Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

Emily St. John Mandel. Vienuolikta stotis.

mandel_vienuolikta-stotisMANDEL, Emily St. John. Vienuolikta stotis [romanas]. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 420 p.

— Buvau viešbutyje, – pasakė jis. – Atsekiau jūsų pėdomis sniege. – Jo veidu sruvo ašaros.
— Gerai, – pasakė kažkas. – Bet ko tu verki?
— Maniau, kad esu likęs vienas, – atsakė jis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gripo virusas. Taip, šie du sakiniai reiškia, kad mano rankose naujas, ir tikrai kokybiškas postapokalipsinės tematikos romanas. Puikumėlis.

Leidykla tokių knygų skaitytojų simpatijas užsitarnavo dar 2008 m., kuomet pasirodė garsusis „Kelias“. Bandau surasti, ar per tą ilgoką laikotarpį nepraleidau dar kokio panašaus šioje leidykloje išleisto romano? Nerandu. Gaila, bet gal ir gerai. Įspūdžių, bent kol kas, tikrai užtenka.

Nežinau, kodėl visokių tipų pasaulio pabaigos taip kaitina vaizduotę? Kas, jeigu? Kaip, jeigu? Ką, jeigu? Gal todėl, kad variantų – daugybė, o tikrojo atsakymo nežino niekas. Šį kartą visiems gerai pažįstamą pasaulį neatpažįstamai pakeičia gripo virusas. Miestai sugriauti. Pasaulis pasikeitęs. Žmonės – irgi.

Patiko, kad išlikusieji išvengė susidūrimų ir kovų su visokiais zombiais ir kitokiomis viruso sukurtomis būtybėmis. Tokių knygoje nėra. Patiko, kad pagrindiniai veikėjai yra nuolatiniame kelyje. Simfonija – keliaujančių artistų ir muzikantų būrelis, dovanojantis aplinkiniams valandelę džiaugsmo.  Patiko, kad romanas – ne tik apie postapokalipsę. Gal daugiau apie žmones ir jų santykius. Tokius, kokie buvo prieš Tai, ir tokius, kokie yra po To.

Jokių zombių. Jokios mistikos. Tik jokių postapokalipsių neįveikiamas žmogiškumas.

Julian Barnes. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių.

BarnesBARNES, Julian. 10 1/2 pasaulio istorijos skyrių [romanas]. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 349 p.

Žvelgiu į pasaulio istoriją, – jie nė nesupranta, kad jai tuoj ateis galas, – bet nematau to, ką mato jie…

Nuo lietuviškos fantastikos – prie pasaulio istorijos. Nors istorija čia nedaug teatsilieka nuo fantastikos – autorius įvairius būtus ar nebūtus įvykius interpretuoja savaip. Įdomiai, žaismingai, su truputėliu ironijos.

Julian Barnes tikriausiai labiau žinomas kaip prieš keletą metų išleistos knygos „Flobero papūga“ autorius. Pasaulio istorijos skyriai, nors ir išleisti ankščiau, tokio dėmesio nesulaukė. O gal tiesiog dingo ir pradingo literatūros gausybėje. Be reikalo. Skaityti smagu. Kiekvienas skyrius – atskiras nutikimas su savais personažais ir siužetu. Taip, ne visi, bet keletas tikrai užėmė kvapą. Vauu! Kas keliavo be bilieto, kokie svečiai užsuko į „Šventąją Eufemiją“, kas įstūmė Bezansono vyskupą Hugoną silpnaprotystės bedugnėn, o jei kačiukai gims nesveiki, kas… Tikriausiai nereikia net sakyti, kad visas tas 10 novelių kažkas sieja?

Gražu. Išradinga.  Ar knygą dera priimti rimtai? Nesakyčiau. Tai drąsus ne tik rašyti, bet ir subtiliai pašiepti mokančio autoriaus bandymas. Ne tik žavėti skaitytoją gražiai parašytu tekstu (tas jam tikrai pavyko), bet ir pasėti abejonę skaitytojo mintyse. Gal istorija, kurią tariamės puikiai žiną, pasikliauti nederėtų? Juk kas ten žino, kiek joje išmonės, o kiek – realybės….

Marguerite Yourcenar. Rytietiškos novelės.

Yourcenar NovelesYOURCENAR, Marguerite. Rytietiškos novelės [novelės]. Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. 99 p.

Senasis tapytojas Vangas Fo ir jo mokinys Lingas klajojo Hano karalystės keliais (psl. 5).

Nuo pirmo sakinio. Šaunios tos knygos, kurios skaitytojo dėmesį prikausto nuo pirmo sakinio. Dar šaunesnės tos, kurios tą dėmesį išlaiko iki paskutiniojo. Ši knyga tokia ir yra, tiesa, tą dėmesį nesunku išlaikyti, kai novelės trumpos, ir jų knygoje vis labo dešimt. Užtat kokių!

