio irgi, yra netgi įtampos ir ganėtinai šiurpių vietų. Ir psichologijos. Vos vos…

Savaitgalinis trileris. Dabar jau tikrai taškas.

B. A. Paris. Grąžink mane.

B. A. Paris. Grąžink mane.

PARIS, B. A. Grąžink mane [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 360 p.

Nežinojau, ką daryti. Supratau, kad turiu pranešti apie tavo dingimą, bet turėjau sukurti istoriją, kitaip viskas bus sužinota, ir jei tu nepasirodysi, būsiu suimtas už tavo nužudymą. Štai ką aš padariau: nuvažiavau iki artimiausios degalinės, nes nebuvo telefono ryšio, ir sukūriau istoriją.

Pirmas sakinys: Paslidinėję Meževe, važiavome namo.

O, dar viena porelė. Nieko keisto – toks autorės braižas. Meilės sukeltam aklumui pradėjus sklaidytis, viskas ima atrodyti tarsi kitaip. Mylimas žmogus tarsi kitoks, žodžiai kitokie, jausmai irgi. Dar žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad antroji pusė turi kažkokių paslapčių. Štai jums ir detektyvo siužetas.

Bet šį kartą šiek tiek kitoks. Lėja dingo. Be žinios. Seniai. Finui, jos draugui, gedėti padėjo Lėjos sesuo Elena. Na, kas čia keisto, jog jiedu tapo pora. Viskas gal ir būtų nuostabiai pasibaigę, jei ne tos rusiškos matrioškos. Viena, antra, trečia. Ir dar. Visur.

Nebloga ši autorė, tikrai. Gal ir daug knygose panašumų, ypač jei skaitai jas viena po kitos. Gal ir nėra ypatingai unikalios, bet savo darbą atlieka. Įtraukia, padeda užsimiršti, neleidžia normaliai išsimiegoti.

Kulminaciją pergalvojau tikrai ne vieną kartą. Ar gali taip būti? Žinoma, gali. Knygose. Bet ar gali taip būti gyvenime? Ar tikrai sugebėčiau būti tokia akla? Ar tikrai nekiltų jokių įtarimų? Kažkodėl labai abejoju… Bet ne, neįtikinama tikrai nebuvo. O ko daugiau detektyvui reikia?

Tik geros istorijos. Prašom.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

B. A. Paris. Psichoterapeutas.

PARIS, B. A. Psichoterapeutas [trileris]. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 408 p.

– Čia nuostabu, – atsakau, mintyse sukryžiuodama pirštus, nes man čia visai nepatiko, nė kiek nepatiko. Bet dėl jo išmoksiu pamėgti šią vietą. Bėgs laikas, ir ji taps man niela.
Tik, deja, netapo.

Pirmas sakinys: Mano kabinetas nedidukas, tobulai minimalistinis.

Net nežinau, ką parašyti. Ką berašyčiau, viskas kartojasi. Taip, detektyvas nieko neypatingas. Taip, jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, stereotipiška, neoriginalu ir nenustebino….

O tai kodėl patiko? Kodėl visas keturias autorės knygas perskaičiau vieną po kitos?

Čia ir yra tos pop literatūros žavesys. Didžiulis terapinis poveikis. O dabar tos terapijos reikia kaip niekada ankščiau.

Na, o knyga?

Visai tokia pati, kaip ir likusios trys. Jauna, dar neseniai susipažinusi, dar tik bendrą gyvenimą bandanti pradėti pora nusiperka tobulą būstą. Tobula, aptverta ir saugoma teritorija, tobuli kotedžai, tobuli kaimynai. Bet… Žinoma! Kažkas ne taip. Alisai reikės pabūti šiokiai tokiai paranojikei ir imtis seklio darbų. Tai prisidirbo Leo, ar ne? Duš širdys, ar ne? Praeis paranoja, ar ne?

Detektyvų kategorijoje autorė būtų kažkur pirmame dešimtuke. Vieną knygą perskaitei, norisi dar. Na tai kas, kad ir kitoje bus panašu. Panaši jauna pora, panašios problemos, tamsios paslaptys, intrigų viražai ir skaitymo malonumas. Bet… Už uždarų durų kol kas vis dar laimi.

O ką sako Psichoterapeutas?

– Ar žinote, kuo tikėjo Henris Deividas Toro? „Laimė tarsi drugelis, kuo daugiau ją vaikysies, tuo greičiau išsprūs iš rankų. Bet jei nukreipsi dėmesį į kitus dalykus, ji atskris ir švelniai nutūps tau ant peties.“

Ar norėtumėte turėti tokį psichoterapeutą? Tikrai?

