Geriausia Lietuvos fantastika 1998

Geriausia Lietuvos fantastika 1998. Sudarytojas Gediminas Beresnevčius. Kaunas: Eridanas, 1999. 384 p. Iliustratoriai: Arnoldas Kalnikas, Gintaras Vaišnoras, Janina Strockienė, Egidijus Šantaras.

– Kuo esu kaltinamas? – klausiu sunkiai nurijęs seiles.

Pirmas sakinys: Deja, mano mintys neturėjo tiek galios, kad užkištų tai jankei gerklę.

O dabar keliamės 20 metų į praeitį. Ir vėl – Lietuvių fantastika! Ir štai, euforija po truputį slūgsta. Išlindo išpuikęs ir išlepintas skaitytojas, per 20 metų prisiskaitęs ir prisižiūrėjęs ir šilto, ir šalto. Kur jau ten devyniasdešimtųjų lietuvių bandymai fantazuoti. Ar nustebins?

Turiu pripažinti – didžiąją rinktinės dalį nuobodžiavau. Na žinot, dabar tai galima per minutę susikurti paskyrą bet kuriame soc. tinkle ir ten publikuoti savo kūrybą. Rašai kiek nori ir ką nori, vieta neribojama. Tai įspūdis toks, kad ir popierius buvo neribojamas, nes dauguma kūrinių, per ilgi, per daug ištęsti, o šriftas mažutis ir suspaustas, tarsi buvo norima kuo daugiau sutalpinti teksto.

Pirmasis – alternatyvios istorijos pasakojimas, o jie jau savaime labai įdomūs. Bet kol dasikasiau iki pabaigos, net kelis kartus pasimečiau siužeto vingiuose. Na, galvoju, nieko tokio – kito veiksmas vyks kosmose, tikrai labai patiks. Deja… filosofinė pabaiga kažkiek dar bandė gelbėti padėtį, bet įspūdžio nebepataisė. Per daug viskas ištęsta. Trečiojo nesupratau. Pasitaiko… ir tai jau intriga, įdomu, bet verčiu toliau. Siaubinga iškyla šiek tiek pavirpina nervus, palengvėja, verta skaityti toliau, gal dar ne viskas prarasta.

Toliau pora alternatyviosios istorijos pasakojimų. Pirmasis neįsiminė, nors ir nominuotas III vieta, o va Karūna ir kraujas tikrai labai patiko. Paskui randu perliuką. Nors parašytas anuomet, visiškai nesiskiria nuo užsieninių apsakymų. Nubrauk sapnus man nuo akių. Nieko nereikalingo. Jokio tuščiažodžiavimo. Viskas. Puikumėlis. Galėčiau jau toliau ir nebeskaityti, bet nebedaug paliko. Kas ten toliau? Susipažinau su žymiuoju Gugiu. Ir su visai nežinoma Dalia.

Na, o netrukus po jų – pirmųjų vietų laimėtojai. Dar kartą su siaubu įsitikinau, kad maginė fantastika manęs nebežavi, nes pirmąja vieta nominuotas kūrinys buvo tiesios ilgas, nuobodus ir neatsimenu apie ką. Kita veidrodžio pusė šiek tiek sudomino savo atomazga, nors nesu tikra, ar ją supratau.

Tai įspūdžiai tokie labai dviprasmiški. Ar norėčiau dar lietuviškos fantastikos? Taip. Yra dar 1997 metų rinktinė, bet gal kada nors vėliau. Tas 20+ metų tarpas ir senovinis smulkus šriftas nelabai traukia.

Pabaigai šiek tiek statistikos. Po sėkmingo pirmojo, antrajam buvo pateikti 103 kūriniai. Laimėtojai:

I-oji vieta – Lina Darbutaitė „Sakmė apie Tjordilį, žmogų, berserką ir skaldą, surašytą Pilkosios Sesers Likimų Knygoje“.

II-oji vieta – Nigelis „Kitoje veidrodžio pusėje“.

III-ioji vieta – Gediminas Kulikauskas „Nenugalėtieji“.

Paskatinamosios premijos:
Gintautas K. Ivanickas „Nubrauk sapnus man nuo akių“ – mano favoritas.
Pranas Šarpnickas „Keturi“
Mindaugas Šyvis „Siaubinga iškyla, arba Per smėlį ir varines triūbas“
Justinas Žilinskas „Sakmė apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones.

DANgus griūva.

