Diane Chamberlain. Paskutinis pabėgimas

CHAMBERLAIN, Diane. Paskutinis pabėgimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Loreta Gema Baltaduonė. Vilnius: Alma littera, 2017. 360 p.

Naujas gyvenimas turi prasidėti nedelsiant, pamanė. Ji, Kim Straton, daugiau niekada nepavadins savo sūnaus Taileriu.

Aš – tobula mama. Mano sūnaus tėvas – niekšas. To niekšo nauja draugė negali turėti vaikų, todėl jie užsigeidė mano sūnaus. Neatiduosiu! Tai toks knygos siužetas. Iš tikrųjų, galbūt viskas ir šiek tiek geriau, bet tik šiek tiek. Belieka tik atsidusti, kai skaitai, kad „knyga tapo vienu ryškiausių kūrybos vainiko brangakmeniu“. Tai jau tikrai…

Skaičiau ne vieną šios autorės knyga. Na jos tokios visiškai neįpareigojančios, atpalaiduojančios, perskaitai ir pamiršti. Tokiam visiškam poilsiui. „Paskutinis pabėgimas“ vienas iš prasčiausių romanų. Negelbsti net bandymas griebtis kažkokio detektyvo elementų, nei kažkokie bandymai megzti intrigą, nei vaikystės paslaptys, nei nužudyti kačiukai. Niekas.

Nepatiko. Kažkaip labai jau apdulkėjęs tas brangakmenis. Nesuspindo.

 

S.K. Tremayne. Ledo dvynės.

TREMAYNE, S.K. Ledo dvynės [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 328 p.

— Bet Kirstė  vis dar gyva. Ji čia, Lidijos viduje.
— Taip.
— Užspeista Lidijos ir kovojanti, kad būtų išgirsta.
— Taip.
— Velnias, – tarstelėjo Džošas. — Kokia painiava!

Iš kart vos perskaičius, viskas buvo aišku. Kas žuvo, kaip žuvo ir kas kaltas. Vėliau suabejojau: juk galėjo būti ir visai priešingai. Dabar, kai rašau, aišku tik viena – pabaigos taip ir nesupratau. Greitai perverčiu paskutinius skyrius ir visai susipainioju. Puiku. Neprošal kartais pakrutinti smegenis ir skaitant paprastą detektyvą.

Nors gal jis ir ne visai paprastas. Jokios mistikos kaip ir nėra. Tiesiog nelaimė po nelaimės. Vienas vaikas žuvo, kitas sakosi esąs ne tas, kuo jį laiko tėvai. Mat jie buvo dvyniai. Identiški. Tėvai suabejoja – man šiek tiek jų abejonės keistos (neskirti savo vaikų?). Dar įdomiau, kad šeima nusprendžia atsiskirti nuo visuomenės ir persikelti gyventi į kažkokią salą. Į namus, kurie tik dar labiau slegia, gniuždo ir neleidžia pasveikti.

Bet viskas nėra šiaip sau. SK Tremayne yra rašytojo, kurio tikrosios pavardės dabar neatsimenu, pseudonimas. Rašytojas su patirtimi, ne koks naujokas.  Audrius Ožalas romaną apibūdina kaip protingą psichologinį trilerį. O man tai buvo visai neblogas paskutinis metų detektyvas. Tik fotografijos, kurios kaip ir turėjo būti gražios, tokios nebuvo.

Tai kuri visgi liko gyva? Kirstė ar Lidija?

Diane Chamberlain. Apsimesk, kad šoki.

CHAMBERLAIN, Diane. Apsimesk, kad šoki [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 416 p.

Aš – puiki melagė (psl. 7).

Taip jau gavosi, kad perskaitytų knygų krūvelė vis didėja, o parašyti įspūdžius apie jas – vis nėra kada. Chamberlain jau gerai žinoma tiek man, tiek tinklaraščio skaitytojams, žinomas jos rašymo stilius, nuspėjamas siužetas ir visa kita. Bet įtraukia tos knygos, ir viskas. Toks sakyčiau Picoult (panašaus stiliaus knygų autorės) sindromas.

„Apsimesk, kad šoki“ – knyga apie paauglę. Dar visai mergaitę, vos keturiolikos, laimingą, svajotoją, augančią didelėje ir darnioje šeimoje. Gerai, ne viskas jau taip paprasta ir gražu – mergaitė yra įvaikinta, ir dar ne bet kaip, o atviru įvaikinimu. Paslaptys šioje knygoje tuo tik prasideda (įvaikinimas net nebuvo paslaptis), o eilinei, nors ir protingai paauglei nelabai jos ir rūpi. Juk tas vyresnis vaikinas, drąsi ir lengvabūdė draugė Steisė, mergaitiški vakarėliai ir visokie jaudinantys pasakojimai apie atsisveikinimą su nekaltybe, kurie tuoj tuoj turėtų pavirsti tikrove, daug svarbesni, ar ne?