B. A. Paris. Anapus uždarų durų.

B. A. Paris. Anapus uždarų durų.

PARIS, B. A. Anapus uždarų durų [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 360 p.

Gęsta paskutinė viltis, kad kada nors kas nors ims ir suabejos absoliučia mūsų gyvenimo tobulybe; kaskart, kai susiduriame su draugais, negaliu atsistebėti jų kvailumu: kaip jie gali patikėti, kad mudu su Džeku niekad nesiginčijame, kad dėl visut visko sutinkame, kad aš, protinga trisdešimt dvejų metų bevaikė moteris, galiu būti patenkinta visą dieną sėdėdama namie ir žaisdama šeimą.

Pirmas sakinys: Šampano butelis dunksteli į marmurinį stalviršį virtuvėje, ir aš bemaž pašoku.

Ideali moteris. Idealus vyras. Ideali pora. Ideali šeima. Idealūs namai. Ideali… Ar taip būna? Kažin…

Geras! Esu skeptiška, tos populiariausios top knygos dažnai nuvilia. Juk skoniai skirtingi, skaitytojai skirtingi, patirtys skirtingos, knygos irgi skirtingos. Bet tai jau antra knyga šiemet, kuri tiktų daugeliui. Skaitai, ir atsiplėšti sunku.

Taigi, smurtas būna ne tik fizinis. Maniakai būna ne tik padėrusio žvilgsnio vienišiai atsiskyrėliai. Kalėjimas būna ne tik už grotų. O blogiausia šiame pasaulyje yra…. stereotipai. O, kokia graži šeima, ir koks nuostabus jų gyvenimas! O! Bet ar tikrai?

Ir tik nereikia sakyti, kad tai jau matyta, skaityta, girdėta. Taip, tikriausiai esu mačiusi kokį vieną ar kitą filmą. Taip, gal ir kažką panašaus jau skaičiau. Bet čia taip paprastai, aiškiai ir gerai viskas surašyta. Tiesiog imi, skaitai, mėgaujiesi, džiaugiesi, kad tai tik knyga. Ir galbūt kitą kartą pernelyg idealius dalykus pamatysi kitaip.

Holivudo beveik nebus. Stokholmo sindromo – irgi.

B. A. Paris. Palūžusi.

B. A. Paris. Palūžusi.

PARIS, B. A. Palūžusi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 468 p.

Bet tiesa tokia: nebežinau, kiek man dar užteks kvapo galynėtis su savimi pačia.

Pirmas sakinys: Pirmasis perkūnijos griausmas nudarda dangumi mums atsisveikinant: priešaky laukia vasaros atostogos ir mes skirstomės iki rudens.

Ką tik gavau žinutę: muitinė prašo pateikti dokumentus prekių, kurių nepirkau. Dar ir dar kartą peržiūriu pridėtą važtaraštį: kaip ir viskas teisinga, tik va niekaip neatsimenu, kada gi aš jas užsisakiau. Baisoka.. Knygoje tokių situacijų – begalės. Daug nesusipratimų, nejaukumo, nerimo ir atminties spragų. Išties, kuo gali pasitikėti, jei nebegali pasitikėti net savimi ir savo atmintimi?

Laisvalaikio skaitinys visiškai atitiko lūkesčius. Neaiškumai, šiokia tokia įtampėlė, kelianti nerimą, netikėti posūkiai. Jokios fantastikos ar mistikos, viskas paaiškinama, jei tik įjungsi logiką. Šiurpoka, kiek daug žalos gali padaryti įkyrios mintys ir nepagrįstos baimės. Gerai sukurta pati nerimo atmosfera, tiesa vietomis atrodė, kad puslapių tikrai per daug, ir ta nesusipratimų virtinė jau gerokai per ilga. Nors psichika krinka tik herojei knygoje, vis tiek ganėtinai nejauku. Nejauku skaityti apie ankstyvąją demensiją, kuomet neprisimeni, kaip įjungti skalbimo mašiną, kaip pasidaryti kavos ir kaip veikia mikrobangė. Nejauki ir aplinkinių reakcija, tyla, ir į šalį sukami žvilgsniai….

Visgi paskutiniai šimtas puslapių buvo tipiškas geras finišas – toks tiesus ir greitas, kad jau nebeišėjo skirtis su knyga. Iš įvairiausių atsiliepimų aišku, kad sunku bus skirtis ir su kitomis knygomis, kurių lietuviškai išversta nemažai. Ir kodėl gi ne – dabar net sunku greitai sugalvoti, koks čia dar galėtų būti panašus geras, greitas, įtraukiantis trileris laisvalaikiui.

