Arūna Kaminskienė. Dana Loher. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija.

KAMINSKIENĖ, Arūna; LOHER, Dana. Žydrojo dangaus kraštas Bavarija. Vilnius, Aukso pieva, 2017 – 352 p. iliustr.

Bet kurioje kelionėje nėra didesnio malonumo už jos pradžią. Charles Dudley Warner.

Vieną dieną dvi mėgstančios keliauti bendramintės susėdo ir nutarė parašyti knygą. Kaip tarė, taip ir padarė… Aha. Taip būna tik pasakose. Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, nors ir esi aplankęs daug miestų ir miestelių, nors ir esi prikaupęs begalę įvairiausių įspūdžių. Ne veltui dažnoje knygoje skaitome autorių padėkas, kurios kartais užima ir keletą puslapių.

Taigi, skaitau tuos gražius, paprastai ir nuoširdžiai parašytus pasakojimus ir taip gerai jaučiuosi. Todėl, kad jie – apie Vokietiją. Todėl, kad knyga labai labai graži. Todėl, kad viena autorių – Danutė – gera mano draugė. Skaitau ir atrodo, kad sėdime, lėtai gurkšnojame karštą vyną ir kalbamės, kalbamės… Todėl, kad viską savo akimis mačiusių keliautojų pasakojimų nepranoks joks enciklopedinis turizmo vadovas.

įspūdžiai, kuriais daliniesi, tik dar labiau stiprėja, ar ne?

Paskaitykite patys.

Chammiunsteris yra visai šalia Chamo, kokie keturi, penki kilometrai kelio. O jame mums labiausiai rūpėjo vienintelis dalykas: kaukolės. […]. Apžiūrinėdami bažnyčią nerandame jokios užuominos apie osuarijų, išskyrus atvirukus. Tyliai pasikuždame, kam tokį galėtume nusiųsti. Dar kartą apsidairę nutariame pasižvalgyti aplink bažnyčią. Kairėje pusėje pamatome baltą pastatą. Tikriausiai ten. Dideliam mūsų nusivylimui, durys užrakintos. Einame toliau. Prieiname tvarkingas kapinaites. Norėtųsi sakyti, gražias. Taip, jos gražios. Gražus būna ir liūdesys. Energingas senukas neša laistytuvą. Sustojame, jis, nelaukęs, kol mes prasižiosime, sveikinasi pirmas: „Grüß Gott“ (Garbė Dievui). Sveikinamės ir mes. Klausiame, kur tos kaukolės. „Štai ten, – mosteli ranka, – šalia šarvojimo pastato. Dešinėje. O jei apeisite iš kairės ir nusileisite kelis laiptelius žemyn, rasite ir kaulų stirtą.“ Stato laistytuvą ant žemės. Suprantame, kad dar ne viską pasakė. „Iš viduramžių čia viskas. Aš dažnai nueinu su tais žmonėmis pasikalbėti. Žinoma, mintyse…“ – sako ir, lyg susigėdęs savo išpažinties, nuleidžia akis ir nusišypso. O mums įdomu, tad klausiamai žvelgiame į jį. Supratęs, kad nė neketiname šaipytis, tęsia: „Man jie visi – lyg būtų čia pat. Aš matau juos, jie mato mane… Ne taip, kaip čia (parodo ranka į kapines), kur viskas po žeme, po gėlėmis, po akmenimis. Čia nieko nematai, nieko nežinai – daug jų, ar mažai. O ten – penki tūkstančiai. Taip sako. Pats neskaičiavau. Štai ten…“ – dar sykį parodo ranka ir ima laistytuvą. O mes, apimti keistų minčių, einame „štai ten“. Ir visai nesinori gilintis, kodėl ten visa tai taip. Tik ausyse tebeskamba: „Man jie visi – lyg būtų čia pat.“

Norom nenorom vis mąstau, ar šis žmogus tikrai taip jaučia? Turbūt… Juk, kaip kartą rašė Gendrutis Morkūnas: „Žmonės, kurių rankos panašios į pušies šaknis, meluoti nemato reikalo“.

O čia daugiau šių keliautojų pasakojimų.

Saulius Spurga. Iliuzijos irgi gėlės.

SPURGA, Saulius. Iliuzijos irgi gėlės [romanas]. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 400 p.

