B. A. Paris. Palūžusi.

B. A. Paris. Palūžusi.

PARIS, B. A. Palūžusi [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 468 p.

Bet tiesa tokia: nebežinau, kiek man dar užteks kvapo galynėtis su savimi pačia.

Pirmas sakinys: Pirmasis perkūnijos griausmas nudarda dangumi mums atsisveikinant: priešaky laukia vasaros atostogos ir mes skirstomės iki rudens.

Ką tik gavau žinutę: muitinė prašo pateikti dokumentus prekių, kurių nepirkau. Dar ir dar kartą peržiūriu pridėtą važtaraštį: kaip ir viskas teisinga, tik va niekaip neatsimenu, kada gi aš jas užsisakiau. Baisoka.. Knygoje tokių situacijų – begalės. Daug nesusipratimų, nejaukumo, nerimo ir atminties spragų. Išties, kuo gali pasitikėti, jei nebegali pasitikėti net savimi ir savo atmintimi?

Laisvalaikio skaitinys visiškai atitiko lūkesčius. Neaiškumai, šiokia tokia įtampėlė, kelianti nerimą, netikėti posūkiai. Jokios fantastikos ar mistikos, viskas paaiškinama, jei tik įjungsi logiką. Šiurpoka, kiek daug žalos gali padaryti įkyrios mintys ir nepagrįstos baimės. Gerai sukurta pati nerimo atmosfera, tiesa vietomis atrodė, kad puslapių tikrai per daug, ir ta nesusipratimų virtinė jau gerokai per ilga. Nors psichika krinka tik herojei knygoje, vis tiek ganėtinai nejauku. Nejauku skaityti apie ankstyvąją demensiją, kuomet neprisimeni, kaip įjungti skalbimo mašiną, kaip pasidaryti kavos ir kaip veikia mikrobangė. Nejauki ir aplinkinių reakcija, tyla, ir į šalį sukami žvilgsniai….

Visgi paskutiniai šimtas puslapių buvo tipiškas geras finišas – toks tiesus ir greitas, kad jau nebeišėjo skirtis su knyga. Iš įvairiausių atsiliepimų aišku, kad sunku bus skirtis ir su kitomis knygomis, kurių lietuviškai išversta nemažai. Ir kodėl gi ne – dabar net sunku greitai sugalvoti, koks čia dar galėtų būti panašus geras, greitas, įtraukiantis trileris laisvalaikiui.

Tegyvuoja tamsūs žiemos vakarai ir gerai pailsėti padedantys trileriai! Būūūū!

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėja Nėrį. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 280 p.

Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins. Aš trokštu kentėt ir numirt už pasaulį. Bet aš taip menka, silpna. Visas pasaulis savo nuodėminga našta mane prislėgė. Ir sutriuškins mane, menką žemės augalėlį, besistiebiantį į Saulę. Sutriuškins, sumins į purvyną, kaip daugelį kitų „bepročių“, norėjusių dangų žemei prilenkti…

Pirmas sakinys: Aš kalta?

Kaip džiaugiuosi, perskaičiusi šį romaną! Mačiau ir knygas apie Žemaitę, Mačernį, Maironį. Bet labai džiaugiuosi pradėjusi nuo Salomėjos. Labai trūko žinių ir įsivaizdavimo apie tai, kas tuomet vyko.

1940 metai. Salomėja jau žinoma poetė. Keturi poezijos rinkiniai, dvi premijos, žymioji poema „Eglė žalčių karalienė“. Ir štai – akistata su dabartimi. Tokios didžiulės permainos. Kas bus, kaip bus, kaip elgtis?

O kaip elgtis, Salomėja bemaž neabejojo. Skaičiau ir skaudėjo širdį – negi tikrai galima taip besąlygiškai kažkuo patikėti? Na žinoma, galima. Viskas juk dabar bus gerai! Argi kitaip gali būti?

Tačiau autorė poetės negins. Tikrai ne, ir tai man labai patiko. Tik pamažu, kaip kokią dėlionę sudėlios poetės gyvenimą iš atsiminimų, užrašų, laiškų, eilėraščių, dienoraščių, nuotraukų. Čia lauks ir Smakas – kaltintojas ir pasmerkėjas. Bus ir Gerųjų balsų, kuriuos kažkas irgi išgirs.

