Erichas Marija Remarkas. Juodasis Obeliskas.

Remarkas_ObeliskasREMARKAS, Erichas Marija. Juodasis Obeliskas. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Vaga, 1984. 333 p.

Prakeikta mūsų atmintis – tikras sietas. Ji nori išlikti. O išlikti galima, tiktai viską pamiršus. (psl. 253).

Štai ir paskutinioji, alternatyvia likusi Knygų iššūkio 2012 knyga, nors ir kaip norėjo, nebesuskubo visoms kitoms į draugiją. Nes ji irgi iš tų stebuklingųjų, dar vasarą numestų ir išpeiktų, o dabar perskaitytų su didžiausiu malonumu.

– Minutėlę! Pirmiausia turiu tinkamai nusiteikti. (psl. 160).

 Skirtingai nei daugelis, nesižaviu visomis iš eilės šio rašytojo knygomis. Nors ir atrodo panašaus stiliaus ir temų, jos skirtingos, vienos patinka labiau, kitos nepatinka visai. Bet „Juodasis Obeliskas“  ypatinga knyga.

1918 metais Heinrikas buvo žūtbūtinis karo priešininkas. O dabar jis pamiršo viską, kas jį tokiu buvo padarę, ir karas vėl jam atrodo kaip smagus, linksmas nuotykis. (psl. 253).

Taip, „Juodasis Obeliskas“ ypatinga knyga ne dėl autoriaus mokėjimo pasijuokti iš skaudžių ir baisių dalykų – to yra ir kitose knygose. Joje ypatingai stipriai jaučiamas karo absurdas. Yra prirašytos krūvos knygų apie karą, dramatiškus pasirinkimus, psichologines jo pasekmes, sprogdinamus vaikus ir letenas iš streso nusigriaužusius gyvūnus. Daug jų skaičiau, dauguma jų įdomios. Bet nei viena knyga negriaužia taip kaip Remarko. Arba, cituojant  knygų tinklaraštį Tūkstančiai puslapių: Niekas kitas nemoka taip puikiai sudirbti karo, kaip Remarkas.

Ar tikrai žmonės nieko nebeatsimena?

George Orwell. 1984-ieji.

1984-iejiORWELL, George. 1984-ieji. [romanas]. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. Kaunas: Jotema, 2007. 264 p.

Kaip galima bendrauti su ateitimi? Tai neįmanoma iš esmės. Jeigu ateitis bus panaši į dabartį – niekas nesidomės jo raštais. Jeigu ji skirsis – jo pranašystės bus beprasmės. (psl. 24).

Knyga – tikras kalėdinis stebuklas. Arba niekada nesakyk neskaitysiu. Taip buvo ir su Orvelo „1984-aisiais“. Vasarą kankinau ir numečiau kaip visai neskaitomą, o dabar, net įžanginį straipsnį perskaičiau su didžiausiu malonumu.

Nors be didelių ovacijų, knyga patiko. Priešingai nei Vinstono abejonės ateitimi, Orvelo pranašystės tikrai įspūdingos ir ne beprasmės.

Patiko pakankamai įdomus siužetas, o kadangi knygą paėmiau tinkamu laiku, tai net nesinorėjo jos padėti į šalį. Taip ir perskaičiau. Buvau skaičiusi, kad knygoje vaizduojamas Stalinas, komunizmas, bet taip nebuvo. Ši knyga apie totalitarinę valdžią, kuri gali būti bet kokia, bet kurioje šalyje, o knygoje aprašytos Okeanijos (JAV ir Britanijos sąjungos) valdžios pavyzdį Orvelui įkvėpė jo laimkečio, jo šalies politikai.

Labiausiai knygoje patiko parodyta valdžios galia ir jos įtaka paprastam žmogui. Taip, žinome mes taip… Taip… Ir žinome, kad niekas nepasikeis… Svarbu, kad nepablogėtų?

Labai verta perskaityti knyga.

Ne tik neskaičiusiems, bet ir visiems, ypač prieš rinkimus.

Nikas Kazandzakis. Graikas Zorba.

KAZANDZAKIS. Nikas. Graikas Zorba. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis. Vilnius: Vaga, 1978. 309 p.

Aš sakau tau, keistas ir nesuprantamas šis pasaulis, o žmogus – didelis gyvulys. Didelis gyvulys ir didis dievas.  (psl. 26).