DANgus griūva. Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Sudarytojai Egidijus Zaikauskas, Andrius Guzaitis, Jurgita Balčiūnienė. Vilnius: Alma littera, 2020. 160 p.

Ir nušvinta aušra, ir ateina liepsnojančiais slėniais.

Pirmas sakinys: FANTASTIKA!

Lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Va kokį lobį ištraukiau vieną dieną vienoje mažoje IKI parduotuvėlėje iš prekių vežimėlyje sumestos nukainotų knygų krūvos. Ne bet kokia rinktinė. Magiška. Nes netikėtai suvokiau, kaip įdomu skaityti trumpus fantastinius apsakymus.

Nes čia jų rasi visokių. Vieni patiks, kiti – ne. Vieni šokiruos, kiti gal net išgąsdins. Lietuviški, tad neapsieita be vietinių realijų. Su humoru, kuris, kaip pasirodo, visai puikiai dera su fantastika. Vėliau temos rimtėja, grįžtama prie tų filosofinių pamąstymų: kas mes tokie ir kas po mūsų. Bet tikrai patraukliai ir įdomiai.

Bet va parašyti ką nors daugiau apie tokias knygas – sunkoka. Ką apie tuos apsakymus papasakoti? Svarbi tik emocija. Koncentruota emocija, kai nėra nei laiko, nei vietos labai daug kažkur išsiplėtoti ir išsifilosofuoti. Štai kitas apsakymas visai trumpas. Gauni tarsi net kažkokią užuominą į laiką, vietą, ir netikėtą atomazgą, netgi sakyčiau, tokią be pabaigos. Užbaik mintį pats. Labai šaunu. Kiti apsakymai iš karto užsimiršta, galbūt skaitymo momentu ir įtraukia, bet ilgesnio įspūdžio nepalieka. Bet, na, čia kiekvieno skonio reikalas. Mane kiekvienas apsakymas kažkuo sudomino, po kabliuką buvo visuose, skirtingai nei kitoje lietuvių apsakymų rinktinėje, apie kurią vėliau.

Ai, apsakymų rinktinės labai tinka, kai visiškai nesinori nieko skaityti, kai užklumpa vadinami neskaitadieniai. Apsakymai, nebūtinai fantastiniai, tinka visi, bet būtinai geri, įtraukiančio siužeto, trumpi, puikiai gali sugražinti skaitymo džiaugsmą.

Šaunu. Patiko. Gaila, kad tokias knygas galima rasti tik tarp nukainotų knygų, o ateityje, greičiausia, tik elektroniniu formatu, kurio neskaitau. Suprantu, kad auditorija per daug maža ir popieriaus gadinti neapsimoka, nes ankščiau ar vėliau vis tiek atsidurs kur nors nukainotų knygų vežimėliuose. Tikrai gaila.

Dave Eggers. Ratas.

EGGERS, Dave. Ratas [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Vilnius: Balto, 2016. 454 p.

Ateitis siūlo neribotas, nežabotas galimybes. Netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti. John Steinbeck. Į rytus nuo rojaus.

Pirmas sakinys: Dieve mano, pagalvojo Mėja.

Labai gera knyga. Džiaugiuosi, kad ir nuo jos nubraukiau dulkes. Kažkada mačiau filmą, patiko, nusipirkau knygą. Tuomet, atrodė, bus neįdomu skaityti, viską juk gerai pamenu. Aha, pamenu. Kol prisiruošiau ją atsiversti, praėjo aštuoneri metai. Tai apie ką buvo ten tas filmas?

Taigi, filmo ir knygos siužeto lyginti negaliu, bet knyga tikrai patiko. 1984-ieji jaunimui. Svajonių darbas, svajonių projektai, svajonių ateitis. Ne veltui tokia žavinga įžanga – netrukus žmogus neturės kur tos laimės dėti… Viskas apgalvota, viskas įmanoma, viskas skaidru, jokios neteisybės, jokių apgavysčių, jokių nusikaltimų. Ir tai padarys geriausias svajonių darbdavys pasaulyje.

Kaip vienam iš tų svajonių komandos narių sukirba pirmosios dvejonės, jos, žinoma, atrodo, visiškai absurdiškos. Kai dvejonės pasitvirtina ir pasikartoja… Na ką, čia net ne utopija, čia paprastas romanas jaunimui apie nuostabų pasaulį, kuris nebūtinai toks ir bus.