Tikrai labai paveiki knyga. Susiradau visus namuose turimus poezijos rinkinukus. Viską perskaičiau jau kitaip, jau žinodama kada ir kokiomis aplinkybėmis rašyta vėlyvoji poezija. Viskas atrodo kažkaip kitaip. Galvoju, būtų puiku, kad kas nors tokią knygą būtų pasiūlęs paskaityti mokykloje.

Kita vertus jaučiasi, kad knyga rašyta moters. Salomėja jautri, trapi, nesavarankiška. Nuolat priklausoma nuo vyrų, kurie ja tikrų tikriausiai naudojasi, o ištikus bėdoms, tiesiog palieka likimo valiai. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis poetė viena pati su sūneliu traukėsi į Maskvą. Ir visus keturis tremties metus labai ilgėjosi Lietuvos. Be galo. Net sunku įsivaizduoti, kad taip galima ilgėtis Tėvynės. Būtent. Šiandien tokį ilgesį galima nebent tik įsivaizduoti.

Daug įvairiausių įspūdžių ir emocijų. Mielai būčiau paskaičiusi ir apie Salomėjos jaunystės dienas. Nors tai vargiai galėtų padėti suprasti poetės įsitikinimų kelią.

Tai ar aš už Salomėją, ar prieš? Ar galėčiau dabar poetę apginti? Tik kažin ar jai to reikia?

Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? Negalėjau jam atsakyti. Ir tuomet nusprendžiau dar kartą pati sau išsiaiškinti, versdama įvairių knygų lapelį po lapelio, kilnodama archyvus, tyrinėdama muziejų ekspozicijas, ar tikrai teisingai Salomėją ginu, ar jai to reikia? Suvokiau, kad tiesą rasti yra labai nelengva, kad to prieštaringo laikmečio įvykiai ir veiksmai slepiasi po keliais sluoksniais, juos bedraskant skirsta pirštai, tačiau bendras vaizdas vis tik išryškėjo…

Bet, antra vertus, pagalvoju – kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praietis tik pūliuos ir niekada neišgis…

Tara Westover. Apšviestoji.

Tara Westover. Apšviestoji.

WESTOVER, Tara. Apšviestoji [biografija]. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 454 p.

Stovėjau it stabo ištikta. Apsvaigusi lyg nuo vyno norėjau visam pasauliui sušukti: štai įrodymas – niekas negali manęs įveikti!

Bandau sugalvoti nors vieną tvirtą priežastį, kodėl ši knyga prieš du metus buvo daugumos skaitytojų mylimiausia/mėgiamiausia/metų topas/labiausiai rekomenduojama knyga. Ar todėl, kad atvarte išvardyti bent aštuoni pagyrimai? Gal todėl, kad rekomendavo JAV prezidentas? O gal todėl, kad ji apie daug pasiekusią moterį? Nors gal tikriausiai dėl to, kad ant viršelio parašytas tas stebuklingas, bet jau toks nuvalkiotas žodis bestseleris?

Sugalvoti nesiseka.

Tai istorija apie mergaitę, gimusią mormonų šeimoje. Šeimos galva visiškai apribojo kontaktus su visuomene: vaikai gimė namuose, neturėjo dokumentų, buvo nematę gydytojų, nesimokė mokykloje. Mat tėvui visur vaidenosi priešai, o įsitikinimas apie artėjančią dienų pabaigą (artėjo 2000-ieji….) temdė protą. Tarai visa tai atrodė natūralu ir suprantama, ji leido dienas padėdama ruošti homeopatinius mišinius pribuvėjai mamai arba dirbdama su tėčiu metalo laužo aikštelėje.

Panašių istorijų apie kenčiančias mergaites, moteris, ypač iš Rytų kraštų, yra tikrai nemažai, jos populiarios, ir tikrai jau nieko nebestebina. Tai kuo ypatinga ta Taros istorija? Tiesa, jai pasisekė ištrūkti į pasaulį, pabaigti mokslus, tapti mokslų daktare ir parašyti knygą. Labai atvirą, vietomis kraupią, bet tikrai ne išskirtinę.