Po keliasdešimt metų Molė (toks buvo laimingosios (?) paauglės vardas) su savo vyru Eidanu taip pat ruošiasi įsivaikinti mažylį. O primeluota tiek, kad mažai tikrai neatrodo. Melas kaip faktas įdomus tuo, kad galų tiesa vis tiek išaiškės, o knyga – kad baigsis taip, kaip ir visos kitos. Chamberlain meistriškai užgydo savo kuriamų personažų sielos žaizdas (bent jau dalinai), negailestingai sužeisdama skaitytojų širdis, kurie lauks dar vieno jos romano. Paskui ir dar. Ir gal dar.

Pomirtiniu gyvenimu aš netikiu.
Netikiu, kad tėtis mus mato.
Netikiu, kad jis mane girdi.
Bet labai trokštu apsimesti, kad taip ir yra. (psl. 407).

Santa Montefiore. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga.

MONTEFIORE, Santa. Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga. 1 knyga. [romanas]. Iš anglų k. vertė Renata Valotkienė. Vilnius: Alma littera, 2017. 475 p.

– Dievas – mano liudytojas, – tarė, ir berniukai turėjo įtempti ausis, kad ją girdėtų. – Aš atstatysiu šią pilį. – Ji nutilo, o vyras ne nekrustelėjo, nenorėdamas jos skubinti. Galop moters žvilgsnis vėl nukrypo į pilį, ir jos žandikaulis įsitempė. – Juk turiu tokia pat teisę, kaip ir kiti. (psl. 12).

Šeimos saga. Stebuklingi žodžiai daugeliui knygų skaitytojų. Nesvarbu, kas ta Montefiore ir ką ji rašo, visiškai palaužta knygos marketingo ką tik ją užverčiau. Skaityti tikrai neprailgo.

Mėgstu tokį serialą „Dauntono abatija“. Kažkoks toks panašiai buvo ir pirmas įspūdis. Lordai, jų damos, vakarėliai Londone, šaltais kaip akmuo veidais liokajai. Nusigyvenusi šeima, kurią net sunku būtų pavadinti šeima, ypatinga. Ir ne tik dėl močiutės ledi Deveril. Joje auga nelabai reikalingas vaikas Keitė – pagrindinė istorijos (bent jau šios dalies) ašis. Keitės geriausios draugės: kilminga panelė iš Londono pusseserė Sesilija ir ledi Deveril virėjos, ponios Doil duktė Bridė – neišskiriama devynmečių mergaičių trijulė. Na, ir dar keletas berniukų, kaip gi be jų?

Dar šiek tiek karų ir sukilimų. Tikrieji airiai nemėgsta anglų kilmės airių. Spėkite, kuo juos laiko? Tikrų tikriausiais užkariautojais, kurie, būtų gerai, galėtų tuoj pat išsinešdinti iš tikrųjų airių žemių. Jei ne gražiuoju, tai negražiuoju būdu.

Tai kaip ir viskas. Knyga baigėsi. Bet autorė tikrai žino, kad jų bus trys. Jei kada paklius akiratin, tikrai skaitysiu. Bet… kažkodėl atrodo, kad jei pagal šią knygą kada nors bus sukurtas serialas, jis būtų daug daug įdomiau žiūrėti.

Diane Chamberlain. Slapti gyvenimai.

chamberlain_slapti-gyvenimaiCHAMBERLAIN, Diane. Slapti gyvenimai [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2014. 464 p.

Iden atsivertė dienoraštį ir pradėjo skaityti.

Trys savaitės. Tiek laiko praėjo, kai perskaičiau šią knygą. Ir sąžiningai: reikėjo ilgai galvoti, apie ką ji ten buvo….? Žinau tik vieną: tai buvo pats tikriausias malonumas. Kuomet skaitai ir niekaip nenori tos knygos, jos veikėjų paleisti.

Istorija istorijoje – puiku. Šeimų istorija – o tai dar puikiau. Garsi aktorė trumpam pabėga iš žvaigždžių pasaulio į tą paprastą, kasdienį ir pamato, kad čia irgi visai neblogai. Netgi galima sukurti kokį filmą. Pavyzdžiui, kad ir apie mamos gyvenimą. Tiesa, ta mama buvo garsi vaikų rašytoja. O Iden jos visai neprisimena. Tačiau yra dienoraščiai. Daug dienoraščių. Tada ir pasideda.