Šiaip man labiausiai patiko, o gal turėčiau rašyti gąsdino, ta technologijų pažanga. Praėjo maždaug 8 metai nuo lietuviško knygos vertimo. Mėja atėjusi į darbą pamažu gauna vis po vieną naują monitorių. Aš šiandien dirbu su trim monitoriais, ir, mano darbo vieta, palyginti su Mėjos, dirbančios tobuliausioje kompanijoje pasaulyje, jau yra geresnė. Ir ausines jau seniai belaides turime. Va taip. Skaitykit greičiau, nes aprašytos technologijos tuoj tuoj pasens.

Ir dar labai galvą suko informacijos srautai. Kaip romane gerai pamačiau, kokie jie visiškai nebevaldomi. Kiek Mėja turi visur virtualiai ir realiai sudalyvauti, palaikinti, sučiulbėti (romane niekur tiesiogiai nerašoma, bet asociacijos panašios), pakomentuoti, parašyti atsiliepimų, įvertinimų, parašyti įrašų grupėse ir panašiai. Viskas skaičiuojama šimtais, kuo daugiau šimtukų surenkama, tuo didesnis tavo reitingas, ir taip toliau, ir panašiai.

Nebereikia būti Žiuliu Vernu, kad galėtum numatyti ateitį.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika.

Užslinks naktis. Amerikiečių fantastika. Redakcija: Gintaras Aleksonis, Rolandas Maskoliūnas, Gediminas Beresnevičius, Jūratė Čirūnaitė. Vilnius: Alna litera, 1991. 160 p.

Periodinis leidinys Pasaulinės fantastikos Aukso Fondas, Nr. 1.

– Aš mėgstu ramią protoplazmą, – tarė ji, ir milžiniška burna išsižiojo virš Parko, – bet aš mėgstu ir judrią protoplazmą.

Pirmas sakinys: Atonas 77, Saro universiteto rektorius, karingai atvėpė apatinę lūpą ir įniršęs įsistebeilijo į jaunąjį žurnalistą.

Valiau dulkes ir radau tikrą lobį. Pirmą leidimą, nekoreguotą ir nepapildytą. Pirmą numerį serijos, kuri įsivažiavo taip, kaip tikriausiai nei viena kita Lietuvos leidyboje.

Šį 1991-ųjų rinkinuką vienija viena mintis. Toji filosofinė. Kas po to. Kada nors vis tiek ateis toji paskutinioji. Kokia ji? Kaip visa tai įvyks? O kol ji tik dar kažkur ateityje, beskaidydama atradau kelis dalykus. Mėgstu apsakymus. Vis labiau nuvilia maginė fantastika. O pilnas knygų stalčiau, kur man dabar visą tave reikės dėti, jei ta maginė fantastika visa bus tokia neįtrauki? Kas čia dabar atsitiko su tais visais elfais ir magais? Burtai išsisklaidė?

Na bet prie rinkinuko. Aišku, kiekvieno skonio reikalas. Vartau dar kartą. Tas apsakymų skaitymo džiaugsmas! Pirmasis ne toks įdomus, kito, žiūrėk, jau pavadinimas tokį emocijų pliūpsnį šliūkšteli, kad oi, tik laikykis. Bausmė – mėnesį tavęs niekas nematys. Na, apsimes, kad tu net neegzistuoji. Gali daryti, ką nori. Gali užeiti, ir pasiimti kokį užkandį iš parduotuvės (mokėti nereiks, pardavėjas neturi teisės su tavimi kalbėtis). Manai – smagu? O jei susirgsi? Gydytojas tavęs juk irgi „nematys“. Išimčių nėra jokių. (Pamatyti nematomą žmogų).

Kitas dar geresnis. Gyveni tik antradieniais. Likusias šešias dienas būdrauji cilindre. Įprasta, toks pasaulis. O jei jis šiek tiek pasislenka ir kitame cilindre pamatai žmogų, kuris gyvena pirmadieniais. Ir, o dieve, jį įsimyli? Ar meilė gali pakeisti nepakeičiamą? (Antradienio pasaulis).

Bet paskui buvo ilga ir neįdomi maginės fantastikos istorija. Po jos dar keletas įdomių trumpų apsakymų, kurių vien pavadinimai sužadina emocijas. Šaunu, smagu skaityti. Įsivaizduoju, kaip turėjo būti įdomu 1991-aisiais, kai dar nebuvo tokios filmų ir knygų pasirinkimo gausos, kai nebuvo beveik nieko. Kai kiekviena tokia plona knygelė buvo šventė.