Tegyvuoja tamsūs žiemos vakarai ir gerai pailsėti padedantys trileriai! Būūūū!

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėja Nėrį. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 280 p.

Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins. Aš trokštu kentėt ir numirt už pasaulį. Bet aš taip menka, silpna. Visas pasaulis savo nuodėminga našta mane prislėgė. Ir sutriuškins mane, menką žemės augalėlį, besistiebiantį į Saulę. Sutriuškins, sumins į purvyną, kaip daugelį kitų „bepročių“, norėjusių dangų žemei prilenkti…

Pirmas sakinys: Aš kalta?

Kaip džiaugiuosi, perskaičiusi šį romaną! Mačiau ir knygas apie Žemaitę, Mačernį, Maironį. Bet labai džiaugiuosi pradėjusi nuo Salomėjos. Labai trūko žinių ir įsivaizdavimo apie tai, kas tuomet vyko.

1940 metai. Salomėja jau žinoma poetė. Keturi poezijos rinkiniai, dvi premijos, žymioji poema „Eglė žalčių karalienė“. Ir štai – akistata su dabartimi. Tokios didžiulės permainos. Kas bus, kaip bus, kaip elgtis?

O kaip elgtis, Salomėja bemaž neabejojo. Skaičiau ir skaudėjo širdį – negi tikrai galima taip besąlygiškai kažkuo patikėti? Na žinoma, galima. Viskas juk dabar bus gerai! Argi kitaip gali būti?

Tačiau autorė poetės negins. Tikrai ne, ir tai man labai patiko. Tik pamažu, kaip kokią dėlionę sudėlios poetės gyvenimą iš atsiminimų, užrašų, laiškų, eilėraščių, dienoraščių, nuotraukų. Čia lauks ir Smakas – kaltintojas ir pasmerkėjas. Bus ir Gerųjų balsų, kuriuos kažkas irgi išgirs.

Tikrai labai paveiki knyga. Susiradau visus namuose turimus poezijos rinkinukus. Viską perskaičiau jau kitaip, jau žinodama kada ir kokiomis aplinkybėmis rašyta vėlyvoji poezija. Viskas atrodo kažkaip kitaip. Galvoju, būtų puiku, kad kas nors tokią knygą būtų pasiūlęs paskaityti mokykloje.

Kita vertus jaučiasi, kad knyga rašyta moters. Salomėja jautri, trapi, nesavarankiška. Nuolat priklausoma nuo vyrų, kurie ja tikrų tikriausiai naudojasi, o ištikus bėdoms, tiesiog palieka likimo valiai. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis poetė viena pati su sūneliu traukėsi į Maskvą. Ir visus keturis tremties metus labai ilgėjosi Lietuvos. Be galo. Net sunku įsivaizduoti, kad taip galima ilgėtis Tėvynės. Būtent. Šiandien tokį ilgesį galima nebent tik įsivaizduoti.

Daug įvairiausių įspūdžių ir emocijų. Mielai būčiau paskaičiusi ir apie Salomėjos jaunystės dienas. Nors tai vargiai galėtų padėti suprasti poetės įsitikinimų kelią.

Tai ar aš už Salomėją, ar prieš? Ar galėčiau dabar poetę apginti? Tik kažin ar jai to reikia?

Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? Negalėjau jam atsakyti. Ir tuomet nusprendžiau dar kartą pati sau išsiaiškinti, versdama įvairių knygų lapelį po lapelio, kilnodama archyvus, tyrinėdama muziejų ekspozicijas, ar tikrai teisingai Salomėją ginu, ar jai to reikia? Suvokiau, kad tiesą rasti yra labai nelengva, kad to prieštaringo laikmečio įvykiai ir veiksmai slepiasi po keliais sluoksniais, juos bedraskant skirsta pirštai, tačiau bendras vaizdas vis tik išryškėjo…

Bet, antra vertus, pagalvoju – kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praietis tik pūliuos ir niekada neišgis…

Tara Westover. Apšviestoji.

Tara Westover. Apšviestoji.

WESTOVER, Tara. Apšviestoji [biografija]. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 454 p.

Stovėjau it stabo ištikta. Apsvaigusi lyg nuo vyno norėjau visam pasauliui sušukti: štai įrodymas – niekas negali manęs įveikti!

Bandau sugalvoti nors vieną tvirtą priežastį, kodėl ši knyga prieš du metus buvo daugumos skaitytojų mylimiausia/mėgiamiausia/metų topas/labiausiai rekomenduojama knyga. Ar todėl, kad atvarte išvardyti bent aštuoni pagyrimai? Gal todėl, kad rekomendavo JAV prezidentas? O gal todėl, kad ji apie daug pasiekusią moterį? Nors gal tikriausiai dėl to, kad ant viršelio parašytas tas stebuklingas, bet jau toks nuvalkiotas žodis bestseleris?

