Erichas Marija Remarkas. Juodasis Obeliskas.

Remarkas_ObeliskasREMARKAS, Erichas Marija. Juodasis Obeliskas. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Vaga, 1984. 333 p.

Prakeikta mūsų atmintis – tikras sietas. Ji nori išlikti. O išlikti galima, tiktai viską pamiršus. (psl. 253).

Štai ir paskutinioji, alternatyvia likusi Knygų iššūkio 2012 knyga, nors ir kaip norėjo, nebesuskubo visoms kitoms į draugiją. Nes ji irgi iš tų stebuklingųjų, dar vasarą numestų ir išpeiktų, o dabar perskaitytų su didžiausiu malonumu.

– Minutėlę! Pirmiausia turiu tinkamai nusiteikti. (psl. 160).

 Skirtingai nei daugelis, nesižaviu visomis iš eilės šio rašytojo knygomis. Nors ir atrodo panašaus stiliaus ir temų, jos skirtingos, vienos patinka labiau, kitos nepatinka visai. Bet „Juodasis Obeliskas“  ypatinga knyga.

1918 metais Heinrikas buvo žūtbūtinis karo priešininkas. O dabar jis pamiršo viską, kas jį tokiu buvo padarę, ir karas vėl jam atrodo kaip smagus, linksmas nuotykis. (psl. 253).

Taip, „Juodasis Obeliskas“ ypatinga knyga ne dėl autoriaus mokėjimo pasijuokti iš skaudžių ir baisių dalykų – to yra ir kitose knygose. Joje ypatingai stipriai jaučiamas karo absurdas. Yra prirašytos krūvos knygų apie karą, dramatiškus pasirinkimus, psichologines jo pasekmes, sprogdinamus vaikus ir letenas iš streso nusigriaužusius gyvūnus. Daug jų skaičiau, dauguma jų įdomios. Bet nei viena knyga negriaužia taip kaip Remarko. Arba, cituojant  knygų tinklaraštį Tūkstančiai puslapių: Niekas kitas nemoka taip puikiai sudirbti karo, kaip Remarkas.

Ar tikrai žmonės nieko nebeatsimena?

George Orwell. 1984-ieji.

1984-iejiORWELL, George. 1984-ieji. [romanas]. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. Kaunas: Jotema, 2007. 264 p.

Kaip galima bendrauti su ateitimi? Tai neįmanoma iš esmės. Jeigu ateitis bus panaši į dabartį – niekas nesidomės jo raštais. Jeigu ji skirsis – jo pranašystės bus beprasmės. (psl. 24).

Knyga – tikras kalėdinis stebuklas. Arba niekada nesakyk neskaitysiu. Taip buvo ir su Orvelo „1984-aisiais“. Vasarą kankinau ir numečiau kaip visai neskaitomą, o dabar, net įžanginį straipsnį perskaičiau su didžiausiu malonumu.

Nors be didelių ovacijų, knyga patiko. Priešingai nei Vinstono abejonės ateitimi, Orvelo pranašystės tikrai įspūdingos ir ne beprasmės.

Patiko pakankamai įdomus siužetas, o kadangi knygą paėmiau tinkamu laiku, tai net nesinorėjo jos padėti į šalį. Taip ir perskaičiau. Buvau skaičiusi, kad knygoje vaizduojamas Stalinas, komunizmas, bet taip nebuvo. Ši knyga apie totalitarinę valdžią, kuri gali būti bet kokia, bet kurioje šalyje, o knygoje aprašytos Okeanijos (JAV ir Britanijos sąjungos) valdžios pavyzdį Orvelui įkvėpė jo laimkečio, jo šalies politikai.

Labiausiai knygoje patiko parodyta valdžios galia ir jos įtaka paprastam žmogui. Taip, žinome mes taip… Taip… Ir žinome, kad niekas nepasikeis… Svarbu, kad nepablogėtų?

Labai verta perskaityti knyga.

