Nora Roberts. Pirmieji metai.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

ROBERTS, Nora. Pirmieji metai [fantastinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2021. 416 p.

Serija – Išrinktosios saga. Pirmoji knyga.

– Vadinasi, jis mutavo….

Pirmasis sakinys: Kai Rosas Mekleodas paspaudė gaiduką ir nupylė fazaną, net neįtarė, kad nužudė save. Ir milijardus kitų.

Tokių knygų kritiškai vertinti negaliu. Viskas apie pandemijas, virusus ir pasaulio pabaigas net šiais, kovido laikais, yra įdomios avansu.

Gal mažiau, o gal visai ne, bet ir visokios maginės fantastikos visų amžiaus grupių skaitytojams keliauja į VIP eilės pradžią. Tad objektyvaus vertinimo tikėtis tikrai neverta.

Rašytoja man asociajuojasi su meilės romanais (tikrai nežinau, kitų jos knygų skaityti neteko), tai šiek tiek abejojau ir ta postapokalipsine istorija. Aišku, tos meilės čia apstu. Mirčių, liūdesio, išsiskyrimų, nevilties – taip pat.

Viskas standartiška. Po pasaulį pasklinda greitai plintantis mirtinas virusas, viskas greitai tampa nevaldoma ir žmonija akimirksniu suskirstoma į neatspariuosius (jų laukia mirtis) ir atspariuosius. Išgyvenusieji buriasi į grupeles, bando vėl grįžti į normalų gyvenimą, kuris niekada nebebus toks, kaip buvęs. Kaip ir turi būti, išliko ne tik gerieji, bet ir gaujos blogųjų, kurie, dėl įvairiausių paskatų, bando įvesti savo tvarką.

Tai nieko naujo. Ai, dar yra visokių magų, raganų ir šiaip žmonių, po pandemijos pajutusių kokias nors nežemiškas galias. Vieniems sekasi jas valdyti, kitiems nelabai, tai nutinka visko.

Ir čia pirmoji knyga baigiasi. Skaitysiu ir tęsinį. Kaip ir nieko įdomaus, bet įtraukia ir gerai išvalo kitų rūpesčių pilną galvą. Gal čia ir veikia ta knygos magija, nežinia.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

Samanta Schweblin. Stiklo akys.

SCHWEBLIN, Samanta. Stiklo akys [romanas]. Iš ispanų k. vertė Augustė Čeberytė – Matulevičienė. Vilnius: Sofoklis, 2021. 236 p.

Ne visi šeimininkai nori žinoti, ką apie juos mano jų augintiniai. Staiga jai dingtelėjo, kad visa tai tėra spąstai. Ryšys su kitu vartotoju, informacija apie jį buvo jos stiprybės. Žinoma, kentukis apie ją žinos gerokai daugiau nei ji apie jį, bet ji, šeimininkė, turėjo galios neleisti, kad tas žaislas būtų kažkas daugiau nei augintinis.

Pirmas sakinys: Iš pradžių parodė papus. Gal nelabai intriguoja, ar ne? Bet knygos tema ir pristatymas – labai. Tik paskaitykite: Samanta Schweblin išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikiniai technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti.

Dar nesinori paskaityti?

Kentukis – tiesiog išmanus žaislas. Žaidžiama dviese. Vienas žaidėjas nusiperka kokį nors mielą žaisliuką juodomis akimis (triušiuką, šuniuką, kačiuką, pandą, o gal varną). Kitas – programinę įrangą, kurios pagalba, būdamas bet kokiame pasaulio kampelyje, gali šį žaisliuką valdyti. Po ilgokai trunkančio pasikrovimo ir prisijungimo prie serverių pirmasis žaidėjas džiaugiasi atgijusiu kentukiu, antrasis – galimybe patekti į kito žmogaus gyvenimą. O, kiek netikėtumų ir staigmenų. Žaidimas prasideda!

