Jevgenij Zamiatin. Mes.

Jevgenij Zamiatin. Mes.

ZAMIATIN, Jevgenij. Mes [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. Kaunas: kitos knygos, 2009. 237 p.

Aš, D-503, „Integralo“ statytojas. Aš – tik vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų. Prie skaičių įpratusi mano plunksna bejėgė išgauti asonansų ir rimų muziką. Aš tik bandysiu užrašyti tai, ką matau, ką galvoju, – tikriau tariant, tai, ką galvojame mes (būtent  – „MES“. Ir tebūnie šie užrašai šitaip vadinami).  Bet juk tai bus mūsų gyvenimo, matematiniu požiūriu tobulo mūsų Vieningosios Valstybės gyvenimo išvestinė. Jei taip, argi tai – ne poema?

Perskaičiau Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Įspūdžiai dar labai karšti ir labai įdomūs… Kaip tokio žanro gerbėja, jaučiuosi labai patobulėjusi, mat knyga yra tokių kūrinių kaip George Orwell „1984″ arba Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ pradininkė ir  įkvėpėja (dar didesniam patobulėjimui perskaičiau ir radikaliai.lt knygos pristatymą).  Sukurta tobula visuomenė, kuri gyvena tobulai ir jau yra pasiekusi visų taip trokštamą laimę. Bet vis tiek, atsiranda tokių žmonių, kuriems reikia kažko daugiau, kažko kitokio, kurie suserga „sielos“ liga ir tada prasideda.

Įdomu tai, kad autorius – matematikas. Pagrindinis veikėjas – irgi matematikas, „Integralo“ statytojas, D-503 numeriu pažymėtas idealios visuomenės narys. Visuomenės, kurioje viskas apskaičiuota tiksliai, kaip matematikoje. Jokių staigmenų. Nors?

Pašokau nelaukdamas skambučio ir pradėjau lakstyti iš kampo į kampą. Matematika – iki šiol vienintelė tvirta ir nepajudinama viso mano beprotiško gyvenimo sala – taip pat atitrūko, pradėjo dreifuoti, suktis. Tai kaip, pasirodo, toji keistoji „siela“ – tokia pat reali kaip mano junifa, kaip mano auliniai – nors šiuo metu jų ir nematau (jie – už veidrodinių spintos durelių). Ir jei auliniai – ne liga, tai kodėl liga yra „siela“? (psl. 102).

Logiška matematika ir širdingos emocijos kartu sudėjus. Viskas taip matematiškai išjausta, iki begalybės (o ar ta begalybė tikrai egzistuoja?).

Knyga nėra nauja. Manasis leidimas – 2009 metų. Parašyta dar seniau – 1920 metais. Skaitėm jau ne vieną panašią knygą, matėm ne vieną filmą. Kuo nors mus nustebinti – užduotis sunki. Bet vis tiek manau, kad MES reikia perskaityti visiems utopijų, antiutopijų, distopijų ir visų kitų rūšių fantastikos mėgėjams.

Kelios citatos – čia.

Reklama

Jana Vagner. Likę gyvi.

Vvagner_like_gyviAGNER, Jana. Likę gyvi [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 312 p.

Jis mėgino atrodyti tvirtas, bet kasdien jam sekėsi vis sunkiau – ypač po to, kai mes supratome likę vieni; regis, visa, kas nutiko krante, geriausiai patvirtino jo teisumą, tačiau vienatvės jausmas, užgriuvęs mus dabar, išnykus šitam mažam ir sąlygiškam, bet vis dėlto buferiui tarp mūsų salelės ir viso kito pasaulio, buvo per sunkus net ir jam, nes nuo tos dienos mums neliko jokių atsarginių variantų ir mes iš tikrųjų buvome palikti patys sau.

Net nepastebėjau, kada pasirodė ši knyga, tyliai, ir kažkaip, lyg ir visai be reklamos. Kam tos reklamos ir reikia, čia juk „Vongo ežero“ tęsinys. Prisimenat? Gripo epidemija, išnaikinusi beveik visus Maskvos (ir ne tik) gyventojus. Kompanija, kuriai paskutinę minutę pavyko ištrūkti. Ilga kelionė per šalį, iki pat Karelijos, iki Vongo ežero…

Čia viskas kitaip. Pirmoje dalyje nukeliavę tūkstančius kilometrų, dabar jie tupi mažoje, gyvenimui nepritaikytoje medžiotojų trobelėje. Nemokantys savimi pasirūpinti. Nežinantys, kaip išgyventi. Atkirsti nuo viso pasaulio mažoje saloje. Ir, svarbiausia, nelabai mėgstantys vienas kitą. Žiema bus ilga ir karšta.

