Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

Andrzej Sapkowski. Paskutinis noras.

SAPKOWSKI, Andrzej. Paskutinis noras [romanas]. Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas. Vilnius: Alma littera, 2017. 334 p.

Mano vardas Geraltas iš… Ne. Tik Geraltas, Geraltas iš niekur. Raganius aš.

Kai internete rasdavau kokį rekomenduojamų fantastinių knygų sąrašą, jame neabejotinai būdavo Andrzej Sapkowski Raganius. Baisiai buvo smalsu, kuo šis ciklas toks nuostabus. O kai pamačiau naują knygų leidimą, net užėmė kvapą! Skaitysiu!

Man buvo netikėta, kad Paskutinis noras sudarytas iš trumpų istorijų (galvojau, kad bus romanas), kurias jungia dar kol kas labai paslaptingas Raganius. Vienoje istorijoje jis nugali strigą, kitoje klausosi rūmuose gyvenančios pabaisos romantiškų istorijų, dar kitoje išaiškina slaptų kėslų turintį magą. Veiklos turi sočiai, nes siaučia siaubingi laikai, aplink šlaistosi visokios baidyklės ir kiti sutvėrimai, norintys blogio. Skamba vaikiškai, ar ne?

Bet ne. Taip, visos istorijos primena tradicines pasakas, vis išlenda viena ar kita būtybė, apie kurias mielai klausydavomės vaikystėje. Tačiau, kaip žinia, pasakos nebūtinai skirtos vaikams. Ir dar, kaip žinia, labai daug priklauso nuo pasakotojo. O tas Sapkowski tai ypatingas pasakotojas. Nesistebiu, kad jis taip išgarsėjo, nes istorijos šmaikščios, netrūksta humoro ir tokios savotiškos ironijos. Šlovė nestebina. Istorija jau buvo perkelta ir į TV. Pirmieji bandymai, pasak internautų, nebuvo labai sėkmingi. Dabar projekto ėmėsi Netflix ir panašu, kad gal kas įdomaus ir gausis.

Kol kas Geraltas iš Rivijos Kvouto neaplenkė. Bet knygų dar liko, gal dar pavys.

Jurga Lago. Lietaus žemė.

Jurga Lago. Lietaus žemė.

LAGO, Jurga. Lietaus žemė. [apysaka]. Iliustracijos autorės. Vilnius: Nieko rimto, 2016. 184 p.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad šiame krašte buvo tamsūs laikai, čia VISADA LIJO LIETUS. Mažai kas apie šią šalį žinojo, retai kas užsukdavo, o ir užsukę ilgai neužsibūdavo. Ši šlapia žemė vadinosi Lietuva.
Čia tyvuliavo TŪKSTANČIAI EŽERŲ, veisėsi keisčiausi gyviai ir stūksojo drėgmei atsparūs drūti medžiai, kurių šaknys skverbėsi taip giliai į žemę po vandeniu, kad buvo dar vešlesnės, nei medžių vainikai.

Fantastinė apysaka. Labai mėgstu viską, kas susiję su fantastika, tebuvo tik laiko klausimas, kada perskaitysiu. Ir, kaip dažniausiai būna, gal iš didelio noro ir prisifantazuotų lūkesčių, man pasirodė, švelniai tariant, tik šiaip sau.

Kažkada seniai seniai lietuviai kariavo su žemaičiais. Tai dar ne fantastika, pasiskaitinėjau internete, kad lyg ir galėjo taip būti.

Oras šlykštus – nuolat lyja, aplink visur šlapia, pelkės, raistai, nei praeisi, nei perbrisi, prisiveisia visokių augalų ir gyvūnų, mėgstančių lietų, tad nutinka keisčiausių ir ne visada malonių dalykų. Čia jau šiek tiek fantastikos. Gerai.

