Stephen King. Institucija.

KING, Stephen. Institucija [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 606 p.

Kartais ir mažo vyrio užtenka dideliems įvykiams kita linkme pasukti.

Pirmas sakinys: Oro linijų „Delta“ lėktuvas, kuriame sėdėjo Timas Džeimisonas, jau prieš pusvalandį turėjo būti atsiplėšęs nuo Tampos pakilimo tako ir skrieti ryškių Niujorko šviesų bei aukštų pastatų link, bet kažkodėl tebestovėjo prie įlaipinimo vartų.

O šis autorius yra ilgiausiai išlaikęs VIP statusą. Tolimais devyniasdešimtaisiais ištrauka iš Kudžo (kuris net nėra įdomiausias romanas) kažkuo užkabino ir tas kažkas tebelaiko iki šiol. Galėčiau vardinti ir vardinti – Maratonas, Šimtmečio audra, Tamsusis bokštas, Pabėgimas iš Soušenko, Žalioji mylia, Talismanas, Mobilusis… Dvikova, Drakono akys (šita labai patiko, bet nieko, visiškai nieko nepamenu).

Per tiek metų keitėsi ir pats stilius, paskutiniu metu leidžiami detektyvai jau labai nutolę nuo tų etaloninių Švytėjimo, Kerės ir Rūko. Mistinis, fantastinis, kosminis siaubas transformavosi į patį paprasčiausią – realybės siaubą. Ar Instituciją galima pavadinti geriausiu siaubo romanu? Tikrai ne. Arba aš jau nebežinau, kas išvis yra tas siaubo žanras.

Institucija tikrų tikriausias kasdienis siaubas. Na, kurį labai lengvai galima įsivaizduoti. Jokių ateivių, pabaisų ir neatpažintų objektų. Ai, pabaisų visgi yra – tai išprotėję gydytojai, tiriantys žmogaus galimybių ribas. O kokia geriausia šių tyrimų medžiaga? Taip, tai ypač gabūs vaikai. Ir apsinarplioja visas pasaulis išprotėjusiais mokslininkais ir jų pasekėjais. O vaikai dingsta kasdien.

Tas faktas ir yra didžiausias siaubas. Baisu net įsivaizduoti, bet čia jau ne autoriaus, ir ne knygos nuopelnas. Romanas ganėtinai ramus, įtaigus ir įtrauklus. Dvylikametis Lukas – ypač gabus vaikas, kuriam paprastos ir laimingos vaikystės patirti neteks. Tas lėtai ateinantis suvokimas, kad kažkas blogai, labai blogai, visiškai blogai, žinoma baugina, bet vaikai yra vaikai. Kažkam pakvietus, visi nubėgs pažaisti krepšinio ar pašokinėti ant batuto.

Reikalus tvarkyti reikės Lukui. O jis juk ne didvyris. Ne didvyrės nei Morina, nei Kališa. Ne didvyris ir Timas, kuriam, netikėtai pasisukus įvykiams, teks nužengti į tikrą pragarą. Tikrą. Ne mistinį. Visi sudalyvaus operacijoje, kuri, jei atvirai pasakius, standartinė, banali ir jau net nepradėjus skaityti, aišku, kaip baigsis.

Bet tai bus dar negreit. Iki jos – beveik 600 puslapių puikaus rašytojo parašyto gero teksto. Šriftas smulkus, bet tai tik džiugina – nuotykių tilps daugiau, skaitymo džiaugsmo užteks ilgiau. Šablonų daug, standartinių situacijų daug, bet kam tai rūpi. Čia Kingas, puikus nuotykinis tekstas ir tikros skaitymo emocijos.

Knyga puiki, labai patiko, goodreads vertinimas nesąmoningas, o gal ir tikrai nebuvo daugiau iš ko rinktis.

Siaubo karaliaus karūną galima būtų jau ir nuimti. Puikaus rašytojo karūnos – jokiu būdu!

Frank Herbert. Kopa. Mesijas.

HERBERT, Frank. Kopa. Mesijas [romanas]. Iš anglų k. vertė Matas Geležauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 264 p.
Antra „Kopos“ kronikų knyga.

– Šioje Visatoje esama neišsprendžiamų problemų, – pertraukė jį Polas. – Nieko. Nieko nebegalima padaryti.

Pirmas sakinys: K.: Kas jus paskatino pasirinkti būtent tokį metodą Muadibo istorijai nagrinėti?

