Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

BINDOKIENĖ, Danutė. Angelų sniegas: [fantastinė apysaka]. Vilnius: Bonus animus, 2007. 176 p.

Jis negalėjo ilgiau pakęsti tos vienišos baimės, kada visi kiti ramiai miegojo. Miegoti dabar buvo ne laikas. Reikėjo ką nors daryti, kaip nors apsisaugoti, kad ir jų neištiktų toks pat likimas, kaip laukinį balandį. Kas žino, kaip ilgai dar tie pūkai kris, kaip giliai prisnigs angelų sniego.

Idėja vertas Holivudo – vieną vasaros dieną iš dangaus pradeda kristi, ne, ne snaigės, o balti, minkštučiai pūkai. Iš pradžių tai atrodo tik graži ir nuostabi gamtos išdaiga, bet po dienos ar dviejų pavirsta tikrų tikriausiai katastrofa ir grėsmė žmonijos išlikimui. Ar jau įsivaizduojate, koks įdomus galėtų būti išgyvenimo filmas?

Knygą išleido Bonus animus leidykla, daug lūkesčių sukeliančioje Z-7 knygų serijoje – geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų. Parašyta 1981 m. Čikagoje ji ilgus metus buvo mėgiama lietuvių išeivių vaikų. Apysakos jaunasis herojus Vytenis stengiasi įminti angelų sniego mįslę, išsigelbėti pats ir išgelbėti savo artimuosius. Aišku, patiria daug nuotykių ir pavojų, bet visuomet išlieka drąsus ir sumanus.

Daugiau ir nebėra ką rašyti, gal tik tai, kad apysaka ganėtinai patriotinė, stengiamasi vis priminti, kad vaikai turi lietuviškų šaknų, kad jie puikiai kalba lietuviškai, noriai mokosi ir skaito lietuviškai, o Vytenio sesuo net rašo lietuviškus eilėraščius. Kažkaip pradėjau galvoti ne apie tuoj visą žmoniją sunaikinsiančius pūkus, bet apie tai, kaip baisu būti tais išeiviais, kai esi nei amerikietis, nei lietuvis. Kai tavo vardas tampa tikru iššūkiu vietiniams, o kilmė ir kalba – kažkokia tolima egzotika. Bet kokiu atveju užsimota plačiai – tam lietuviškųjų šaknų turinčiam vaikui išgelbėti pasaulį tikriausiai pavyks.

Ir visai įdomu, kokias knygas skaitė, o dar labiau, kokias knygas lietuviškai rašė tos kartos išeiviai.

Ji žinojo, kad eilėraštis prastas. Buvo svarbu užrašyti nuotaiką ir jausmą, kuris taip stipriai supurtė, žiūrint pro langą į keistąjį reginį. Dainei vis trūko žodžių. Nors ji lietuviškai kalbėjo gana gerai, vis teik laisvai išreikšti savo minčių nemokėjo. Žinoma, angliškai gal ji būtų galėjusi parašyti daug geresnį eilėraštį. Tačiau buvo nusprendusi eilėraščius rašyti tik lietuviškai. Taip atsitiko pernai, kai visai netikėtai laimėjo tarpmokyklinį šeštadieninių lituanistinių mokyklų eilėraščio konkursą.
– Tu turi talentą, Daine, – pasakė tada mokytoja. – Nenumest jo į kampą ir nepradėk rašyti angliškai. Žinau, kad lietuviškai sunkiau, bet tai kas? Dalykai, kurie per lengvai pavyksta, yra nevertinami. Geriau būti didele varle mažoje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė.

 

Neil Gaiman. Niekurniekada.

Neil Gaiman. Niekurniekada.

GAIMAN, Neil. Niekurniekada: [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2016. 346 p.

Jis norėjo, kad kas nors jį padrąsintų, pasakytų, kad viskas bus gerai, kad jis tuoj pasijus geriau, kad kas nors duotų jam aspirino ir stiklinę vandens, kad paguldytų į jo lovą. Bet niekas to nepadarė, o jo lova liko aname gyvenime. 

Tik ženk žingsnį ne ten ir nepajusi, kaip atsidursi kažkokiame išvirkščiame pasaulyje. Arba ne, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, gali atsidurti ten, kur net sapnuose atsidūręs nebuvai. Kaip tik tai ir nutiko Ričardui. Tik stabtelėjo padėti merginai, o gyvenimas ėmė, ir pasikeitė. Akimirksniu. Nepasisekė žmogui, ir tiek.