Na, o pabaigai… pabaigai irgi būčiau parinkusi ką nors iš Bredberio. Jaučiuosi perskaičiusi labai daug jo apsakymų, bet šio neprisiminiau. Nepaliko įspūdžio? Gal. Skaičiau kaip pirmą kartą. Ir jausmas toks, kad apsakymas rašytas seniai, jau labai, labai seniai. Nors tą laiko išbandymą tikrai išlaikęs.

Skaityti buvo stebėtinai įdomu. Kitokie laikai. Kitokie žmonės. O nuojauta ta pati. Naktis tikrai užslinks. Kada nors. Tikrai. O kas tada?

David Koepp. Saugykla L-4.

KOEPP, David. Saugykla L-4 [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Austėja Banytė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2023. 334 p.

Žmonės užmiršo ir gyveno toliau.

Pirmas sakinys: Didžiausias pasaulyje gyvas organizmas yra Armillaria solidipes, geriau žinomas kaip tamsusis kelmutis.

Tai va, keisčiausias dalykas yra žmogaus atmintis. Na, ir pats žmogus, žinoma. Kad ir kokie baisumai nutiktų, kad ir kokius sunkumus tektų įveikti, jis prisitaiko ir gyvena toliau. Taip pat kaip ir Armillaria solidipes.

Prie šio įrašo turėtų būti užrašyta – super subjektyvu. Neįmanoma objektyviai vertinti mėgiamo žanro knygas. Kai eilutės bėgte bėga ir lapai verčiasi dvigubu greičiu nei paprastai. Kai norisi greitai sužinoti, kaip viskas baigsis ir kartu nori, kad knyga nesibaigtų.

Iš tikrųjų tai ne detektyvas, tad paslapčių nedaug. Ir ne fantastika. Gerai, šiek tiek fantastika, nes mėginta paanalizuoti, ką gali grybai, priešiški žmonijai. Įvertinus jų atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti prie kintančios aplinkos – gali daug.

Tai ir paslaptingos žmogžudystės viename Australijos miestelyje suteikia vienam tokių grybų puikų šansą – sunaikinti žmoniją. O kadangi, kaip minėta anksčiau, žmonių atmintis trumpa, tai jam visai gerai sekasi. Kol kas. Kol kelią pastos narsieji žmonijos gelbėtojai. Ir vis tiek dar ne fantastika. Nes tie gelbėtojai tai ne koks Raganius su kalaviju, bet paprasti žmonės. Gerai, turintys daugiau specifinių žinių, tad ne visai paprasti, bet vis tiek.

Didžiausia problema su tokiomis knygomis būna veiksmo dalis. Kai ateina kulminacija ir reikia kinematografiškai ir įtikinamai aprašyti, kas kur šaudo, kur bėga ir kaip bando išgelbėti save ir kitus. Knygoje ta dalis nėra bloga, holivudinė aišku, bet visai nebloga. Gal kad autorius scenaristas ir įtikinamai aprašyti veiksmo scenas nebuvo sudėtinga. Valio narsuoliams! Žmonija išgelbėta!

Laisvalaikiui. Poilsiui. Lengvos fantastikos mėgėjams.

Beje, siaubo tai nebuvo. Širdžiai daužytis nereikėjo.

Stephen King. Institucija.

KING, Stephen. Institucija [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022. 606 p.

Kartais ir mažo vyrio užtenka dideliems įvykiams kita linkme pasukti.

Pirmas sakinys: Oro linijų „Delta“ lėktuvas, kuriame sėdėjo Timas Džeimisonas, jau prieš pusvalandį turėjo būti atsiplėšęs nuo Tampos pakilimo tako ir skrieti ryškių Niujorko šviesų bei aukštų pastatų link, bet kažkodėl tebestovėjo prie įlaipinimo vartų.

O šis autorius yra ilgiausiai išlaikęs VIP statusą. Tolimais devyniasdešimtaisiais ištrauka iš Kudžo (kuris net nėra įdomiausias romanas) kažkuo užkabino ir tas kažkas tebelaiko iki šiol. Galėčiau vardinti ir vardinti – Maratonas, Šimtmečio audra, Tamsusis bokštas, Pabėgimas iš Soušenko, Žalioji mylia, Talismanas, Mobilusis… Dvikova, Drakono akys (šita labai patiko, bet nieko, visiškai nieko nepamenu).

