Arto Paasilinna. Zuikio metai.

Paasilinna, A., (2000). Zuikio metai. Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Tyto alba, 144 p. (Geriausios XX a. pabaigos knygos).

Vatanenas galvojo, kaip žmogų mėto gyvenimas: vos prieš mėnesį jis, nusivylęs viskuo, riogsojo kampinėje užeigoje su atšilusiu alaus bokalu, o dabar prakaituotu klynu plumpina per tyrlaukius dūmų supstomas, su pilna kuprine slidžių žuvų. (psl. 41).

Dar viena puiki Paasilinnos knyga. Citatoje viršuje – beveik visa jos esmė. Tiesa, joje nepaminėtas vienas esminis knygos veikėjas – Zuikis, kurio dėka knyga dar geresnė, šaunesnė ir jautresnė. Knygos autorius rašo, kad dažnai mes, skaitytojai, nenorime skaityti rimtų knygų liūdnomis temomis. Todėl jis ir nevengia kvailionių ar kalbančių žvėrelių. Tiesa, ilgai knyga netraukė, galvojau, bus kvaila, kuo gali nustebinti Zuikis?

Šį kartą Zuikis nekalbėjo, bet vistiek buvo labai pavykęs: labai gerai jam pavyko simbolizuoti rimtus dalykus. Per žmonių kvailystes jis kas antrame skyriuje lakstė nuo kulkų, įsiutusių šunų, meškų, girtų medžiotojų, ar išprotėjusių religinių fanatikų. Bet Vatanenas rūpinosi ir kiek galėdamas saugojo Zuikį, su juo keliavo po visą šalį, patirdamas pačių įvairiausių nuotykių.

Mėnulis nusileido. Vatanenas įsidėjo į kuprinę maisto kelioms dienoms, kurpinės kišenėn susibėrė porą dešimčių patronų ir pripildė šautuvo dėtuvę, pasigalando kirvį, dar pasiėmė penkis pakelius cigarečių bei slidžių tepalo. Zuikiui pasakė:
– Turbūt ir tu trauksi. (psl. 125).

Va tokie tai Zuikio metai. Man labai patiko.