Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių.

Ruseckaitė, Aldona. Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėja Nėrį. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 280 p.

Taip ir gyvensime – puldami, gindami, bet nieko nepakeisime. Laikas užklos ir pradangins, laikas išsaugos ir apgins. Aš trokštu kentėt ir numirt už pasaulį. Bet aš taip menka, silpna. Visas pasaulis savo nuodėminga našta mane prislėgė. Ir sutriuškins mane, menką žemės augalėlį, besistiebiantį į Saulę. Sutriuškins, sumins į purvyną, kaip daugelį kitų „bepročių“, norėjusių dangų žemei prilenkti…

Pirmas sakinys: Aš kalta?

Kaip džiaugiuosi, perskaičiusi šį romaną! Mačiau ir knygas apie Žemaitę, Mačernį, Maironį. Bet labai džiaugiuosi pradėjusi nuo Salomėjos. Labai trūko žinių ir įsivaizdavimo apie tai, kas tuomet vyko.

1940 metai. Salomėja jau žinoma poetė. Keturi poezijos rinkiniai, dvi premijos, žymioji poema „Eglė žalčių karalienė“. Ir štai – akistata su dabartimi. Tokios didžiulės permainos. Kas bus, kaip bus, kaip elgtis?

O kaip elgtis, Salomėja bemaž neabejojo. Skaičiau ir skaudėjo širdį – negi tikrai galima taip besąlygiškai kažkuo patikėti? Na žinoma, galima. Viskas juk dabar bus gerai! Argi kitaip gali būti?

Tačiau autorė poetės negins. Tikrai ne, ir tai man labai patiko. Tik pamažu, kaip kokią dėlionę sudėlios poetės gyvenimą iš atsiminimų, užrašų, laiškų, eilėraščių, dienoraščių, nuotraukų. Čia lauks ir Smakas – kaltintojas ir pasmerkėjas. Bus ir Gerųjų balsų, kuriuos kažkas irgi išgirs.

Tikrai labai paveiki knyga. Susiradau visus namuose turimus poezijos rinkinukus. Viską perskaičiau jau kitaip, jau žinodama kada ir kokiomis aplinkybėmis rašyta vėlyvoji poezija. Viskas atrodo kažkaip kitaip. Galvoju, būtų puiku, kad kas nors tokią knygą būtų pasiūlęs paskaityti mokykloje.

Kita vertus jaučiasi, kad knyga rašyta moters. Salomėja jautri, trapi, nesavarankiška. Nuolat priklausoma nuo vyrų, kurie ja tikrų tikriausiai naudojasi, o ištikus bėdoms, tiesiog palieka likimo valiai. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis poetė viena pati su sūneliu traukėsi į Maskvą. Ir visus keturis tremties metus labai ilgėjosi Lietuvos. Be galo. Net sunku įsivaizduoti, kad taip galima ilgėtis Tėvynės. Būtent. Šiandien tokį ilgesį galima nebent tik įsivaizduoti.

Daug įvairiausių įspūdžių ir emocijų. Mielai būčiau paskaičiusi ir apie Salomėjos jaunystės dienas. Nors tai vargiai galėtų padėti suprasti poetės įsitikinimų kelią.

Tai ar aš už Salomėją, ar prieš? Ar galėčiau dabar poetę apginti? Tik kažin ar jai to reikia?

Vienąkart visai ne literatūros žmogus manęs paklausė, kodėl jūs norite atimti iš S. Nėries pažiūras, įsitikinimus, ar jai reikia jūsų beatodairiškos gynybos, kad ji viską padarė per prievartą? Negalėjau jam atsakyti. Ir tuomet nusprendžiau dar kartą pati sau išsiaiškinti, versdama įvairių knygų lapelį po lapelio, kilnodama archyvus, tyrinėdama muziejų ekspozicijas, ar tikrai teisingai Salomėją ginu, ar jai to reikia? Suvokiau, kad tiesą rasti yra labai nelengva, kad to prieštaringo laikmečio įvykiai ir veiksmai slepiasi po keliais sluoksniais, juos bedraskant skirsta pirštai, tačiau bendras vaizdas vis tik išryškėjo…

Bet, antra vertus, pagalvoju – kol mes ramiai neišvalysime žaizdų, kol jų neapraišiosime, kol neištarsime garsiai nemalonių tiesų, mūsų praietis tik pūliuos ir niekada neišgis…