Skaityti įdomu. Pati puikiai prisimenu tą 2000-ųjų laukimą. Senesniuose kompiuteriuose metai buvo rašomi tik dviem skaičiais – 98, 99… Ar bus tinkamai pasirengta? Ar tikrai nedings elektra išmušus dvylika? Bet smalsumas tikrai neperaugo į maniją, kaip Taros tėčiui. Niekas nelaukė dienų pabaigos ir neruošė konservų. Net neištuštino parduotuvių kruopų ir tualetinio popieriaus lentynų….

Tekstas paprastas, akys greitai ir lengvai slysta eilutėmis. Bet minčių daug. Fanatiškas religingumas ir pažodinis Senojo Testamento interpretavimas stulbina. Mylintis tėvas dažnai virsta kraupiu despotu, o mylinti motina – nuolankia jo tarnaite. Sunkūs sužeidimai ir baisūs nudegimai gydomi žolelių mišiniais. Jei ligonis pasveiks – tokia bus Dievo valia. Jei numirs – irgi. Gaila Taros, kuri turi pasirinkti dabartį ir išsilavinimą arba savo šeimą, kuri jos išsižadėjo. Skaudu skaityti tuos išgyvenimus. Bet Tara susitvarkys ir atsakymus susiras.

O aš atsakymo, kuo ta knyga taip sužavėjo skaitytojus, taip ir neradau. Bet jo tikriausiai ir nereikia. Kiekvienam savo knygos ir savi topai.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

Erin Kelly. Jis pasakė. Ji pasakė.

KELLY, Erin. Jis pasakė, ji pasakė. [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 488 p.

– Kur buvai?
Nežinau, kodėl taip pasakiau.
– Išėjau pasivaikščioti. Palei upę, netoliese.
Tai buvo pirmas mano melas. 

Ir paskutinis trileris šiais metais! Nors taip pavadinti gal nėra labai tikslu – greičiausiai tai tiesiog santykių drama. Ir daug daug melo.

Kitas ir Laura – pora, kurių pomėgis keliauti po pasaulį ir stebėti Saulės užtemimus. Vienais metais, kai užtemimas bus beveik visai nematomas, nutiks dalykų, kurie iš esmės pakeis jų gyvenimą. Išgelbėtos merginos dėkingumas išaugs į gana keistokus poelgius. Gero darbo pasekmė taps baimė ir slapstymasis. Bet pasislėpk tu žmogau, kai yra internetas ir feisbukas….

Stebuklo tikrai jokio, bet skaityti visai įdomu. Iš pradžių kiek nuobodu, bet kai galutinai įsitikinau, kad tai nebus koks nors veiksmo trileris ir susitaikiau su lėtoku tempu, ganėtinai įtraukė. Autorė pamėtėja šiokių tokių intrigų, ir, jei netyčia neatsiversite paskutiniųjų puslapių, gal jai pavyks nustebinti ir jus. Bet tik gal.

Vidutiniškai intriguojanti. Bet užburianti? Hipnotizuojanti? Nepamirštama? Toli, labai toli gražu.

Liz Lawler. Neprabusk.

Liz Lawler. Neprabusk.

LAWLER, Liz. Neprabusk [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Balčiūnaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 422 p.

Prieš šešias savaites ji turėjo mylimą vaikiną, mėgstamą darbą ir visavertį gyvenimą. Tačiau per kelias valandas tas normalus gyvenimas sudužo. Dabar jį teršė netikrumas, nerimas ir didelės nežinomybės dėmės. Jėgų ji sėmėsi tik iš darbo ir mažų mėlynų tablečių. 

Gerai, nesibaigė dar ta trilerių krūva, nesibaigė. Dar vienas medicininis psichologinis trileris. Psichologinis gal todėl, kad pagrindinė veikėja vėl dažnai kvėpuos į popierinį maišelį ir nebeįsivaizduos savo gyvenimo be tablečių ir alkoholio. Medicininis tikriausiai todėl, kad ji medikė ir ligoninėje bus daug veiksmo.

