Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?

Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.

Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.

Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…

Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.

Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.

Beth Morrey. Išgelbėti Misę Karmaikl.

MORREY, Beth. Išgelbėti Misę Karmaikl [romanas]. Iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė. Vilnius: baltos lankos, 2020. 364 p.

Taigi diena pasibaigė taip pat apgailėtinai, kaip ir prasidėjo. Bet aš vis dar jaučiau – tą kibirkštelę. Kažkas prasidėjo. Arba pasibaigė. Kas žino?

Na, parašyti reikia iš karto – Uvė buvo geriausias, yra geriausias ir geriausias bus dar ilgai. Tai nereikia jo kaskart minėti. Palikime jį savo miestelyje kažkur Švedijoje ir keliamės į Londoną. Pas Misę.

Misė man labiau priminė Eleonorą. Tik Misės vienatvė labiau suprantama. Likus vienai, jai belieka tik atsiminimai apie užaugusius ir jau nutolusius vaikus, kažkur už tūkstančių kilometrų gyvenantį anūką, vaikystę, jaunystę, mylimą vyrą. O viską tą prisiminus – liūdėti.

Arba išeiti į parką ir susipažinti su šiek tiek ekscentriškais žmonėmis.

O jie – tikrai spalvinga kompanija. Ir visai nekeista, kad į vienišos, priekabios, užsispyrusios Misės gyvenimą tų spalvų tikrai įneš. Taip ir romanas – ir liūdnas, ir linksmas, ir šviesus, kartais šiek tiek pilkesnis. Kartais spalvingesnis. Kaip ir kiekvieno mūsų gyvenimas.

O ir staigmenų tikriausiai bus. Kaipgi be jų.

Nežinia, ar tą Misę atsiminsiu ilgai, bet paskaityti apie ją tuo neeiliniu tarpšventiniu laikotarpiu buvo visai ne pro šalį.

Erika James. Nauja pradžia.

JAMES, Erica. Nauja pradžia [romanas]. Iš anglų k. vertė Sandra Garšvienė. Vilnius: Sofoklis, 2020. 448 p.

Alisa stebėjo jį su vis didėjančia simtapija. Jis toks nepakartojamas. Ir kaip įdomu, kad būtent ji padėjo jam vėl imtis rašymo. Gyvenimas pilnas staigmenų.

Na, tokių knygų šiame tinklaraštyje daug nėra. Nea, nėra jos kažkuo blogos, tiesiog ne visada įdomu skaityti istoriją, kuomet jau po kelių pirmų puslapių aišku, kaip ji pasibaigs.

Bet po ypač emociškai stiprių romanų būtinai prireikė kažko tokio. Naivaus ir romantiško. Elementaraus. Į nuošalią sodybą atvyksta garsus komedijų scenaristas. Pailsės, bent laikinai atitrūks nuo darbų ir problemų. Jam atsiunčiama padėjėja – atveš maisto, padės susitvarkyti buitį. Ir taip, jie abu susitiks, pasibučiuos, o jau paskui viskas eis taip, kaip įprasta tokiose knygose: meilė, paskui pyktis, paskui vėl meilė, paskui…

Bet labai blogai tai jau tikrai nebuvo. Istoriją pagyvina šiokia tokia intriga. Pasirodo, mergina šioje sodyboje gyveno, tai jos vaikystės namai. Dar pasirodo, kad ta vaikystė buvo pilna tokių visokių įdomių nutikimų. Ir dar pasirodo, kad visi tokie intriguojantys nutikimai labai tinka naujam scenarijui. Tai pašokinėsim po praeitį ir dabartį, panagrinėsim abiejų išgyvenimus, praeities klaidas ir slegiantį kaltės jausmą. Tik kas vieną slegia ir neduoda ramybės, kitam yra visiškai paprasta ir lengvai ištaisoma. Ypač kai myli.

Per daug ir per dažnai – būtų meeeh…. Retkarčiais ir tinkamu laiku – pats tas.

 

Sally Hepworth. Anyta.

HEPWORTH, Sally. Anyta [psichologinis trileris]. Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė. Vilnius: Balto, 2019. 368 p.