Per tiek metų keitėsi ir pats stilius, paskutiniu metu leidžiami detektyvai jau labai nutolę nuo tų etaloninių Švytėjimo, Kerės ir Rūko. Mistinis, fantastinis, kosminis siaubas transformavosi į patį paprasčiausią – realybės siaubą. Ar Instituciją galima pavadinti geriausiu siaubo romanu? Tikrai ne. Arba aš jau nebežinau, kas išvis yra tas siaubo žanras.

Institucija tikrų tikriausias kasdienis siaubas. Na, kurį labai lengvai galima įsivaizduoti. Jokių ateivių, pabaisų ir neatpažintų objektų. Ai, pabaisų visgi yra – tai išprotėję gydytojai, tiriantys žmogaus galimybių ribas. O kokia geriausia šių tyrimų medžiaga? Taip, tai ypač gabūs vaikai. Ir apsinarplioja visas pasaulis išprotėjusiais mokslininkais ir jų pasekėjais. O vaikai dingsta kasdien.

Tas faktas ir yra didžiausias siaubas. Baisu net įsivaizduoti, bet čia jau ne autoriaus, ir ne knygos nuopelnas. Romanas ganėtinai ramus, įtaigus ir įtrauklus. Dvylikametis Lukas – ypač gabus vaikas, kuriam paprastos ir laimingos vaikystės patirti neteks. Tas lėtai ateinantis suvokimas, kad kažkas blogai, labai blogai, visiškai blogai, žinoma baugina, bet vaikai yra vaikai. Kažkam pakvietus, visi nubėgs pažaisti krepšinio ar pašokinėti ant batuto.

Reikalus tvarkyti reikės Lukui. O jis juk ne didvyris. Ne didvyrės nei Morina, nei Kališa. Ne didvyris ir Timas, kuriam, netikėtai pasisukus įvykiams, teks nužengti į tikrą pragarą. Tikrą. Ne mistinį. Visi sudalyvaus operacijoje, kuri, jei atvirai pasakius, standartinė, banali ir jau net nepradėjus skaityti, aišku, kaip baigsis.

Bet tai bus dar negreit. Iki jos – beveik 600 puslapių puikaus rašytojo parašyto gero teksto. Šriftas smulkus, bet tai tik džiugina – nuotykių tilps daugiau, skaitymo džiaugsmo užteks ilgiau. Šablonų daug, standartinių situacijų daug, bet kam tai rūpi. Čia Kingas, puikus nuotykinis tekstas ir tikros skaitymo emocijos.

Knyga puiki, labai patiko, goodreads vertinimas nesąmoningas, o gal ir tikrai nebuvo daugiau iš ko rinktis.

Siaubo karaliaus karūną galima būtų jau ir nuimti. Puikaus rašytojo karūnos – jokiu būdu!

Frank Herbert. Kopa. Mesijas.

HERBERT, Frank. Kopa. Mesijas [romanas]. Iš anglų k. vertė Matas Geležauskas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 264 p.
Antra „Kopos“ kronikų knyga.

– Šioje Visatoje esama neišsprendžiamų problemų, – pertraukė jį Polas. – Nieko. Nieko nebegalima padaryti.

Pirmas sakinys: K.: Kas jus paskatino pasirinkti būtent tokį metodą Muadibo istorijai nagrinėti?

Kol kas sunkiausiai įkandama mokslinės fantastikos knyga buvo Trijų kūnų problema. Nebuvo laiko svajoti ir mėgautis skaitymu, ten visko tiek daug. Bet dabar į tų sunkiųjų fantastikos knygų gretas pretenduoja ir Kopa. Vaikeli, ir ką gi aš čia perskaičiau?

Visgi fantastika yra fantastika – ji visada atsiduria pačioje begalinėje skaitytinų knygų eilės pradžioje. Apimtis kažkodėl perpus mažesnė už pirmąją dalį ir beveik suprantu kodėl. Autorius taip įdomiai pasielgė su visų numylėtuoju Polu, kad ištikimesni skaitytojai tikriausiai būtų neištvėrę ilgesnės istorijos. Nors ištverti teks – jau išversta ir tuoj pasirodys Kopos trečioji dalis. Visiškai nenumanau, kur dar viskas pasisuks.