Kol kas sunkiausiai įkandama mokslinės fantastikos knyga buvo Trijų kūnų problema. Nebuvo laiko svajoti ir mėgautis skaitymu, ten visko tiek daug. Bet dabar į tų sunkiųjų fantastikos knygų gretas pretenduoja ir Kopa. Vaikeli, ir ką gi aš čia perskaičiau?

Visgi fantastika yra fantastika – ji visada atsiduria pačioje begalinėje skaitytinų knygų eilės pradžioje. Apimtis kažkodėl perpus mažesnė už pirmąją dalį ir beveik suprantu kodėl. Autorius taip įdomiai pasielgė su visų numylėtuoju Polu, kad ištikimesni skaitytojai tikriausiai būtų neištvėrę ilgesnės istorijos. Nors ištverti teks – jau išversta ir tuoj pasirodys Kopos trečioji dalis. Visiškai nenumanau, kur dar viskas pasisuks.

Bet neužbėgu už akių. Mesijas. Polas. Muadibas. Vis dar stebina tas jauno vaikinuko iš pirmojo pirmos dalies skyriaus virsmas. Reikėjo būti tikrai didžiai geseridei, kad galėtum įžvelgti jame slypinčią galią. Ir įvykius, kuriuos ta galia išjudins.

Bet oi, kaipgi ta antra dalis? Patiko. Istorija neišsitempė, lapų mažai, tikrai neatsibodo. Tarpais nesuprasdavau, apie ką skaitau, bet gal tai tebuvo nuovargis. Kitą vakarą vėl reikėdavo skyrių pradėti iš naujo. Kartais galvoju – na negi daugiau neturiu ką skaityti? Turiu. Bet čia juk Kopa. Klasika. Talentas. Grandiozinis užmanymas. Mada.

Taip, iš dalies tai mada. Kaipgi laikysi save knygų skaitytoja, fantastikos mėgėja, jei nebūsi skaičiusi Herbert Kopos? Niekaip. Nieko nebūčiau praradusi, jei ir nebūčiau sužinojusi, kas tas Polas ir kuo baigiasi visokie susidievinimai, autokratijos, totalitarizmai ir panašiai. Bet perskaičiau, šį tą sužinojau, ir, panašu, tinkamai išsidėsčius žvaigždėms, tikriausiai skaitysiu ir trečią dalį.

Matt Strandberg. Pabaiga.

STRANDBERG, Matt. Pabaiga [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2022. 478 p.

– Ar spėjai apsiprasti su mintimi, kad mirsi? – paklausiau.

Pirmas sakinys: Kojos keistai nelanksčios, kai nešamas srauto einu koridoriumi.

Liko viena minutė. Simonas eilinis septyniolikmetis, gyvena kažkur Švedijoje ir be proto laukia vasaros atostogų. Po minutės visi sužinos, kad daugiau į mokyklą eiti niekada nebereikės. Nieko nebereikės. Nes vos po trijų mėnesių žus visa žmonija ir ateis tikrų tikriausia pasaulio pabaiga.

Mano žanras. Kai galimybių tiek daug, o nežinomybės dar daugiau. Na ir kaip dabar gyventi? Kaip viskas dabar bus iki tos rugsėjo šešioliktosios?

O bus taip, kaip ir visada. Pramogos, alkoholis, žolė, meilė ir neapykanta, pyktis ir susitaikymas. Dar bus mirusi draugė ir noras išsiaiškinti žudiką. Ką gi, likus mėnesiui iki pabaigos, pažaiskime detektyvus. Lyg tai ką nors dar reikštų.

Skaityti labai įdomu. Siužetas tikras, ne dirbtinis, visi jausmai irgi, kaip tai bebūtų sunku įsivaizduoti, atrodo tikri. Nors ir paskutinės, dienos eina kaip visada, bet siužetas nepergrūstas, įvykiai nelekia vienas po kito, yra laiko pagalvoti, pasvarstyti. Ir Simonui, ir Liusindai. Skaitytojams irgi. Ir tos kylančios mintys, sakyčiau, labai filosofinės.

Ką čia daugiau ir bepridurti. Pabaiga.

Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

WEIR, Andy. Projektas „Sveika, Marija“ [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 534 p.

Modifikuoti svetimą gyvybės formą. Kas gali būti lengviau?

Pirmas sakinys: – Kiek bus dukart du?