12-oji iš knygų iššūkio. Paskutinioji.

Labai smagi ir laiku.

Nes knygos, kokios jos bebūtų, dar turi turėti ir savo laiką. O ši kaip tik ir atrado savo laiką būti perskaitytai 2012 m. knygų iššūkyje.

Aleksis Zorba – vienas iš įspūdingiausių literatūrinių personažų. Savo patirtimi ir išmintimi. Ir nesvarbu, kad knygoje nėra veiksmo, – veikėjai, išlindę iš kasyklos, keliauja prie savo barako, gaminasi maistą, sėdi prie laužo ir kalbasi. Kalbasi, kalbasi. Nes juk jie tikrai turi apie ką pasikalbėti!

O sutikti ar nesutikti su jais – tai jau kiekvieno mūsų asmeninis reikalas.

Puikus nesenstantis skaitinys.

Janis Jaunsudrabinis. Aija.

JAUNSUDRABINIS, Janis. Aija. [trilogija]. Iš latvių k. vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga, 1977. 370 p.

Nežinau, atsakė jis liūdnai. – Aš neturiu laimės.  (psl. 322).

11-oji iš knygų iššūkio.

Susidomėjau knyga dėl gražios ir išskirtinės autoriaus pavardės. Jaunsudrabinis. Pasidomėjau – tai latvių rašytojas, klasikas, rašęs apie Latvijos kaimo gyvenimą. Taip knyga atsidūrė knygų iššūkyje.

Tikėjausi kokio nors paprasto pasakojimo apie kaimiečių gyvenimą ir buitį. Taip, karvių ganymo, braidymo po purvą ir kitų kaimiškų vaizdelių čia netrūksta. Bet su kiekvienu puslapiu auga ir džiaugsmas. Taip – tikrai gera knyga!. Veikėjų išgyvenimai pavaizduoti taip įdomiai ir su tokiu psichologiniu išmanymu, Aijos ir Janio meilės istorija tokia nuoširdi ir sukrečianti, knyga tokia tikra, tikra… Tikrai nesitikėjau. Dabartinių meilės romanų autoriams belieka slėptis po lapais.

O latvių autorių meilės prozą įsitraukiu į savo mėgstamos literatūros sąrašą.

Fiodoras Dostojevskis. Pažemintieji ir nuskriaustieji.

DOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Pažemintieji ir nuskriaustieji. [romanas]. Iš rusų k. vertė Leonas Žurauskas. Vilnius: Vaga, 1979. 367 p.

Nepaprasta tai buvo moteris; tu tik suprask visas aplinkybes: juk tai romantizmas, visa tat klaikiausios ir beprotiškiausios padangių kvailybės (psl. 361).

10-oji iš knygų iššūkio. Ir tikrai ne apie kvailybes.

O greičiau apie tai, kaip vyrai niekad nesupras moterų. O moterys – vyrų.

Gerai, kad savo laiku gyveno toks Dostojevskis, kuris nepatingėjo surašyti šią ir daugelį kitų savo laikmečio istorijų, o tai kitaip ir nesužinotumėm, su kokiu romantizmu vyrai ir moterys aiškinosi santykius prieš maždaug 150 metų.

Beje, aiškinosi tuos santykius ne visiškai sėkmingai, nes romano pasakotojui, šiek tiek prakutusiam rašytojui, teko ne kartą sulakstyti tai pas vienus, tai pas kitus įvairių sielos kančių kankinamus romano veikėjus, išgerti ne vieną puodelį arbatos, besiaiškinant pačius svarbiausius – meilės reikalus.

Visa santykių aiškinimosi istorija papasakota taip įdomiai ir talentingai, kad jau nuo pirmo sakinio patenki į patį tikriausią to laikmečio Peterburgą,  panyri į tos visuomenės problemas…

Nei banalu, nei nuobodu. Gerų rašytojų knygos išlieka įdomios ir po pusantro šimto metų.

Labai patiko.

Erichas Marija Remarkas. Triumfo arka.

REMARKAS, Erichas, Marija. Triumfo arka. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Vaga, 1992. 414 p.

Jūs neatrodot apgaudinėjąs savo svajonėmis, – pasakė Ketė Hegstriom.
Galima apgaudinėti save ir su teisybe. Dar pavojingiau. (psl. 83).

9-oji iš Knygų iššūkio.