– Brangusis broli, gyvendami varganoje žemėje, šioje ašarų pakalnėje, visada prisiminkime, kad didžiausią paguodą ir subtiliausius malonumus mums gali suteikt ne kas kitas, o tik mūsų vaizduotė, kuri nepažįsta jokių ribų… Iliuzijos – tai irgi gėlės.

Skaitydama vis galvojau, ir kodėl gi aš tą knygą skaitau – ji gi man visai nepatinka. Ne-pa-tin-ka! Matyt, iš užsispyrimo, nes kažkada, vos pamačiusi ją feisbuke, knygų naujienų sraute, nieko nelaukdama žygiavau į knygyną, neradau, prašiau ją surasti, kai tuo tarpu sutrikusios darbuotojos tos knygos dar net mačiusios nebuvo. Teko ieškoti internete, rodyti jos viršelį, o paskui su giliu liūdesiu klausytis, kad na, gal turėsime po mėnesio. Geriausiu atveju.

Štai tokios buvo knygos įsigijimo kančios. Knygos skaitymo kančios buvo dar didesnės.

Visai ne tai, ko tikėjausi. Tikėjausi gi įspūdingo pasakojimo apie didžią Lietuvos praeitį, meilę ir nuotykius istorinių įvykių kontekste, atradimų, žinių praplėtimo ir dar daug visko tinkančio visiškai eiliniam, o ne elitiniam skaitytojo skoniui. Vienu žodžiu, tikėjausi labai kokybiško popso, kuris užpildytų populiariosios literatūros apie Lietuvos istoriją stygių. Bet iliuzijos irgi gėlės, ar ne?

Visgi kai pagaliau po ilgų ir  kankinančių padūsavimų knygą pabaigiau, turiu pripažinti, kad darbas padarytas tikrai didelis (ne mano. Rašytojo). Apie karalių Stanislovą Augustą pasakoja penki artimi jo aplinkos žmonės – asmeninis virėjas Kacperas, kunigaikštis Karolis Gimbutas ir jo žmona (ar meilužė?) Izabelė, Jos Imperatoriškos Didenybės ekstraordinarinis ir įgaliotasis didysis pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje Jakobas Jefimovičius Zyversas ir karaliaus dailininkas italas Marčelas. Bet tai nėra įvykių iš penkių skirtingų pusių atvaizdavimas. Visi šie personažai pasakojimą tarsi pratęsia, jame vis labiau ir labiau ryškėja karalius Stanislovo Augusto paveikslas, jo charakteris, nerimas ir vidinės kančios, kai, galų gale, imperatorienės Jakaterinos verčiamas, atsisakęs sosto ir taip pasmerkęs Lietuvą ilgiems okupacijos metams Rusijos Imperijoje.

Tiesa, skaitydama knygą kaip tik atradau V. Purono pasakojimą, kad būtent šis karalius pripažino Šiaulius laisvu miestu, tuomet miestas gavo herbą, kuriame buvo pavaizduotas Poniatovskių giminės veršelis ir užrašas „Memoria Stanislai Augusti 1791“.

– Ne, ne!.. Kaip tik man būti karaliumi sunkus darbas, nes turiu didžią ydą – niekada nesu iki galo įsitikinęs savo teisumu, o visada matau daugelį problemos pusių. Man duota matyti visą gyvenimo vaizdą, žmonių kelius ir jų motyvus. Suprantu, kad visi motyvai vienaip ar kitaip yra pagrįsti, todėl visuomet regiu logiškus ir teisėtus argumentus, vedančius link priešingų sprendimų. Dauguma žmonių siekdami tikslų yra šventai įsitikinę savo teisumu, ir toks jų, galima vadinti fanatizmas mane paprastai stebina, bet, prisipažinsiu, pastaruoju metu to dažniausiai pavydžiu. Pačiam man duota dovana – o gal prakeiksmas – matyti pasaulį objektyviai. Suvokiu kiekvieno savo noro, tikslo, o kartu ir kiekvieno galimo sprendimo reliatyvumą. Tai sukelia didžiules abejones, blaškymąsi, skrandžio silpnumą ir nervinį pakrikimą. 

Stipru. Labai. Daug filosofijos, psichologijos, tos pačios istorijos. Bet ne man.