Bet neužbėgu už akių. Mesijas. Polas. Muadibas. Vis dar stebina tas jauno vaikinuko iš pirmojo pirmos dalies skyriaus virsmas. Reikėjo būti tikrai didžiai geseridei, kad galėtum įžvelgti jame slypinčią galią. Ir įvykius, kuriuos ta galia išjudins.

Bet oi, kaipgi ta antra dalis? Patiko. Istorija neišsitempė, lapų mažai, tikrai neatsibodo. Tarpais nesuprasdavau, apie ką skaitau, bet gal tai tebuvo nuovargis. Kitą vakarą vėl reikėdavo skyrių pradėti iš naujo. Kartais galvoju – na negi daugiau neturiu ką skaityti? Turiu. Bet čia juk Kopa. Klasika. Talentas. Grandiozinis užmanymas. Mada.

Taip, iš dalies tai mada. Kaipgi laikysi save knygų skaitytoja, fantastikos mėgėja, jei nebūsi skaičiusi Herbert Kopos? Niekaip. Nieko nebūčiau praradusi, jei ir nebūčiau sužinojusi, kas tas Polas ir kuo baigiasi visokie susidievinimai, autokratijos, totalitarizmai ir panašiai. Bet perskaičiau, šį tą sužinojau, ir, panašu, tinkamai išsidėsčius žvaigždėms, tikriausiai skaitysiu ir trečią dalį.

Matt Strandberg. Pabaiga.

STRANDBERG, Matt. Pabaiga [romanas]. Iš švedų k. vertė Mantas Karvelis. Vilnius: Alma littera, 2022. 478 p.

– Ar spėjai apsiprasti su mintimi, kad mirsi? – paklausiau.

Pirmas sakinys: Kojos keistai nelanksčios, kai nešamas srauto einu koridoriumi.

Liko viena minutė. Simonas eilinis septyniolikmetis, gyvena kažkur Švedijoje ir be proto laukia vasaros atostogų. Po minutės visi sužinos, kad daugiau į mokyklą eiti niekada nebereikės. Nieko nebereikės. Nes vos po trijų mėnesių žus visa žmonija ir ateis tikrų tikriausia pasaulio pabaiga.

Mano žanras. Kai galimybių tiek daug, o nežinomybės dar daugiau. Na ir kaip dabar gyventi? Kaip viskas dabar bus iki tos rugsėjo šešioliktosios?

O bus taip, kaip ir visada. Pramogos, alkoholis, žolė, meilė ir neapykanta, pyktis ir susitaikymas. Dar bus mirusi draugė ir noras išsiaiškinti žudiką. Ką gi, likus mėnesiui iki pabaigos, pažaiskime detektyvus. Lyg tai ką nors dar reikštų.

Skaityti labai įdomu. Siužetas tikras, ne dirbtinis, visi jausmai irgi, kaip tai bebūtų sunku įsivaizduoti, atrodo tikri. Nors ir paskutinės, dienos eina kaip visada, bet siužetas nepergrūstas, įvykiai nelekia vienas po kito, yra laiko pagalvoti, pasvarstyti. Ir Simonui, ir Liusindai. Skaitytojams irgi. Ir tos kylančios mintys, sakyčiau, labai filosofinės.

Ką čia daugiau ir bepridurti. Pabaiga.

Andy Weir. Projektas „Sveika, Marija“.

WEIR, Andy. Projektas „Sveika, Marija“ [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2022. 534 p.

Modifikuoti svetimą gyvybės formą. Kas gali būti lengviau?

Pirmas sakinys: – Kiek bus dukart du?

Marsiečio sarkazmas grįžta! Railandas Greisas – nelabai vykęs mokslininkas, bandęs įrodyti, kad gyvybei nereikia vandens. Nesėkmingai. Todėl dabar jis – pagrindinės mokyklos mokytojas, tiesa, labai mėgiamas vaikų.

Ir dar jis – pasaulinio projekto „Sveika, Marija“ mokslininkas. Mat Žemei iškilo grėsmė – Saulė pamažu gęsta ir žmonijai gresia išnykimas.

Standartinis fantastinis romanas. Mokslinis. To mokslo buvo kiek per daug. Ne humanitarams perprasti tiek daug informacijos, kuri praverstų, jei netyčia tektų atsidurti kažkur kosmose. Vienui vienam. Tiesa, labai įdomu skaityti, kaip pati paprasčiausia virvutė, tinkamai ją panaudojus, gali atsakyti į pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus. Arba kokia nors ritė.

