TOLSTOJUS, Levas. Ana Karenina. [romanas]. Iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. Vilnius: Vaga, 1983. T. I 495 p. T. II 429 p.
– Taip brolau, moterys – tai ašis, aplink kurią viskas sukasi. Ir mano reikalai prasti, labai prasti. Vis per moteris. (psl. 50).
Pagaliau perskaičiau „Aną Kareniną“. Neseniai internete praūžusi diskusija apie skaitymo įpročius labai pritiktų kaip pavyzdys, kad kiekvienas mūsų turi savus skaitymo įpročius ir diskusijos šia tema beveik bevertės. Du tomus rusų ir du tomus lietuvių kalba skaičiau beveik metus: siaubingai nusibodo, pradėjau jausti tikrą pareigą ir norą kuo greičiau baigti. Lėtas skaitymas – ne man, kad ir kiek jis turėtų privalumų.
Bet jei skaityti normaliu ir įprastu greičiu, knyga tikriausiai būtų patikusi. Juk jau vien tas žinomiausias literatūroje pirmasis sakinys „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ (psl. 1). įtraukia ir norisi sužinoti, kas ir kaip ten toliau vyksta.
O toliau tai jau Tolstojus…
Tik nuolat primindama sau, kada vyksta veiksmas, ir dar pažiūrėjusi 2009 m. Sergėjaus Solovjovo filmą, supratau kai kuriuos pradžioje taip erzinusius personažus. Ypač moterų. O romanas juk apie meilę. Bet kartu ir to meto bendruomenę. Tolstojaus laikų Rusiją. Su savo taisyklėmis ir papročiais.
Sunku pasakyti, kodėl knyga taip vertinama, aš jau geriau dar kartą perskaityčiau Boriso Pasternako „Daktarą Živagą“.
Ir nežinau, ar ryšiuosi dar kokiam nors Tolstojaus iššūkiui.
kaskaityti.lt 