Galbūt galėjau parašyti daugiau, bet galiausiai teturiu tik du po savęs paliktinus išminties krislus. Aš sunkiai dirbau dėl visko, kas man atrodė svarbu. Ir niekas iš viso to, kas man atrodė svarbu, neverta nė sudilusio skatiko. Mama.

Nebus ši knyga nei mėnesio, nei metų geriausia knyga. Skaičiau jų pernelyg daug. Bet žinau, kad daug kam patiks (ir daug kam patiko, daugybė žmonių ją perskaitė ir pasidalino įspūdžiais internetuose). Šis atsiliepimas gal bus šiek tiek kitoks, ne toks visapusiškai teigiamas.

Tai vienos šeimos (beje, veiksmas vyks Australijoje) istorija, kurioje svarbius vaidmenis vaidina dvi moterys: Marti ir Anyta. Vieną dieną Dajana (Anyta) randama negyva. Ji sirgo vėžiu, stalčiuje randamas atsisveikinimo laiškelis, tai kaip ir visiems viskas aišku – moteris neatlaikė ligos keliamų išbandymų. Liusė (Marti) į įvykius žiūri su abejone, ar tikrai jos taip nekenčiama anyta galėjo nusižudyti? O kur buvus, kur nebuvus, atvyksta ir policija, kuri išsiveda apklausai ir vyrą, ir ją pačią.

Panašu į detektyvą, bet to detektyvo kaip ir nėra. Na, tėra viena mirtis ir keletas policininkų. Dar daugiau nėra jokių trilerio užuominų. Tada dauguma gyvenimų tikriausiai būtų trileriai. Ne. Tai labiau skaudi vienos šeimos istorija su vienais labai nustebinusia, o kitų lengvai nuspėta pabaiga. Tiesa, psichologijos yra. Bet tik tiek, kiek jo yra visų mūsų gyvenimuose.

Bet kaip nors labai supeikti knygos tikrai negalima. Ne veltui bibliotekoje reikėjo laukti maždaug keturis mėnesius. Parašyta labai paprastai, skaityti lengva, įtraukia, nepabosta. Dviejų ar trijų vakarų skaitinys. Galima paašaroti ir kurį laiką istoriją pasinešioti mintyse. Pasiūlyti mažiau skaitantiems ar, gal visai neskaitančiam artimųjų ratui (ir, tikriausiai, susilaukti tik padėkos).

Bet buvo per daug paprasta, per daug lengva. Nebuvo nieko, dėl ko knyga būtų kažkuo išsiskyrusi iš kitų panašių knygų. Gal tik tie keli paryškinti sakiniai, kuriuos užrašiau viršuje…

Diane Chamberlain. Paskutinis pabėgimas

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis pabėgimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Alma littera, 2017. 360 p.

Naujas gyvenimas turi prasidėti nedelsiant, pamanė. Ji, Kim Straton, daugiau niekada nepavadins savo sūnaus Taileriu.

Aš – tobula mama. Mano sūnaus tėvas – niekšas. To niekšo nauja draugė negali turėti vaikų, todėl jie užsigeidė mano sūnaus. Neatiduosiu! Tai toks knygos siužetas. Iš tikrųjų, galbūt viskas ir šiek tiek geriau, bet tik šiek tiek. Belieka tik atsidusti, kai skaitai, kad „knyga tapo vienu ryškiausių kūrybos vainiko brangakmeniu“. Tai jau tikrai…

Skaičiau ne vieną šios autorės knyga. Na jos tokios visiškai neįpareigojančios, atpalaiduojančios, perskaitai ir pamiršti. Tokiam visiškam poilsiui. „Paskutinis pabėgimas“ vienas iš prasčiausių romanų. Negelbsti net bandymas griebtis kažkokio detektyvo elementų, nei kažkokie bandymai megzti intrigą, nei vaikystės paslaptys, nei nužudyti kačiukai. Niekas.

Nepatiko. Kažkaip labai jau apdulkėjęs tas brangakmenis. Nesuspindo.