Autorius, kurio buvau skaičiusi tik vieną, privalomąjį romaną mokykloje, todėl prieš kurį laiką perskaitytos kelios knygos sukėlė didžiulį susižavėjimą. Noriu dar, dar! Noriu susirasti ir perskaityti visas šio autoriaus knygas.

Jau skaitytos kelios Remarko knygos mane labiausiai sudomino savo savitu požiūriu į tuometinę sudėtingą situaciją, į emigrantus. Į gyvenimą be namų. Kažko panašaus tikėjausi ir iš šio romano.

Deja, „Triumfo arka“ nebuvo nei ypatinga, nei įdomesnė, negu jau skaitytos knygos.

Priešingai, „Triumfo arka“ netgi erzino savo meilės istorija, kvailoka pagrindine veikėja… Net vietomis galvojau, gal tikrai teisybė, kad kai kurios, o gal ir dauguma Remarko knygų skirtos tik paaugliams, ar jauniems skaitytojams, nes tokios meilės istorijos gali žavėti tik jaunimą. Labai jauną jaunimą.

Bet visgi tai tikra klasika, kiekvienoje eilutėje, kiekviename puslapyje ir visai  nepriklausomai nuo mano simpatijų ar antipatijų veikėjams.

Ar skaitysiu daugiau Remarko knygų? Būtinai.

Česlavas Milošas. Isos slėnis.

MILOŠAS, Česlavas. Isos slėnis. [romanas]. Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. 245 p.
Nobelio premijos laureatai.

Tomui sukako trylika metų, ir jis padarė atradimą: po didelio sielvarto paprastai ateina didelis džiaugsmas, o tuomet žmogus užmiršta, kaip atrodė pasaulis, kai nebuvo to džiaugsmo. (psl. 230).

Šis romanas ypatingai tiko knygų iššūkiui – kokį dešimtmetį tiesiog pragulėjo lentynoje ir badė akis. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, nes atradau naują, man dar neskaitytą autorių.

Knyga patiko. Pirmiausia sudomino veiksmo vieta ir laikotarpis – Lietuva dar ikisovietiniais metais. Pradėjus skaityti įtraukė veikėjai ir pasakojimas. Tai mažo berniuko, laikinai gyvenančio pas senelius ir laukiančio grįžtant tėvų, gyvenimas suaugusio rašytojo akimis.

Romanas nestandartinis: sudarytas tarsi iš tokių atskirų siužetų, kuriuos jungia bendri veikėjai. Knygos vienu prisėdimu neperskaityti, puslapiai verčiasi lėčiau, nei norėtųsi, tekstą norisi skaitinėti. Knyga man labiausiai ir patiko ne tiek turiniu, kiek jo pateikimu.

Vaikystė žinoma yra unikalus metas. Visokių atsitikimų ir atsiminimų galėčiau papasakoti dar daugiau už knygos veikėją. Ir tikrai ne tik aš. Bet papasakoti gražiau, nei knygoje? Vargu. Todėl ir verta paskaityti visiems, vertinantiems kokybišką tekstą.

Tūkstantis ir viena naktis.

Tūkstantis ir viena naktis. Pasaulio pasakos [pasakos].  Vilnius: Vaga, 1977. 247 p.

Nešėjas padėkojo už tą malonę ir ėjo namo, galvodamas apie nepaprastus daiktus, galinčius gyvenant atsitikti žmogui. (psl. 104).

Kita gerų knygų rūšis, tinkama skaityti vasarai – vaikiškos knygos. Puiku, jei tos knygos – pasakos. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad nuostabiame Aš skaitau sumanyto iššūkio sąraše netikėtai įtraukiau ir šią knygą.

Pasaulio pasakų serijos, 1977 m.,  Juozo Balčikonio verstas leidimas – ypatingas. Šių dienų skaitytojas gali grožėtis ne tik neišsemiama arabų pasakų išmintimi, bet ir kalbos pasikeitimais. Įdomu, kaip kalba pasikeis dar po keliasdešimt metų?

Bet apie knygą – pasakų paskaityti verta visiems.  Labai įdomu, stebėtina, kiek net šiame, vaikiškame variante, įžvalgos ir išminties. Beje, tūkstantis nereiškia, kad būtinai ir buvo tiek pasakų – šis žodis reiškė tik didelį skaičių. Na o į šią knygą sudėtos žinomiausios ir gražiausios pasakos.