Miesto/šiuolaikinė fentezi. Esu visiška fantastikos fanė, net pačiai keista, kodėl ta knyga iki šiol buvo neskaityta. Iki šiol. Skaityti toks malonumas, visiška pasaka suaugusiems, tiesa, gana tamsi. Ko gi norėti, veiksmas vyksta kažkur Londono kanalizacijose, pasaulyje, apie kurio egzistavimą net neįsivaizduojame. Yra ir gėrio, ir blogio, veikėjai atrodo tokie aiškūs: arba tu gerietis, arba nelabai. Bet visko gali būti. Nors po R.R. Martin susuktų siužetų sunku dar kažkuo stebėtis, bet vis tiek pasileidi istorijos nešamas ir pamiršti viską aplinkui. Fantastika veža!

Tiesa, yra vienas dalykas. Knyga labai britiška. Bent jau taip sakoma/rašoma. O tai reiškia, kad teisingiausiai ją skaityti būtų anglų kalba, be to, nepakenktų pažinti ir tą britišką aplinką. O ką – jeigu šioje srityje visiškai plynas laukas? Jokių ryšių ir sąsajų? Ogi nieko. Čia gi fantastika, fantazuok sau į sveikatą, o autorius lai pavydi, nes kažin ar kada supras, kaip jo tą pakankamai britišką kūrinį išjaučia ir išgyvena ne britai.

Na o tas vargšas Ričardas? Kaip ten jam viskas baigsis? Paprastai. Kad ir kaip nesinorėtų, pabaiga bus. Gera žinia ta, kad lyg ir laukiama knygos tęsinio ar kažko panašaus. Na o tuo tarpu – yra dar ne viena lietuviškai išleista autoriaus knyga. Jų ilgai nelaukusi ir imsiuosi. Fantastikai visada pirmenybė!

Atsargiai, kraštas!

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

WELLS, Herbert George. Nematomas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „scriptus“, 2017. 216 p.

Atsargiai atstūmiau laukujų durų sklendes ir išėjau į gatvę. Aš buvau nematomas ir vos tepradėjau suprasti, kokį dėl to turiu pranašumą. Mano smegenyse kilo šimtai pačių drąsiausių ir fantastiškiausių planų. Man svaigo galva žinant, kad dabar man viskas galima.

Apie Nematomą žmogų žinojau ir daug, ir nieko. Vaikystėje tikriausiai būta visokių pasakojimų ir istorijų, bet jų nelabai prisimenu. Vėliau buvo filmas, kurio išlikę tik fragmentai. Matyt, buvo lėtas ir nuobodus, tuo metu niekaip nespėjantis su vaikiškomis fantazijomis.

O knyga taip ir liko neskaityta. Tad puikiai tiko vasarasuknyga.lt „Knyga geltonu viršeliu“ užduočiai.

Tai pati tikriausia fantastikos klasika.  Į vieną nedidelį miestelį atklysta keistas, drabužiais apsimuturiavęs ir veidą slepiantis nepažįstamasis. Išsinuomoja kambarį vietinėje smuklėje ir paprašo jo netrukdyti. Na, mažo miestelio žmonėms tai pernelyg sudėtingas prašymas, tad greitai ima aiškėti visokie keisti dalykai ir sklisti dar keistesni gandai. Po dienos kitos svečias visiškai sujauks nuobodų miestelio gyvenimą, o tolimesni įvykiai sutrikdys ir mane pačią, nes nieko panašaus nesitikėjau. Tiksliau pasakius, kas vyko paskui, niekaip nesisiejo su mano vaikystės Nematomo žmogaus legenda. Sužinojau, kas ir kaip iš tikrųjų ten buvo. Vaikas manyje nuliūdo, bet labai džiaugiuosi, pagaliau perskaičiusi tikrąją šios istorijos versiją.

Patiko, kaip ir visas fantastikos žanras. Jis tikriausiai tuo ir nuostabus, kad prieš beveik pusantro šimto metų parašytą istoriją įdomu skaityti ir šiandien.

Rašytojas laikomas šiuolaikinės mokslinės fantastikos tėvu, parašė Pasaulių karą ir dar du kol kas neskaitytus romanus „Daktaro Moro sala“ ir „Laiko mašina“.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

ITÄRANTA, Emmi. Vandens skonis [romanas]. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 312 p.

Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesa man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.

Tikras atradimas. Prieš du (!) metus išleista distopija jaunimui vos nepradingo tame didžiuliame knygų naujienų sraute. Būtų ypač gaila, nes ji tikrai kitokia, nei įprastos distopijos.

