Gabrielis Garsija Markesas. Šimtas metų vienatvės.

Markesas, G. G., (1991). Šimtas metų vienatvės. Iš ispanų k. vertė Elena Treinienė. Vilnius: Lietuvos fotomeninkų sąjunga, 335 p.

– Ką veikiate, pulkininke?
– Nagi sėdžiu, – atsakė šis, – ir laukiu, kada pro šalį neš mano grabą (psl. 165).

Ilgai skaičiau šią nuostabią knygą, o dar ilgiau ruošiausi parašyti šį įrašą. Nes apie tokias knygas ir nereikia nieko rašyti, jas reikia skaityti. Dažnai pagalvodavau, kas tai yra gera knyga, kaip ją atpažinti, juk kiekvienas skaitytojas turi savo, individualų skonį. Patikėkit, Markeso kūrybai sunku atsispirti, neįmanoma pasakyti: „neįdomu, nuobodu, migdo…“.

Istorija įtraukia iš karto, nes juk įdomu, kaip kuriasi mažas kaimelis Makondas, tuo labiau, kad ir naujieji gyventojai labai unikalūs. Žavesio prideda ir Melkiadas su savuoju čigonų taboru, nuolat pristatantis į kaimą kokių nors naujovių.

– Čia didžiausias pasaulio deimantas.
– Ne, – pataisė čigonas. – Čia ledas. (psl. 18).

Taip nepastebimai bėga laikas, puslapis po puslapio, viena karta po kartos, Chosė Arkadijas, Aurelianas Buendija, Aurelianas, paskui vėl Aurelianas Antrasis ir taip iki septintos kartos. Makondo įkūrimo, klestėjimo ir pražūties istorija. Tarsi alegorija apie žmogaus, tiksliau žmonių, visos civilizacijos, likimą.

Labiausiai man patiko tai, kad nors knygoje siužetas vystomas vyriškąja Buendijų dinastijos linija, labai daug vietos skirta moterims. Nuostabi visos šeimos Motina Ursula. Pažemintoji Amaranta. Ypatingoji Rebeka, valganti žemes ir čiulpianti nykštį…  Nematomoji Santa Sofija de la Piedad, reiklioji Fernanda. Jų gal ne tiek daug, kiek vyrų, bet jos tokios ypatingos. Nepamirštamos. Kol vyrai kariauja (taip, kur dar karas: „Pulkininkas Aurelianas Buendija surengė trisdešimt du ginkluotus sukilimus ir visus pralaimėjo“ psl. 88), jos… Ai, bet paskaitykite patys.

Nes tik perskaitęs sužinai, kuo Markeso kūryba taip vilioja. Nes tik perskaitęs supranti, kad kartais magiški dalykai būna daug realesni, nei gali tikėtis. Nes tik perskaitęs suvoki, kas tai yra šedevras ir už ką skiriamos literatūrinės Nobelio premijos…

„Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“ (psl. 322).

Tobula knyga. Būtina perskaityti visiems.

Jonathan Safran Foer. Viskas nušviesta.

Foer, J., S., (2006). Viskas nušviesta. Vertė Indrė Žakevičienė. Kaunas: Jotema, 320 p.

Jeigu galėčiau išdėstyti savo pasiūlymą, prašyčiau leisti Brodai būti laimingai. Prašau. (psl. 169).

Net jei skaitote pakankamai daug, vargu ar skaitėte ką nors panašaus į šią knygą. Aš tai tikrai ne. Taip, yra daug literatūros apie holokaustą,  bet tikrai nerasite kitos, taip viską nušviečiančios iš esmės. Ir tikrai retai vienoje knygoje pasitaiko  tiek daug emocijų: ir liūdna, ir baisu, ir graudu, ir juokinga.

Knygoje pasakojama vieno Ukrainos žydų štetlo istorija nuo pat jo įsikūrimo 18 amžiuje iki sunaikinimo per Antrąjį pasaulinį karą. Be to, pasakojama šių dienų istorija,  jauno žydų kilmės amerikiečio kelionė į Ukrainą, į sunaikintąjį štetlą, ieškoti savo praeities, bei jo pažintis su jaunu ukrainiečiu, kelionės vadovu ir vertėju. Visos istorijos tarsi persipina tarpusavyje, jaunieji praeities tyrinėtojai, rašydami kelionės įspūdžius, tarsi galėtų pakeisti vieno ar kito veikėjo likimus, tačiau istorijos pakeisti neįmanoma.

Beždžioniauju: senelis nėra blogas žmogus, Džonatanai. Visi padaro blogų veiksmų. Ir aš. Ir tėvas. Net ir tu. Blogas žmogus yra tas, kuris neaprauda savo blogų veiksmų. Dabar senelis dėl to miršta. Maldauju tave mums atleisti ir padaryti mus geresnius nei esame. Padaryk mus gerus. (psl. 172).

