Austin Kleon. Vok kaip menininkas.

KLEON, Austin. Vok kaip menininkas [10 dalykų, kurių tau niekas nesakė apie kūrybiškumą]. Iš anglų k. vertė Ramūnas Sungaila. Vilnius: forSMART, 2015. 162 p.

„Viskas, ką buvo verta išsakyti – jau pasakyta. Bet kadangi niekas nesiklausė, viską reikia pakartoti“ -André Gide.

Kas, kas, bet šiandieniniame gyvenime labiausiai praverčiantis dalykas yra kūrybiškumas. Naudingas visokiausiose srityse, padeda įvairiausiose situacijose. Tai toks dalykas, kurio niekada nebus per daug. Tad, kai viename seminare šią mažą knygutę rekomendavo, iš karto ją ir perskaičiau.

Stebuklo neįvyko. Kūrybiškumo daugiau tikrai neatsirado. Knygelė – tai citatų rinkinys, kurias visas tikriausiai galima rasti internete, tik tiek, kad čia viskas susisteminta ir vienoje vietoje. Kokia mintis? Mintis liūdna – originalaus nieko nėra. Kūryba – tai nuolatiniai vagiliavimai. Kaip tai daryti ir patariama šioje gražiai išleistoje ir apipavidalintoje knygutėje. Tiesa, pradinė auditorija buvo kūrėjai, menininkai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad patarimai tinka visiems. Tikrinam.

Taigi – dešimt konkrečių patarimų. Dešimt trumpų skyrelių. Apie tai, kaip svarbu viską, kas tinkama, perkurti, rinkti į „vagysčių“ aplankus, apie tai, kaip neklausyti tų senovinių patarimų (pvz. Rašyt tik apie tai, ką geriausiai išmanai…), apie tai, kaip svarbu turėti kokį nors pomėgį, kuris gal kada nors taps pagrindiniu užsiėmimu. Kad originalumas – nebeegzistuojanti sąvoka (juokiuosi iš IG karts nuo karto kylančių audrų dėl „tai mano idėja…“ ir „Aš pirma“). Apie dvi linijas, kurių iš tiesų yra visai ne dvi. Apie tai kaip naudinga būti nuobodžiam – juk krapštant nosį, nieko neveikiant, tiesiog nuobodžiaujant gali gimti genialios idėjos. Ir daug daug citatų Norit keletą? Prašom!

Menas – tai vagystė. -Pablo Picasso. Daugiau….

Knyga populiari, yra išleistos ir dar dvi panašios. Galvoju, būtinai kada nors reiks pavartyti ir jas.

Omar Chajam. Rubajatai.

CHAJAM, Omar. Rubajatai.  Iš rusų k. vertė Linas Broga. Kaunas: Trigrama, 2013. 408 p.

Gyvenimą tuščiai prašvaistę, virtom moliu. (67)

Iš paskutinių įrašų galima pagalvoti, kad visiškai nebeišeinu iš bibliotekos vaikų skyriaus. Bet yra ne visai taip. Jau visą mėnesį skaitau rubajatus. Tiksliau pasakius, skaitinėju.

Tokių knygų perskaityti ir neįmanoma. Tokią knygą norisi visada turėti šalia, kad galėtum bet kada atsiversti. Rinktis mėgstamiausius rubajatus, ko padaryti, kaip pasirodė, beveik neįmanoma.  Bet visgi keletą iš jų užsirašiau.

Sutikti ar nesutikti su autoriumi – kiekvieno reikalas. Man patiko ir šmaikštus, gal kiek pašaipus požiūris į gyvenimą, ir autoriaus mokėjimas žvelgti toliau, nei kiti. Taip toli, kad tos įžvalgos aktualios ir dabar. Po beveik tūkstančio metų.

Kiek mirksnių tau gyvent – seniai lemtis atskaitė.
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi, –
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi. (13).

Iš tiesų, šio rytų filosofo ir mokslininko išmintis stebina. Knygą galėtų paskaityti ne tik nusivylę viskuo, ne tik nuo skubėjimo niekur nebespėjantys, ne tik  iliuzijom gyvenantys, ar per daug sumaterialėję  skaitytojai. Ją galėtų paskaityti kiekvienas iš mūsų.

O leidyklai ačiū už knygą. Ji puiki – ne tik savo formatu, dizainu ir viršeliu, bet ir turiniu.