Jei pačiu vyriškiausiu išgyvenimo romanu įvardinčiau McCarthy Kelią, tai čia – pats moteriškiausias. Svarbu išgyventi, neužsikrėsti, nenumirti…  O dar svarbiau –  išsaugoti ir niekam neatiduoti savo mylimo vyro. Nelengva. Ypač kai mažoje trobelėje ilgus žiemos vakarus tenka leisti su mylimojo buvusiąja ir jų sūnumi.

Labai patiko. Viskas taip tikra, lyg būtų išgyventa. Realybės siaubą į šoną nustumia kasdienės mintys, jausmai emocijos. Drąsiai gali bandyti skaityti ir tie, kas nemėgsta visokių fantastikų ir mistikų. Viskas labai natūralu ir realu. Jokių monstrų. Tik vienas kitas, didesnis ar mažesnis, kasdienybės demoniukas.

Moteriški jausmai ir emocijos siautėja labiau už mirtį nešantį gripą.

Marina Stepnova. Italų pamokos.

Stepnova_ItaluSTEPNOVA, Marina. Italų pamokos. [romanas]. Iš rusų k. vertė Lolija Spurgienė. Vilnius: Tyto alba, 2016. 268 p.

Aš negyvenu. Tu irgi negyveni. Mes tik norime. (psl. 209).

Keista knyga… Fanfarų nebus, lyginimo su „Lazario moterimis“ – irgi. Nors labai sunku negalvoti apie pastarąją, o dėl to viskas tik subjektyviau.

Slogi knyga. Ir slogi ne tik dėl sunkios Ivano vaikystės, ar nelaimingų meilių, ne, kaip tik, dėl visokių smulkmenų, kurios kažkaip meistriškai įpintos į tekstą tarsi bandė įrodyti visiškai visišką gyvenimo beprasmiškumą. Brrrr….

Bet skaičiau. Ir dabar galvoju – skaičiau juk dėl paties teksto. Gražus jis. Įmantrus. Dar intelektualus. Retame puslapyje nėra nuorodų, ir tikrai tik nedaugelis iš jų man būtų buvusios nereikalingos… Pats tekstas kvietė jį skaityti, išjausti, pamatyti… Kai kada netgi per daug jausmingai, per giliai.  Betgi kad taip parašyta! Ir kaip rašė Knygų žiurkės – nereikia ten net siužeto….

Gurmanams.

Jana Vagner. Vongo ežeras.

VAGNER, JanaVagner_Vongo. Vongo ežeras [romanas]. Iš rusų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 392 p.

– Manau. toliau bus tik blogiau. Ką darysime? (psl. 22).

Važiuosime. Ten, kur nėra epidemijos, kur nesiekia pavojingo viruso užkratas, ten, kur nėra žmonių ir kur galbūt jausimės saugūs.

Ideali knyga. Vasarai, atostogoms, tingiam savaitgaliui. Ideali mėgstantiems pafantazuoti, ir kokia gi bus ta pasaulio pabaiga, ir kas gi bus po to? Ideali mėgstantiems kelio romanus: važiuosim ilgai ir nenuobodžiai. Ideali mėgstantiems psichologiją: kompanija tokia skirtinga, kad į vieną vietą ją tikriausiai ir galėjo suburti tik katastrofa. Ideali mėgstantiems dramas: myliu myliu, pavydžiu, pavydžiu, ai, oi, ir kodėl jis taip švelniai pažiūrėjo į savo buvusią žmoną, ir oi, jis paglostė savo sūnui galvelę…

Ideali ir tiems, kas nemėgsta fantastikos – bent pirmoje dalyje nesutiksime jokių mutantų, suzombėjusių piliečių ar paslaptingų ateivių. Viskas taip kasdieniška: visiems gerai žinoma liga, eilinė, per daug neišsiskirianti šeima, paprastas ir įprastas gyvenimas. Kuris paima taip vieną dieną, ir sugriūna.

Apokaliptinis trileris, psichologinė drama, kelio romanas… Labai patiko. Kada sulauksime tęsinio?

Marina Achmedova. Šedevras.

Achmedova_Sedevras

ACHMEDOVA, Marina. Šedevras [romanas]. Iš rusų k. vertė Irena Ramoškaitė. Vilnius: Sofoklis, 2013. 400 p.