Norija – jauna arbatos meistrė. Ji šias ypatingas pareigas paveldėjo iš neseniai mirusio tėvo. Dar paveldėjo ir paslaptį, kurios jokiu būdu negali niekam patikėti. Dar reiktų paminėti, kad pasaulis smarkiai pasikeitęs. Po naftos karų, gamtos kataklizmų, tamsiųjų laikų ir visų kitų nelaimių, didžiausiu žmonių turtu tampa… taip, vanduo. Dabar vandens resursus kontroliuoja kariuomenė, jis visa kaip normuojamas, o gyventojai, bandantys kaip nors apeiti įstatymus, baudžiami.

Norija ir jos draugė Sanja – visiškai paprastos merginos. Jos neturi jokių ypatingų stebuklingų galių. Monotonišką kasdienybę kartais paįvairina kelionės į plastiko sąvartynus – palikimą, kurį paliksime tiems, kas gyvens ir po tūkstančio metų. Ir ne, nei viena iš jų neįsimylės jokio įtakingo kariuomenės pareigūno sūnaus, su kuriuo vėliau galėtų stoti į kovą prieš rėžimą.

Sakiau, kad istorija tikrai kitokia. Tiesa, Norija turi tą didžiąją tėčio paslaptį, su kuria turi dorotis. Ramiai ir viena pati. Tad knygoje greito siužeto, gaudynių ir šaudynių nėra. Bet yra daug labai gražiai užrašytų jaunos merginų minčių, pastebėjimų, dvejonių. Daug gražaus ir prasmingo teksto.

Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje. Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.

Taip, ši knyga – kitokia. Būtų buvę labai gaila, jei ji taip ir būtų likusi nepastebėta. Visiškai atsitiktinai patraukusi mano dėmesį, šiandien ji yra tikriausiai gražiausia mano skaityta distopinė istorija.

Hugh Howey. Smėlis.

Hugh Howey. Smėlis.

HOWEY, Hugh. Smėlis [romanas]. Iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2019. 334 p.

Būtent netikrumas dėl rytdienos ginė žmones. Dabar Koneris tai suprato. Pasaulį anapus įsivaizduodavo kaip didžią paslaptį, nežinomybę, tačiau permainingo gyvenimo kankynė tarp kopų buvo daug baisesnė. Čia tik dėl vieno galėjai būti tikras, kad kažkur kitur gyvenimas kitoks.

Smėlis – yra tokia knyga, kurią vos pamačius būtinai turi paskaityti. Ateities pasaulis, palaidotas po smėliu be galo žadina smalsumą, skatina fantazija ir visokias filosofijas, kas bus, kaip bus, verčia širdį plakti greičiau. Tai knyga, kurią perskaitai akimirksniu (mano atveju neatlaikė net knygos įrišimas – iškrito keletas lapų). Poilsis ir visiškas relaksas – garantuoti.

Tiesa, yra viena būtina sąlyga – turi būti išprotėjęs šio žanro fanas.

Kai blaivus protas pamažu grįžta, apima abejonės. Taip, Šachtos trilogija buvo tikrai gera. Tokia gera, kad lauki kitų šio autoriaus knygų, o vos sulaukęs – iš karto perki. Ir šiek tiek nusivili. Ar tai ir viskas? Gūgle negailestinas – taip. Bet kartu ir guodžiantis – autoriaus bibliografija tuo nesibaigia. Ką skaityti dar bus. O tuo tarpu turim Raganių, Miglos vaikus, Perėją ir Karaliaus žudiko kronikas.

Na, o jei nesi tokių knygų fanas….  Ką gi, gal ir negaišk. Yra šimtai kitokių žanrų įdomių knygų!

Marijus Gailius. Oro.

GAILIUS, Marijus. Oro [romanas]. Vilnius: Odilė, 2018. 432 p.

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.
Tiek daug vandens, o nėra ko gerti.
Aš vanduo, nuo kurio tu mirsi.
Mane vadina Baltija.

Kaip oro! Norisi tokių knygų kaip oro! Perskaičiau pirmą pastraipą ir supratau, kad kurį laiką turėsiu kuo kvėpuoti.

