Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

CROUCH, Blake. Laiko kilpos [mokslinės fantastikos trileris]. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 396 p.

Laikas yra tai, kas neleidžia viskam įvykti vienu metu. – Ray Cummings.

Pirmasis sakinys: Beris Satonas įsuka į pagalbos tarnyboms skirtą juostą priešais pagrindinį įėjimą į Po pastatą – art deco bokštą, apšviestą baltais šviestuvais.

Nagi, norit šiek tiek dėlionės, šiek tiek filosofijos, šiek tiek fantastikos ir šiek tiek trilerio? Prašom. Laiko kilpos laukia.

Pradinis taškas paprastas – nuo dangoraižio ruošiasi nušokti moteris, o policininkas turi ją išgelbėti. Išgelbės, neišgelbės, įtampa auga ir žada gerą trilerį. Veiksmas sukasi ir gudrusis policininkas Beris Satonas netrunka išsiaiškinti, kad šią moterį iš proto veda tokia keista liga – klaidinančios atminties sindromas. Žmogus prisimena įvykius iš gyvenimo, kurio niekada negyveno. Štai jums ir fantastikos linija.

O paskui prasideda tikra dėlionė. Ir greitai (juk žanras šiek tiek trileris) tenka spręsti įvairiausius klausimus – kas tas laikas, kas tas gyvenimas, kaip viskas susiję, nesusiję, kur viskas sukasi ir tenka griebtis filosofijos, kad neišprotėtum ir irgi netaptum ta ant dangoraižio stogo stovinti moteris. Vyksta eksperimentai, atradimai, bandymai – dėlionės detalės išskraido po visą kambarį ir jas vėl tenka rinkti iš naujo.

Ir tada ateina meilė, kuri ima ir įsispraudžia jau ir į taip daugiažanrį romaną.

Ne tik įtraukia, bet ir pareikalauja šiek tiek pastangų. Neatsilik nuo siužeto ir nesusimaišyk. Kuris laikas dabar? Ar tie atsiminimai tikri? O kuris laikas dabar? Ar kas nors pasikeitė? Veiksmas sukasi, dėlionė maišosi, ir rodos vėl grįžti į pradinį tašką. Ar tikrovė ir laikas išsiskyrė, ar ne?

Nuobodu nebus, siužetas nelaukia, o jo vingiuose pasimesti negalima. Ko nors panašaus lietuviškai yra mažai ir mano fantastiniai poreikiai tikrai nėra patenkinti. Tenka pripažinti, kad po kiek laiko galima būtų knygą skaityti dar kartą. Ir būtų visai taip pat įdomu.

Kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje <…>. Visoks laikas, ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. <…> Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui ktią lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai. – Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“.

Gyvenimą suprasti galima tik žvelgiant atgal, o gyventi reikia į priekį. – Soren Kierkegaard.

Frank Herbert. Kopa.

Frank Herbert. Kopa.

HERBERT, Frank. Kopa [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Įvadą parašė Gintautas K. Ivanickas. Kaunas: kitos knygos, 2021. 726 p.

LITANIJA BAIMEI ĮVEIKTI
Bijoti man nevalia.
Baimė – proto žudikė.
Baimė yra maža mirtis, nešanti visišką suniokojimą.
Stosiu akis į akį su savo baime,
Leisiu jai mane užlieti, leisiu jai mane persmelkti,
O kai ji nuklioks tolyn, atgręšiu vidinę akį į jos vagą.
Ten, kur nutolo baimė, nelieka nieko.
Dabar esu vien tik aš.

Pirmas sakinys: Paskutinę savaitę, likusią iki išvykimo į Arakį, kai ruošos sumaištis įsisiūbavo beveik nebepakenčiamai, vaikinuko, Polo, motiną aplankė surukusi senė.

Nežinau, kodėl aš taip taupau šią knygą ir nieko apie ją nepasakoju. Perskaičiau tai jau seniausiai. Tikriausiai laukiu tęsinio, kad, nedaugiažodžiaujant, galima būtų parašyti iš karto apie viską.

Tai koks tas pirmas įspūdis? Puikus. Fantastikai, ypač tokioms didingoms epopėjoms, reikia laiko, reikia ištyrinėti tą visiškai naują autoriaus sukurtą pasaulį, jo tradicijas, istoriją, tikybą, politiką, žemėlapius ir geografiją. Šioje knygoje – dar ir ekologiją, ir filosofiją, ir psichologiją. Įvadas pradžioje. Dar keturi priedai pabaigoje. Atskiras skyrius terminologijai. Net nežinia, ką čia skaityti pirmiau: priedus ar patį romaną. Gal todėl fantastika daugeliui skaitytojų ir nepatinka – tai, kaip klaidingai manoma, nėra lengvai akimis permetami romaniukai. Ypač tie, kurie išlaiko laiko testą. O Kopa jį išlaikė.

