VARANIUS, Vytautas. Šiltnamis [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2019. 208 p.
Leidyklos „Alma littera“ 2019 m. surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas.
Kodėl taip yra? Kodėl tėvai visada galvoja, kad mes vis dar per silpni, vis dar nepajėgūs stovėti savo kojomis? Kodėl įsivaizduoja, kad daug geriau žino, ko mums reikia?
Pirmas sakinys: Ji bėgo labai greitai.
O, giriuosi, giriuosi, kad knygų apdovanojimai pasirinkimui įtakos neturi, ir va, pasirodo, turi. O ir lietuvių paauglių ir jaunimo literatūra kažkuo žavi.
Tą žodį lietuvių parašiau ne be reikalo. Nes veiksmas vyksta net nežinau kur. Tiesiog praleidau arba nesupratau. Kažkur kukurūzų lauko viduryje gyvena tėvas ir du vaikai. Kur mama? Na, tėtis nelabai nori apie ją kalbėtis. Tiksliau tai tabu. Sesuo vis dar gyvena laimingame vaikystės pasaulyje, o va Elvinui jau tas laimingasis (taip taip, žinau, būna ir nelaimingų) periodas baigėsi. Problemų sočiai, gelbsti daržinė, ir tykūs vakarai ant jos stogo.
Apie tokį konkursą ne ką ir girdėjau, o apie paauglių literatūrą iš vis neturiU jokio supratimo. Bet va tas noras karts nuo karto kažką paskaityti vis atsiranda. Skaitai ir ilsini protą. Bet, suprantama, su Elvinu jau nebesusitapatinsi, net ir labai norėdama. Niekas pernelyg nei nustebino, nei šokiravo. Didelio stebuklo ir nesitikėjau. Net neatsimenu, ar kokia užuomina, koks atsiliepimas, komentaras, teigiamas ar neigiamas, iš vis atkreipė dėmesį į Šiltnamį tuomet, kai jis buvo išleistas. Koks nors straipsnis ar interviu su autoriumi? Nežinau. Koks skirtumas. Tiesiog seniausiai nusipirktoms, bet vis dar neskaitytoms knygoms atėjo laikas, ir tiek.
Galbūt konkursai vyksta iki šiol, o gal ir ne. O jei galėčiau, kaip Elvinas, užlipti ant to daržinės stogo, norėčiau, kad nebūtų nei vieno vaiko, kuris būtų apleistas taip, kaip pvz. Vakaro nejaukoje. Naivu, ar ne?
Tiesa, kur tas kukurūzų laukas? Tikriausiai visiškai nesvarbu. Gal kiekvieno paauglio širdyje.
kaskaityti.lt 