Du be galo drąsūs stiprūs vikrūs jaunikaičiai, Lyja ir Žaltys, kurie… oi, stop stop, čia gi jau Ronja plėšikų duktė prasideda. O fantastika baigiasi. Ir net knyga ėmė ir pasibaigė!

Šitas trumpas komentaras – irgi. Nes daugiau kaip ir nebėra apie ką rašyti. Tiesa, knyga labai labai graži. Tiesa, labai tikiuosi, kad kam nors ji tikrai patinka. Nes jei ne, būtų labai gaila. Juk aš taip mėgstu fantastiką!

David Mitchell. Sleido namas.

David Mitchell. Sleido namas.

MITCHELL, David. Sleido namas [romanas]. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Tyto alba, 2016. 228 p.

Tikrovė susilanksto kaip origamis ir aptemsta iki juodumos.

Viena iš tų knygų, kai autoriaus pavardė ir kaina visiškai nedera tarpusavyje. Sleido namas beveik metus įvairiuose internetiniuose knygynuose kainavo mažiau nei 2,00 Eur. Kodėl? Dėl keistų atsiliepimų, kad ji lyg ir vaikams, kad labai paini, kad per sunki, kad dar kažkokia ne tokia? O knyga kaip knyga. Netgi su šiokiais tokiais detektyvo elementais. Fantastikos, žinoma, irgi.

Paslaptingas namas. Paslaptingai dingę keli keistuoliai. Paslaptingos durys. Paslaptingi įvykiai. Nelaimėlius skiria devyneri metai, bet jiems nutinka tokie pat šiurpūs dalykai. Ir jau kai galvoji, kad baisiausia – praeityje, prasideda kita istorija ir viskas prasideda iš naujo, o širdis vėl pradeda plakti greičiau. O kas už tų durų? O tame kambarėlyje? Neatsisuk, nes tave palies Juodoji Ranka, o kas tada bus, nežino net pats pasakotojas.

O jis – šaunuolis. Šiurpinti jam sekasi. Istorijas pasakoti – irgi. Smalsu ir šiurpu netgi tada, kai supranti, kas ir kaip, ir netgi kai nuspėji pabaigą. Gal reikės kada paskaityti ir tą žymųjį Debesų žemėlapį. Nors.. gal kol kas pakaks ir filmo, o jis tikrai buvo liuks!

Neįsivaizduoju, kokia knyga dar labiau tiktų spalio pabaigai ir tam vakarietiškam helovynui. Gal tik kokia Drakula…

 

Margaret Atwood. Tarnaitės pasakojimas.

ATWOOD, Margaret. Tarnaitės pasakojimas [romanas]. Baltų lankų rinktinė proza. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2012. 332 p.

Tai, prie ko priprantama, sakydavo Teta Lidija, atrodo įprasta. Dabar jums neatrodo įprasta, bet po kiek laiko atrodys. Tai atrodys įprasta.

Iš pradžių buvau labai skeptiška. Kas gi galėtų pranokti „Oriksę ir Griežlį“? Gal čia tik gerai pasisekusi reklaminė akcija, prieš keletą metų nurausvinusi visų įmanomų knygų skaitytojų tinklaraščius ir socialinių tinklų paskyras? Skaičiau! Patiko! Įspūdinga! Nepamirštama! – tai tik keli epitetai iš milžiniško knygos liaupsių katilo. Ir ne be reikalo.

Fredinė yra Tarnaitė. Ne, jai nereikia skalbti, plauti, lyginti ar gaminti valgį. Priešingai – ja rūpinamasi, ji valgo sveiką maistą ir geria įvairius vitaminus. Kasdien ji su kita netoliese gyvenančia Tarnaite eina apsipirkti, dalyvauja kartas nuo karto vykstančiuose renginiuose. Tai ir viskas. Tiesa, ji turi padaryti vieną svarbų darbą – pagimdyti savo Vadui ir jo Žmonai sveiką vaiką. O, kad tai būtų taip paprasta! Būtų… Gal ir būtų lengviau, jei ne tie vaiduokliai iš praeities, kai kažkada, rodos, seniai, seniai, Tarnaitės turėjo savo šeimas, savo pinigų, galėjo mokytis, dirbti… Galėjo netgi skaityti!

