Joshua Foer. Pasivaikščiojimas su Einšteinu.

Foer_Pasivaiksciojimas su Einsteinu

FOER, Joshua. Pasivaikščiojimas su Einšteinu: menas ir mokslas atsiminti viską šiais technologijų laikais. Iš anglų k. vertė Helga Gavėnaitė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], 2013. 364 p.

Skaitome, skaitome ir skaitome, ir pamirštame, pamirštame ir pamirštame. (psl. 201).

Kai kas nors paklausia, kam man reikalingas šis tinklaraštis, atsakyti labai paprasta – kad prisiminčiau. Ne tik autorius ir pavadinimus, kuriuos prisiminti sunkiausia, bet ir įspūdį, kurį tuo metu padarė skaityta knyga.

„Pasivaikščiojimas su Einšteinu“ – tikras FB galios įrodymas. Pamačiau leidyklos naujienose, susiradau, perskaičiau…. Tikrai negirsiu, tikėjausi ne to. Knyga nemoko ir nepatarinėja, kaip gerinti atmintį. Tai tik vieno žmogaus viena istorija apie avantiūrišką norą tapti JAV atminties čempionu.

Aišku, visko, ko tikrai nori, pasiekti tikrai įmanoma. Tai net nestebina. Gal būčiau taip ir grąžinusi knygą atgal net neskaičiusi. Bet autorius – žurnalistas, nuobodulio knygoje ne tiek ir daug, skaityti skatina įdomūs pasvarstymai, kas tai yra atmintis ir kaip ji susijusi su mumis pačiais. Kas būtų, jei žmogus prisimintų viską, arba kas būtų, jei žmogus tuoj pat viską pamirštų…

O kuo už mus geresni atminties čempionai? „Juokinga… Knygos gale Foeris gali pasigirti, jog per valandą sugeba įsiminti devynių ir dar pusės kortų malkų seką. Tačiau, kaip ir mes visi, jis vis tiek neprisimena, kur padėjo mašinos raktelius.“ – The New Your Times.

Tad niekada nesakykite, kad turite blogą atmintį.

Reklama

Jonathan Safran Foer. Viskas nušviesta.

Foer, J., S., (2006). Viskas nušviesta. Vertė Indrė Žakevičienė. Kaunas: Jotema, 320 p.

Jeigu galėčiau išdėstyti savo pasiūlymą, prašyčiau leisti Brodai būti laimingai. Prašau. (psl. 169).

Net jei skaitote pakankamai daug, vargu ar skaitėte ką nors panašaus į šią knygą. Aš tai tikrai ne. Taip, yra daug literatūros apie holokaustą,  bet tikrai nerasite kitos, taip viską nušviečiančios iš esmės. Ir tikrai retai vienoje knygoje pasitaiko  tiek daug emocijų: ir liūdna, ir baisu, ir graudu, ir juokinga.

Knygoje pasakojama vieno Ukrainos žydų štetlo istorija nuo pat jo įsikūrimo 18 amžiuje iki sunaikinimo per Antrąjį pasaulinį karą. Be to, pasakojama šių dienų istorija,  jauno žydų kilmės amerikiečio kelionė į Ukrainą, į sunaikintąjį štetlą, ieškoti savo praeities, bei jo pažintis su jaunu ukrainiečiu, kelionės vadovu ir vertėju. Visos istorijos tarsi persipina tarpusavyje, jaunieji praeities tyrinėtojai, rašydami kelionės įspūdžius, tarsi galėtų pakeisti vieno ar kito veikėjo likimus, tačiau istorijos pakeisti neįmanoma.

Beždžioniauju: senelis nėra blogas žmogus, Džonatanai. Visi padaro blogų veiksmų. Ir aš. Ir tėvas. Net ir tu. Blogas žmogus yra tas, kuris neaprauda savo blogų veiksmų. Dabar senelis dėl to miršta. Maldauju tave mums atleisti ir padaryti mus geresnius nei esame. Padaryk mus gerus. (psl. 172).

Apie savęs atradimą praeityje. Beje, filmas irgi vertas dėmesio, nors jame nėra visos keistosios Trachimbrodo istorijos.