Tapytojo susitikimas su imperatoriumi, bokšte užmūryta motina, meilės kankiniai, tikėjimo kvailiai, stebuklai…. ir kitos istorijos, kurios, kaip ir priklauso novelėms, baigiamos taip, kad dar yra ir apie ką pagalvoti. Keista, kad apie šią senokai išleistą knygą iki šiol nieko nebuvau girdėjusi. Net normalios knygos viršelio nuotraukos internete nėra. Kaip pagalvoji, kiek knygų taip ir lieka nepastebėtos, jei jos nepatenka į naujienlaiškius, populiariausiųjų sąrašus ar feisbuko naujienų srautą…

Ideali knyga tam, kam patinka pasakos, legendos, šiek tiek magijos… Kam patinka trumpos istorijos ir gražus tekstas.

Pasaulyje, kur viskas praeina kaip sapnas, nesinori gyventi amžinai. Aš nesigailiu, kad daiktai, būtybės, širdys pasmerktos irti, nes iš šios nelaimės kyla dalis jų grožio. Man tik skaudu, kad niekas nepasikartoja. Kadaise įsitikinimas, kad kiekvieną savo gyvenimo akimirką atrasiu ką nors naujo, kas niekada nepasikartos, teikė man tauriausią slaptą pasitenkinimą; dabar aš mirštu gėdydamasis kaip išrinktasis, vienas dalyvavęs prašmatnioje puotoje, kuri rengiama tik vienintelį kartą. Brangieji daiktai, jus mena vien mirštantis neregys… Kitos moterys žydės ir šypsosis taip, kaip tos, kurias mylėjau, bet jų šypsenos bus kitokios, o mano dievinti apgamai vos vos pasislinks ant jų auksapūkių skruostų. Kitos širdys duš nuo nepakeliamo meilės svorio, bet jų ašaros nebus mūsų ašaros. Sudrėkę iš aistros delnai nesiliaus jungęsi po žyydinčiais migdolų medžiais, bet niekada dukart ant žmonių laimės nebyrės tas pats žiedlapių lietus. (psl. 50-51).

Man labai patiko.

Romualdas Granauskas. Išvarytieji.

Granauskas Isvarytieji

GRANAUSKAS, Romualdas. Išvarytieji. [apsakymai]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 208 p.

Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pastebėti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. (psl. 184).

Slogu. Gal net baisu. Nedrąsiai maniau, kad baisiau už pokarį ir už „Šventųjų gyvenimus“ jau nebebūna. Būna. Dabar. Ir dar kaip!

Apsakymuose – šiandieniniai šventieji: tėvų palikti vaikai, niekam nebereikalingi vieniši mokytojai, ištuštėjusiam kaime pasilikę senukai, užribio žmonės. Smogia stipriai. Parašyti be galo įtaigiai. Ir smogia dar stipriau.

Kažkas paklaus, kam skaityti tokias knygas? Kodėl nepasirinkti ko nors linksmesnio, ypač dabar, kai prekybos centrai jau apsikarstė blizgučiais ir bando įtikinti, kad nusipirkus kokį niekalą už akcijinę kainą, Kalėdų džiaugsmas bus tik didesnis. Kodėl nepasidžiaugti, neapsimesti, kad viskas gražu ir gerai? Jau ir taip esame nuvarginti kasdienių žinių, kuriose tik smurtas, nelaimės, nusikaltimai. Kam dar skaityti tokias niūrias knygas? Juk ir taip visi dejuoja, kad lietuviai nesišypso, yra visada susiraukę ir nelaimingi. Reikia džiaugtis. Ir tokių slogių knygų skaityti nedera. Netgi rašyti.

Bet išdrįsusiems liks ne tik slogi nuotaika ir bejėgiškumo jausmas. Išdrįsusiųjų lauks mažytė dovana knygos pabaigoje „Pasijos pagal Joną“, pasakojimai apie poetą Joną Strielkūną, apie jaunystę, gyvenimą ir atmintį… Išdrįsusiems tikrai šiek tiek atsivers akys, galbūt jie net matys geriau, nei kiti. Galbūt, jie dar net spės ką nors nuveikti, ir Kalėdos jiems bus ne tik šou… Mat perskaičius tokią knygą, nepasikeisti neįmanoma.

Rinkitės.

Romualdas Granauskas. Trečias gyvenimas.

Granauskas_Trecias gyvenimas

GRANAUSKAS, Romualdas. Trečias gyvenimas [apysaka, esė]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. 176 p.

Nuo knygų prasidėjo mano gyvenimas, jomis, reikia manyti, ir baigsis. (psl. 7).

Iš tikrųjų sunku net aprašyti, kokia graži ši knyga. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai skaitai paprastą, bet labai natūralų, įtaigų, gyvą tekstą. Kuris skaitytoją lengvai ir akimirksniu perkelia į pokarį, prie Aiškūno, kur gyveno „mažas, pajuodęs, alkanas vaikas su knygų pundeliu po pažasčia“.