Profesorius Vincentas Šemeta žino, ką reiškia šylantis klimatas ir kylantis vandens lygis. Paskui jis paslaptingai žūsta, prieš tai dar spėjęs palikti kelias užuominas savo mokiniui. Kotryna pradeda dieną sumodeliuodama savo virtualią tapatybę – Seniai buvo neaišku, kas pirma – višta ar kiaušinis, tas tikras tu ar antrinis tu. O šiandien trečiadienis ir šiandien ji išeis į realybę. Slaptos pogrindinės organizacijos vadas Hiacintas transliuoja tinklaodėmis apsijuosusiems savo sekėjams įspūdingą kalbą – Už ažijienį įaugį Europoje! Už orią tęst’ingę senatvę įjungtyje! Už multiseksual’ingę ir multikultūr’ingę Lietuvą! Už gyven’erą pritaikiusis prie klimato, o ne išgyven’erą padavusis klimato kaprizams! Našlė Šemetienė. Riči ir Kju – trečios ar ketvirtos kartos emigrantų vaikai, prievarta parvykę į Lietuvą. Izabelė ir Jokūbas. Filomena. Senyvas muziejininkas. WEIALALA. Begalinė procesija.

Ir kaip gi visa tai susiję?

Tai ir yra pats didžiausias malonumas. Kiekvienas skyrius – visiškas netikėtumas. Nežinai, į kurį laikmetį, šių ar netolimos ateities laikų, pateksi, su kuriais personažais susidursi, kokios gijos juos riš (arba ne), kaip visa istorija bus susijusi su tuo, ką ką tik perskaitei. Tas dvigubas siužetas, šokinėjimas šen bei ten taip įtraukia, kad nuo knygos neįmanoma atsiplėšti.  Mėgaujiesi šiek tiek kandžiu, ironišku tekstu, įkomponuotomis dabarties realijomis iš kasdienybės naujienų srauto. O dar ta ateities kalba! Internautai, pagerinantys savo skurdžią lietuvių kalbą angliškais žodeliais galėtų net įsižeisti.

Siužetas neprognozuojamas. Daugiau nei 400 puslapių numatomos ateities paveikslui. Ne Niujorko ar Londono (jų jau nebėra). Lietuvos. Palangos. Šiaulių.

Knyga, kaip ir jos viršelis – jėga! Laikyti rankose lietuvišką ekologinę antiutopiją – beveik stebuklas. Įvykis. O kadangi tam žanrui esu neatspari ir labai subjektyvi, tai objektyvių komentarų nebus. Vien tik pliusai.

Ir kaip gi mums tave išsaugoti, tu mūsų Žeme? Kaip išsaugoti save?

Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

SAPKOWSKI, Andrzej. Paskutinis noras [romanas]. Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas. Vilnius: Alma littera, 2017. 334 p.

Mano vardas Geraltas iš… Ne. Tik Geraltas, Geraltas iš niekur. Raganius aš.

Kai internete rasdavau kokį rekomenduojamų fantastinių knygų sąrašą, jame neabejotinai būdavo Andrzej Sapkowski Raganius. Baisiai buvo smalsu, kuo šis ciklas toks nuostabus. O kai pamačiau naują knygų leidimą, net užėmė kvapą! Skaitysiu!

Man buvo netikėta, kad Paskutinis noras sudarytas iš trumpų istorijų (galvojau, kad bus romanas), kurias jungia dar kol kas labai paslaptingas Raganius. Vienoje istorijoje jis nugali strigą, kitoje klausosi rūmuose gyvenančios pabaisos romantiškų istorijų, dar kitoje išaiškina slaptų kėslų turintį magą. Veiklos turi sočiai, nes siaučia siaubingi laikai, aplink šlaistosi visokios baidyklės ir kiti sutvėrimai, norintys blogio. Skamba vaikiškai, ar ne?

Bet ne. Taip, visos istorijos primena tradicines pasakas, vis išlenda viena ar kita būtybė, apie kurias mielai klausydavomės vaikystėje. Tačiau, kaip žinia, pasakos nebūtinai skirtos vaikams. Ir dar, kaip žinia, labai daug priklauso nuo pasakotojo. O tas Sapkowski tai ypatingas pasakotojas. Nesistebiu, kad jis taip išgarsėjo, nes istorijos šmaikščios, netrūksta humoro ir tokios savotiškos ironijos. Šlovė nestebina. Istorija jau buvo perkelta ir į TV. Pirmieji bandymai, pasak internautų, nebuvo labai sėkmingi. Dabar projekto ėmėsi Netflix ir panašu, kad gal kas įdomaus ir gausis.

Kol kas Geraltas iš Rivijos Kvouto neaplenkė. Bet knygų dar liko, gal dar pavys.