Polas toks keistokas jaunuolis. Jautrus, emocionalus, daug išgyvenantis, regintis kažkokias tai vizijas ar sapnus. Bet gal tai ir yra savybės būsimų lyderių, ypač ten, kur reikia gilių įžvalgų ar nestandartinių sprendimų. Arakyje to labai reikia. Paslaptinga planeta, kurioje, rodos, išgyventi neįmanoma. Kur vien tik smėlis ir dykuma. Kur gyvenimas – nuolatinė kova su gamta dėl lašelio vandens.

Ir žinoma, kova su priešiškos giminės kariauna, kuri, nepaisant atšiaurių sąlygų, norėtų tapti vienatiniais valdovais ir išnaikinti visus teisėtus palikuonis. Kažkur girdėta, ar ne?

Taip, sostų karų yra, išdavysčių yra, ištikimų palydovų irgi yra. Nuotykių yra. Meilės irgi. O po visko slypi visokios tam laikmečiui, ir ne tik jam, būdingos problemos. Tiesa, dabar matome, kad niekas nesikeičia. Kaip Arakyje, taip ir ant žemės. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar. Skaitydama džiaugiausi, kad iš žemės neišlys galingas kirminas. Kad galiu nueiti ir įsipilti stiklinę švaraus geriamo vandens. Ir gerti tiek, kiek norisi.

Tai tokia tad ta knyga. Galima būtų prirašyti dar visko daug, bet daugiažodžiauti čia net nereikia. Klasika. Fantastika iš praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Apdovanota. Ekranizuota. Įvertinta.

Mėgaukitės.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

LIGGETT, Kim. Skaistybės metai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 380 p.

Žmonės mato tai, ką nori matyti. Net ir aš.

Pirmas sakinys: Apie skaistybės metus niekas nekalba.

Garnerio grafystė – ne pati geriausia vieta gyventi moterims. Gal čia ir ramu, gal nieko netrūksta, bet visos, vienodai susišukavusios ir įsipynusios į plaukus juodus kaspinus, vaikšto, rodos, nieko nematydamos. Gal tik savo vaikus, mažas mergaites su baltais kaspinėliais, kurios dar džiaugiasi gyvenimu. Ir merginas, ryšinčias raudoną kaspiną. Jos, šios istorijos herojės, vieneriems metams išsiunčiamos į atokią stovyklą. Ne, ne pailsėti. O atsikratyti savo moteriškos magijos ir demonų, galinčių pakenkti vyrams.

Va toks štai feministinis siužetas. Lengvas, bet įtraukiantis. Apgaulingas ir nustebinantis. 45 puslapyje jau galvojau, kad štai, jau šablonas, jau žinau, kaip viskas baigsis. Ne, pasirodo suklydau. Skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Kas vyksta toje atokioje stovykloje? Išgyvenimas. Savęs ir aplinkinių pažinimas. Minčių išgryninimas. Skamba gal ir patraukliai, ar ne? Tai kodėl tada tiek daug merginų negrįžta? O likusios atrodo taip, lyg būtų grįžusios iš tikro pragaro? Atsakymai tiesiog akivaizdūs, bet tarsi nesinori jų matyti. Norisi tiesiog nepaleisti siužeto su visais netikėtumais, sprendimais, pasekmėmis.

Labai patiko. Galbūt priminė seniai skaitytą Musių valdovą (kuris nepatiko, arba tuomet jo tiesiog nesupratau). Bet čia ne berniukų, čia merginų stovykla, čia viskas kitaip. Nors.. gal krizės akivaizdoje išlaikyti žmogiškumą ir šaltą protą sudėtinga ir tiems, ir tiems.

– Grafystėje nėra nieko pavojingiau už moterį, kuri išsako savo nuomonę. Taip pasielgė Ieva ir dėl jos kaltės buvom išmesti iš rojaus. Mes pavojingos būtybės. Valdomos velnio kerų. Vos gavusios progą, magiškai paversim vyrus nusidėjėliais, piktadariais, pražudysim juos. – Akys tokios sunkios, kad nė nebeišeina ironiškai pavartyti. – Todėl mus čia ir siunčia.
– Kad išnaikintų magiją, – prataria jis.
– Ne, – sukuždu promiegiu. – Kad mus palaužtų.

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?

Christelle Dabos. Žiemos sužadėtiniai.

Christelle Dabos. Žiemos sužadėtiniai.