Knyga melancholiška. Laikas, kai nėra kuo užsiimti, slenka stebėtinai lėtai. Bet vėliau su kiekvienu puslapiu įspūdis stiprėja, emocijos kaista, širdis pradeda plakti greičiau.. Keletas detalių iš praeities, keletas netikėtų įvykių ir tenka pripažinti – gal ir visai gerai. Netgi labai. Man, kaip fantastikos fanei įspūdį dar sustiprina ir pats žanras. Ar tai distopija? Gal. Bet likęs pasaulis nepasikeitęs. Istorija vyksta naujoje Gileado respublikoje.  Alegorija? Taip, žinoma, kokiose knygose jų nebūna? Fantastika – taip/ne, juk tokių Gileadų galima rasti ir šiandien. Tereikia pasukti žvilgsnį, pavyzdžiui, į rytus. Bet juk ten viskas taip įprasta, ar ne? Kitaip ir būti negali. O neseniai iškovota moterų teisė vairuoti automobilį netgi parodoma per žinias. Kaip egzotiška…

Tai kuris gi laimi? Griežlys ar Fredinė? Jei Griežlys – didelis pyragas, tai Tarnaitės pasakojimas – tik jo kąsnis. Bet toks pat kokybiškas ir skanus.

Michael Crichton. Laiko linija

CRICHTON, Michael. Laiko linija [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Bronius Bružas. Vilnius: Algarvė, 2011. 408 p.

– Praeitis egzistavo dar prieš Disnėjų ir Merdoką, Britų Telekomą ir „Nissan“, „Sony“, IBM ir visus kitus veiksnius, formuojančius dabartį. Praeitis kilo ir leidosi be jų įsikišimo, bandymų veikti. Praeitis yra tikroviška. Ji autentiška. Ir tai suteikia praeičiai neįtikėtino patrauklumo. 

Kelionės laiku tikriausiai kiekvieno fantasto svajonė. Knygos, filmai ta tema – viskas tinka ir viskas šaunu (tokiais atvejais minusų retai kada ieškau, o ši knyga dar ir su paveiksliukais). Ir kaip tik po ranka pasitaikė Laiko linija (o, čia tas Dinozaurų parko autorius ir o, pasirodo ir Andromedos štamo, tik pastarojoje buvo Maiklas Kraitonas). Šį kartą romanas siūlo nukeliauti į praeitį, į XIV a. Prancūziją, į tuos laikus, kai pagrindinės technologijos buvo šaunamieji ginklai ir parakas, o pagrindinis kilniųjų riterių užsiėmimas – aiškintis asmeninius reikalus kardais ir kalavijais.

Keista, kad tik jau įpusėjusi knygą prisiminiau, kad yra ir filmas (Timeline (2003) IMDb *5.6). Minutėlę sudvejojau, skaityti toliau, ar nebe, juk filmą mačiau bent keletą kartų, bet perverčiau puslapį ir… Ir taip, tas rašytojas tikrai gerai rašo. Nors pradžioje visada šiek tiek nuobodu. Buriamas būrelis, turintis nuveikti ką nors neįprasto (vieni jau leidosi po vandeniu, kiti keliavo į Dinozaurų parką, dar kiti – tyrė kažkokį tai štamą…). Vėliau išdėstomos mokslinės ir galimai galimos teorijos, prielaidos, ir t.t.  Kai visi pagaliau užima savo vietas, veiksmas prasideda. Įsisuka siužetas, įvykis po įvykio, o Prancūzijos šimtametis karas pasirodo nėra jau tas laikotarpis, į kurį labiausiai norėčiau nuvykti.