José Saramago. Kai mirtis nusišalina.

SARAMAGO, José. Kai mirtis nusišalina. [romanas]. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. Kaunas: kitos knygos, 2012. 212 p.

Kitą dieną niekas nemirė. (psl. 10).

Paskutiniu metu vis pasitaiko knygos apie mirtį. Taip gavosi, kad ir tarpušvenčiu perskaitytos knygos pagrindinė veikėja – mirtis. Simboliška? Bet tikrai ne liūdna.

Knyga neabejotinai labiausiai nudžiuginusi šiais metais. Smagu nustebti, bibliotekoje netikėtai radus naują knygą. Dar smagiau, kai randi seniai norėtą perskaityti knygą. O kai ji pasirodo dar ir visai nebloga, tai džiaugsmui nebėra galo…

Mirtis įpykusi. Pats metas mums parodyti jai liežuvį. (psl. 146).

Žinoma keistoka, kad knygos apie mirtį džiugina… Bet pažiūrėkime į autoriaus pavardę. José Saramago – man naujas rašytojas. Neskaičiau nei jo garsiojo „Aklumo“, nei gana įvairių atsiliepimų sulaukusios „Evangelijos pagal Jėzų Kristų“. Todėl net nespėliojau, koks gali būti viršelyje aprašyto siužeto tęsinys. Vieną dieną kažkokioje valstijoje niekas nebenumiršta. Po trumpalaikio džiaugsmo, šalyje siaubas ir sumaištis, ir daugybė problemų. Viskas baigiasi labai netikėtai, ir gana gražiai, tad autorius staiga ir visiems laikams papildė mano mėgstamųjų būrį. Tiesa, pabaiga tikrai naivoka, net nusistebėjau, bet kam tai rūpi, juk skaityti buvo smagu…

Toks tų žmonių įprotis, jie niekad iki galo neišsikalba. (psl. 168).

Kitų José Saramago knygų ieškosiu tikrai ne tik dėl naivios šios pabaigos. Patiko pats rašymo stilius, neišskiriama tiesioginė kalba. Tekstų be tiesioginės kalbos nemėgstu, man atrodo, be jų tarsi iš teksto atimamas taip reikalingas grožiniam kūriniui gyvumas. Tačiau čia viskas kitaip: skaityti pakankamai įdomu ir tikrai nenuobodu.

Kaip parašyta knygoje, žmonės niekada neišsikalba iki galo. Gal ir teisingai, nes tada kaip gi gautųsi tokie įdomūs pasakojimai? Žinoma, galima pasakyti, kad viskas lyg ir stereotipiška, kad lyg jau ir kažkur girdėta, kažkas jau lyg ir rašė, o ta pabaiga… Tikrai matėm ne viena filmą lyg ir… Bet et… Ar tiek daug yra taip gražiai parašytų knygų, o tikiuosi, kad ir kitos autoriaus knygos bent jau panašaus stiliaus.

Labai patiko. Beveik norėčiau turėti namie.

Tūkstantis ir viena naktis.

Tūkstantis ir viena naktis. Pasaulio pasakos [pasakos].  Vilnius: Vaga, 1977. 247 p.

Nešėjas padėkojo už tą malonę ir ėjo namo, galvodamas apie nepaprastus daiktus, galinčius gyvenant atsitikti žmogui. (psl. 104).

Kita gerų knygų rūšis, tinkama skaityti vasarai – vaikiškos knygos. Puiku, jei tos knygos – pasakos. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad nuostabiame Aš skaitau sumanyto iššūkio sąraše netikėtai įtraukiau ir šią knygą.

Pasaulio pasakų serijos, 1977 m.,  Juozo Balčikonio verstas leidimas – ypatingas. Šių dienų skaitytojas gali grožėtis ne tik neišsemiama arabų pasakų išmintimi, bet ir kalbos pasikeitimais. Įdomu, kaip kalba pasikeis dar po keliasdešimt metų?

Bet apie knygą – pasakų paskaityti verta visiems.  Labai įdomu, stebėtina, kiek net šiame, vaikiškame variante, įžvalgos ir išminties. Beje, tūkstantis nereiškia, kad būtinai ir buvo tiek pasakų – šis žodis reiškė tik didelį skaičių. Na o į šią knygą sudėtos žinomiausios ir gražiausios pasakos.

Gražaus skaitymo.