Dainius Šukys. Buliaus kalnas.

ŠUKYS, Dainius. Buliaus kalnas. [pasaka]. Iliustracijos autoriaus. Šiauliai, Dainius Šukys, 2018. 56 p.

Kitoje ežero pusėje stūksojo milžiniškas Buliaus kalnas. Ant jo šventi ąžuolai augo. Po jais didžiulis juodas akmuo kaip stalas gulėjo. Ragana savo senose burtų knygose perskaitė, kad jei ant jo nekaltą jaunikaitį paaukotų, juodu surūdijusiu peiliu nužudytų, jo krauju lūpas pasiteptų – sau jaunystę susigrąžintų!

Legendų apie Šiaulių miesto kilmę yra nemažai. Dažnoje jų minimas jautis (bulius) ir meška. Ne veltui jie ir miesto herbe puikuojasi. O dabar ėmė ir persikėlė į ne per seniausiai išleistą gražią knygą vaikams. Ir linksmą, ir baisią. Bet taip gražiai iliustruotą, kad visos baimės tyliai sulenda į spintas, palovius ir ten ramų ramiausiai tūno.

Įdomu tai, kad knygoje minima ežero pabaisa, pusiau žuvis, pusiau paršas. Pirmiausia pagalvojau apie dabartinį Talkšos ežero King Kongą (Donato Jankausko-Duonio skulptūrą „Nerimas“ ), tik pasakos pabaisa buvo panirusi senų seniausiai išnykusiame Vikšnos ežere. O žinote, kas tos Vikšnos? Kas būna, kai neišsivalai dantų? Ir kas gali nutikti, kai laumė ragana juodąją magiją pasitelkia? Na… kaip žinome, kad ir kaip bebūtų blogai, viskas galų gale baigiasi vestuvėmis. Bent jau pasakose.

O daugiau – pasaka kaip pasaka. Jei ne sąsajos su Šiauliais, daugiau kaip ir nebebūtų ką rašyti. Nebent dar kartą paploti už iliustracijas – jos tikrai smagios.

Jurga Lago. Lietaus žemė.

LAGO, Jurga. Lietaus žemė. [apysaka]. Iliustracijos autorės. Vilnius: Nieko rimto, 2016. 184 p.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiame krašte buvo tamsūs laikai, čia VISADA LIJO LIETUS. Mažai kas apie šią šalį žinojo, retai kas užsukdavo, o ir užsukę ilgai neužsibūdavo. Ši šlapia žemė vadinosi Lietuva.
Čia tyvuliavo TŪKSTANČIAI EŽERŲ, veisėsi keisčiausi gyviai ir stūksojo drėgmei atsparūs drūti medžiai, kurių šaknys skverbėsi taip giliai į žemę po vandeniu, kad buvo dar vešlesnės, nei medžių vainikai.

Fantastinė apysaka. Labai mėgstu viską, kas susiję su fantastika, tebuvo tik laiko klausimas, kada perskaitysiu. Ir, kaip dažniausiai būna, gal iš didelio noro ir prisifantazuotų lūkesčių, man pasirodė, švelniai tariant, tik šiaip sau.

Kažkada seniai seniai lietuviai kariavo su žemaičiais. Tai dar ne fantastika, pasiskaitinėjau internete, kad lyg ir galėjo taip būti.

Oras šlykštus – nuolat lyja, aplink visur šlapia, pelkės, raistai, nei praeisi, nei perbrisi, prisiveisia visokių augalų ir gyvūnų, mėgstančių lietų, tad nutinka keisčiausių ir ne visada malonių dalykų. Čia jau šiek tiek fantastikos. Gerai.

Du be galo drąsūs stiprūs vikrūs jaunikaičiai, Lyja ir Žaltys, kurie… oi, stop stop, čia gi jau Ronja plėšikų duktė prasideda. O fantastika baigiasi. Ir net knyga ėmė ir pasibaigė!

Šitas trumpas komentaras – irgi. Nes daugiau kaip ir nebėra apie ką rašyti. Tiesa, knyga labai labai graži. Tiesa, labai tikiuosi, kad kam nors ji tikrai patinka. Nes jei ne, būtų labai gaila. Juk aš taip mėgstu fantastiką!