Bent jau teoriškai įrodyta, kad laiko kelionės tikrai yra neįmanomos. Bet kai atsivertusi paskutinius puslapius pamačiau keturių lapų bibliografinių šaltinių sąrašą, tikrai suabejojau. Nejau tikrai neįmanomos?

Ką gi, pirmyn į viduramžius?

Patrick Rothfuss. Karaliaus žudiko kronikos.

ROTHFUSS, Patrick. Vėjo vardas. Karaliaus žudiko kronikos: pirmoji diena [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2011. 630 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 519 p.
ROTHFUSS, Patrick. Išminčiaus baimė. Karaliaus žudiko kronikos: antroji diena. [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2013. 493 p.

To vyro plaukai buvo raudoni – tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios ir mąslios, o judėjo jis tiksliai ir užtikrintai lyg vagis naktį. Jis nulipo laiptais. Ten, už tvirtai užvertų langinių, tarsi šokėjas pakėlė rankas, perkėlė svorį ant kitos kojos ir iš lėto žengė vieną tobulą žingsnį. 
„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla – taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.

Tyla ir tinklaraštyje. Kaip tik nuo tada, kai užverčiau antrąją kronikos knygą. Ne, ne todėl, kad tie 1600+ puslapiai taip sužavėjo, kad netekau žado. Nors gal…

Kvouto gyvenimas gražus. Kasdien vis kitos vietos, kiti žmonės, kitos patirtys. Jis didelės šeimos edema ru narys. Mylintys tėvai, įdomi veikla, mokslai pas arkanistą Abentį. Viskas tiesiog nuostabu, kol vieną vakarą viskas sugriūna. Bum…

Kaip gi, be to tikriausiai nebūtų ir knygų. Nebūtų nuotykių. Nebūtų ir šių kronikų.

Toliau viskas ima suktis vis greičiau ir greičiau: berniukas auga, patiria begalę nuotykių, dažniausiai baisiai liūdnų; mokosi Universitete, įsimyli, ir taip toliau ir taip toliau. Tekstas gražus, sklandus, įtraukiantis, tikras malonumas skaityti. Istorija… Kažkur skaičiau, kad ji kažkoks viduriukas tarp Hario Poterio ir Žiedų valdovo. Nežinau. Gal ir nėra kažkuo ypatingai originali, bet, na sutikit, jei tokios apimties romaną skaityti nepabosta, tai jis jau šio to vertas, ar ne?

Aš pagrobiau princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Aš sudeginau Trebono miestą. Aš praleidau naktį su Feluriana ir išėjau nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Mane išmetė iš Universiteto, kai buvau tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Aš mėnesienoje vaikščiojau takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Aš kalbėjausi su dievais, mylėjau moteris ir rašiau dainas, kurios pravirkdydavo menestralius.

Kažkokia pasaka? Taip. Kaip tik tokia, kokią mėgsta dauguma fantasy fanų. Gaila, kad Trečioji Diena kažkur taip ir liko čandrianų nelaisvėje ir, panašu, autorius jos net nesiruošia vaduoti… Fantazuokite patys.

Ray Bradbury. Amžinos atostogos.

BRADBURY, Ray. Amžinos atostogos [apsakymai ir apysakos]. Iš anglų k. vertė Živilė Samėnaitė ir Saulius Martinėnas. Vilnius: Eridanas, 1997. 224 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 78 knyga.

Kosminis laivas iš Žemės skriejo Marso link.

Nežinau, ar yra kas nors geriau už Bradbury apsakymus? Šią akimirką – ne. Žinoma, per trumpą laiką perskaičius trečiąją apsakymų knygą pamažu imi suvokti, kad jie vis panašesni ir panašesni vienas į kitą, kad jau beveik žinai, kaip čia ir kas bus. Bet šią akimirką vis dar galiu mėgautis tuo stebuklingu pasauliu ir tais iš fokusininko skrybėlės traukiamais margaspalviais kaspinais, kurių dviejų vienodų nebūna.