Sylvie Germain. Naktų knyga.

GERMAIN, Sylvie. Naktų knyga. [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. Vilnius: Alma littera, 2004. 240 p. (XX a. amžiaus fondas).

Kraujas-Dievas, Dievo nėra.
Dievas-pelenai.
Pelenai ir dulkės (psl. 187).

Va tai tokia pirmoji šiais metais perskaityta knyga. Populiarusis magiškasis realizmas. Ne tik skaitytojai dievina Markesą, bet, matomai, ir rašytojai. Sylvie Germain – ypač. Jos „Naktų knygoje“ – Panielių šeimos saga, tokia magiška, tokia mistiška, tokia gausinga veikėjais. Ir dar kokiais! Kokių įvairiausių keistybių turinčiais! Vis ieškančiais namų, ramybės, laimės, meilės, Dievo. Savęs.

Kam to reikia, jei Dievo nėra, jei dangus – tokia pat dykynė, kaip ir namai. Nebuvo kito Dievo, tik tie, kuriuos jis taip mylėjo ir kurie dabar degė ramybėje jam prieš akis. Auksinė Naktis Vilko Nasrai žiūrėjo, kaip Dievas virsta pelenais, ir tylėjo. (psl. 203).

Skaityti visiems, kam jau atsibodo knygynuose taip akis badančios madingos knygos.

Gabriel Garcia Marquez. Apie meilę ir kitus demonus.

GARCIA MARQUEZ, Gabriel. Apie meilę ir kitus demonus. [Romanas]. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. Vilnius: Tyto alba, 1997. 144 p. (Garsiausios XX a. pab. knygos).

„Nėr vaistų nuo ligos, kurios neišgydo laimė“ (psl. 36).

Šio rašytojo knygas taupau. Skaitau retkarčiais. Pamažu. Nes kai perskaitysiu visas jo knygas, tikriausiai iš vis nebesinorės skaityti.

Nuostabi istorija.

Šį kartą rašytojas nukels mus į inkvizicijos laikus, tolimąją Peru, kur klariečių vienuolyne kankinasi dvylikametė Sierva Marija de Todos los Angeles. Nelemtas pasiutusio šuns įkandimas visiškai pakeitė jos gyvenimą, pavertė demonų apsėstąja. Tačiau ir suteikė progą nepaprasta meile įsimylėti savo egzorcistą.

Rodos, parašyta paprastai kaip pasaka, bet tikrai ne tik apie meilę.

Patiko. Skaitysiu dar.

Sherman Alexie. Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis.

ALEXIE, Sherman. Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis: [romanas]. Iš anglų k. vertė Marius Burokas; iliustravo Ellen Forney. Vilnius: Alma littera, 2011. 240 p.

Manau, taip viską galima paaiškinti.
Lūkesčiais. (psl. 187).

Dar pavasarį Mariaus Buroko Užkietėjusio skaitytojo kronikose užuomina apie greitai lietuviškai pasirodysiančią knygą mane baisiai suintrigavo ir sudomino. Ar tikrai viską gerai supratau? Dienoraštis? Jaunimui?  Jokių burtų, vilkolakių ar vaikiškos vampyrų meilės?

Nebepretenduoju į tikslinę jaunimo auditoriją, bet perskaičiau  greitai ir susidomėjusi. Knyga paprasta, labai lakoniška, bet išmintinga ir nuoširdi.  Apie paauglį Jaunėlį, Spokanų indėnų rezervato gyventoją, metusį iššūkį sau ir aplinkiniams, palikusį rezervatą ir bandantį susikurti geresnį gyvenimą. Ne, jo dienoraštis nepanašus į standartinį, mums įprastą dienoraštį: tai tiesiog berniuko pasakojimas pirmuoju asmeniu, kuriame gausu tiesioginės kalbos. Bet į dienoraštį knyga panaši nuoširdumu, atvirumu, tiesumu ir normų nepaisymu (tiesiog rašau, ką galvoju!) – ne veltui ši knyga amerikiečių norimų uždrausti knygų sąrašo dešimtuko antroje vietoje! (o tu dar jos neskaitei!?)

