Dainius Šukys. Buliaus kalnas.

ŠUKYS, Dainius. Buliaus kalnas. [pasaka]. Iliustracijos autoriaus. Šiauliai, Dainius Šukys, 2018. 56 p.

Kitoje ežero pusėje stūksojo milžiniškas Buliaus kalnas. Ant jo šventi ąžuolai augo. Po jais didžiulis juodas akmuo kaip stalas gulėjo. Ragana savo senose burtų knygose perskaitė, kad jei ant jo nekaltą jaunikaitį paaukotų, juodu surūdijusiu peiliu nužudytų, jo krauju lūpas pasiteptų – sau jaunystę susigrąžintų!

Legendų apie Šiaulių miesto kilmę yra nemažai. Dažnoje jų minimas jautis (bulius) ir meška. Ne veltui jie ir miesto herbe puikuojasi. O dabar ėmė ir persikėlė į ne per seniausiai išleistą gražią knygą vaikams. Ir linksmą, ir baisią. Bet taip gražiai iliustruotą, kad visos baimės tyliai sulenda į spintas, palovius ir ten ramų ramiausiai tūno.

Įdomu tai, kad knygoje minima ežero pabaisa, pusiau žuvis, pusiau paršas. Pirmiausia pagalvojau apie dabartinį Talkšos ežero King Kongą (Donato Jankausko-Duonio skulptūrą „Nerimas“ ), tik pasakos pabaisa buvo panirusi senų seniausiai išnykusiame Vikšnos ežere. O žinote, kas tos Vikšnos? Kas būna, kai neišsivalai dantų? Ir kas gali nutikti, kai laumė ragana juodąją magiją pasitelkia? Na… kaip žinome, kad ir kaip bebūtų blogai, viskas galų gale baigiasi vestuvėmis. Bent jau pasakose.

O daugiau – pasaka kaip pasaka. Jei ne sąsajos su Šiauliais, daugiau kaip ir nebebūtų ką rašyti. Nebent dar kartą paploti už iliustracijas – jos tikrai smagios.

Jurga Lago. Lietaus žemė.

LAGO, Jurga. Lietaus žemė. [apysaka]. Iliustracijos autorės. Vilnius: Nieko rimto, 2016. 184 p.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiame krašte buvo tamsūs laikai, čia VISADA LIJO LIETUS. Mažai kas apie šią šalį žinojo, retai kas užsukdavo, o ir užsukę ilgai neužsibūdavo. Ši šlapia žemė vadinosi Lietuva.
Čia tyvuliavo TŪKSTANČIAI EŽERŲ, veisėsi keisčiausi gyviai ir stūksojo drėgmei atsparūs drūti medžiai, kurių šaknys skverbėsi taip giliai į žemę po vandeniu, kad buvo dar vešlesnės, nei medžių vainikai.

Fantastinė apysaka. Labai mėgstu viską, kas susiję su fantastika, tebuvo tik laiko klausimas, kada perskaitysiu. Ir, kaip dažniausiai būna, gal iš didelio noro ir prisifantazuotų lūkesčių, man pasirodė, švelniai tariant, tik šiaip sau.

Kažkada seniai seniai lietuviai kariavo su žemaičiais. Tai dar ne fantastika, pasiskaitinėjau internete, kad lyg ir galėjo taip būti.

Oras šlykštus – nuolat lyja, aplink visur šlapia, pelkės, raistai, nei praeisi, nei perbrisi, prisiveisia visokių augalų ir gyvūnų, mėgstančių lietų, tad nutinka keisčiausių ir ne visada malonių dalykų. Čia jau šiek tiek fantastikos. Gerai.

Du be galo drąsūs stiprūs vikrūs jaunikaičiai, Lyja ir Žaltys, kurie… oi, stop stop, čia gi jau Ronja plėšikų duktė prasideda. O fantastika baigiasi. Ir net knyga ėmė ir pasibaigė!

Šitas trumpas komentaras – irgi. Nes daugiau kaip ir nebėra apie ką rašyti. Tiesa, knyga labai labai graži. Tiesa, labai tikiuosi, kad kam nors ji tikrai patinka. Nes jei ne, būtų labai gaila. Juk aš taip mėgstu fantastiką!

Neriga Vaitkutė. Klampynių kronikos.

VAITKUTĖ, Neriga. Klampynių kronikos [apsakymai]. Iliustravo Monika Mitkutė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 232 p.