Sugalvoti nesiseka.

Tai istorija apie mergaitę, gimusią mormonų šeimoje. Šeimos galva visiškai apribojo kontaktus su visuomene: vaikai gimė namuose, neturėjo dokumentų, buvo nematę gydytojų, nesimokė mokykloje. Mat tėvui visur vaidenosi priešai, o įsitikinimas apie artėjančią dienų pabaigą (artėjo 2000-ieji….) temdė protą. Tarai visa tai atrodė natūralu ir suprantama, ji leido dienas padėdama ruošti homeopatinius mišinius pribuvėjai mamai arba dirbdama su tėčiu metalo laužo aikštelėje.

Panašių istorijų apie kenčiančias mergaites, moteris, ypač iš Rytų kraštų, yra tikrai nemažai, jos populiarios, ir tikrai jau nieko nebestebina. Tai kuo ypatinga ta Taros istorija? Tiesa, jai pasisekė ištrūkti į pasaulį, pabaigti mokslus, tapti mokslų daktare ir parašyti knygą. Labai atvirą, vietomis kraupią, bet tikrai ne išskirtinę.

Skaityti įdomu. Pati puikiai prisimenu tą 2000-ųjų laukimą. Senesniuose kompiuteriuose metai buvo rašomi tik dviem skaičiais – 98, 99… Ar bus tinkamai pasirengta? Ar tikrai nedings elektra išmušus dvylika? Bet smalsumas tikrai neperaugo į maniją, kaip Taros tėčiui. Niekas nelaukė dienų pabaigos ir neruošė konservų. Net neištuštino parduotuvių kruopų ir tualetinio popieriaus lentynų….

Tekstas paprastas, akys greitai ir lengvai slysta eilutėmis. Bet minčių daug. Fanatiškas religingumas ir pažodinis Senojo Testamento interpretavimas stulbina. Mylintis tėvas dažnai virsta kraupiu despotu, o mylinti motina – nuolankia jo tarnaite. Sunkūs sužeidimai ir baisūs nudegimai gydomi žolelių mišiniais. Jei ligonis pasveiks – tokia bus Dievo valia. Jei numirs – irgi. Gaila Taros, kuri turi pasirinkti dabartį ir išsilavinimą arba savo šeimą, kuri jos išsižadėjo. Skaudu skaityti tuos išgyvenimus. Bet Tara susitvarkys ir atsakymus susiras.

O aš atsakymo, kuo ta knyga taip sužavėjo skaitytojus, taip ir neradau. Bet jo tikriausiai ir nereikia. Kiekvienam savo knygos ir savi topai.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

KELLY, Erin. Jis pasakė, ji pasakė. [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 488 p.

– Kur buvai?
Nežinau, kodėl taip pasakiau.
– Išėjau pasivaikščioti. Palei upę, netoliese.
Tai buvo pirmas mano melas. 

Ir paskutinis trileris šiais metais! Nors taip pavadinti gal nėra labai tikslu – greičiausiai tai tiesiog santykių drama. Ir daug daug melo.

Kitas ir Laura – pora, kurių pomėgis keliauti po pasaulį ir stebėti Saulės užtemimus. Vienais metais, kai užtemimas bus beveik visai nematomas, nutiks dalykų, kurie iš esmės pakeis jų gyvenimą. Išgelbėtos merginos dėkingumas išaugs į gana keistokus poelgius. Gero darbo pasekmė taps baimė ir slapstymasis. Bet pasislėpk tu žmogau, kai yra internetas ir feisbukas….

Stebuklo tikrai jokio, bet skaityti visai įdomu. Iš pradžių kiek nuobodu, bet kai galutinai įsitikinau, kad tai nebus koks nors veiksmo trileris ir susitaikiau su lėtoku tempu, ganėtinai įtraukė. Autorė pamėtėja šiokių tokių intrigų, ir, jei netyčia neatsiversite paskutiniųjų puslapių, gal jai pavyks nustebinti ir jus. Bet tik gal.

Vidutiniškai intriguojanti. Bet užburianti? Hipnotizuojanti? Nepamirštama? Toli, labai toli gražu.

Liz Lawler. Neprabusk.

Liz Lawler. Neprabusk.

LAWLER, Liz. Neprabusk [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 422 p.