Taigi, jau pirmasis apsakymas „Amžinosios atostogos“ nuteikia tikram gėriui: O kaip būtų puiku…. – vyras prisidegė pypkę ir išpūtė pirmąjį dūmą… – jei rytoj pabustume, o visame pasaulyje daugiau nė gyvos dvasios, nors imk ir pradėk viską iš pradžių! Toliau Marsas. Ten – naujas pasaulis, be senienų ir be knygų. Tik su rašytojais, neišvengiamai laukiančiais išnykimo, nes … kas mums atsitiks, kai bus sunaikintos paskutinės mūsų knygos?  arba – Kaip turėtų atrodyti Žemė? – paklausė Po. – Be Kalėdų? Nebėra karštų kaštonų, eglučių, jokių žaisliukų ar žvakių… nieko; nieko, išskyrus sniegą, vėją ir vienišus, praktiškus žmones… Po akimirkos bendraujame su Žudiku. Užkniso jį išmaniosios technologijos, labai užkniso. Kiek jis turėtų veiklos šiandien! Ir vėl raketa šauna aukštyn – į jau dvidešimt tūkstančių metų laukiantį miestą. O paskui – atgal į Žemę: pro Senį ir Prodiuserį, paskui vėl aukštyn – vaikytis mėlynojo buteliuko, ir vėl žemyn – pro kviečių lauką ir Driu Eriksoną, niekaip negalintį iš rankų paleisti Dalgio; pro Cesę – dėl meilės galinčią atsisakyti savo magiškųjų galių, pro Vendę ir Peterį, žaidžiančius savo vaikų kambaryje…

Tikra Karuselė.

Bet tai dar ne viskas. Dar laukia trys apysakos. Tokios pat keistos, ir viena už kitą gražesnės. Intriguojanti kelionė, į kurią Kapininis-Įkapinis pakviečią gaują smalsių berniūkščių: — Kas yra Vėlinės? Nuo ko jos prasidėjo? Kur? Kodėl? Kam? Raganos, katės, mumijų dulkės, šmėklos. Visa tai gyva ten, toje šalyje, iš kur niekas negrįžta. Tai ar nersite su manimi į juodąjį vandenyną, berniukai? Ar skrisite į juodą dangų? Toliau – ateities pasaulis: — Šiurpus paprotys. Ar gali įsivaizduoti? Užkasti mirusiuosius į žemę! Juk tai nesveika. Mikrobai ir visa kita. Ir pabaigoje – ypatingoji Senelė, kuri sugeba grįžti visada, kada jos labiausiai reikia. Net tada, kai tau jau septyniasdešimt.

Dar negana? Visada galima pradėti skaityti iš pradžių.

— Sumaniau nugalabyti savo namą. Tai vienas iš tų namų, kurie kalba, dainuoja, niūniuoja, praneša orų prognozes, skaito romanus, deklamuoja poeziją, groja, skamba, žvanga ir suokia lopšines. Namas, kuris klykia tau operą, kai stovi po dušu, ir moko ispanų kalbos, kai miegi. Vienas iš tų nuolat pliurpiančių būstų, kur visokiausių rūšių elektroniniai orakulai verčia tave kelti aukščiau nosis, kur viryklės praneša: „Tai aš, abrikosų pyragas, aš jau iškepiau!“ arba „Aš pirmarūšis rostbifas, palaistyk mane riebalais!“, ar sapalioja kitokias vaikiškas nesąmones. Kur lovos supa tave migdydamos ir purto žadindamos. Žodžiu, namas, kuris tiesiog nekenčia žmonių. Paradinės durys kiauksi: „Jūs nenusivalėte kojų, sere!“ O elektroninis dulkių siurblys šniukštinėja paskui tave po visus kambarius, tučtuojau įsiurbdamas kiekvieną tavo nukrėstą cigaretės peleną ar nukirptą nago galą. Velniava, sakyčiau, tikra velniava!