Taigi, skubios pagalbos skyriuje streso tikrai netrūksta. Lyg to dar būtų mažai, gydytoją Teilor užklumpa dar didesnės bėdos ir jai vos pavyksta išsigelbėti. Lyg dar visko būtų mažai – ja niekas netiki. Nes mėlynas tabletes visai patogu užgerti alkoholiu, o kai esi ne visai blaivi, aplinkiniams tavo pasakojimai atrodo mažų mažiausiai keistoki. Baimę dėl gyvybės dar sustiprina panika, nepasitikėjimas ir nusivylimas. Va čia ir psichologija. Tiksliau, išgyvenimo menas.

Labai greitai perskaičiau. Tokia stora knyga, o užteko tik porai vakarų. Tad trilerio reikalavimus atitiko – įtraukė ir norėjosi skaityti čia ir dabar. Viskas labai kinematografiška – jau ir įsivaizduoju filmą. Jis gal būtų įdomesnis – knygoje per daug intensyvus veiksmas greitai nusibosta, pradedi galvoti, kad skaitai tiesiog bevertį skaitalą (taip ir yra, bet kad smagu ir tokius skaityti). Kaip nors iš kitų skaitytų psichologinių trilerių išskirti niekaip neišeitų – toks, kaip visi, nieko ypatingo. Po savaitės, tikėtina, pasimirš.

Kitas!

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

Donatella di Pietrantonio. Sugrąžintoji.

DI PIETRANTONIO, Donatella. Sugrąžintoji [romanas]. Iš italų kalbos vertė Gitana Vanagaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 206 p.

Jos jaudulys mane glumino. Tas godulys, su kuriuo ji žvelgė į banknotus. Aš nebuvau pažinusi jokio alkio, todėl jaučiausi svetima tarp išbadėjusių. Privilegija turėjus kitokį gyvenimą šeimoje mane buvo pavertusi išskirtine. Buvau Sugrąžintoji.

Kokia graži knyga! Ir kaip gražiai papasakota istorija! Apie vaikystę, tėvus, namus ir meilę.

Suintrigavo siužetas: trylikametė mergina su lagaminu vienoje ir batų dėže kitoje rankoje pabeldžia į savo biologinių tėvų, kurių niekada nebuvo mačiusi, namų duris. Durys atsidaro ir buvusiojo gyvenimo nelieka, viskas prasideda nuo pradžių. Puslapis po puslapio sužinome apie Sugrąžintąja, jos buvusį ir naująjį gyvenimą bei bandome atlaikyti paauglę užgriuvusius sunkumus.

Skaitymo mažai, vos porą šimtų puslapių, o papasakota labai daug. 1975 metai, Italija. Trylika metų jau tas amžius, kai supranti velniškai daug, galbūt daugiau, nei norėtum, daugiau, nei gali pakelti. Supranti, kas yra praeitis, kurios netekai, kas yra meilė, kurios taip reikia, kas yra namai, kuriuose turėtų būti jauku ir saugu. Ir kas yra motina. Dvi motinos.

Labai patiko. Kažkiek netikėta. Ir ne, nors ir skamba ganėtinai liūdnai, istorija nėra kelianti kokias nors gilias depresijas. Paauglystė yra paauglystė, skausmą ir ašaras keičia viltis ir šypsenos. Gyvenimas, nori to ar ne, vis tiek juda į priekį. Su motinomis ar be jų.

Retai į rankas patenkanti italų literatūra niekada nenuvilia.

Laikui bėgant pranyko ir tas miglotas normalumo supratimas, todėl šiandien iš tikro nežinau, koks dalykas yra motina. Neturiu šito jausmo, kaip galima neturėti sveikatos, prieglobsčio, tikrumo. Gerai pažįstu šią nuolatinę tuštumą ir negaliu jos įveikti. Ima svaigti galva vien pradėjus gilintis į savo vidų. Tik negyvas peizažas, neleidžiantis naktį užmigti, o kelias miego valandas paverčiantis košmarais. Vienintelė motina, niekuomet manęs neapleidusi, – tai mano baimių motina.

Daina Avotiņa. Anyta.

Daina Avotiņa. Anyta.