DABOS, Christelle. Žiemos sužadėtiniai [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė. Vilnius: Nieko rimto, 2021. 472 p.
Veidrodžių viešnia. I dalis.

Ofelija paskutinį kartą priglaudė delną prie Knygos ir uždarė gaubtą. Ji deramai atsisveikino su praeitimi.
Dabar reikia užleisti vietą ateičiai.

Pirmas sakinys: Dažnai sakoma, kad senos buveinės turi sielą.

Ofelijai išrenkamas sužadėtinis. Jau kažkelintas, nes nuo ankstesnių jai vis pasisekdavo išsisukti. Bet dabar nebepavyks. Todėl, kad jai atsisakius tekėti, ji praras namus. Ir dar todėl, kad pas sužadėtinį jai teks keliauti į tolimą, šaltą, snieguotą Polį.

Tikėjausi, kad bus panašu į tą gražią žiemos pasaką, bet toli gražu. Pats fantastinis pasaulis visai įdomus: kadaise Žemė buvo suskaldyta į gabalus ir dabar skirtingų galių turintys žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose. Ofelija patenka į Polio sostinę Mėnesieną, o ten, kaip kokiame karaliaus dvare, pilna intrigų ir priešų. Rodos, visi nori pakenkti ir niekuo negali pasitikėti.

Bet skaityti nelabai įdomu: Ofelija su Tornu, nors jau ir suaugę, bet, žinoma, elgiasi kvailai, vaikiškai, nuspėjamai, …

Ai, bet ką aš čia rašau – knyga tai jaunimui. Tikrai jaunam jaunimui ir vyresniems, šiuo atveju, nei Animoje, nei Polyje, nelabai bėra ką veikti.

Naomi Novik. Šimtas metų žiemos.

Naomi Novik. Šimtas metų žiemos.

NOVIK, Naomi. Šimtas metų žiemos [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Leidausi nuvedama atgal prie ugnies, dėkinga už jos rūpinimąsi, ir nenorėjau sakyti – viskas yra atvirkščiai.

Pirmas sakinys: Tikroji istorija toli gražu ne tokia graži, kaip girdėjote.

Na, ar ne taip prasideda pasakos? Gal ir nebūtinai. Bet iš karto pajutau – istorija bus verta geros pasakos titulo, o gal ir dar daugiau.

Vanda, Irina ir Mirijama – trys merginos, kurios galbūt niekada ir nebūtų susitikusios. Jos iš skirtingų visuomenės sluoksnių, jų gyvenimai, nors ir nelengvi, bet visiškai skirtingi. Tačiau vieną dieną tie skirtingi gyvenimai, kiti pasauliai ir kiti likimai susikirs. Save, savo mylimuosius ir savo kraštą gali išgelbėti tik… Taip. Moterys.

Šiek tiek juokauju. Knyga stebėtinai panaši į Grišus ir keista, kad ji taip labai patiko, kaip labai nepatiko Grišai. O juk viskas daugmaž tas pats. Nors ne. Tekstas, nors vietomis ir ganėtinai keistas (gal keistai išverstas, o gal keistai redaguotas – nežinau; ir tai vienintelis knygos minusas), bet gerokai gilesnis, brandesnis. Veikėjos irgi. Perskaičiau pusę knygos, o merginos kenčia, dantis sukandusios. Ašarų išlieta dar labai mažai. Visą siužetą vertinant, tikrai labai mažai.

Įdomi autorės kilmė. Tėvo šeima buvo Lietuvos žydai, o mamos tėvai emigravo iš Lenkijos. Todėl knygoje yra slaviškų vardų, yra caras, yra carienė ir daug kitų, bent jau akyse kylančių slaviškų vaizdų. Neišbrendami pusnynai, spaudžia normalus šaltukas, pro šalį prašvilpia rogės, kuriose įsitaisiusi, nuostabiais baltais kailiniais pasipuošusi, sidabro karūna pasidabinusi, sėdi jaunoji carienė. 

Sakiau gi, pasaka. Patiko. Labai. Gaila skirtis…

Karl Olsberg. Berniukas akligatvyje.

Karl Olsberg. Berniukas akligatvyje.

OLSBERG, Karl. Bernukas akligatvyje [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2021. 336 p.

Juk gyvenimas – tai akligatvis kiekvienam iš mūsų. Skirtumas tik toks, kad aš jau galiu matyti tą kelio galą.

Pirmasis sakinys: Atsargiai iškišu galvą iš už apgriuvusio biurų pastato kampo ir dirsteliu į akligatvį.