Nors ir skirtingi, turime tvirtai mus vienijantį bruožą – nuolat įsipainiojame į keisčiausias baugias istorijas, apie kurias paskui dar ilgai sklando įvairiausi gandai.

Tie mes – tai Agata ir Aringas – dvyniai, prisigalvojantys visokių nuotykių.  Dar jie turi mažesnę sesę prielipą Smiltę ir po vieną kauką. Prisigalvoti nuotykių nėra sunku, kai gyveni kažkur visiškame užkampyje esančiame Klampynių miestelyje. Net nelabai kas žino, kur jis yra. Visi miestelio gyventojai – didesni ar mažesni keistuoliai, tai niekam nekeista, kad kartu gyvena ir šmėklos, ir laumės, ir baubai, ir dar daug visokios velniavos. Gyvatės ir žalčiai turi savo karalių, už tvoros gali gyventi porcelianiniai kaimynai, miške galima sutikti laumės vaiką. Ir ten tikriausiai labai prastas internetas, nes vaikai nuolat būna lauke, laksto po miškus, reikalui esant, pykstasi, paskui taikosi, pakliūna į visokias ne visada linksmas situacijas iš kurių juos tenka vaduoti viską žinančiai ir išmanančiai močiutei.

Tikriausiai daugelis sutiks, kad Nieko rimto leidykla yra tarsi kokybės ženklas ir daugiau nieko nereikia net sakyti. Bet norisi. Knyga tikrai labai šilta, nuotykinga, spalvota ir graži. Vietomis liūdna, vietomis – šiurpi, o daugiausia – linksma ir valiūkiška, kai ir kiekvieno vaiko gyvenimas. Nežinau, ką jie patys pasakytų, bet tikriausiai daugelio tėvų svajonė auginti vaiką tokiam ar panašiam miestelyje kaip Klampynės. O lietuviški baubai, aitvarai, žalčiai ir kitokie stebuklai labai gražiai įpinti į šiuolaikišką kasdienybę. Didelis pliusas.

Knyga įtraukta į Metų knygos 2018 knygų vaikams penketuką, už ją galima balsuoti čia. Tą ir padariau.

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

 

Čepulis, Apolinaras. Likimo upė [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 512 p.
Čepulis, Apolinaras. Likimo upė. Rėvos [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 496 p.

Viktutei vis dažniau rodėsi, kad gyvenimas ir tėra tik nesibaigiantis alinantis darbas, pasninkai, juodas neišvargstamas vargas ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Jai į galvą lindo nuodėmingos abejonės: koks tas pragaras po mirties jei dabar visas gyvenimas toks…

Skaičiau ir galvojau – kokie mes dabar laimingi. Gyvenam šiltai, patogiai, sočiai. Galime rinktis, rinktis kiekviename žingsnyje. Viktorija tokios laimės neturėjo. Visas jos gyvenimas – kaip lieps tėvas ir kaip duos Dievas.

Skaityti baisu. Realybė dažnai būna baisesnė už visus išgalvotus baisumus. Tuo labiau, kad romane labai daug autentiškumo, autorius užrašė savo mamos prisiminimus, pasakojimus. Ir taip nuo pat XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Spaudos draudimas, kantičkos, I pasaulinis karas, tarpukaris, II pasaulinis karas… Audimas, verpimas, kūlimas, melžimas, liuobimas ir dar šimtai kitų nesibaigiančių darbų. Metų ratas apsisuka – ir vėl viskas iš pradžių. Amžina plūkiava.

O dar tie jausmai… Net maža mergytė nesulaukia nei šiltesnio žodžio, nei skanesnio kąsnelio, niekas nei ašaros nubrauks, nei apkabins, nei priglaus. Ir kuo toliau, tuo liūdniau. Kol gyvenimas taip užgrūdina, kad nebelieka nei ašarų, nei skausmo. Viskas patirta, viskas išgyventa, nebenustebinsi.

Knygos dvi, bet pasakojimas tęsiasi nenutrūkstamai, tad pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi prie antros. Nepaisant visų tų kasdienybės baisumų, skaityti labai įdomu, viskas labai realu, daug memuarinės medžiagos, įdomu palyginti su savo artimųjų pasakojimais. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jūsų proseneliai pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą? O kaip seneliai – pokarį?

Kiek žmonių – tiek gyvenimų. Knygoje jis – Viktorijos.