Marsiečio sarkazmas grįžta! Railandas Greisas – nelabai vykęs mokslininkas, bandęs įrodyti, kad gyvybei nereikia vandens. Nesėkmingai. Todėl dabar jis – pagrindinės mokyklos mokytojas, tiesa, labai mėgiamas vaikų.

Ir dar jis – pasaulinio projekto „Sveika, Marija“ mokslininkas. Mat Žemei iškilo grėsmė – Saulė pamažu gęsta ir žmonijai gresia išnykimas.

Standartinis fantastinis romanas. Mokslinis. To mokslo buvo kiek per daug. Ne humanitarams perprasti tiek daug informacijos, kuri praverstų, jei netyčia tektų atsidurti kažkur kosmose. Vienui vienam. Tiesa, labai įdomu skaityti, kaip pati paprasčiausia virvutė, tinkamai ją panaudojus, gali atsakyti į pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus. Arba kokia nors ritė.

Taigi, mokslo pradžioje buvo kiek per daug. Bet tas Marsiečio stiliaus sarkazmas labai padėjo. Kurgi ne, pačiais sudėtingiausiais išlikimo momentais gera nuotaika tokia pat svarbi kaip ir oras. Kaip ir paliepimas sau kvėpuoti. Kaip ir patikimų keiksmažodžių rinkinys.

Ir dar vienas dalykas svarbus – bendravimas. Žmogus sociali būtybė, atskirtyje gali ir neišgyventi. Bet o jeigu tokių socialių būtybių yra ir daugiau? Gal tada ir pavyktų išgelbėti žmoniją? Ar bent išsigelbėti pačiam?

Labai patiko, kaip ir kitos knygos. Apimtis jokios reikšmės neturi. Pabaiga.. chm… vaikiška. Bet gal vaikiški sprendimai dažniausiai ir būna patys teisingiausi? Tikriausiai.

Tiesa, nesupratau, kodėl visgi projektas „Sveika, Marija“?

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.

Blake Crouch. Laiko kilpos.

CROUCH, Blake. Laiko kilpos [mokslinės fantastikos trileris]. Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2022. 396 p.

Laikas yra tai, kas neleidžia viskam įvykti vienu metu. – Ray Cummings.

Pirmasis sakinys: Beris Satonas įsuka į pagalbos tarnyboms skirtą juostą priešais pagrindinį įėjimą į Po pastatą – art deco bokštą, apšviestą baltais šviestuvais.

Nagi, norit šiek tiek dėlionės, šiek tiek filosofijos, šiek tiek fantastikos ir šiek tiek trilerio? Prašom. Laiko kilpos laukia.

Pradinis taškas paprastas – nuo dangoraižio ruošiasi nušokti moteris, o policininkas turi ją išgelbėti. Išgelbės, neišgelbės, įtampa auga ir žada gerą trilerį. Veiksmas sukasi ir gudrusis policininkas Beris Satonas netrunka išsiaiškinti, kad šią moterį iš proto veda tokia keista liga – klaidinančios atminties sindromas. Žmogus prisimena įvykius iš gyvenimo, kurio niekada negyveno. Štai jums ir fantastikos linija.

O paskui prasideda tikra dėlionė. Ir greitai (juk žanras šiek tiek trileris) tenka spręsti įvairiausius klausimus – kas tas laikas, kas tas gyvenimas, kaip viskas susiję, nesusiję, kur viskas sukasi ir tenka griebtis filosofijos, kad neišprotėtum ir irgi netaptum ta ant dangoraižio stogo stovinti moteris. Vyksta eksperimentai, atradimai, bandymai – dėlionės detalės išskraido po visą kambarį ir jas vėl tenka rinkti iš naujo.

Ir tada ateina meilė, kuri ima ir įsispraudžia jau ir į taip daugiažanrį romaną.

Ne tik įtraukia, bet ir pareikalauja šiek tiek pastangų. Neatsilik nuo siužeto ir nesusimaišyk. Kuris laikas dabar? Ar tie atsiminimai tikri? O kuris laikas dabar? Ar kas nors pasikeitė? Veiksmas sukasi, dėlionė maišosi, ir rodos vėl grįžti į pradinį tašką. Ar tikrovė ir laikas išsiskyrė, ar ne?