Apie savęs atradimą praeityje. Beje, filmas irgi vertas dėmesio, nors jame nėra visos keistosios Trachimbrodo istorijos.

Mark Haddon. Tas keistas nutikimas šuniui naktį.

Haddon, M., (2004). Tas keistas nutikimas šuniui naktį. Iš anglų k. vertė Birutė Bersėnienė. Vilnius: Tyto alba, 262 p.

Bet protas yra tiesiog sudėtingas mechanizmas. (psl. 142).

Nežinau kitos knygos, kurios pavadinimas labiau intriguotų. Mažai žinomas Aspergerio sindromas gali nuteikti liūdnai knygai, bet tik ne šį kartą. Pagrindinis veikėjas – penkiolikos metų Kristoferis Bunas bent porai vakarų atskleis savo nepaprastą gyvenimą. Šiek tiek vaikiško mąstymo berniukui teks pabūti detektyvu, sužinoti nemalonių naujienų apie savo tėvus ir kaimynus, atskleisti paslaptis, keliauti ir visą laiką spręsti sunkias matematikos užduotis (kurios nei vienos nemokėjau išspręsti).

Knyga pozityvi, bet nelabai realistiška, kažkaip nelabai tikisi, kad gyvenime taip būna. Bet galėtų.

Ir miegodamas sapnavau vieną iš savo mėgstamiausių sapnų. […]
Ir galiu bet kur keliauti po pasaulį, ir žinau, kad niekas manęs neužkalbins ir nepalies, ir neužduos jokio klausimo. Bet jeigu nenoriu niekur važiuoti, tai man ir nereikia važiuoti, ir galiu likti namie, ir visą laiką valgyti brokolius ir apelsinus, ir saldymedžio šiaudelius, arba visą savaitę galiu žaisti kompiuterinius žaidimus, arba tiesiog galiu sėdėti kambario kampe ir svaro monetos kraštu pirmyn atgal brūžinti į radiatoriaus paviršių. Ir man niekad nereikėtų važiuoti į Prancūziją. […]
Ir tada sapnas baigiasi, ir aš pasijuntu laimingas. (psl. 235-237).

Aldous Huxley. Puikus naujas pasaulis.

Huxley, A., (2005). Puikus naujas pasaulis. Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 239 p.

– Koks puikus naujas pasaulis, – pakartojo jis. – Koks puikus naujas pasaulis su šitokiais žmonėmis. Važiuojam iš karto. (psl. 128).

Tikrai mėgstu gerą fantastiką, ir ne tik S. Kingą, taigi vos atsivertus knygą, norėjosi gėrėtis ir įsitraukti iš karto. Tačiau teko palūkėti. Vis dėlto tai nėra tik fantastinė knyga, tai utopija, greičiau antiutopija, kur visuomenė padalyta į alfas, betas,  gamas, deltas ir epsilonus, kur niekas niekada negali būti vienišas, kur žmonės nesensta ir neserga, kur nėra kančių ir karų, kur svarbiausia yra visuomenės pastovumas, kur… Apie  naująją visuomenę aiškinama gana plačiai ir išsamiai, su pasikartojimais ir priminimais, tarsi kokia hipnopedija, kad pamažu pradeda ir nusibosti. Betrūksta tik somos:

– „Somos paragaus žmogus ir šia diena sotus bus, – pacitavo ji. – Nerūpės tada išvis praeitis ir ateitis.“ (psl. 96).

Tačiau štai, prasideda nauji įvykiai, atsiranda naujų veikėjų ir knyga įgauna naujų atspalvių. Kaip ten bebūtų banalu, įdomiausia, kaip „civilizuotieji“ pradedami lyginti su keliais dar užsilikusiais „laukiniais“. Išvados dar banalesnės, bet teisingos. Knyga, taip šokiravusi visuomenę vos pasirodžiusi 1932 m., nebešokiruoja, greičiau glumina savo pranašiškumu ir teisingumu.

– […] Tikroji laimė visada atrodo gan bjauri, palyginus su spalvingais nelaimių vaizdais. Ir, aišku, pastovumas toli gražu ne toks įspūdingas kaip nepastovumas. O patenkintas žmogus niekada nebus toks žavus kaip tas, kuris šauniai kaunasi su nelaimėmis, vaizdingai grumiasi su pagundomis arba griūva parblokštas aistrų ar abejonių. Laimė niekada nėra didinga. (psl. 202).

Nors labai ir nesusižavėjau, bet paliko gana neblogą įspūdį.

James M. Cain. Laiškanešys skambina du kartus.

Cain, M. J., (2006). Laiškanešys skambina du kartus. Iš anglų k. vertė Jonas Čeponis. Vilnius: Alma littera, 160 p.

Ir tuomet išvydau ją. Jos būta už sienos, virtuvėje, bet atėjo nurinkti mano lėkščių. Išskyrus figūrą, po teisybei, nebuvo pasiutiška gražuolė, kažkokia paniurusi, o lupos tokios papūstos, jog man norėjosi įspausti jas vidun. (psl. 9).