Upė nesuskaičiuojamais vingiais tekėdama prasigraužia vagą ten, kur lengviau, kur užtenka jėgos prasiveržti: vienur – lygumomis – teka ramiai, kitur – per akmenis, rėvas, tarpukalnes – audringai. Tik ne kiekvienas šaltinis virsta upeliu, ne kiekvienas upelis pasiekia upę, ne kiekviena upė įteka į marias…

 

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

VILPIŠAUSKAS, Giedrius. Vėjas nuo jūros: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 416 p.

Tada dar nežinojau, kas įvyks per kitas keletą dienų. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį gebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos ne gulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, o mes sėdėtumėme vis trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.

Absurdiška. Netikėta. Juokinga. Ir kartais tikrai baisoka, tikrai, nors man, įpratusiai prie Kingo, iki tikro siaubo romano dar labai toli. Trys draugai, Egis, Ramutė ir Kristupas, griebia kuprines, palapines, dar šio bei to ir išvyksta savaitgaliui į mišką prie ežeriuko. Viskas būtų puiku, jei ne pasirodžiusi triukšminga kompanija, kuri įsikuria visai šalia jų stovyklavietės. Viskas būtų dar neblogai, jei ne suvokimas, kad palikta mašina kažkur ten, šiaurėje, o gal ten, pietuose. Viskas pasidaro visai blogai, kai iš to prakeikto miško niekaip nebegalima ištrūkti!

Ant viršelio išdidžiai parašyta, kad tai geriausias lietuviškas siaubo romanas. Ant nugarėlės skaitau atsiliepimą: „Jeigu norite lietuviško fantastinio romano, kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos ir šiek tiek siaubo, kurį galėtumėte skaityti versdami puslapį po puslapio ir nesustoti per naktį, – štai jis, Giedriaus Vilpiškausko „Vėjas nuo jūros“ – puikiai sukurtas, įtraukiantis ir nebepaleidžiantis iki pabaigos“. Šaunu. Žinoma, noriu, kas gi nenorėtų? Žvilgsnis knygyne greitai susifokusavo ir dovanų čekis realizavosi į knygą.

Nenusivyliau. Bet ir ypatingai nesusižavėjau. Nors tikrai, yra visko: kažkokie siūlai, lendantys iš samanų ir besistengiantys greitai apsivynioti apie tavo kūną, šlykštukas Algutis, Gintaras, žyniai, šamanai ir ne visai malonūs jų ritualai… Ir visada tas vėjas nuo jūros, ir vis čia bei ten pasirodantys grybukai (Dzūkija, gi). Yra ir dar šio bei to. Kartais tikrai nejauku, vis kas nors išlenda ir neleidžia pamiršti, kad romanas pretenduoja į siaubo žanrą. Tiesa, įdomu būtų sužinoti, kokių dar kitų lietuviškų siaubo romanų yra? Ar šis taip ir liks vienintelis ir geriausias? Nes, pasirodo, jis jau buvo išleistas Eridano prieš gerą dešimtmetį. Ir kas per tą laiką įvyko lietuviškoje siaubo literatūroje? Kad būta vėjo, tai tikrai ne. Nebent koks švelnus zefyras.

Pabaiga įdomi. Verta knygos. Internetas sako, kad kaip ir turėjo būti tęsinys. Bet, matyt, knygų rašymas ne toks ir lengvas užsiėmimas. Geriau jau skaitymas.

Tai va. Sena rusiška dainelė, kurios trieilis puikuojasi romano pradžioje, gali išvesti iš proto. O kur dar musmirės ir džiovinti baravykai?

Žygimantas Kudirka. XXI a. Kudirka.

KUDIRKA, Žygimantas. XXI a. Kudirka: [žanras… dar neatrastas!]. Vilnius: kitos knygos, 2016. 84 p.

Kas yra filosofija – mokslas ar poezija? SPĖK.

Vaizduotės pratimas Nr. Pirmas.
Paimkite baltą lapą ir juodą pieštuką. Pradėkite rašyti eilėraštį, kokį galėtų parašyti katė. Atsiverskite 20 psl. ir pasitikrinkite, ar daug žinote apie kates.

O ar žinote kas dar, be Belkos ir Strelkos, pabuvo kosmose? Ką nors girdėjote apie 99 būdus mirti prie kompiuterio? Ar įsivaizduojate, kad popierinės knygos irgi gali būti interaktyvios?  Taip/Ne. Pasirinkite tik vieną atsakymą.

žanras: rasytigaliirtu * metodas: koks tik nori, jei nežinai koks, pasirink bet kokį * nuorodos balsui galvoje: aaa… zzzz…. pššššš… tylu_tamsu_tuscia * vertinimas: #nezinaukaipvertinti.