Nuobodu nebus, siužetas nelaukia, o jo vingiuose pasimesti negalima. Ko nors panašaus lietuviškai yra mažai ir mano fantastiniai poreikiai tikrai nėra patenkinti. Tenka pripažinti, kad po kiek laiko galima būtų knygą skaityti dar kartą. Ir būtų visai taip pat įdomu.

Kai žmogus miršta, mums tik atrodo, kad jis miręs. Jis ir toliau gyvena praeityje <…>. Visoks laikas, ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis, visados egzistavo, visados egzistuos. <…> Mums čia, Žemėje, taip tik atrodo, kad momentai seka vienas paskui ktią lyg karoliai ant siūlo ir kad jeigu momentas praėjo, tai praėjo negrįžtamai. – Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“.

Gyvenimą suprasti galima tik žvelgiant atgal, o gyventi reikia į priekį. – Soren Kierkegaard.

Frank Herbert. Kopa.

HERBERT, Frank. Kopa [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Įvadą parašė Gintautas K. Ivanickas. Kaunas: kitos knygos, 2021. 726 p.

LITANIJA BAIMEI ĮVEIKTI
Bijoti man nevalia.
Baimė – proto žudikė.
Baimė yra maža mirtis, nešanti visišką suniokojimą.
Stosiu akis į akį su savo baime,
Leisiu jai mane užlieti, leisiu jai mane persmelkti,
O kai ji nuklioks tolyn, atgręšiu vidinę akį į jos vagą.
Ten, kur nutolo baimė, nelieka nieko.
Dabar esu vien tik aš.

Pirmas sakinys: Paskutinę savaitę, likusią iki išvykimo į Arakį, kai ruošos sumaištis įsisiūbavo beveik nebepakenčiamai, vaikinuko, Polo, motiną aplankė surukusi senė.

Nežinau, kodėl aš taip taupau šią knygą ir nieko apie ją nepasakoju. Perskaičiau tai jau seniausiai. Tikriausiai laukiu tęsinio, kad, nedaugiažodžiaujant, galima būtų parašyti iš karto apie viską.

Tai koks tas pirmas įspūdis? Puikus. Fantastikai, ypač tokioms didingoms epopėjoms, reikia laiko, reikia ištyrinėti tą visiškai naują autoriaus sukurtą pasaulį, jo tradicijas, istoriją, tikybą, politiką, žemėlapius ir geografiją. Šioje knygoje – dar ir ekologiją, ir filosofiją, ir psichologiją. Įvadas pradžioje. Dar keturi priedai pabaigoje. Atskiras skyrius terminologijai. Net nežinia, ką čia skaityti pirmiau: priedus ar patį romaną. Gal todėl fantastika daugeliui skaitytojų ir nepatinka – tai, kaip klaidingai manoma, nėra lengvai akimis permetami romaniukai. Ypač tie, kurie išlaiko laiko testą. O Kopa jį išlaikė.

Polas toks keistokas jaunuolis. Jautrus, emocionalus, daug išgyvenantis, regintis kažkokias tai vizijas ar sapnus. Bet gal tai ir yra savybės būsimų lyderių, ypač ten, kur reikia gilių įžvalgų ar nestandartinių sprendimų. Arakyje to labai reikia. Paslaptinga planeta, kurioje, rodos, išgyventi neįmanoma. Kur vien tik smėlis ir dykuma. Kur gyvenimas – nuolatinė kova su gamta dėl lašelio vandens.

Ir žinoma, kova su priešiškos giminės kariauna, kuri, nepaisant atšiaurių sąlygų, norėtų tapti vienatiniais valdovais ir išnaikinti visus teisėtus palikuonis. Kažkur girdėta, ar ne?

Taip, sostų karų yra, išdavysčių yra, ištikimų palydovų irgi yra. Nuotykių yra. Meilės irgi. O po visko slypi visokios tam laikmečiui, ir ne tik jam, būdingos problemos. Tiesa, dabar matome, kad niekas nesikeičia. Kaip Arakyje, taip ir ant žemės. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar. Skaitydama džiaugiausi, kad iš žemės neišlys galingas kirminas. Kad galiu nueiti ir įsipilti stiklinę švaraus geriamo vandens. Ir gerti tiek, kiek norisi.

Tai tokia tad ta knyga. Galima būtų prirašyti dar visko daug, bet daugiažodžiauti čia net nereikia. Klasika. Fantastika iš praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Apdovanota. Ekranizuota. Įvertinta.

Mėgaukitės.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

LIGGETT, Kim. Skaistybės metai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 380 p.