Prieš šešias savaites ji turėjo mylimą vaikiną, mėgstamą darbą ir visavertį gyvenimą. Tačiau per kelias valandas tas normalus gyvenimas sudužo. Dabar jį teršė netikrumas, nerimas ir didelės nežinomybės dėmės. Jėgų ji sėmėsi tik iš darbo ir mažų mėlynų tablečių. 

Gerai, nesibaigė dar ta trilerių krūva, nesibaigė. Dar vienas medicininis psichologinis trileris. Psichologinis gal todėl, kad pagrindinė veikėja vėl dažnai kvėpuos į popierinį maišelį ir nebeįsivaizduos savo gyvenimo be tablečių ir alkoholio. Medicininis tikriausiai todėl, kad ji medikė ir ligoninėje bus daug veiksmo.

Taigi, skubios pagalbos skyriuje streso tikrai netrūksta. Lyg to dar būtų mažai, gydytoją Teilor užklumpa dar didesnės bėdos ir jai vos pavyksta išsigelbėti. Lyg dar visko būtų mažai – ja niekas netiki. Nes mėlynas tabletes visai patogu užgerti alkoholiu, o kai esi ne visai blaivi, aplinkiniams tavo pasakojimai atrodo mažų mažiausiai keistoki. Baimę dėl gyvybės dar sustiprina panika, nepasitikėjimas ir nusivylimas. Va čia ir psichologija. Tiksliau, išgyvenimo menas.

Labai greitai perskaičiau. Tokia stora knyga, o užteko tik porai vakarų. Tad trilerio reikalavimus atitiko – įtraukė ir norėjosi skaityti čia ir dabar. Viskas labai kinematografiška – jau ir įsivaizduoju filmą. Jis gal būtų įdomesnis – knygoje per daug intensyvus veiksmas greitai nusibosta, pradedi galvoti, kad skaitai tiesiog bevertį skaitalą (taip ir yra, bet kad smagu ir tokius skaityti). Kaip nors iš kitų skaitytų psichologinių trilerių išskirti niekaip neišeitų – toks, kaip visi, nieko ypatingo. Po savaitės, tikėtina, pasimirš.

Kitas!

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

DI PIETRANTONIO, Donatella. Sugrąžintoji [romanas]. Iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 206 p.

Jos jaudulys mane glumino. Tas godulys, su kuriuo ji žvelgė į banknotus. Aš nebuvau pažinusi jokio alkio, todėl jaučiausi svetima tarp išbadėjusių. Privilegija turėjus kitokį gyvenimą šeimoje mane buvo pavertusi išskirtine. Buvau Sugrąžintoji.

Kokia graži knyga! Ir kaip gražiai papasakota istorija! Apie vaikystę, tėvus, namus ir meilę.

Suintrigavo siužetas: trylikametė mergina su lagaminu vienoje ir batų dėže kitoje rankoje pabeldžia į savo biologinių tėvų, kurių niekada nebuvo mačiusi, namų duris. Durys atsidaro ir buvusiojo gyvenimo nelieka, viskas prasideda nuo pradžių. Puslapis po puslapio sužinome apie Sugrąžintąja, jos buvusį ir naująjį gyvenimą bei bandome atlaikyti paauglę užgriuvusius sunkumus.

Skaitymo mažai, vos porą šimtų puslapių, o papasakota labai daug. 1975 metai, Italija. Trylika metų jau tas amžius, kai supranti velniškai daug, galbūt daugiau, nei norėtum, daugiau, nei gali pakelti. Supranti, kas yra praeitis, kurios netekai, kas yra meilė, kurios taip reikia, kas yra namai, kuriuose turėtų būti jauku ir saugu. Ir kas yra motina. Dvi motinos.

Labai patiko. Kažkiek netikėta. Ir ne, nors ir skamba ganėtinai liūdnai, istorija nėra kelianti kokias nors gilias depresijas. Paauglystė yra paauglystė, skausmą ir ašaras keičia viltis ir šypsenos. Gyvenimas, nori to ar ne, vis tiek juda į priekį. Su motinomis ar be jų.

Retai į rankas patenkanti italų literatūra niekada nenuvilia.

Laikui bėgant pranyko ir tas miglotas normalumo supratimas, todėl šiandien iš tikro nežinau, koks dalykas yra motina. Neturiu šito jausmo, kaip galima neturėti sveikatos, prieglobsčio, tikrumo. Gerai pažįstu šią nuolatinę tuštumą ir negaliu jos įveikti. Ima svaigti galva vien pradėjus gilintis į savo vidų. Tik negyvas peizažas, neleidžiantis naktį užmigti, o kelias miego valandas paverčiantis košmarais. Vienintelė motina, niekuomet manęs neapleidusi, – tai mano baimių motina.