Loreta Tamulaitienė. Paraščių vaikai.

TAMULAITIENĖ, Loreta. Paraščių vaikai [Tikros istorijos apie tuos, kurių nereikia]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 414 p.

Visada norėjau parašyti knygą apie tuos vaikus, tuos mažuosius kovotojus, kurie stovi priešakinėse linijose, susidurdami su gyvenimo realybe, kurios nei man, nei Tau, brangus skaitytojau, greičiausiai jau neteks patirti.

Pirmas sakinys: Lora – dar penkiasdešimties neturinti aukšta, liekna moteris, išdidžiai lyg mylimajam parankėn įsikibusi į savo pedagoginę ir vadybinę patirtį, pravėrė mažutės, nuo miesto centro ir viso Dievo pasaulio nutolusios mokyklos duris.

Knyga iš tos serijos, apie kurias nieko negirdėjai, nieko nežinai, skaityti neketinai, bet va ima, patenka į rankas, ir…. Ir gauni tokią emocijų vaivorykštę, tokį srautą minčių, kad nebežinai, kur dėtis. Viskas susipina: tikros ir išgalvotos istorijos, kažkur vykstantis karas, kraują stingdantys siaubai, bayraktaras ir visai šalia gyvenantys vaikai, kurie visiškai, visiškai niekam neįdomūs ir nereikalingi.

Bet čia niekas nieko nesistengia gąsdinti ar pamokyti. Lengvas, nesudėtingas grožinis tekstas apie tikrą Šiaulių jaunimo mokyklos mokinių kasdienybę. Pagauna akimirksniu. Skirtingų vaikų istorijos stebina, šokiruoja, liūdina. Labai įtraukia. Siurbi į save tuos skirtingus, bet kartu labai panašius likimus ir supranti, kad stop, užteks, daugiau nebegaliu. Ir kaip tik tuo metu siužetas susifokusuoja. Pradedama pasakoti tikra, o gal išgalvota istorija apie du jaunuolius ir jų gyvenimą.

O kai užverti knygą, emocijų irgi sočiai. Jautiesi visiškai bejėgis. Bet kokiu atveju nieko negali pakeisti. Liūdina ir knygoje išsakytos mintys, kad tiems vaikams padėti labai sunku. Visa pagalba ir viskas, kas gaunama nemokamai, tiesiog nėra vertinama. O jei ir atsiranda kažkiek pozityvo, jis iš karto sunaikinamas vaikui grįžus į alkoholiu ar kokiomis kitomis socialinėmis problemomis persismelkusius namus.

Pabaigos knygoje kaip ir nėra. Tik šiek tiek vilties. Gal. Nors nelabai ir tikisi.

Kai Lora paskambino, Deivido motina ėmė rėkti į telefono ragelį, jog visada sakiusi, kad valdžia nieko nežiūri, paleido mat atostogų, – tokių negalima paleisti be priežiūros, – o dabar matot, kas pasidarė? Dabar kas atsakys, jei vaikas sumuštas ar užmuštas? O jei pagrobtas ir parduotas? Kas dabar jai vaiką sugrąžins….

Pakomentuok

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.