Nors skaitydama pirmąją knygą net keliose vietose tikrai galvojau, kas čia per nesąmonė, bet vos tik baigusi užsisakiau ir antrąją dalį. Įspūdžiai tikrai labai keisti: tai įdomu, tai nuobodu. Ir keičiasi jie kiekviename skyriuje. Tiesiog linksmieji kalneliai kažkokie.

Antroje knygoje realybės daugiau. O tikroje realybėje ir dramos, ir skausmo, ir liūdesio daugiau, nei bet kuriame kompiuteriniame žaidime. Gal todėl taip visus ir masina ta virtualybė. Nes tiek realūs egzistenciniai klausimai kas esu, kam esu, kur esu, kada esu dažnai būna ganėtinai sunkūs.

Atsakymų šioje dalyje irgi daugiau. Autorius nevengia tos filosofijos, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie religijas, apie mokslą, apie manipuliacijas… Knygos tikrai nebanalios. Gerokai išjudina mintis ir praplečia akiratį. Ar žinote, ką reiškia Cogito ergo sum? O Dubito ergo cogito?

Taip čia iš Renė Dekarto filosofijų, kuris, kažkada XVII a. (!!) rašė: „Galiu įsivaizduoti, kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtingo nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu pamąstyti, kad nemąstau. Tik mąstymo negaliu jokiu būdu nuo savęs atskirti, tik jis yra būtina mano esybės savastis. Todėl į klausimą, kas aš esu, gali būti tik vienas atsakymas: esu mąstanti esybė, esybė, kuri abejoja, supranta, teigia, prieštarauja, jaučia. Apibrėžiu save kaip nematerialią sielą, kaip substanciją, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui. Net ir tada, kai žvilgsnį nukreipiu į išorės pasaulį, pažįstu juk ne pasaulį, o savo paties psichines būsenas ir intelektinius aktus.“ (šaltinis wikipedia).

Šios įdomios mintys ir perkeltos į knygą. Tokiu savotišku, šiuolaikiniu, jauniems, tikėtina, priimtinu būdu. Tikriausiai dėl to tiek daug skirtingų emocijų ir kyla.

Ir taip, tikroji realybė daug dramatiškesnė. Pabaigoje didelė tikimybė paašaroti. Bendras įspūdis tikrai teigiamas, tad nieko nelaukdama pradėjau trečiąją dalį.

Bet tenai yra viena tikrovė – tvirtas, neįveikiamas tiesos pamatas po visais tais iliuzijų, klystkelių ir melagysčių sluoksniais. Nesiliauk jos ieškoti!

Karl Olsberg. Berniukas baltame kambaryje.

Karl Olsberg. Berniukas baltame kambaryje.

OLSBERG, Karl. Bernukas baltame kambaryje [romanas]. Iš anglų k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. 304 p.

 – Labai gerai, Manueli. Artėjame prie tiesos. Pagalvok! Koks yra kertinis klausimas? Klausimas, atsakymas į kurį paaiškintų visa, ką tu iki šiol patyrei?

Pirmasis sakinys: Kur aš esu?

Oho, kokia knyga! Susirinkusi bele kiek apdovanojimų! Skaitom.

Manuelis – penkiolikmetis vaikinas, atsibudęs kažkokiame baltame kambaryje. Jokių durų ir langų. Jokių prisiminimų.

Iš karto prisimenu bent keturis panašaus siužeto filmus. Skaitant jų skaičius tik didės. Ir taip, tai mano mėgiamas žanras. Fantastika? Mistika? Drama? Viskas viename.

Taigi, kas tas Manuelis, kuris žino tik tai, kad jis yra? Paslaptis. O siužetas vis greitėja. Sunku atsitraukti, nors tarpais ir nuobodu, bet tekstas tiesiog tirpsta. Vienu metu net aš pagalvojau, kas čia per nesąmonė.

Bet jokių nesąmonių nėra – paskutinius šimtą puslapių perskaičiau vienu prisėdimu. Intrigos pakanka, tuo labiau, kad nežinai, kas meluoja, kas ne. Nežinai, kas tikra, kas ne. Visiškai nenutuoki, kuo viskas baigsis. Ir nors esu mačiusi pakankamai filmų, kuriuose buvo panašių siužeto vingių, vis tiek intriga išliko iki pabaigos, kol visi klaustukai išaiškės. Dar daugiau beveik vienu prisėdimu perskaičiau ir kitas dvi autoriaus knygas. Bet apie jas – vėliau.

Ką aš žinau? Ką apskritai galiu žinoti? Kaip atskirti iliuziją nuo realybės, tikrus prisiminimus nuo tariamų prisiminimų?

Margaret Atwood. Liudijimai.

Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.