Knyga įtraukia nuo pat pirmo sakinio, gyvenimas vaikinuko nelepina, įvykis veja įvykį ir skaityti tikrai nenuobodu. Kuo toliau, tuo labiau keri Jaunėlio požiūris į gyvenimą (Esu realistas, suprantat? (psl. 161)) ir užsispyrimas. Na o tiems, kas galvoja, kad skaityti knygas – tik laiko gaišimas: jūsų laukia Ellen Forney iliustracijos! Jos nuostabios. Visokios. Komentuojančios ir papildančios tekstą. Linksmos. Liūdinčios. Neutralios. Draugiškai pašiepiančios. Kalbančios be žodžių, nes kartais  žodžiai pernelyg riboti. (psl. 11).

Tiesa, knygoje nemažai skaudžių problemų. Rasizmo. Tokių skaudulių, apie kuriuos net nepagalvotum. Paaugliškų berniokiškų pokalbių. Be cenzūros. Muštynių ir keršto. Pykčio ir ašarų. Bet nei vienos iš šių priežasčių negalėčiau įvardinti knygos uždraudimo priežastimi. Tuo labiau, kad visada ankščiau ar vėliau ateina pažinimas:

– Aš maniau, kad pasaulis suskirstytas gentimis, – pasakiau. – Baltųjų ir juodųjų. Indėnų ir baltųjų. Bet dabar žinau, kad tai netiesa. Pasaulis suskirstytas tik į dvi gentis: žmones, kurie yra šikniai, ir žmones, kurie tokie nėra. (psl. 183).

Galit sakyti, kad visada lengva nuspėti, kaip tokios istorijos baigiasi. Galbūt, bet šį kartą knygoje svarbu ne pabaiga. Svarbu noras, viltis ir užsispyrimas. Įgyvendinti savo lūkesčius, kad ir koks tu bebūtum. Kad ir kokiomis nelengvomis sąlygomis. Kad ir ką apie tave pagalvos aplinkiniai.

Tau pavyks.
Man pavyks.
Tegul pavyksta. (psl. 196).

Man labai patiko. Keletas citatų čia.
Siūlau paskaityti ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems.

Kertész Imre. Be likimo.

IMRE, Kertész. Be likimo: [romanas]. Iš vengrų k. vertė Algirdas Jakulis. Vilnius: Alma littera, 2010. 216 p.

[…] jeigu egzistuoja likimas, tai laisvė neįmanoma; antra vertus, – tęsiau ir pats vis nustebdamas, vis daugiau įkaisdamas, – jeigu yra laisvė, tai nėra jokio likimo, vadinasi, – nutilau, bet tik įkvėpti oro, – vadinasi, mes patys esame tas likimas (psl. 213).

Dar viena knyga apie koncentracijos stovyklas. Ai, atrodytų, nieko naujo, viską skaitėm, viską matėm. Žinom tiek, tarsi patys ten buvę… O dar ir B. Sruogos „Dievų miško“, atrodo, niekas nepralenks. Netgi Nobelio premijos laureatai. Bet visgi smalsumas nugali. Ir ką čia naujo galima sukurti?

Pasirodo, galima. Paauglys berniukas pasakoja paprastai, nuoširdžiai ir įspūdingai. Apie koncentracijos stovyklas: atvykimą į Aušvicą, tolimesnę kelionę į Buchenvaldą, galutinį tikslą Zeice. Apie vienerius, neįprastus savo paauglystės metus, kurių patirti tikriausiai nenorėtų joks paauglys. O Diordžiui Kiovešui jie net nebuvo labai neįprasti, tiesiog gyvenimo tęsinys, kurį ir tęsė, nieko per daug nesmerkdamas ir neteisdamas.

Tačiau norėjau pajausti, bent jau taip įsivaizdavau, kaip iš esmės tai galėjo nutikti. Tikriausiai susėdo, visai tikėtina, suglaudę galvas, gal ir ne moksleiviai, suprantama, o suaugę žmonės, galbūt pagalvojus, ponai iškilmingais kostiumais, su cigarais, ordinais, galima manyti, vien viršininkai, kurių šią akimirką negalima trukdyti – taip įsivaizdavau. Paskui vienas iš jų sugalvoja dujas, kitas tuoj pat pirtį, trečias muilą, ketvirtas dar prideda gėlių ir taip toliau. Kai kurią idėją galbūt ir ilgiau aptarinėjo, taisė, kitai gi iškart pritarė ir pašokę (nežinau, kodėl, bet tvirtai laikiausi nuomonės: pašokę) vienas su kitu sukirto delnais – visa tai buvo labai įmanoma, bent jau man taip atrodė. (psl. 93).