Bet aš… Aš! Nieko! Neprisimenu! Buvau uždaryta tame kambaryje už stiklo! (psl. 9)

Nauji Metai ir pirma nesėkmė… Nežinia, ar visi tie kalėdiniai stebuklai galvą susuko, ar Martinas iš savo Septynių Karalysčių paleisti nenorėjo… Man nepatiko. Ką ten nepatiko, neįstengiau perskaityti daugiau nei 30 puslapių. Ir pšššš….

Iš aprašymo tikėjausi trilerio. Mistinio. O čia? Moteriški padūsavimai. Modernūs. Kitu laiku gal ir būčiau skaičiusi. Dabar ne. Dabar dar norisi stebuklų, žiemos ir pasakų.

Nepasisekė. Tik neaišku, knygai ar man…

Aleksandra Marinina. Rekviem.

Marinina_rekviemMARININA, Aleksandra. Rekviem [romanas]. Iš rusų k. vertė Jurgis Gimberis. Kaunas: Jotema, 2006. 264 p.

–  O ko tu nori?
– Pinigų, ko gi daugiau, – nusijuokė vaikinas (psl. 179).

Marininos detektyvų lietuviškai yra išleista tikrai ne vienas ir ne du. Kas ten žino, gal net koks nors eiliškumas yra. Ėmiau daug nesirinkdama, – nei vienos jos knygos skaičiusi nebuvau, metas išbandyti.

Ivanas Aleksejevičius. Anastasija Pavlovna. Pavelas Michailovičius. Man labai patinka ta rusų tėvavardžių tradicija. Ir tas kažkoks rusiškas stilius patinka. Visokie skandinaviški detektyvai tikrai įdomesni, bet Marinina – artimesnė. Pasakoja ji baisiai kasdieniškai ir iš pradžių gana nuobodžiai. Porą juokelių įterpia, kurių, jei nebuvai spaliuku, nebesuprasi. Niekur neskuba. Net nieko maniakiškai nežudo. Ir gerai.  Nemėgstu ten visokių prievartavimų, kankinimų,  skerdynių. Dar po Aklumo šleikštulys nepraėjo…

Pabaiga šiek tiek nustebino. Nors iš pradžių buvo kiek nuobodoka, pamažu įsijaučiau ir susiintrigavau. Užkietėjusiam detektyvų fanui gal būtų ir nuobodoka, mėgstančiam spėlioti žudikus – pernelyg paprasta. Man tiko, nors dar nežinau, ar kitas jos knygas skaityti verta.

Lėta, paprasta, nešlykštu.

Maksas Frajus. Atėjūnas

Frajus_AtejunasFRAJUS, Maksas, ACH, Sigutė. Atėjūnas. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Iliustravo Sigutė Ach. Vilnius: Nieko rimto, 2005. 423 p.

– Nuodėmingieji magistrai! Ar tikrai? (psl. 24).

 Mano pomėgis skaityti nuo metų laikų nepriklauso. Sėdėjimas prie kompiuterio priklauso labai. Perskaitytų knygų krūvelė vis didėja ir laukia nesulaukia, kada pateks į šį tinklalapį.

Visi kitokių pasaulių gerbėjai tikriausiai jau yra skaitę Maksą Frajų, ar bent jau girdėję apie jo Echo labirintus. Kitoks pasaulis, neįprasti veikėjai, netikėti įvykiai, magija, sąmojis, – tiesiog daug valandų su gera knyga. Bent jau taip turėjo būti.

Gyvenimu nusivylęs Maksas patenką į kitą pasaulį, atsiskleidžia kaip ypatingų gebėjimų turinti asmenybė, stebina ne tik visko mačiusius, bet ir pats save. Maksą supa magija, magistrai, ekscentriški bendradarbiai, neatskleisti nusikaltimai ir du katinai. Dar puodai kamros, cigaretės iš po pagalvės, sugebėjimas kalbėtis mintimis ir kalnai maisto.

Nuodobu. Dar neperskaičiusi nei pusės, supratau, kad knyga ne man. Nuotykiai netraukė, veikėjai atsibodo, Maksas pradėjo erzinti, o tekstas atrodė iki begalybės ištemptas pasakojimais apie nieką. Neįsivaizduoju, ką galima parašyti dar keturiose knygose. Sąmojai atsibodo jau pirmosios pabaigoje ir skaitymo džiaugsmas kažkaip magiškai išnyko.

Užteko man tų Echo labirintų. Nemanau, kad kada nors užsinorėsiu dar.