Ne tik neskaičiusiems, bet ir visiems, ypač prieš rinkimus.

Nikas Kazandzakis. Graikas Zorba.

KAZANDZAKIS. Nikas. Graikas Zorba. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis. Vilnius: Vaga, 1978. 309 p.

Aš sakau tau, keistas ir nesuprantamas šis pasaulis, o žmogus – didelis gyvulys. Didelis gyvulys ir didis dievas.  (psl. 26).

12-oji iš knygų iššūkio. Paskutinioji.

Labai smagi ir laiku.

Nes knygos, kokios jos bebūtų, dar turi turėti ir savo laiką. O ši kaip tik ir atrado savo laiką būti perskaitytai 2012 m. knygų iššūkyje.

Aleksis Zorba – vienas iš įspūdingiausių literatūrinių personažų. Savo patirtimi ir išmintimi. Ir nesvarbu, kad knygoje nėra veiksmo, – veikėjai, išlindę iš kasyklos, keliauja prie savo barako, gaminasi maistą, sėdi prie laužo ir kalbasi. Kalbasi, kalbasi. Nes juk jie tikrai turi apie ką pasikalbėti!

O sutikti ar nesutikti su jais – tai jau kiekvieno mūsų asmeninis reikalas.

Puikus nesenstantis skaitinys.

Janis Jaunsudrabinis. Aija.

JAUNSUDRABINIS, Janis. Aija. [trilogija]. Iš latvių k. vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga, 1977. 370 p.

Nežinau, atsakė jis liūdnai. – Aš neturiu laimės.  (psl. 322).

11-oji iš knygų iššūkio.

Susidomėjau knyga dėl gražios ir išskirtinės autoriaus pavardės. Jaunsudrabinis. Pasidomėjau – tai latvių rašytojas, klasikas, rašęs apie Latvijos kaimo gyvenimą. Taip knyga atsidūrė knygų iššūkyje.

Tikėjausi kokio nors paprasto pasakojimo apie kaimiečių gyvenimą ir buitį. Taip, karvių ganymo, braidymo po purvą ir kitų kaimiškų vaizdelių čia netrūksta. Bet su kiekvienu puslapiu auga ir džiaugsmas. Taip – tikrai gera knyga!. Veikėjų išgyvenimai pavaizduoti taip įdomiai ir su tokiu psichologiniu išmanymu, Aijos ir Janio meilės istorija tokia nuoširdi ir sukrečianti, knyga tokia tikra, tikra… Tikrai nesitikėjau. Dabartinių meilės romanų autoriams belieka slėptis po lapais.

O latvių autorių meilės prozą įsitraukiu į savo mėgstamos literatūros sąrašą.

Fiodoras Dostojevskis. Pažemintieji ir nuskriaustieji.

DOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Pažemintieji ir nuskriaustieji. [romanas]. Iš rusų k. vertė Leonas Žurauskas. Vilnius: Vaga, 1979. 367 p.

Nepaprasta tai buvo moteris; tu tik suprask visas aplinkybes: juk tai romantizmas, visa tat klaikiausios ir beprotiškiausios padangių kvailybės (psl. 361).

10-oji iš knygų iššūkio. Ir tikrai ne apie kvailybes.

O greičiau apie tai, kaip vyrai niekad nesupras moterų. O moterys – vyrų.

Gerai, kad savo laiku gyveno toks Dostojevskis, kuris nepatingėjo surašyti šią ir daugelį kitų savo laikmečio istorijų, o tai kitaip ir nesužinotumėm, su kokiu romantizmu vyrai ir moterys aiškinosi santykius prieš maždaug 150 metų.

Beje, aiškinosi tuos santykius ne visiškai sėkmingai, nes romano pasakotojui, šiek tiek prakutusiam rašytojui, teko ne kartą sulakstyti tai pas vienus, tai pas kitus įvairių sielos kančių kankinamus romano veikėjus, išgerti ne vieną puodelį arbatos, besiaiškinant pačius svarbiausius – meilės reikalus.