 

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

TREMAYNE, S.K. Ledo dvynės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 328 p.

— Bet Kirstė  vis dar gyva. Ji čia, Lidijos viduje.
— Taip.
— Užspeista Lidijos ir kovojanti, kad būtų išgirsta.
— Taip.
— Velnias, – tarstelėjo Džošas. — Kokia painiava!

Iš kart vos perskaičius, viskas buvo aišku. Kas žuvo, kaip žuvo ir kas kaltas. Vėliau suabejojau: juk galėjo būti ir visai priešingai. Dabar, kai rašau, aišku tik viena – pabaigos taip ir nesupratau. Greitai perverčiu paskutinius skyrius ir visai susipainioju. Puiku. Neprošal kartais pakrutinti smegenis ir skaitant paprastą detektyvą.

Nors gal jis ir ne visai paprastas. Jokios mistikos kaip ir nėra. Tiesiog nelaimė po nelaimės. Vienas vaikas žuvo, kitas sakosi esąs ne tas, kuo jį laiko tėvai. Mat jie buvo dvyniai. Identiški. Tėvai suabejoja – man šiek tiek jų abejonės keistos (neskirti savo vaikų?). Dar įdomiau, kad šeima nusprendžia atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į kažkokią salą. Į namus, kurie tik dar labiau slegia, gniuždo ir neleidžia pasveikti.

Bet viskas nėra šiaip sau. SK Tremayne yra rašytojo, kurio tikrosios pavardės dabar neatsimenu, pseudonimas. Rašytojas su patirtimi, ne koks naujokas.  Audrius Ožalas romaną apibūdina kaip protingą psichologinį trilerį. O man tai buvo visai neblogas paskutinis metų detektyvas. Tik fotografijos, kurios kaip ir turėjo būti gražios, tokios nebuvo.

Tai kuri visgi liko gyva? Kirstė ar Lidija?

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

CHAMBERLAIN, Diane. Apsimesk, kad šoki [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 416 p.

Aš – puiki melagė (psl. 7).

Taip jau gavosi, kad perskaitytų knygų krūvelė vis didėja, o parašyti įspūdžius apie jas – vis nėra kada. Chamberlain jau gerai žinoma tiek man, tiek tinklaraščio skaitytojams, žinomas jos rašymo stilius, nuspėjamas siužetas ir visa kita. Bet įtraukia tos knygos, ir viskas. Toks sakyčiau Picoult (panašaus stiliaus knygų autorės) sindromas.

„Apsimesk, kad šoki“ – knyga apie paauglę. Dar visai mergaitę, vos keturiolikos, laimingą, svajotoją, augančią didelėje ir darnioje šeimoje. Gerai, ne viskas jau taip paprasta ir gražu – mergaitė yra įvaikinta, ir dar ne bet kaip, o atviru įvaikinimu. Paslaptys šioje knygoje tuo tik prasideda (įvaikinimas net nebuvo paslaptis), o eilinei, nors ir protingai paauglei nelabai jos ir rūpi. Juk tas vyresnis vaikinas, drąsi ir lengvabūdė draugė Steisė, mergaitiški vakarėliai ir visokie jaudinantys pasakojimai apie atsisveikinimą su nekaltybe, kurie tuoj tuoj turėtų pavirsti tikrove, daug svarbesni, ar ne?

Po keliasdešimt metų Molė (toks buvo laimingosios (?) paauglės vardas) su savo vyru Eidanu taip pat ruošiasi įsivaikinti mažylį. O primeluota tiek, kad mažai tikrai neatrodo. Melas kaip faktas įdomus tuo, kad galų tiesa vis tiek išaiškės, o knyga – kad baigsis taip, kaip ir visos kitos. Chamberlain meistriškai užgydo savo kuriamų personažų sielos žaizdas (bent jau dalinai), negailestingai sužeisdama skaitytojų širdis, kurie lauks dar vieno jos romano. Paskui ir dar. Ir gal dar.

Pomirtiniu gyvenimu aš netikiu.
Netikiu, kad tėtis mus mato.
Netikiu, kad jis mane girdi.
Bet labai trokštu apsimesti, kad taip ir yra. (psl. 407).