Tekstas tik iš pradžių atrodo paprastas, juk pasakotojas paauglys, bet kuo toliau, tuo atrandi jame visai nevaikiškų minčių. Ir čia, ir ten, ir dar, ir dar, ir dar… Juk tikrai, Nobelio premijų šiaip sau nedalina… Be to, tekstas gražus, pasakojimas toks rišlus, kad tiesiog miela skaityti.

Visi klausia tik apie nuotykius, apie „siaubus“, tačiau man galbūt kitoks išgyvenimas liks įsimintinas. Taip, apie tai reikėtų kalbėti, apie laimės akimirkas koncentracijos stovyklose turėčiau jiems artimiausių metu papasakoti, jeigu klausinės. (215).

Be abejonės, kitokia ir neprasta knyga. Man patiko.
Už romaną „Be likimo“ vengrų rašytojas Imre Kertész 2002 m. apdovanotas Nobelio premija.

Arto Paasilinna. Grupinės savižudybės magija.

Paasilinna, A., (2005). Grupinės savižudybės magija. Iš suomių k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. Vilnius:  Charibdė, 237 p.

– Metas važiuoti. Mirtis nelaukia.

Manot, visos knygos apie Meilę? Anaiptol. Man šią vasarą jau kažkelinta iš eilės papuola apie… Mirtį. Būtų baisoka, bet tik ne Paasalinnos knygose.

Šioje, kaip ir „Zuikio metuose“ – vyksim į kelionę. Tik ne vien po Suomiją, šį kart kur kas toliau, o bendrakeleivis bus ne kalbantis zuikis, bet kur kas didesnis, nusižudyti susirengusių bedalių būrys.

Man patiko. Patiko vietomis skaityti labai nesigilinant, o vietomis stabtelėti ir pamąstyti..  Patiko graužaties darkytojas, skaidrinantis keliautojų nuotaikas. Patiko jau pažįstamas autoriaus humoras ir ironija. Patiko knygos pabaiga. Visgi, gal tikrai visos knygos apie Meilę?

Galima žaisti su mirtimi, bet su gyvenimu – jokiu būdu. Valio! Arto Paasilinna.

Arto Paasilinna. Zuikio metai.

Paasilinna, A., (2000). Zuikio metai. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 144 p. (Geriausios XX a. pabaigos knygos).

Vatanenas galvojo, kaip žmogų mėto gyvenimas: vos prieš mėnesį jis, nusivylęs viskuo, riogsojo kampinėje užeigoje su atšilusiu alaus bokalu, o dabar prakaituotu klynu plumpina per tyrlaukius dūmų supstomas, su pilna kuprine slidžių žuvų. (psl. 41).

Dar viena puiki Paasilinnos knyga. Citatoje viršuje – beveik visa jos esmė. Tiesa, joje nepaminėtas vienas esminis knygos veikėjas – Zuikis, kurio dėka knyga dar geresnė, šaunesnė ir jautresnė. Knygos autorius rašo, kad dažnai mes, skaitytojai, nenorime skaityti rimtų knygų liūdnomis temomis. Todėl jis ir nevengia kvailionių ar kalbančių žvėrelių. Tiesa, ilgai knyga netraukė, galvojau, bus kvaila, kuo gali nustebinti Zuikis?

Šį kartą Zuikis nekalbėjo, bet vistiek buvo labai pavykęs: labai gerai jam pavyko simbolizuoti rimtus dalykus. Per žmonių kvailystes jis kas antrame skyriuje lakstė nuo kulkų, įsiutusių šunų, meškų, girtų medžiotojų, ar išprotėjusių religinių fanatikų. Bet Vatanenas rūpinosi ir kiek galėdamas saugojo Zuikį, su juo keliavo po visą šalį, patirdamas pačių įvairiausių nuotykių.

Mėnulis nusileido. Vatanenas įsidėjo į kuprinę maisto kelioms dienoms, kurpinės kišenėn susibėrė porą dešimčių patronų ir pripildė šautuvo dėtuvę, pasigalando kirvį, dar pasiėmė penkis pakelius cigarečių bei slidžių tepalo. Zuikiui pasakė:
– Turbūt ir tu trauksi. (psl. 125).

Va tokie tai Zuikio metai. Man labai patiko.