Gražaus skaitymo.

Barbora Mejerytė. Jonė.

Mejerytė, Barbora. Jonė [romanas].  Šiauliai: Saulės delta, 2007. 452 p.

Jau toji vasara. Vien kaitros ir audros! (psl. 359).

Ką skaityti šią kaitrią ir audringą vasarą? Jei nieko nepavyko išsirinkti iš vis banalesnių topais vadinamų vasaros pasiūlymų (kaip gaila!), verta pasiknaisioti po senų knygų lentynas. O ten kartais slepiasi, kaip jiems ir pridera slėptis, tikri lobiai.

Vienas iš tokių atradimų – Barboros Mejerytės labai vasariškas ir romantiškas  romanas „Jonė“.

Apie paprastos, miško trobelėje užaugusios mergaitės didžiulę meilę turtingam grafui.

„Kas tat yra? – galvojo stebėdamasi. – Kodėl taip gaivu ir gera kvėpuoti? (psl. 25).

Bet knyga ypatinga ne savo tema (juk apie meilę – knygų begalės!), kiek veiksmo vieta. Miškas čia ne tik medžiai: tai namai, mokytojas, atjauta ir atgaiva sielai.

Visada, visada miškas mane mokė mylėti visa, kas gera, kilnu… (psl. 341).

Taip gražiai, taip vasariškai, su tokia meile, – kas taip dar yra aprašęs mišką?

O dar ta išskirtinė, jau nebevartojama, bet tokia graži ir miela kalba, dažnai pagyvinanti knygos tekstą!

Ar toli dar tau, žmonel, tuos žabarėlius bevilkti? paklausė.
Nebtoli, murmtelėjo nenoromis, akų nepakeldama senė. Bet paskui, matyti, švelnaus ir užuojautos kupino Jomės balso pakerėta, nuleido nuo pečių žabarus ir sustojo, sunkiai alsuodama.
Čia pat, ponytaite, čia pat, pakartojo, pakėlusi jau į Jonę savo įraudusiais ir patinusiais vokais apvožtas akis. Pilka marškinių rankove nusibraukė smulkiais lašeliais veidą išpylusį prakaitą.
Tai pasilsėk, žmonel, šičia pavėsiuke, Jonė parodė už poros žingsnių tankų, visą gatvelę apgaubusį senos kriaušės pavėsį. Suspėsi juk pareiti. Dar ne visai žemai saulikė.
Nebegal ilsėtis, ponytaite, kaskart vis švelnėjančiu balsu atsakė senė. Skubu dideliai. (psl. 332).

Knyga sudaryta iš trijų atskirų dalių. Gražiausioji man pirmoji, kol dar mergaitė gyvena miške ir visaip siekia grafo meilės.

Vėliau viskas vietomis kartojasi, pradeda priminti serialą, ir senos pamiškės trobelės, o ir gražios pasakos burtai pamažu sklaidosi.

Bet dėl miško temos ir išskirtinės kalbos ji liks viena gražiausių šios vasaros knygų.

Algimantas Zurba. …jai tešviečia.

ZURBA, Algimantas. …jai tešviečia [romanas].  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. 331 p.
Trečioji trilogijos „Savūnė” dalis.

Pasauli šventas, kokia sunki, kokia paini žmogaus kelionė… (psl. 227).

Baigiau skaityti ilgai taupytąją, paskutinę, trilogijos „Savūnė“ dalį. Vėl apie Čirplius, apie Savūnę Žemgulienę ir jos gyvenimą.

Labai mėgstu šį rašytoją ir jo knygas: žaviuosi detalių gausa, natūraliais veikėjais, nepaprasta kalba, iki smulkmenų leidžiančia įsivaizduoti ir vietovę ir žmones…Atrodo, jeigu pamatytum, pažintum ir tą kaimą, ir tuos gyventojus: ir Savūnę, ir Rastenį, ir Maldeikius, ir net Pelanių…

O knyga – skaudi. Pati skaudžiausia iš visos trilogijos. Trečioje dalyje – Savūnė sulaukia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau, nors naktį gali jau ramiai miegoti, nors ir žemės niekas nebeatims, nebeišvarys į kolūkius gyvulių, oi, koks vis dar nelengvas Savūnės gyvenimas.

Ir kažkodėl vis dar nėra ramybės.

O ar iš viso ramybė šiam gyvenime būna?