Tai – pirmasis įspūdis.

Labai jau norėjau bent pavartyti šią knygą. Kodėl? Ogi dėl visiems žinomos pavardės (tai tikriausiai visų žymių žmonių palikuonių kryžius, kurį nori nenori, bet jiems tenka nešti). Dėkui leidyklai, kad šį norą labai greitai išpildė.

Ir vartau dabar tą nedidelę, puikiai interaktyviai apipavidalintą spaudinį ir galvoju, ką parašyti.  Tikriausiai žinote, kokie negailestingi kartais būna skaitytojai ką tik perskaitytos knygos autoriui, jo kūrybai, kaip autoritetingai dėsto pastabas dėl stiliaus ar korektūros klaidų ir, tarsi žymiausi poliglotai kritikuoja vertėjų darbą. Tai va, toks įspūdis, kad autorius dabar šaiposi iš manęs. Aha, nejuokinga? Aha, nepatiko? Aha, nežinai, ką rašyti? Vadinasi, nieko nesupranti apie modernią šių dienų lietuvių literatūrą.

Ji išmani – pliusas. Dar vienas pliusas – ji puikiai apipavidalinta ir išleista. Kitas pliusas – pati mintis labai įdomi, gerai apgalvota ir realizuota. Dar nemenkas pliusas – reikėjo padirbėti, kad surinktum tiek faktų, žinotum aktualijas ir pasirinktum reikiamus tekstus, kuriuos vėliau galima būtų darkyti (atsiprašau, moderniai interpretuoti).

Moderni, novatoriška ir šiuolaikiška iki begalybės. Plonytė, bet nepabaigiama, ją gali vartyti, skaitinėti ir galbūt  (?) net kikenti. Arba perskaityti nuo pradžios iki pabaigos ir kam nors padovanoti, nes ji niekaip nedera prie tavo namų bibliotekos.

Tai tokie reikaliukai. Nieko nėra neįmanomo.

Vaizduotės pratimas Nr. Paskutinis.
Ar tau ši knyga patiks? Taip/Ne. Pasirink tik vieną atsakymą.

Nijolė Narmontaitė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai.

NARMONTAITĖ, Nijolė. Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai: ko nematė žiūrovai […..]. Iliustracijos Rimo Valeikio. Knygos apipavidalinimas Agniaus Tarabildos. Vilnius: Alma littera, 2016. 344 p.

Dovanos, dovanos, dovanos… Ir kas nemėgsta jų gauti? Ir kokių tik jų nebūna: paslaptingos, buitinės, romantiškos, tikėtos, lauktos ir nelauktos, gyvos, kvapnios, brangios, keistos, kvailos, perpadovanotos, absurdiškos…

Paskutinė trilogijos dalis. Ar tai ir liks trilogija, dar klausimas. Autorė užsiminė, kad medžiagos turinti ir ketvirtai, ir net penktai knygai. Ištikimiausi gerbėjai gali tikėtis pratęsimo.

Kaip tik jiems ir skirta trečioji dalis. Gerbėjams. Į aktorių atsiminimus ir linksmas istorijas įsiterpia pasakojimai apie didžiausius gerbėjus, keisčiausias dovanas. Gal tai tiktai pasakotojų  išmonė? Jei ne, tai ko tik jiems neteko patirti… O kaip viskas sudėta vienoje vietoje, gaunasi toks linksmas, kartais absurdiškas, kartais juokingas iki ašarų turinys. Ir, verta paminėti dar kartą, šauniai apipavidalintas ir iliustruotas.

Kaip ir ankstesnėse knygose – klausimas tik vienas: „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioje šviesiau?“. Atsakimų ieškojo ir aktoriai, ir režisieriai, ir žiūrovai. Jaučiuosi atsakymą radusi ir aš. Ir labai paprastą – tiesiog paimti ir paskaityti kurią nors šios serijos knygą.

Ištikimieji mano skaitytojai,
labai vertinu aktorės Fainos Ranevskajos išmintį ir humorą: „Pamenate, praėjusiais metais sakiau, kad mano gyvenimas yra šūdinas. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, tada buvo marcipanai.“
Neleiskite sunkumams mūsų nugalėti.
Juokimės, kad liūdesiui neliktų vietos. (Nijolė Narmontaitė).

Optimistiškiausios, pozityviausios ir tik teigiamas emocijas skatinančios knygos. Kol kas – be konkurencijos.