Neriga Vaitkutė. Klampynių kronikos.

VAITKUTĖ, Neriga. Klampynių kronikos [apsakymai]. Iliustravo Monika Mitkutė. Vilnius: Nieko rimto, 2018. 232 p.

Nors ir skirtingi, turime tvirtai mus vienijantį bruožą – nuolat įsipainiojame į keisčiausias baugias istorijas, apie kurias paskui dar ilgai sklando įvairiausi gandai.

Tie mes – tai Agata ir Aringas – dvyniai, prisigalvojantys visokių nuotykių.  Dar jie turi mažesnę sesę prielipą Smiltę ir po vieną kauką. Prisigalvoti nuotykių nėra sunku, kai gyveni kažkur visiškame užkampyje esančiame Klampynių miestelyje. Net nelabai kas žino, kur jis yra. Visi miestelio gyventojai – didesni ar mažesni keistuoliai, tai niekam nekeista, kad kartu gyvena ir šmėklos, ir laumės, ir baubai, ir dar daug visokios velniavos. Gyvatės ir žalčiai turi savo karalių, už tvoros gali gyventi porcelianiniai kaimynai, miške galima sutikti laumės vaiką. Ir ten tikriausiai labai prastas internetas, nes vaikai nuolat būna lauke, laksto po miškus, reikalui esant, pykstasi, paskui taikosi, pakliūna į visokias ne visada linksmas situacijas iš kurių juos tenka vaduoti viską žinančiai ir išmanančiai močiutei.

Tikriausiai daugelis sutiks, kad Nieko rimto leidykla yra tarsi kokybės ženklas ir daugiau nieko nereikia net sakyti. Bet norisi. Knyga tikrai labai šilta, nuotykinga, spalvota ir graži. Vietomis liūdna, vietomis – šiurpi, o daugiausia – linksma ir valiūkiška, kai ir kiekvieno vaiko gyvenimas. Nežinau, ką jie patys pasakytų, bet tikriausiai daugelio tėvų svajonė auginti vaiką tokiam ar panašiam miestelyje kaip Klampynės. O lietuviški baubai, aitvarai, žalčiai ir kitokie stebuklai labai gražiai įpinti į šiuolaikišką kasdienybę. Didelis pliusas.

Knyga įtraukta į Metų knygos 2018 knygų vaikams penketuką, už ją galima balsuoti čia. Tą ir padariau.

Apolinaras Čepulis. Likimo upė. Rėvos.

 

Čepulis, Apolinaras. Likimo upė [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 512 p.
Čepulis, Apolinaras. Likimo upė. Rėvos [romanas). Vilnius: Alma littera, 2014. 496 p.

Viktutei vis dažniau rodėsi, kad gyvenimas ir tėra tik nesibaigiantis alinantis darbas, pasninkai, juodas neišvargstamas vargas ir malda, kviečianti susitaikyti su tuo, ką duoda Dievas. Jai į galvą lindo nuodėmingos abejonės: koks tas pragaras po mirties jei dabar visas gyvenimas toks…

Skaičiau ir galvojau – kokie mes dabar laimingi. Gyvenam šiltai, patogiai, sočiai. Galime rinktis, rinktis kiekviename žingsnyje. Viktorija tokios laimės neturėjo. Visas jos gyvenimas – kaip lieps tėvas ir kaip duos Dievas.

Skaityti baisu. Realybė dažnai būna baisesnė už visus išgalvotus baisumus. Tuo labiau, kad romane labai daug autentiškumo, autorius užrašė savo mamos prisiminimus, pasakojimus. Ir taip nuo pat XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio. Spaudos draudimas, kantičkos, I pasaulinis karas, tarpukaris, II pasaulinis karas… Audimas, verpimas, kūlimas, melžimas, liuobimas ir dar šimtai kitų nesibaigiančių darbų. Metų ratas apsisuka – ir vėl viskas iš pradžių. Amžina plūkiava.

O dar tie jausmai… Net maža mergytė nesulaukia nei šiltesnio žodžio, nei skanesnio kąsnelio, niekas nei ašaros nubrauks, nei apkabins, nei priglaus. Ir kuo toliau, tuo liūdniau. Kol gyvenimas taip užgrūdina, kad nebelieka nei ašarų, nei skausmo. Viskas patirta, viskas išgyventa, nebenustebinsi.

