Geriausia Lietuvos fantastika 1998

Geriausia Lietuvos fantastika 1998

Geriausia Lietuvos fantastika 1998. Sudarytojas Gediminas Beresnevčius. Kaunas: Eridanas, 1999. 384 p. Iliustratoriai: Arnoldas Kalnikas, Gintaras Vaišnoras, Janina Strockienė, Egidijus Šantaras.

– Kuo esu kaltinamas? – klausiu sunkiai nurijęs seiles.

Pirmas sakinys: Deja, mano mintys neturėjo tiek galios, kad užkištų tai jankei gerklę.

O dabar keliamės 20 metų į praeitį. Ir vėl – Lietuvių fantastika! Ir štai, euforija po truputį slūgsta. Išlindo išpuikęs ir išlepintas skaitytojas, per 20 metų prisiskaitęs ir prisižiūrėjęs ir šilto, ir šalto. Kur jau ten devyniasdešimtųjų lietuvių bandymai fantazuoti. Ar nustebins?

Turiu pripažinti – didžiąją rinktinės dalį nuobodžiavau. Na žinot, dabar tai galima per minutę susikurti paskyrą bet kuriame soc. tinkle ir ten publikuoti savo kūrybą. Rašai kiek nori ir ką nori, vieta neribojama. Tai įspūdis toks, kad ir popierius buvo neribojamas, nes dauguma kūrinių, per ilgi, per daug ištęsti, o šriftas mažutis ir suspaustas, tarsi buvo norima kuo daugiau sutalpinti teksto.

Pirmasis – alternatyvios istorijos pasakojimas, o jie jau savaime labai įdomūs. Bet kol dasikasiau iki pabaigos, net kelis kartus pasimečiau siužeto vingiuose. Na, galvoju, nieko tokio – kito veiksmas vyks kosmose, tikrai labai patiks. Deja… filosofinė pabaiga kažkiek dar bandė gelbėti padėtį, bet įspūdžio nebepataisė. Per daug viskas ištęsta. Trečiojo nesupratau. Pasitaiko… ir tai jau intriga, įdomu, bet verčiu toliau. Siaubinga iškyla šiek tiek pavirpina nervus, palengvėja, verta skaityti toliau, gal dar ne viskas prarasta.

Toliau pora alternatyviosios istorijos pasakojimų. Pirmasis neįsiminė, nors ir nominuotas III vieta, o va Karūna ir kraujas tikrai labai patiko. Paskui randu perliuką. Nors parašytas anuomet, visiškai nesiskiria nuo užsieninių apsakymų. Nubrauk sapnus man nuo akių. Nieko nereikalingo. Jokio tuščiažodžiavimo. Viskas. Puikumėlis. Galėčiau jau toliau ir nebeskaityti, bet nebedaug paliko. Kas ten toliau? Susipažinau su žymiuoju Gugiu. Ir su visai nežinoma Dalia.

Na, o netrukus po jų – pirmųjų vietų laimėtojai. Dar kartą su siaubu įsitikinau, kad maginė fantastika manęs nebežavi, nes pirmąja vieta nominuotas kūrinys buvo tiesios ilgas, nuobodus ir neatsimenu apie ką. Kita veidrodžio pusė šiek tiek sudomino savo atomazga, nors nesu tikra, ar ją supratau.

Tai įspūdžiai tokie labai dviprasmiški. Ar norėčiau dar lietuviškos fantastikos? Taip. Yra dar 1997 metų rinktinė, bet gal kada nors vėliau. Tas 20+ metų tarpas ir senovinis smulkus šriftas nelabai traukia.

Pabaigai šiek tiek statistikos. Po sėkmingo pirmojo, antrajam buvo pateikti 103 kūriniai. Laimėtojai:

I-oji vieta – Lina Darbutaitė „Sakmė apie Tjordilį, žmogų, berserką ir skaldą, surašytą Pilkosios Sesers Likimų Knygoje“.

II-oji vieta – Nigelis „Kitoje veidrodžio pusėje“.

III-ioji vieta – Gediminas Kulikauskas „Nenugalėtieji“.

Paskatinamosios premijos:
Gintautas K. Ivanickas „Nubrauk sapnus man nuo akių“ – mano favoritas.
Pranas Šarpnickas „Keturi“
Mindaugas Šyvis „Siaubinga iškyla, arba Per smėlį ir varines triūbas“
Justinas Žilinskas „Sakmė apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones.

DANgus griūva.

DANgus griūva.

DANgus griūva. Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Sudarytojai Egidijus Zaikauskas, Andrius Guzaitis, Jurgita Balčiūnienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 160 p.

Ir nušvinta aušra, ir ateina liepsnojančiais slėniais.

Pirmas sakinys: FANTASTIKA!

Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Va kokį lobį ištraukiau vieną dieną vienoje mažoje IKI parduotuvėlėje iš prekių vežimėlyje sumestos nukainotų knygų krūvos. Ne bet kokia rinktinė. Magiška. Nes netikėtai suvokiau, kaip įdomu skaityti trumpus fantastinius apsakymus.

Nes čia jų rasi visokių. Vieni patiks, kiti – ne. Vieni šokiruos, kiti gal net išgąsdins. Lietuviški, tad neapsieita be vietinių realijų. Su humoru, kuris, kaip pasirodo, visai puikiai dera su fantastika. Vėliau temos rimtėja, grįžtama prie tų filosofinių pamąstymų: kas mes tokie ir kas po mūsų. Bet tikrai patraukliai ir įdomiai.

