Gabrielis Garsija Markesas. Šimtas metų vienatvės.

Markesas, G. G., (1991). Šimtas metų vienatvės. Iš ispanų k. vertė Elena Treinienė. Vilnius: Lietuvos fotomeninkų sąjunga, 335 p.

– Ką veikiate, pulkininke?
– Nagi sėdžiu, – atsakė šis, – ir laukiu, kada pro šalį neš mano grabą (psl. 165).

Ilgai skaičiau šią nuostabią knygą, o dar ilgiau ruošiausi parašyti šį įrašą. Nes apie tokias knygas ir nereikia nieko rašyti, jas reikia skaityti. Dažnai pagalvodavau, kas tai yra gera knyga, kaip ją atpažinti, juk kiekvienas skaitytojas turi savo, individualų skonį. Patikėkit, Markeso kūrybai sunku atsispirti, neįmanoma pasakyti: „neįdomu, nuobodu, migdo…“.

Istorija įtraukia iš karto, nes juk įdomu, kaip kuriasi mažas kaimelis Makondas, tuo labiau, kad ir naujieji gyventojai labai unikalūs. Žavesio prideda ir Melkiadas su savuoju čigonų taboru, nuolat pristatantis į kaimą kokių nors naujovių.

– Čia didžiausias pasaulio deimantas.
– Ne, – pataisė čigonas. – Čia ledas. (psl. 18).

Taip nepastebimai bėga laikas, puslapis po puslapio, viena karta po kartos, Chosė Arkadijas, Aurelianas Buendija, Aurelianas, paskui vėl Aurelianas Antrasis ir taip iki septintos kartos. Makondo įkūrimo, klestėjimo ir pražūties istorija. Tarsi alegorija apie žmogaus, tiksliau žmonių, visos civilizacijos, likimą.

Labiausiai man patiko tai, kad nors knygoje siužetas vystomas vyriškąja Buendijų dinastijos linija, labai daug vietos skirta moterims. Nuostabi visos šeimos Motina Ursula. Pažemintoji Amaranta. Ypatingoji Rebeka, valganti žemes ir čiulpianti nykštį…  Nematomoji Santa Sofija de la Piedad, reiklioji Fernanda. Jų gal ne tiek daug, kiek vyrų, bet jos tokios ypatingos. Nepamirštamos. Kol vyrai kariauja (taip, kur dar karas: „Pulkininkas Aurelianas Buendija surengė trisdešimt du ginkluotus sukilimus ir visus pralaimėjo“ psl. 88), jos… Ai, bet paskaitykite patys.

Nes tik perskaitęs sužinai, kuo Markeso kūryba taip vilioja. Nes tik perskaitęs supranti, kad kartais magiški dalykai būna daug realesni, nei gali tikėtis. Nes tik perskaitęs suvoki, kas tai yra šedevras ir už ką skiriamos literatūrinės Nobelio premijos…

„Pasaulio pabaiga ateis tą dieną, – tada pasakė mokytas katalonietis, – kada žmonės patys važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniuose vagonuose“ (psl. 322).

Tobula knyga. Būtina perskaityti visiems.

Reklama

Павел Санаев. Похороните меня за плинтусом

Санаев, П. (2006). Похороните меня за плинтусом. Москва: МК-Периодика, 184 с.

Бабушка была моей жизню, мама – редким праздником. У праздника были свои правила, у жизни свои. (152 с.).

Ne, nemačiau to garsaus spektaklio ir net  ne filmas mane sužavėjo (norėjosi, kad greičiau baigtųsi tas ištisinis vaiko klyksmas).  Nors jei ne tas begalinis klykimas, kažin, ar bučiau susiradusi šią knygą. Buvo labai įdomu, kodėl reikėjo šitiek rikdyti vaiką.

Tai ir sužinojau… Net nelyginama su filmu, vieno antraklasio berniuko pasakojama istorija. Apie žaidimus, draugus, ligas, žaislus, gimtadienius, norus, ašaras. Ir mamą su močiute, kurios abi myli jį viena už kitą stipriau. Motina ir duktė pykstasi, berniukas serga, ir močiutė pasiima jį auginti.

Это он по метрике матери своей сын. По любви  – нет на свете человека, который любил бы его, как я люблю. (с. 124).

Tiesa, jos meilė labai savotiška. Močiutė ne pėsčia ir velnių gauna visi: senelis, duktė, dukters draugas, anūkas, aplinkiniai…
Bet kas gali pasakyti, koks meilės standartas?

Labai gera knyga.

Михаил Булгаков. Собачье сердце.

Булгаков М., (1989). Собачье сердце. Москва: Современник, 112 p.

Pasimėgavau rusų klasika, ką čia daugiau ir bepridursi. Bulgakovo pavardė pati kalba už save. Pasimėgavau originalu, perskaityti trumpą apysaką ne taip ir sunku, tačiau kaip galima pajusti rašytojo stilių, tiesiog smagu skaityti kiekvieną sakinį. Gėrėtis pasakojimu ir dialogais, veikėjais ir charakteriais. Tačiau nereiškia, kad skaitymas rusų kalba palengvina pačios apysakos supratimą.