AVOTIŅA, Daina. Anyta [kasdieniškas romanas]. Iš latvių kalbos vertė Bronė Balčienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 352 p.

– Ateina sunkūs laikai, ir sunkiai jums čia eisis, – galų gale ištarė.

Kokie gyvenimiški romanai buvo geriausi prieš, tarkim, tris dešimtmečius? Mano mama nedvejodama atsakytų – latvių. Artimiausių kaimynų panašūs buvo ir džiaugsmai, ir vargai. Artimos buvo ir knygos.

Labai priminė Čepulio „Likimo upę“  – paprastas, jokių pretenzijų „į kažką“ neturintis tekstas. Trumpi, paprasti sakiniai tarsi dokumentuoja vienos šeimos gyvenimą. Latvija, kaip ir Lietuva išgyveno tas pačias karo, pokario negandas. Pasiturinti šeima dirba, puoselėdama savo ūkį, kai prasideda karas. Paskui – pokaris. Paskui – okupacija. Paskui – na, istoriją žinome visi. Šeimą ima persekioti negandos, jų vienintelę dukrą – taip pat. Didžioji meilė, nelaiminga santuoka, sunki kasdienybė….

Bet romanas tikrai ne niūrus. Sunkumai neužtemdo mažų džiaugsmų, viltis, kad viskas bus gerai, niekada neapleidžia. Ant viršelio užrašyta – kasdieniškas romanas. Kad ir ką tai reikštų – skaityti apie tą kasdienybę nenuobodu, puslapiai verčiasi labai greitai. Vienas, du, ir vienos šeimos istorija baigėsi. Žvalgysimės naujų.

Gail Honeyman. Eleonorai Ofilant viskas gerai.

HONEYMAN, Gail. Eleonorai Olifant viskas gerai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Vaida Kelerienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 436 p.

Jeigu kas nors paklausia, kaip jautiesi, įprasta atsakyti GERAI. Juk negali pasakyti, kad verkei prieš užmigdama praeitą naktį, nes dvi dienas iš eilės neturėjai su kuo pasikalbėti. Tu sakai, kad jautiesi GERAI.

Tikėjausi, o gal net galima sakyti, bijojau kažko kito. Kad bus daug ašarų, liūdesio, sielvarto ir savigraužos. Na, tokios tipiškos depresinės nuotaikos, vyravusios, kad ir lietuvių literatūroje prieš gerą dešimtmetį. Bet kodėl knyga būtų buvusi tokia populiari? Kažkas čia ne taip.

Tas išankstinis nusistatymas triukšmingai griuvo pirmuose puslapiuose. O dar už kelių, kai autorė privertė balsu nusijuokti, dingo ir pranyko negrįžtamai. Eleonora gyvena sau tokį ramų, rutinininį gyvenimą ir didelių bėdų neturi. Jai viskas gerai. Darbas – namai – darbas – namai, o savaitgalį butelis (ai, du buteliai) degtinės, keturios sienos ir vienos gėlės kompanija. Gal ir skamba nekaip, bet Eleonorai gerai. Leidėjams irgi: dėl debiutinio škotų autorės romano (ir dar net nepradėto rašyti antrojo romano) kovojo net aštuonios leidyklos. Skaitytojams irgi – knyga yra 2018 metų sensacija, sukrėtusi visą literatūros pasaulį. Holivudui irgi: romanas bus ekranizuotas. Bent jau taip sako gūglas.

Taigi, Eleonora taip ir gyvena, pasaulį vertindama kritiškai, kandžiai, naiviai, o drauge juokingai ir logiškai. Skaityti beveik linksma, lapai greitai verčiasi, ir netrukus į sceną įžengia dar vienas keistuolis – Raimondas. Tada tas „gerai“ imasi materializuotis, kartu su visokiomis vaikystės traumomis, sunkiais išgyvenimais ir visokiais „net priešui nelinkėčiau“ potyriais. Įvykių apstu, o tuo metu, kai šiek tiek atsibosta, pradeda atrodyti, tarsi žiūrėčiau socialinę reklamą, autorė išmeta kozirį. Tada supranti, kodėl visgi dėl šios knygos verta eiti iš proto. Arba nesupranti. Nes romano sėkmė glumina net pačią autorę.