Taigi, mokslo pradžioje buvo kiek per daug. Bet tas Marsiečio stiliaus sarkazmas labai padėjo. Kurgi ne, pačiais sudėtingiausiais išlikimo momentais gera nuotaika tokia pat svarbi kaip ir oras. Kaip ir paliepimas sau kvėpuoti. Kaip ir patikimų keiksmažodžių rinkinys.

Ir dar vienas dalykas svarbus – bendravimas. Žmogus sociali būtybė, atskirtyje gali ir neišgyventi. Bet o jeigu tokių socialių būtybių yra ir daugiau? Gal tada ir pavyktų išgelbėti žmoniją? Ar bent išsigelbėti pačiam?

Labai patiko, kaip ir kitos knygos. Apimtis jokios reikšmės neturi. Pabaiga.. chm… vaikiška. Bet gal vaikiški sprendimai dažniausiai ir būna patys teisingiausi? Tikriausiai.

Tiesa, nesupratau, kodėl visgi projektas „Sveika, Marija“?

Christina Sweeney – Baird. Be vyrų.

SWEENEY-BAIRD, Christina. Be vyrų [romanas]. Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius. Vilnius: Tyto alba, 2022. 456 p.

Mes darome, ką galime, ir to nepakanka, žinoma, nepakanka, tačiau galiu pasakyti be jokio sąžinės kirbėjimo, kad darome tai, ko iš mūsų ir tikimasi nepaprastomis aplinkybėmis Tai lyg biblinis tvanas ar visuotinis išmirimas. Tai nėra įprasta. Visi kaltins valdžią, ir mes tam pritarsime, nes toks mūsų darbas. Bet mes bandome užtikrinti, kad mūsų tauta išgyventų, ir šią akimirką tai geriausia, ką galima daryti.

Pirmas sakinys: Ar tėvams reikia apsivilkti Helovino kostiumą?

Štai čia žanras, tinkantis bet kokiose situacijose ir bet kuriuo metų laiku. Net pats stipriausias skaitymo blokas neatsilaikys prieš visokias mokslines, magines ir kitokias fantastikas, nesvarbu, kokio jos lygio ir kokios kokybės bebūtų. Tai žanras, kuris padeda visiškai atitrūkti nuo realybės ir pradingti skaitomoje istorijoje.

Nors paskutinis sakinys šiuo atveju gal ir nelabai tinka. Po kovido reikalų skaityti apie pandemiją šiek tiek nejauku. Mintyse modeliuojasi algoritmai, kurie gal šiandien atrodo juokingi, ir visokios situacijos, kaip ir kas galėtų nutikti. Panašu, kad tai jau nebe visai fantastika, jau nebėra to jausmo, kad ne, šiandien taip nenutiks, aš to nepatirsiu. Niekuo nebegali būti tikras.

Na o knygoje šį kartą siautėja maras – taip pavadinta į gripą panaši liga, nuo kurios vos per kelias paras miršta tik vyrai. Pasakojimas padalintas keliems personažams, daugiausia moterims, kurių mintys susipina į kelerių metų istoriją. Į pradžią, ligos protrūkį, visą pasaulį ištikusią paniką, po to užklupusią neviltį, likusiųjų išgyvenimus, sveikimą, stiprybę, prisitaikymą ir atminimą. Be žmonijos išnykimo pavojaus atsiranda ir visokių kitokių reikalų, pvz. pritrūksta „vyriškų“ specialybių darbuotojų, moterims greitai tenka persikvalifikuoti į įvairiausias profesijas. Nuo to priklauso ne tik ekonomika, bet ir taika, saugumas, išgyvenimas.

Iš pradžių istorija vežė, sunku buvo pertraukti skaitymą, viskas buvo emocionalu ir jautru. Vėliau kažkas nutiko, pirminis įsitraukimas išblėso, vėliau net pabodo. Skirta daugokai dėmesio partnerių paieškai, vyrų juk beveik nebėra, tad moterims tenka kurti gyvenimus kartu. Šioje vietoje reikalai užsitęsė, siužetas pradėjo trypčioti vietoje, galop kiek pabodo ir knygos vertinimas nuriedėjo žemyn.

Bet iš esmės tai dar viena laukta knyga postapokalipsinių romanų skaitytojams. O tokias pasitinku su džiaugsmu, kokios jos bebūtų.