Visa santykių aiškinimosi istorija papasakota taip įdomiai ir talentingai, kad jau nuo pirmo sakinio patenki į patį tikriausią to laikmečio Peterburgą,  panyri į tos visuomenės problemas…

Nei banalu, nei nuobodu. Gerų rašytojų knygos išlieka įdomios ir po pusantro šimto metų.

Labai patiko.

Erichas Marija Remarkas. Triumfo arka.

REMARKAS, Erichas, Marija. Triumfo arka. [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Vaga, 1992. 414 p.

Jūs neatrodot apgaudinėjąs savo svajonėmis, – pasakė Ketė Hegstriom.
Galima apgaudinėti save ir su teisybe. Dar pavojingiau. (psl. 83).

9-oji iš Knygų iššūkio.

Autorius, kurio buvau skaičiusi tik vieną, privalomąjį romaną mokykloje, todėl prieš kurį laiką perskaitytos kelios knygos sukėlė didžiulį susižavėjimą. Noriu dar, dar! Noriu susirasti ir perskaityti visas šio autoriaus knygas.

Jau skaitytos kelios Remarko knygos mane labiausiai sudomino savo savitu požiūriu į tuometinę sudėtingą situaciją, į emigrantus. Į gyvenimą be namų. Kažko panašaus tikėjausi ir iš šio romano.

Deja, „Triumfo arka“ nebuvo nei ypatinga, nei įdomesnė, negu jau skaitytos knygos.

Priešingai, „Triumfo arka“ netgi erzino savo meilės istorija, kvailoka pagrindine veikėja… Net vietomis galvojau, gal tikrai teisybė, kad kai kurios, o gal ir dauguma Remarko knygų skirtos tik paaugliams, ar jauniems skaitytojams, nes tokios meilės istorijos gali žavėti tik jaunimą. Labai jauną jaunimą.

Bet visgi tai tikra klasika, kiekvienoje eilutėje, kiekviename puslapyje ir visai  nepriklausomai nuo mano simpatijų ar antipatijų veikėjams.

Ar skaitysiu daugiau Remarko knygų? Būtinai.

Česlavas Milošas. Isos slėnis.

MILOŠAS, Česlavas. Isos slėnis. [romanas]. Iš lenkų k. vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. 245 p.
Nobelio premijos laureatai.

Tomui sukako trylika metų, ir jis padarė atradimą: po didelio sielvarto paprastai ateina didelis džiaugsmas, o tuomet žmogus užmiršta, kaip atrodė pasaulis, kai nebuvo to džiaugsmo. (psl. 230).

Šis romanas ypatingai tiko knygų iššūkiui – kokį dešimtmetį tiesiog pragulėjo lentynoje ir badė akis. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, nes atradau naują, man dar neskaitytą autorių.

Knyga patiko. Pirmiausia sudomino veiksmo vieta ir laikotarpis – Lietuva dar ikisovietiniais metais. Pradėjus skaityti įtraukė veikėjai ir pasakojimas. Tai mažo berniuko, laikinai gyvenančio pas senelius ir laukiančio grįžtant tėvų, gyvenimas suaugusio rašytojo akimis.

Romanas nestandartinis: sudarytas tarsi iš tokių atskirų siužetų, kuriuos jungia bendri veikėjai. Knygos vienu prisėdimu neperskaityti, puslapiai verčiasi lėčiau, nei norėtųsi, tekstą norisi skaitinėti. Knyga man labiausiai ir patiko ne tiek turiniu, kiek jo pateikimu.

Vaikystė žinoma yra unikalus metas. Visokių atsitikimų ir atsiminimų galėčiau papasakoti dar daugiau už knygos veikėją. Ir tikrai ne tik aš. Bet papasakoti gražiau, nei knygoje? Vargu. Todėl ir verta paskaityti visiems, vertinantiems kokybišką tekstą.