Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

Jurgita Barišauskienė. Murkiantis Buda.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Murkiantis Buda [romanas]. Kaunas: Obuolys, 2019. 192 p.

– O kas tas stresas?
– Niekada nesu jo matęs, todėl negaliu tiksliai pasakyti. Žinau tik tiek, kad vienas stresas yra Mildos darbe, o kitas – Jorio darželyje.

Pirmas sakinys: – Buda!

Na, jei būčiau pamačiusi tą užrašą ant viršelio „Saviugdos knyga, lavinanti sąmoningumą“ tai tikrai niekas nebūtų privertęs net į rankas knygos paimti. Bet tų pompastiškų užrašų neskaičiau, pas Budą mane atvedė Torė.

Buda – išmintingas, garbingo amžiaus katinas. Patiko jis man. Nereikia net svarstyti, kas geriau, šuo ar katė. Knygos panašios, gyvūnai jose atlieka beveik identiškus vaidmenis. Bet katinas… Taip, kažkaip viskas artimiau. Visas tas elgesys, katiniškumas, išdidumas ir darbai, laukiantys toje keistoje žmonių šeimoje.

Viskas kaip ir su Tore. Katinas patiko, žmonių istorija… Na, visi gi žinome, kad jei turi kokių užslėptų ir nuo senų senovės širdyje laikomų blogumų – reikia jais atsikratyti. Kokiu tik nori būdu, nesvarbu. Nes jei neatsikratai, kenki ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Tikrai ne kas.

Taigi su žmogiška linija – šiaip sau. Nors, kuomet sujungi ją su Buda, gaunasi visai nebloga, lengva, paprasta, visai jauki ir pabaigoje vėl kokią vieną ar kitą ašarą galinti išspausti istorija. Oi, geri tie mūsų augintiniai. Beje, jei patinka gyvūnai knygose, labai rekomenduoju Keliaujančio katino kronikos Labai, labai gera.

Žiūriu dabar į savo miegantį juodą nebudą ir taip norisi pasakyti: – Ei tu, tinginy, miegi ir miegi. Ar turi kokią nors misiją, ar tik tingėti, valgyti ir miegoti? Esu tikra, kad, jei galėtų kalbėti, tikrai jis man daug ką pasakytų.

Gyvendamas tarp žmonių suvokiau vieną dalyką – jie galvoja, kad viskas turi vykti taip, kaip jie nori. Jiems sunku susitaikyti, jei vyksta kitaip. Štai, tarkim, Solveiga labai liūdi dėl to, kad aš prastai jaučiuosi. Nejau ji nori, kad visą laiką būčiau jaunas, jėgų kupinas kačiukas ir visai nesikeisčiau bėgant laikui? Juk ji tiek ilgai gyveno. Jau turėjo suprasti, kurie dalykai įmanomi, o kurie ne. Bet va – nesupranta. Juk pokyčiai yra būtini.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

Jurgita Barišauskienė. Po lietaus mus surado Torė.

BARIŠAUSKIENĖ, Jurgita. Po lietaus mus surado Torė [romanas]. Vilnius: Alma littera, 2021. 224 p.

Ech, kada aš išmoksiu gyventi tikrąjį gyvenimą, o ne tą, kurį susikūriau galvoje, remdamasi kvailais įsitikinimais?

Pirmas sakinys: Virš galvos pakimba sunkūs pilki kamuoliai ir stambūs lašai ima kapsėti ant ką tik prasikalusių snieguolių.

Na jau tikrai nesiruošiau skaityti tos knygos. Bet tas šuo ant viršelio kažkaip atkreipė dėmesį. O kad dar ir laisvas egzempliorius buvo bibliotekoje, tai ir pasiėmiau.

Ką galiu pasakyti? Pirmiausia, saviugdos knygos tikrai ne man. Erzina mane visi tie teoriniai pamokymai, kaip reikia teisingai gyventi. Knyga irgi iš pradžių labai erzino, labai jau viskas stereotipiška. Mama viena augina dukrytę, pirmyn neleidžia judėti nesėkmingi buvę santykiai, o tas ilgas gijimo laikas po jų, rodos, niekada taip ir nepasibaigs. Na taip…

Bet va tas šuo mane sulaikė. Sulaikė, ir liepė perskaityti. Sakė, ilgai netruks. O kai pasistengiau nekreipti dėmesio į stereotipus ir visai įsitraukiau. Tekstas lengvutis, pats tas pasiskaitymui, kai niekas daugiau nelimpa, arba kuomet esi pernelyg pavargęs kitokiems skaitiniams. Na, nusiteikiau priimti Eriką ir Martyną tokius, kokie jie yra. Pavyko. Pabaigoje net ašara nukapsėjo. Bet vėlgi, gal labiau dėl Torės. Tikrai, kažkaip keistai tas šuo veikia… Terapiškai, matyt.

Puikiai tiktų lietuviškų šiuolaikinių autorių knygų ieškantiems skaitytojams. Ir šiaip, pavargusiems nuo gyvenimo kasdienybės. Galbūt kažkiek prašviesins tamsius rudens vakarus. O aš imuosi Budos – išmintingo katino istorijos.