Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje.

Kerolis, L., (1991). Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. Iš anglų k. vertė Kazys Grigas ir Julija Lapienytė. Vilnius:  Vyturys, 224 p.

– Bet aš nenorėčiau su kvaišomis prasidėti,– pasakė Alisa.
– O, čia tai jau nieko nepadarysi,– tarė Katinas. – Visi mes čia esame kvėštelėję.  Ir aš esu kvėštelėjęs, ir tu.
– O iš kur tu žinai, kad aš kvėštelėjusi? – paklausė Alisa.
– Jeigu nebūtum kvaiša,– atsakė Katinas,– nebūtum čia atėjusi (psl. 53).

 Vaikystėje ne tik kad nemėgau rusiško filmuko apie Alisos nuotykius, bet neskaičiau ir knygos, jos netgi neturėjau. Tikriausiai ir niekada nebūčiau pasigedusi Alisos, jei ne labai patikęs kvėštelėjęs Timo Burtono filmas, su dar labiau kvėštelėjusiu Skrybėliumi (J. Deppu).

Taigi, perskaičiau ir knygą. Ir ką? Nepatiko. Tikrai tikėjausi, kad gal aš vaikystėje kažko nesupratau, dabar gi perskaitysiu ir susižavėsiu. Nieko panašaus. Gal ir buvo gerų pokalbių, bet knygas skaitome ne tik dėl citatų. Alisa nepaliko jokio įspūdžio, nebent žiūrėtum į ją per 3D akinius. Knygoje ji tebuvo kvailelė. Bet ji vis dėlto patinka vaikams? Galbūt. Mažumai. Nes yra juk šimtai daug įspūdingesnių vaikiškų knygų.

– Dabar jis sapnuoja, – pradėjo Tututis. – Ir kaip manai, ką?
– Niekas negali šito atspėti, – atsakė Alisa.
– Nagi tave! – sušuko Tututis ir be galo patenkintas pliaukštelėjo rankomis. – Ir jei jis nustotų tave sapnavęs, kaip manai, kur būtum?
– Žinoma, kad čia, kur ir dabar esu, – atsakė Alisa.
– Tik jau ne, – su panieka atrėžė Tututis. – Tu niekur nebūtum. Tu – jo sapno išmonė! (psl. 150)

Gerai, kad sapnas baigėsi. Tikiuosi, kitas bus geresnis.