Taigi, ką mums pasakoja Bulgakovas? Vienam benamiui Šarikui pasiseka ir patenka jis į šiltus profesoriaus Filipo Filipovičiaus namus. Atrodo, visos benamio bėdos ir vargai pasibaigė, laukia sotus ir šiltas gyvenimas. Tačiau jo naujasis šeimininkas, pasirodo, ne eilinis pilietis, o ambicijų turintis mokslininkas. Jis Šarikui atlieką labai sudėtingą operaciją ir, nepraėjus nei mėnesiui, Šarikas tampa Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu. Toliau profesorius Preobraženskis, kad ir kaip norėtų, nebelabai gali kontroliuoti situacijos, nes žmogaus asmenybė ir jos formavimasis priklauso nebe nuo vieno žmogaus, o nuo pačio žmogaus ir jį supančios visuomenės.

Aišku, kaip ir visuose Bulgakovo kūriniuose, apysakoje begalės paslėptų minčių, to laikotarpio Rusijos visuomenės ironizavimo, svarbi kiekviena detalė, net veikėjų pavardės, bet tiesiog smagu skaityti taip, kaip supranti, ir kiekvieną sykį atrasti kažką naujo. Šį kartą mano atradimas buvo tas, kad knygos veiksmas vyksta žiemą, prieš pat Kalėdas ir Naujus Metus, ir tai, pasirodo, ne šiaip sau atsitiktinumas…

Beje, knygoje buvo dar ir trumputis apsakymas „Ханский огонь“, labai toks sakyčiau realistiškas pasakojimas apie to meto įvykius, kaip į savo muziejumi paverstą dvarą, paslapčia grįžta kunigaikštis.

O šiaip knyga liūdna. kad ir kaip sparčiai vystytųsi mokslas, „человек с собачьим сердцем“  niekada netaps žmogumi. Kad ir kaip stengtumėmės.

Amžina ir nesenstanti klasika.

Sandor Marai. Žvakės sudega ligi galo.

Marai S., (2004). Žvakės sudega ligi galo. Vilnius: Tyto alba, 158 p.

Ką pasakytumėte vaikystės draugui, nematytam penkiolika, dvidešimt, galbūt ir daugiau metų?  Ar užtektų kalbų per naktį, ar dar būtų apie ką kalbėti taip, kaip ankščiau? O gal draugystė dėl kažko nutrūko ir vis dar liko neatsakytų klausimų?

Visai kaip tiems dviem seniems draugams, kažkur nuošalioje Austrijos pilyje, susitikusiems po keturiasdešimt vienerių metų. Prie jaukaus židinio ir degančių žvakių jie prašneka visą naktį. Tik tas pašnekesys nevisai jaukus. Tada, kai jie matėsi paskutinį kartą, kažkas nutiko. Ką sunku papasakoti žodžiais. Ir kas būtinai reikalauja atsakymų. Bent dviejų.

Knyga nedidelė, bet joje ir nėra jokio nereikalingo tuščiažodžiavimo. Didžiausia dalis – tai generolo monologas, jo mintys, susikaupusios per keturiasdešimt vienerius metus, belaukiant draugo („Jei nebūčiau žinojęs, jog vieną dieną vis dėlto sugrįši, tikriausiai būčiau ėjęs tavęs ieškoti…“ psl. 81). Draugas – tai tik svečias, jam belieka tik pritarti arba nutylėti. O skaitytojui – skaityti ir žavėtis autoriaus mintimis ir išvedžiojimais apie draugystę, ištikimybę, gyvenimą.

Turiu pasakyti, jog mes dar ir dabar esame draugai. (psl. 105).

Labai nebloga knyga, ypač žiemą.

Michael Ondaatje. Anglas ligonis.

Ondaatje M., (2005). Anglas ligonis. Vilnius: Tyto alba, 299 p.

„Garsiausios XX a. pabaigos knygos“

Jau buvau rašiusi apie knygas, kurios turi išlaukti savo laiko. Šita kaip tik dar viena iš tokių. Ilgai jos net nenorėjau imti į rankas, o vieną dieną atsiverčiau ir… puslapiai tarsi patys pradėjo verstis, pasakodami nepaprastą istoriją.

O gal istorija ir visai paprasta: jauna seselė Haną slaugo siaubingai apdegusį anglų lakūną, kurio lėktuvas sudužo Sacharoje. Karas ką tik pasibaigęs, karo ligonine paversta viduramžių vila suniokiota, visur prikaišiota sprogmenų. Tačiau būtent čia ir susitinka Hana, klajojanti po namus su hamaku ir su seniai mirusio kareivio teniso bateliais. Jos tėvo draugas, senas pražuvėlis, inteligentiškas vagis Karavadžas. Jaunas idealistas indas Kirpalas Singhas – pionierius išminuotojas su begale išminavimo reikmenų ir su portatyviniu imtuvu. Ir žinoma, paslaptingasis anglas ligonis, siaubingai nudegęs,  nesiskiriantis su Herodoto „Istorijos“ tomeliu, vis klejojantis apie meilę prieš karą pamiltai moteriai.