Šiomis dienomis vienatvė yra nauja vėžio forma – gėdingas, gluminantis dalykas, kurį užsitrauki ant savęs slapta ir nežymiai. Naujasis vėžys yra baugus ir nepagydomas, toks siaubingas, kad bijai apie jį net užsiminti kitiems. Žmonės nenori girdėti to žodžio, ištarto garsiai, – iš baimės, kad jis ir jiems ims kelti skausmą, arba nuogąstaudami, kad likimas sumanys pasiūlyti ir jiems tą siaubą išbandyti.

Saulius Spurga. Iliuzijos irgi gėlės.

SPURGA, Saulius. Iliuzijos irgi gėlės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 400 p.

– Brangusis broli, gyvendami varganoje žemėje, šioje ašarų pakalnėje, visada prisiminkime, kad didžiausią paguodą ir subtiliausius malonumus mums gali suteikt ne kas kitas, o tik mūsų vaizduotė, kuri nepažįsta jokių ribų… Iliuzijos – tai irgi gėlės.

Skaitydama vis galvojau, ir kodėl gi aš tą knygą skaitau – ji gi man visai nepatinka. Ne-pa-tin-ka! Matyt, iš užsispyrimo, nes kažkada, vos pamačiusi ją feisbuke, knygų naujienų sraute, nieko nelaukdama žygiavau į knygyną, neradau, prašiau ją surasti, kai tuo tarpu sutrikusios darbuotojos tos knygos dar net mačiusios nebuvo. Teko ieškoti internete, rodyti jos viršelį, o paskui su giliu liūdesiu klausytis, kad na, gal turėsime po mėnesio. Geriausiu atveju.

Štai tokios buvo knygos įsigijimo kančios. Knygos skaitymo kančios buvo dar didesnės.

Visai ne tai, ko tikėjausi. Tikėjausi gi įspūdingo pasakojimo apie didžią Lietuvos praeitį, meilę ir nuotykius istorinių įvykių kontekste, atradimų, žinių praplėtimo ir dar daug visko tinkančio visiškai eiliniam, o ne elitiniam skaitytojo skoniui. Vienu žodžiu, tikėjausi labai kokybiško popso, kuris užpildytų populiariosios literatūros apie Lietuvos istoriją stygių. Bet iliuzijos irgi gėlės, ar ne?

Visgi kai pagaliau po ilgų ir  kankinančių padūsavimų knygą pabaigiau, turiu pripažinti, kad darbas padarytas tikrai didelis (ne mano. Rašytojo). Apie karalių Stanislovą Augustą pasakoja penki artimi jo aplinkos žmonės – asmeninis virėjas Kacperas, kunigaikštis Karolis Gimbutas ir jo žmona (ar meilužė?) Izabelė, Jos Imperatoriškos Didenybės ekstraordinarinis ir įgaliotasis didysis pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje Jakobas Jefimovičius Zyversas ir karaliaus dailininkas italas Marčelas. Bet tai nėra įvykių iš penkių skirtingų pusių atvaizdavimas. Visi šie personažai pasakojimą tarsi pratęsia, jame vis labiau ir labiau ryškėja karalius Stanislovo Augusto paveikslas, jo charakteris, nerimas ir vidinės kančios, kai, galų gale, imperatorienės Jakaterinos verčiamas, atsisakęs sosto ir taip pasmerkęs Lietuvą ilgiems okupacijos metams Rusijos Imperijoje.

Tiesa, skaitydama knygą kaip tik atradau V. Purono pasakojimą, kad būtent šis karalius pripažino Šiaulius laisvu miestu, tuomet miestas gavo herbą, kuriame buvo pavaizduotas Poniatovskių giminės veršelis ir užrašas „Memoria Stanislai Augusti 1791“.