Žmonės mato tai, ką nori matyti. Net ir aš.

Pirmas sakinys: Apie skaistybės metus niekas nekalba.

Garnerio grafystė – ne pati geriausia vieta gyventi moterims. Gal čia ir ramu, gal nieko netrūksta, bet visos, vienodai susišukavusios ir įsipynusios į plaukus juodus kaspinus, vaikšto, rodos, nieko nematydamos. Gal tik savo vaikus, mažas mergaites su baltais kaspinėliais, kurios dar džiaugiasi gyvenimu. Ir merginas, ryšinčias raudoną kaspiną. Jos, šios istorijos herojės, vieneriems metams išsiunčiamos į atokią stovyklą. Ne, ne pailsėti. O atsikratyti savo moteriškos magijos ir demonų, galinčių pakenkti vyrams.

Va toks štai feministinis siužetas. Lengvas, bet įtraukiantis. Apgaulingas ir nustebinantis. 45 puslapyje jau galvojau, kad štai, jau šablonas, jau žinau, kaip viskas baigsis. Ne, pasirodo suklydau. Skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Kas vyksta toje atokioje stovykloje? Išgyvenimas. Savęs ir aplinkinių pažinimas. Minčių išgryninimas. Skamba gal ir patraukliai, ar ne? Tai kodėl tada tiek daug merginų negrįžta? O likusios atrodo taip, lyg būtų grįžusios iš tikro pragaro? Atsakymai tiesiog akivaizdūs, bet tarsi nesinori jų matyti. Norisi tiesiog nepaleisti siužeto su visais netikėtumais, sprendimais, pasekmėmis.

Labai patiko. Galbūt priminė seniai skaitytą Musių valdovą (kuris nepatiko, arba tuomet jo tiesiog nesupratau). Bet čia ne berniukų, čia merginų stovykla, čia viskas kitaip. Nors.. gal krizės akivaizdoje išlaikyti žmogiškumą ir šaltą protą sudėtinga ir tiems, ir tiems.

– Grafystėje nėra nieko pavojingiau už moterį, kuri išsako savo nuomonę. Taip pasielgė Ieva ir dėl jos kaltės buvom išmesti iš rojaus. Mes pavojingos būtybės. Valdomos velnio kerų. Vos gavusios progą, magiškai paversim vyrus nusidėjėliais, piktadariais, pražudysim juos. – Akys tokios sunkios, kad nė nebeišeina ironiškai pavartyti. – Todėl mus čia ir siunčia.
– Kad išnaikintų magiją, – prataria jis.
– Ne, – sukuždu promiegiu. – Kad mus palaužtų.

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?

Christelle Dabos. Žiemos sužadėtiniai.

DABOS, Christelle. Žiemos sužadėtiniai [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė. Vilnius: Nieko rimto, 2021. 472 p.
Veidrodžių viešnia. I dalis.

Ofelija paskutinį kartą priglaudė delną prie Knygos ir uždarė gaubtą. Ji deramai atsisveikino su praeitimi.
Dabar reikia užleisti vietą ateičiai.

Pirmas sakinys: Dažnai sakoma, kad senos buveinės turi sielą.

Ofelijai išrenkamas sužadėtinis. Jau kažkelintas, nes nuo ankstesnių jai vis pasisekdavo išsisukti. Bet dabar nebepavyks. Todėl, kad jai atsisakius tekėti, ji praras namus. Ir dar todėl, kad pas sužadėtinį jai teks keliauti į tolimą, šaltą, snieguotą Polį.

Tikėjausi, kad bus panašu į tą gražią žiemos pasaką, bet toli gražu. Pats fantastinis pasaulis visai įdomus: kadaise Žemė buvo suskaldyta į gabalus ir dabar skirtingų galių turintys žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose. Ofelija patenka į Polio sostinę Mėnesieną, o ten, kaip kokiame karaliaus dvare, pilna intrigų ir priešų. Rodos, visi nori pakenkti ir niekuo negali pasitikėti.

Bet skaityti nelabai įdomu: Ofelija su Tornu, nors jau ir suaugę, bet, žinoma, elgiasi kvailai, vaikiškai, nuspėjamai, …

Ai, bet ką aš čia rašau – knyga tai jaunimui. Tikrai jaunam jaunimui ir vyresniems, šiuo atveju, nei Animoje, nei Polyje, nelabai bėra ką veikti.