Atrodo, ir veikėjų tik keletas, atrodo, ir įvykiai nebėga vienas po kito (kas gali įvykti viloje, slaugant,  beviltišką ligonį?). Tačiau knyga taip gerai parašyta, veikėjai tokie įtaigūs, jausmai tokie tikri, pasakojimas toks įtikinamas, kad pradėjus skaityti ir perskaitai vienu atsikvėpimu.

Buvau pažadėjęs jums papasakoti, kaip ateina meilė. (psl. 229).

Nebanaliai ir poetiškai apie karą ir meilę. Labai gera knyga.

Stephen King. Bleizas

Įvertinimas: ***

King S. (2008). Bleizas. Kaunas: Eridanas, 336 p.

Jau kurį laiką nebeskaičiau Stiveno Kingo (ir labai gailiausi), nes šis skaitinys  buvo tikras poilsis po paskutinių nelabai įdomių knygų. Joje yra du romanai: toks kriminalinis iš kasdienio gyvenimo „Bleizas“ ir tikras kingiškas pasakojimas su pabaisomis „Rūkas“.  Nors paprastai rinkinių nemėgstu (tuo tarsi nuvertinami romanai, kurie negali būti išleidžiami atskirai), bet šį kartą rinkinys tikrai vykęs, kadangi kūriniai gana skirtingi.

Pirmasis romanas apie rodos, eilinį vyrą Bleizą, šiek tiek plėšikaujantį, šiek tiek vagiliaujantį, bet šiaip gerą ir dorą. Tiesa, jis dar šiek tiek protiškai neįgalus. Jeigu neįgalumu galima pavadinti nesugebėjimą mokytis matematikos… Na ir mąsto jis lėtokai, todėl viskuo rūpinasi jo geriausias draugas Džordžas. O kaip Bleizas lieka vienas,  viskuo tenka pasirūpinti pačiam. Istorija įgauna kriminalinių elementų. Ir perskaitoma vienu įkvėpimu. Nuo pradžios, iki pabaigos.

Antrasis romanas jau primena klasikinį Kingą ir tuos laikus, kada apie jį ir jo romanus mažai ką težinojome. Detalus ir nuoseklus pasakojimas, kiek smarkesni, nei įprasta, gamtos reiškiniai, ir visiškai netikėti po to prasidedantys įvykiai. Saujelė žmonių, atsitiktinai išsigelbėjusių vietinėje parduotuvėje, juos puolantys vorai, nematyti paukščiai, čiuptuvai, šliužai ir visokie kitokie dariniai. Ir nežinia. Nes vilties išsigelbėti nesuteikia net pats autorius.

Man labiau patiko „Bleizas“ savo šiuolaikiškumu, bandymu kuo labiau skaitytojui parodyti veikėjo charakterį, atskleisti jo poelgio motyvus. Ir palikti pačiam nuspręsti: smerkti jį, ar pateisinti. „Rūkas“, kaip tradicinis romanas, yra jau žinomas, ankščiau skaitytas bent porą kartų. Bet vistiek, abu romanai tikra atgaiva autoriaus rašymo stiliumi, įtampos sukūrimu bei mokėjimu įtraukti skaitytoją.

Knyga būtina kiekvienam Kingo gerbėjui.

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu

Perskaičiau „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“.  Tiesa, knygelės išleistos jau senokai, 2000 m., kai kurios temos – jau istorija, bet tai nieko negadina. Čekuolis tuo ir įdomus, kad bet kokia jo pasakojama tema yra įdomi, ir kaip įsitikinau dabar, net jeigu ta tema tapo jau šiek tiek ir nebeaktuali..

Turėjau tris knygeles (nežinau, ar jų buvo išleista daugiau) ir kiekvienoje radau kažką sau įdomaus. Labai įdomiai papasakota apie Kubą, apie jos netipinę revoliuciją, truputį kitokį socializmą ir savitą byrėjimą. Kadangi man labiausiai patinka istoriniai pasakojimai tikrai patiko ir pasakojimas „Kaip žmonės gyveno prieš 1000 metų“.

Labai įdomi antra knygutė: nors ir pavėluotai, sužinojau daug įdomaus apie Putiną, apie žydus ir jų didingą istoriją, labai įdomūs pasakojimai „Kaip kovojo Suomija ir kaip Lietuva“, „Surasti Katynės žudynių dokumentai“, kaip Airija per trumpą laiką tapo klestinčia Europos šalimi…

Trečiojoje knygelėje irgi įdomios beveik visos istorijos: kas tai yra monarchai ir kokios jų funkcijos, apie didžiųjų lyderių sąžinės kančias, apie Vokietiją, apie čigonus, Rasputiną.

Dar neįprasta tai, kad kiekvienos knygutės pabaigoje yra po keletą Čekuolio receptų. Ir žinoma, skaitytojų laiškų.

Įdomus žmogus kiekvieną istoriją mokės papasakoti įdomiai. Pamažu tampu Čekuolio fane ir einu ieškoti kitų jo knygų.

——————–
Įvertinimas: ***
(* vienkartinė, ** gal ir nieko, *** noriu turėti namie).