Knygos dvi, bet pasakojimas tęsiasi nenutrūkstamai, tad pabaigus vieną iš karto ranka tiesiasi prie antros. Nepaisant visų tų kasdienybės baisumų, skaityti labai įdomu, viskas labai realu, daug memuarinės medžiagos, įdomu palyginti su savo artimųjų pasakojimais. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jūsų proseneliai pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą? O kaip seneliai – pokarį?

Kiek žmonių – tiek gyvenimų. Knygoje jis – Viktorijos.

Upė nesuskaičiuojamais vingiais tekėdama prasigraužia vagą ten, kur lengviau, kur užtenka jėgos prasiveržti: vienur – lygumomis – teka ramiai, kitur – per akmenis, rėvas, tarpukalnes – audringai. Tik ne kiekvienas šaltinis virsta upeliu, ne kiekvienas upelis pasiekia upę, ne kiekviena upė įteka į marias…

 

Giedrius Vilpišauskas. Vėjas nuo jūros.

VILPIŠAUSKAS, Giedrius. Vėjas nuo jūros: [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2017. 416 p.

Tada dar nežinojau, kas įvyks per kitas keletą dienų. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį gebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos ne gulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, o mes sėdėtumėme vis trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.

Absurdiška. Netikėta. Juokinga. Ir kartais tikrai baisoka, tikrai, nors man, įpratusiai prie Kingo, iki tikro siaubo romano dar labai toli. Trys draugai, Egis, Ramutė ir Kristupas, griebia kuprines, palapines, dar šio bei to ir išvyksta savaitgaliui į mišką prie ežeriuko. Viskas būtų puiku, jei ne pasirodžiusi triukšminga kompanija, kuri įsikuria visai šalia jų stovyklavietės. Viskas būtų dar neblogai, jei ne suvokimas, kad palikta mašina kažkur ten, šiaurėje, o gal ten, pietuose. Viskas pasidaro visai blogai, kai iš to prakeikto miško niekaip nebegalima ištrūkti!

Ant viršelio išdidžiai parašyta, kad tai geriausias lietuviškas siaubo romanas. Ant nugarėlės skaitau atsiliepimą: „Jeigu norite lietuviško fantastinio romano, kuriame yra veiksmo, šiek tiek mistikos ir šiek tiek siaubo, kurį galėtumėte skaityti versdami puslapį po puslapio ir nesustoti per naktį, – štai jis, Giedriaus Vilpiškausko „Vėjas nuo jūros“ – puikiai sukurtas, įtraukiantis ir nebepaleidžiantis iki pabaigos“. Šaunu. Žinoma, noriu, kas gi nenorėtų? Žvilgsnis knygyne greitai susifokusavo ir dovanų čekis realizavosi į knygą.

Nenusivyliau. Bet ir ypatingai nesusižavėjau. Nors tikrai, yra visko: kažkokie siūlai, lendantys iš samanų ir besistengiantys greitai apsivynioti apie tavo kūną, šlykštukas Algutis, Gintaras, žyniai, šamanai ir ne visai malonūs jų ritualai… Ir visada tas vėjas nuo jūros, ir vis čia bei ten pasirodantys grybukai (Dzūkija, gi). Yra ir dar šio bei to. Kartais tikrai nejauku, vis kas nors išlenda ir neleidžia pamiršti, kad romanas pretenduoja į siaubo žanrą. Tiesa, įdomu būtų sužinoti, kokių dar kitų lietuviškų siaubo romanų yra? Ar šis taip ir liks vienintelis ir geriausias? Nes, pasirodo, jis jau buvo išleistas Eridano prieš gerą dešimtmetį. Ir kas per tą laiką įvyko lietuviškoje siaubo literatūroje? Kad būta vėjo, tai tikrai ne. Nebent koks švelnus zefyras.

Pabaiga įdomi. Verta knygos. Internetas sako, kad kaip ir turėjo būti tęsinys. Bet, matyt, knygų rašymas ne toks ir lengvas užsiėmimas. Geriau jau skaitymas.

Tai va. Sena rusiška dainelė, kurios trieilis puikuojasi romano pradžioje, gali išvesti iš proto. O kur dar musmirės ir džiovinti baravykai?