Knygoje yra visko. Tikrai visko. Kartais atrodė, kad net per daug. Juk ar įdomiai knygai neužtenka ir vienos ar kelių paslapčių? Užtektų.. O čia, rodos, sudėtos visos pasaulio negandos: ir smurtas prieš vaikus, ir ligos, ir neteisingi kaltinimai, ir žmonių žiaurumas, abejingumas, ir visai nepažinti artimieji ir dar ko tik norite. Bet tikriausiai taip ir turi būti – juk pavadinime yra žodis „slapti“, o tai jau daug ką sako.

Patiko. Kaip ir jau skaitytos. Kokia bus kita?

Diane Chamberlain. Nutraukta tyla.

chamberlain_tylaCHAMBERLAIN, Diane. Nutraukta tyla [romanas]. Iš anglų k. vertė Regina Šeškuvienė. Vilnius: Alma littera, 2016. 384 p.

Ir Sara pradėjo pasakoti. Sakytum, Lora pabeldė į gilaus šulinio rentinį, į šulinio, kuris buvo gerokai gilesnis, nei ji tikėjosi. (psl. 54).

Apie šią knygą irgi galima pasakyti tą patį: jau po kelių savaičių siužetas buvo visai išgaravęs iš galvos. Ir ne todėl, kad buvo neįdomu – priešingai, knyga taip įtraukė, kad negalėjau jos padėti, kol neperskaičiau… O taip skaitydamas, ką tu žmogus beatsiminsi, teko imti knygą į rankas, ir ramiai ją pavartyti dar kartą.

Taip taip, čia viena tų pramoginių knygų, kurios leidžia bent keletui valandėlių viską aplinkui pamiršti. Pirmiausia dėmesį patraukia graži mergaitė, o daugiau daugmaž viskas parašyta ant viršelio: Loros vyras nusišauna, o dukrelė nustoja kalbėti po to, kai ji, vykdydama paskutinę tėvo valią, aplanko slaugos namuose gyvenančią vienišą senutę. Ir prasideda: įvykių netrūksta ir į dienos šviesą pradeda lysti pačios juodžiausios paslaptys, turėjusios taip ir likti praeityje.

Daugiau nieko ir nebegaliu pridurti. Ne todėl, kad neturėčiau ką, ne, ne, o todėl, kad kiekvienas tolimesnis sakinys gali ką nors atskleisti ir taip sugadinti visą skaitymo malonumą.

Ką gi, gyvenimas užkniso ir norisi nuo jo pailsėti? Griebkit kurią nors Chamberlain knygą!

Tommi Kinnunen. Namas kryžkelėje.

Kinnunen_Namas kryzkelejeKINNUNEN, Tommi. Namas kryžkelėje : [romanas]. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. Vilnius: Alma littera, 2015. 296 p.

Geriausia 2014 m. knyga Suomijoje.

Marijai atrodo, kad gyvenimas – tai pastatas, didelis namas su daugybe kambarių, salonu ir daugybe durų. Kiekvienas pasirenka sau duris ir eina per virtuves ir priebučius, vis ieško koridoriuose durų, ir nė vienos durys nėra nei geros, nei blogos, nes tai tik durys (psl. 56).

Tikėjausi sunkesnės istorijos. Daugiau teksto, daugiau pasakojimų, tiesiog daugiau turinio. Lyg ir šeimos saga čia turėjo būti. Šeimos saga ir yra, tik skandinaviško stiliaus, kur žodžių skaičius atvirkščiai proporcingas slogučio dydžiui… Kažkaip taip.

Ką gi, visgi tai šeimos saga, tik netradicinė. Man labai patiko sprendimas taip išdėstyti tekstus, kad istorija rinktųsi po trupinėlį. Vis labiau ryškėja, labiau… Kaip ir Lahja, vaikystėje darydavome nuotraukas. Senoviškai, su ryškalais ir fiksažu… Nuostabus jausmas, kaip vaizdas pamažu ryškėja, ryškėja, o jaunieji fotografai net nelabai žino, kas čia dabar gausis. Panašiai ir su knyga, visa istorija sulimpa tik ją pabaigus.

Patiko ji man. Nebuvo labai jau niūri, nors trijų moterų gyvenimai ne patys džiaugsmingiausi. Bet tikrai traukė skaityti, nesinorėjo užversti, kol tie visi trupinėliai nesusilipdys į vieną. Kol dar labiau išryškės atkakliosios Marijos, ambicingosios Lahjos, nuolankiosios Karinos ir nesuprastojo Onio gyvenimai.

Kartais žmogus susivokia atsidūręs visai kitoje namo vietoje, nei ketino eiti (psl. 56).

Pabaiga nenustebino, bet tas malonus jausmas, paskaičius kažką kitokio, vis dar neapleidžia.