Nors ir norėjosi paskaityti kokį šiuolaikinį detektyvą, bet pasitaikė šis, klasikinis, vadinamas detektyvinio žanro šedevru, ir nė kiek nenuvylė.  Sunku ir patikėti, kad parašytas 1934 metais, kad buvo uždraustas net JAV. Neatrodo nei kiek pasenęs, nes labai konkretus, trumpas ir aiškus. Veiksmas keičia vienas kitą, nėra jokių nereikalingų nukrypimų ne į temą. Įdomu iki pat pabaigos, kuri tikrai nustebina. Savo laiku visą JAV sukrėtusios sekso ir smurto scenos atrodo gana subtilios. O ir pavadinimas, kaip ir visas romanas, labai jau su potekste, kurią, jei ne iš karto supranti, gali tekti ir pasigūglinti.

Neprasta, vienu prisėdimu perskaitoma knyga.

Agata Kristi. Rodžerio Ekroido nužudymas.

Kristi A., (1991). Rodžero Ekroido nužudymas. Iš anglų k. vertė K. Pečiulis. Vilnius:  Židinys, 156 p.

Ekroidas sėdėjo krėsle priešais židinį ta pačia poza, kaip aš jį palikau. Jo galva buvo nusvirusi ant šono, o virš apykaklės blyksėjo pinta durklo rankenėlė (psl. 28).

Tai bene baisiausias sakinys iš šio romano. Jeigu staiga dingtų visi modernūs trileriai ir detektyvai, nei kiek nenusiminčiau. Dažnai jie neoriginalūs, lenktyniaujantys tarpusavyje ne kas parašys gudriau, bet kas parašys kruviniau. Bet vis dėlto jei staiga vieną dieną visi kruvinieji trileriai dingtų, jų net nepasigesčiau, skaityčiau anglų detektyvus, ir pirmiausią klasikinę Agata Kristi.

Tuo labiau, kad šis detektyvas tikrai šaunus, yra visi tikram klasikiniam detektyvui reikalingi bruožai: keli negyvėliai, būrys įtariamųjų, netvirti alibi, šeimos dramos, slaptos vedybos ir nesantuokiniai vaikai, narkotikai ir šantažas. Žinoma, ir garsusis detektyvas Puaro. Gudrus skaitytojas gal ir atspės žudiką iš karto, o gal ir ne, jei nežvilgčios į paskutinius puslapius.

Beje, knygoje beveik jokio kraujo, o baisiausias žodis „lavonas“.

Geras laisvalaikio skaitinys visiems, kas dar neskaitė, nes ne veltui  knyga tikriausiai yra ir 1001 knygų sąraše.

Iain Banks. Širšių fabrikas.

Banks, I. (1999). Širšių fabrikas. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 220 p.

Dar viena kultinė knyga, apie tai, kaip bet kokiu būdu galima pasiekti populiarumą.

Taip, tiesa čia aš apie autorių, turinys šiek tiek kitoks: kaip bet kokiu būdu atkreipti į save dėmesį. Gali kankinti vabzdžius, žudyti triušius ir paukščius, netgi mažamečius vaikus, vis tiek, atrodo, esi niekam neįdomus ir nereikalingas. Ir tik knygos pabaigoje imi ir sužinai, kad, deja, klydai. Kaip ir daugelis paauglystėje.

Dabar suprantu, kad buvau tik kvailė. (psl. 217).

Šią knygą jau seniai norėjau perskaityti, net nežinau, iš kur apie ją sužinojau. Daug nesigilinusi, pasiėmiau bibliotekoje. Tikriausiai pavėlavau kokius 18 metų, nes laukto įspūdžio nepatyriau. Taip, knygą vietomis tikrai bjauru skaityti, ji labai negatyvi, nuolat kas nors žudoma arba kankinama. Tačiau skaitytojas masinamas pabaiga: kurioje esą atsiskleis visa esmė ir grožis. Taigi, 200 psl. stebim šiek tiek išprotėjusią būtybę, krečiančią visokias nesąmones ir kenčiančią nuo nevisavertiškumo komplekso:

Kai kurios mano dalys manė, kad visa tai yra nesąmonė, bet jos sudarė mažumą. Likusioji mano dalis žinojo, kad tokio pobūdžio dalykas veikia. Ta dalis suteikė man valdžią, padarė mane dalininku to, ką aš valdau, pavertė dalimi tos vietos, kur esu. Tai padeda pasijusti geriau. (psl. 73).

Paskutiniame puslapyje viskas staiga pasikeičia ir herojus staiga perpranta gyvenimo prasmę, suvokia savo nuodėmes ir nutaria iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Na nesąmonė. Manęs neįtikino. O gaila.

Tiesiog eilinė kultinė knyga ir tiek.

Taip, visada yra lengviau sulaukti sėkmės pasitelkus mirtį (psl. 217).