Tikriausia neverta net ginčytis – Granauskas – be galo populiarus rašytojas. Nors dar praeitais metais kritikai jį jau lyg ir norėjo nurašyti, išbraukti iš kažkokių ten knygų rinkimų, bet tikriems skaitytojams dešimtukai ne motais… Jo knygos, bent naujausios, tikras deficitas. Ei, leidėjai, pakartokite! Labai prašau….

Bet apie knygą. Pirmoje dalyje, apysakoje „Trečiasis gyvenimas“ autorius pasakoja apie savo vaikystę, jaunystę. Kai kurie epizodai jau girdėti, jau žinomi. Bet skaityti įdomu, lengva. Kaip berniukas pamilo knygas, kaip mėgo skaityti, kaip keliaudavo į Mosėdžio mokyklą, kaip bandė išmokti šokti, groti, o paskui – ir rašyti.

O antroje dalyje laukia staigmena – esė „Žodžio paglostymas“. Autoriaus su mumis nebėra, tad tikrai šiek tiek baugu, o kas dabar taip bemylės tą mūsų kalbą? Taip gražiai apie ją rašys, taip paprastai, tikrai suprantamai kiekvienam. Be didaktikos, tik su tokia pašaipėle. Tiems, kurie savo kalbą jau yra kiek primiršę. O kartais jos net gėdijasi…

Įspūdinga. Labai patiko. Tikrai verta paskaityti.

Ken Follett. Žemės stulpai

Follet_Zemes stulpai

FOLLETT, Ken. Žemės stulpai [romanas]. Iš anglų k. vertė Aloyza Lukšienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 1024 p.

Tada pagalvojo, koks turi būti jaudinantis malonumas iš nieko sukurti kažką; vieną dieną išvysti bažnyčią šioje vietoje, kur riogso tik griuvėsiai, ir pasakyti: „Tai aš ją pastačiau.“ (psl. 295).

Viduramžiai, Anglija. Tomas Statytojas kartu su savo šeima keliauja vedinas didžios svajonės – pastatyti katedrą. Tuo tarpu Bažnyčia pešasi su karaliais, o šie – niekaip nesutaria, kam turėtų atitekti sostas. Dar reikia pridurti, kad autorius – populiarus trilerių rašytojas, tad įtampos ir intrigų knygoje netrūksta.

Tikras malonumas skaityti tokias storas, didelės apimties knygas. Ypač man, belaukiančiai naujausios Sostų žaidimų dalies. Beje, knygos šiek tiek panašios: daugybė veikėjų, intrigų, aistrų, meilės ir išdavyščių. Tik šioje magijos nėra. Nors gal ir šiek tiek yra. Kaip kitaip pavadinti stulbinančių katedrų statybą?

Statyboms knygoje daug vietos. Visai nesvarbu, kad Kingsbridžo katedra, kaip ir pati vietovė, išgalvota. Užtenka pasižvalgyti po panašaus laikotarpio statinius, ir galva ima suktis. Kaip gi reikėjo juos pastatyti? Todėl visos architektūrinės detalės, navos, frontonai, sijos ir arkados nuobodulio nekelia. Priešingai, tik kaitina vaizduotę, kaip gi viskas galėjo būti…

Tingintiems skaityti tokią nemenką knygą, gal užteks ir serialo. Bet knyga tikrai verta dėmesio. Rekomenduoju!

Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai.

Granauskas_SventujuGRANAUSKAS, Romualdas. Šventųjų gyvenimai [novelių apysaka]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 136 p.

Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė.  Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių. (psl. 124).

Mėgstu lietuviškas knygas.  Tokias kaip ši, irgi. Nors lietuvių rašytojų kūryboje kažko ypatingai linksmo tikėtis sunkoka, tokios liūdnos ir slogios knygos nesitikėjau. Visai kaip ir neperseniausiai skaityta Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“  Paprastas ir iš pažiūros nesudėtingas tekstas jausmus ir mintis jaukia kaip reikiant. O perskaičius tiesiog net nebėra ką pridurti. Gal tik keletą citatų?

Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, bet kasdien, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių, vėliau – prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo. (psl. 63).

Sako: kai ko nors lauki, laikas slenka daug lėčiau. Sako, o nežino, kad tada, kai nieko nebelauki, jis suvisam sustoja. Sustoja laikas, sustoja laikrodžiai, pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo. (psl. 125).

Būtų gerai tą galelį, kur dar liko, nugyventi kaip nors negraudžiai. (psl. 125).

Apie pokarį, tremtį, kolūkius prirašyta daug ir visokių knygų. Mūsų tuomet nebuvo, tad sunku ir suprasti, kas gi tuomet dėjosi? O jei ir būtumėm buvę, ar suprasti būtų lengviau?