Bet va parašyti ką nors daugiau apie tokias knygas – sunkoka. Ką apie tuos apsakymus papasakoti? Svarbi tik emocija. Koncentruota emocija, kai nėra nei laiko, nei vietos labai daug kažkur išsiplėtoti ir išsifilosofuoti. Štai kitas apsakymas visai trumpas. Gauni tarsi net kažkokią užuominą į laiką, vietą, ir netikėtą atomazgą, netgi sakyčiau, tokią be pabaigos. Užbaik mintį pats. Labai šaunu. Kiti apsakymai iš karto užsimiršta, galbūt skaitymo momentu ir įtraukia, bet ilgesnio įspūdžio nepalieka. Bet, na, čia kiekvieno skonio reikalas. Mane kiekvienas apsakymas kažkuo sudomino, po kabliuką buvo visuose, skirtingai nei kitoje lietuvių apsakymų rinktinėje, apie kurią vėliau.

Ai, apsakymų rinktinės labai tinka, kai visiškai nesinori nieko skaityti, kai užklumpa vadinami neskaitadieniai. Apsakymai, nebūtinai fantastiniai, tinka visi, bet būtinai geri, įtraukiančio siužeto, trumpi, puikiai gali sugražinti skaitymo džiaugsmą.

Šaunu. Patiko. Gaila, kad tokias knygas galima rasti tik tarp nukainotų knygų, o ateityje, greičiausia, tik elektroniniu formatu, kurio neskaitau. Suprantu, kad auditorija per daug maža ir popieriaus gadinti neapsimoka, nes ankščiau ar vėliau vis tiek atsidurs kur nors nukainotų knygų vežimėliuose. Tikrai gaila.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika. Redakcija: Gintaras Aleksonis, Rolandas Maskoliūnas, Gediminas Beresnevičius, Jūratė Čirūnaitė. Vilnius: Alna litera, 1991. 160 p.

Periodinis leidinys Pasaulinės fantastikos Aukso Fondas, Nr. 1.

– Aš mėgstu ramią protoplazmą, – tarė ji, ir milžiniška burna išsižiojo virš Parko, – bet aš mėgstu ir judrią protoplazmą.

Pirmas sakinys: Atonas 77, Saro universiteto rektorius, karingai atvėpė apatinę lūpą ir įniršęs įsistebeilijo į jaunąjį žurnalistą.

Valiau dulkes ir radau tikrą lobį. Pirmą leidimą, nekoreguotą ir nepapildytą. Pirmą numerį serijos, kuri įsivažiavo taip, kaip tikriausiai nei viena kita Lietuvos leidyboje.

Šį 1991-ųjų rinkinuką vienija viena mintis. Toji filosofinė. Kas po to. Kada nors vis tiek ateis toji paskutinioji. Kokia ji? Kaip visa tai įvyks? O kol ji tik dar kažkur ateityje, beskaidydama atradau kelis dalykus. Mėgstu apsakymus. Vis labiau nuvilia maginė fantastika. O pilnas knygų stalčiau, kur man dabar visą tave reikės dėti, jei ta maginė fantastika visa bus tokia neįtrauki? Kas čia dabar atsitiko su tais visais elfais ir magais? Burtai išsisklaidė?

Na bet prie rinkinuko. Aišku, kiekvieno skonio reikalas. Vartau dar kartą. Tas apsakymų skaitymo džiaugsmas! Pirmasis ne toks įdomus, kito, žiūrėk, jau pavadinimas tokį emocijų pliūpsnį šliūkšteli, kad oi, tik laikykis. Bausmė – mėnesį tavęs niekas nematys. Na, apsimes, kad tu net neegzistuoji. Gali daryti, ką nori. Gali užeiti, ir pasiimti kokį užkandį iš parduotuvės (mokėti nereiks, pardavėjas neturi teisės su tavimi kalbėtis). Manai – smagu? O jei susirgsi? Gydytojas tavęs juk irgi „nematys“. Išimčių nėra jokių. (Pamatyti nematomą žmogų).

Kitas dar geresnis. Gyveni tik antradieniais. Likusias šešias dienas būdrauji cilindre. Įprasta, toks pasaulis. O jei jis šiek tiek pasislenka ir kitame cilindre pamatai žmogų, kuris gyvena pirmadieniais. Ir, o dieve, jį įsimyli? Ar meilė gali pakeisti nepakeičiamą? (Antradienio pasaulis).

Bet paskui buvo ilga ir neįdomi maginės fantastikos istorija. Po jos dar keletas įdomių trumpų apsakymų, kurių vien pavadinimai sužadina emocijas. Šaunu, smagu skaityti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti įdomu 1991-aisiais, kai dar nebuvo tokios filmų ir knygų pasirinkimo gausos, kai nebuvo beveik nieko. Kai kiekviena tokia plona knygelė buvo šventė.

Na, o pabaigai… pabaigai irgi būčiau parinkusi ką nors iš Bredberio. Jaučiuosi perskaičiusi labai daug jo apsakymų, bet šio neprisiminiau. Nepaliko įspūdžio? Gal. Skaičiau kaip pirmą kartą. Ir jausmas toks, kad apsakymas rašytas seniai, jau labai, labai seniai. Nors tą laiko išbandymą tikrai išlaikęs.

Skaityti buvo stebėtinai įdomu. Kitokie laikai. Kitokie žmonės. O nuojauta ta pati. Naktis tikrai užslinks. Kada nors. Tikrai. O kas tada?