Santa Montefiore. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga.

MONTEFIORE, Santa. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga. 1 knyga. [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 475 p.

– Dievas – mano liudytojas, – tarė, ir berniukai turėjo įtempti ausis, kad ją girdėtų. – Aš atstatysiu šią pilį. – Ji nutilo, o vyras ne nekrustelėjo, nenorėdamas jos skubinti. Galop moters žvilgsnis vėl nukrypo į pilį, ir jos žandikaulis įsitempė. – Juk turiu tokia pat teisę, kaip ir kiti. (psl. 12).

Šeimos saga. Stebuklingi žodžiai daugeliui knygų skaitytojų. Nesvarbu, kas ta Montefiore ir ką ji rašo, visiškai palaužta knygos marketingo ką tik ją užverčiau. Skaityti tikrai neprailgo.

Mėgstu tokį serialą „Dauntono abatija“. Kažkoks toks panašiai buvo ir pirmas įspūdis. Lordai, jų damos, vakarėliai Londone, šaltais kaip akmuo veidais liokajai. Nusigyvenusi šeima, kurią net sunku būtų pavadinti šeima, ypatinga. Ir ne tik dėl močiutės ledi Deveril. Joje auga nelabai reikalingas vaikas Keitė – pagrindinė istorijos (bent jau šios dalies) ašis. Keitės geriausios draugės: kilminga panelė iš Londono pusseserė Sesilija ir ledi Deveril virėjos, ponios Doil duktė Bridė – neišskiriama devynmečių mergaičių trijulė. Na, ir dar keletas berniukų, kaip gi be jų?

Dar šiek tiek karų ir sukilimų. Tikrieji airiai nemėgsta anglų kilmės airių. Spėkite, kuo juos laiko? Tikrų tikriausiais užkariautojais, kurie, būtų gerai, galėtų tuoj pat išsinešdinti iš tikrųjų airių žemių. Jei ne gražiuoju, tai negražiuoju būdu.

Tai kaip ir viskas. Knyga baigėsi. Bet autorė tikrai žino, kad jų bus trys. Jei kada paklius akiratin, tikrai skaitysiu. Bet… kažkodėl atrodo, kad jei pagal šią knygą kada nors bus sukurtas serialas, jis būtų daug daug įdomiau žiūrėti.

Diane Chamberlain. Slapti gyvenimai.

CHAMBERLAIN, Diane. Slapti gyvenimai [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 464 p.

Iden atsivertė dienoraštį ir pradėjo skaityti.

Trys savaitės. Tiek laiko praėjo, kai perskaičiau šią knygą. Ir sąžiningai: reikėjo ilgai galvoti, apie ką ji ten buvo….? Žinau tik vieną: tai buvo pats tikriausias malonumas. Kuomet skaitai ir niekaip nenori tos knygos, jos veikėjų paleisti.

Istorija istorijoje – puiku. Šeimų istorija – o tai dar puikiau. Garsi aktorė trumpam pabėga iš žvaigždžių pasaulio į tą paprastą, kasdienį ir pamato, kad čia irgi visai neblogai. Netgi galima sukurti kokį filmą. Pavyzdžiui, kad ir apie mamos gyvenimą. Tiesa, ta mama buvo garsi vaikų rašytoja. O Iden jos visai neprisimena. Tačiau yra dienoraščiai. Daug dienoraščių. Tada ir pasideda.

Knygoje yra visko. Tikrai visko. Kartais atrodė, kad net per daug. Juk ar įdomiai knygai neužtenka ir vienos ar kelių paslapčių? Užtektų.. O čia, rodos, sudėtos visos pasaulio negandos: ir smurtas prieš vaikus, ir ligos, ir neteisingi kaltinimai, ir žmonių žiaurumas, abejingumas, ir visai nepažinti artimieji ir dar ko tik norite. Bet tikriausiai taip ir turi būti – juk pavadinime yra žodis „slapti“, o tai jau daug ką sako.

Patiko. Kaip ir jau skaitytos. Kokia bus kita?