– Ne, ne!.. Kaip tik man būti karaliumi sunkus darbas, nes turiu didžią ydą – niekada nesu iki galo įsitikinęs savo teisumu, o visada matau daugelį problemos pusių. Man duota matyti visą gyvenimo vaizdą, žmonių kelius ir jų motyvus. Suprantu, kad visi motyvai vienaip ar kitaip yra pagrįsti, todėl visuomet regiu logiškus ir teisėtus argumentus, vedančius link priešingų sprendimų. Dauguma žmonių siekdami tikslų yra šventai įsitikinę savo teisumu, ir toks jų, galima vadinti fanatizmas mane paprastai stebina, bet, prisipažinsiu, pastaruoju metu to dažniausiai pavydžiu. Pačiam man duota dovana – o gal prakeiksmas – matyti pasaulį objektyviai. Suvokiu kiekvieno savo noro, tikslo, o kartu ir kiekvieno galimo sprendimo reliatyvumą. Tai sukelia didžiules abejones, blaškymąsi, skrandžio silpnumą ir nervinį pakrikimą. 

Stipru. Labai. Daug filosofijos, psichologijos, tos pačios istorijos. Bet ne man.

Günter Grass. Svogūno lupimas.

GRASS, Günter. Svogūno lupimas [autobiografija]. Iš vokiečių k. vertė Teorodras Četrauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 400 p.

Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo.

Tą džiaugsmingą akimirką, kai įžengiau su dovanų čekiu į knygyną, man ir pamojavo Günter Grass. Neturėjau jokių favoritų, must read ar panašių sąrašų, tad paėmiau ir atverčiau knygą.  – Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tiktai pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą. Tai, ką patyriau vaikystėje ir vėliau, kiša panosėn faktus ir buvo blogiau, negu norėtum, toji patirtis reikalauja, kad būtų papasakota tai vienaip, tai kitaip, ir gundo meluoti. –  Tos vienos pastraipos ir užteko.

Skaitau pačias įvairiausias knygas, ir, po visokių detektyvų ir lengvų atostogų romanų tas Grass tekstas atrodo daugiau nei nuostabus. Net nesvarbu, kad nei vienos autoriaus knygos nesu skaičiusi. Dar įdomiau: knygoje rašoma ir apie meną, ir apie kūrybą, ir apie būsimas (ano laiko perspektyvoje) knygas ir jų personažus. Vaikystę, paauglystę ir „skolų išmušinėtojo“ pareigas. Hitlerjugendą.

Būtent. Pati knyga irgi turi savo istoriją. Autoriaus išlukštentas svogūnas sukėlė tikrai nemažą audrą. Kaip suderinama SS ir Nobelio premija? Kodėl ir kas kaltas? Nors gal kaip tik net labai suderinama? Nobelio premija buvo skirta „Už gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“. Dažnai tokios nemalonios istorijos skubamos užmiršti. O taip imti ir palukštenti savo gyvenimą tikriausiai užtektų drąsos ne kiekvienam. Taip galvoju aš. Na o pats autorius net negalvoja teisintis.

Pasakei žodį, ir jau maga ištarti kitą. Skolos ir kaltė. Du žodžiai, taip giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą. Mat skolas dar įmanoma šiaip taip sutvarkyti, kad ir mokant dalimis, kaip tai darė mano motinos klientės, o nuslėpta ar tiktai numanoma kaltė išlieka. Ji vis tiksi. Ir niekur nuo jos nepabėgsi. Vis traukia savo giesmelę. Nebijo kartojimosi, tarpais maloningai leidžiasi pamirštama ir žiemoja sapnuose. Ji nusėda ant dugno – kaip neišnaikinama dėmė, kaip neiššluostomas klanas. Ji nuo mažumės išmoksta atgailaudama ieškoti užuoglaudos ausies kriauklėje, teisintis senatimi ar tuo, kad už ją jau seniai atleista, menkinti save, virsti beveik į nieką, bet paskui vėl pasirodo, kai svogūnas netenka vieno luobo po kito ir ant pačių jauniausių pasirodo neištrinami rašmenys: kada didžiosiomis raidėmis, kada kaip šalutinis sakinys ar pastaba paraštėje, kada įskaitoma, o kada vėlei parašyta hieroglifais, kuriuos sunku, o kartais išties neįmanoma iššifruoti. Man skirtas įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau.

Ir pirmas sakinys, ir kiekviena pastraipa šaukte šaukia – knyga bus puiki.

Taip, tokia ji ir yra.