Labai patiko. Visiškai nepanašu į Prieraišumo laisvę (o ji man labai patiko). Čia viskas kitaip – pasakojamas trumpos istorijos, galbūt net nepersipinančios viena su kita. Tiesiog žmonių gyvenimai: ir tų, kurie viską drąsiai atskleidžia ir rodo, ir tų, kurie slepiasi už mielų žaisliuko akučių. Situacijos įvairios: jautrios, nejaukios, juokingos, bet dažniausiai ganėtinai absurdiškos. Pabaiga labai patiko. Labai.

Na o pati idėja? Puiki. Kur einam? Nežino niekas. Kiek dar galėsime patys viską kontroliuoti? Nežino niekas. Kaip nepraleisti to momento, kada reikia sustoti? Irgi nežino niekas….

Dainius Vanagas. Oderis.

Dainius Vanagas. Oderis.

VANAGAS, Dainius. Oderis [distopinis romanas]. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 268 p.

Keletą dienų dar girdi, kaip Adomas ir Ieva trinasi aplink sieną ir kūkčiodami prašo įsileisti atgal.
Bet tu tyli.
Jie žada pasitaisyti, niekad nebenuvilti.
Bet tu tyli ir lauki, kol jie pavargs ir ims kurti tai, kas dar nesukurta. Ne kaip kūrėjo kūriniai, o kaip kūrėjai be kūrėjo.
Va tada tai bus į ką pažiūrėti.

Išskirtiniame mieste gyventi tiesiog svajonė ir privilegija. Kol dirbi, kol paklūsti, kol esi naudingas Oderiui. Čia nėra jokių pašalpų, išmokų ir išmaldos prašytojų. Tampi nenaudingas – varai už Miesto sienų. O ten, taip sakant, jokių patogumų. Gyveni kaip išmanai ir savimi rūpiniesi pats.

Istorija pasakojama net iš kelių perspektyvų. Alano. Oderio mero. Dar kažkokios tarnybos darbuotojo B. Alanas tampa tuo nereikalinguoju, kuris ištremiamas į užmiestį ir bando išgyventi tarp dviejų pasaulių (realių ir nelabai). Miesto meras Endriu visiškai įsitikinęs savo teisingumu, autoritetu, neliečiamybe. Tyrėjas B. rašo laiškelius savo mylimajai. O viską sujungia nuostabios ištraukos iš vieno esė rinkinio. Nerealios ir taiklios, visiškai sužavėjo tiek mintimis, tiek pačiu stiliumi. Tik skaityt, ir mėgaukis. Puiku.

Pabaigoje… na pabaigą aiškinkitės patys arba lyginkite ją su savąja versija. Su manąja nesutapo. Nes beskaitant tų versijų kyla pačių įvairiausių. Minčių irgi visokių. Nuo visiško susižavėjimo iki šiokio tokio nusivylimo. Nuo tokių visiškai tikėtinų bauginančios ateities nuojautų, iki banalokų ir jau šimtą kartą girdėtų, skaitytų ar matytų šablonų. Bet bendras įspūdis puikus. Tikrai. Tikrai, net nesitikėjau.

Tai tokia ta lietuviška distopija. Noriu dar.

Liu Cixin. Trijų kūnų problema.

Liu Cixin. Trijų kūnų problema.

LIU, Cixin. Trijų kūnų problema [romanas]. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kaunas: kitos knygos, 2020. 358 p.
Trilogijos „Žemės praeities prisiminimui“ 1 dalis.

Į Saulę skriejančiame pranešime buvo sakoma: Atvykite! Aš jums padėsiu užkariauti šį pasaulį. Mūsų civilizacija nebeįstengia išspręsti savo problemų. Mums reikia išorinės jėgos įsikišimo.

Fizika. Daug, daug fizikos.

Bet juk skaitant mokslinę fantastiką kažko tokio mokslinio ir reikia tikėtis. Čia bus. Nelabai tuo apsidžiaugiau – fizika man mažai kuo skiriasi nuo mokslinės fantastikos – paslaptinga ir mažai suprantama.

Taigi, kas per knyga, kurios užsigeidžiau, vos tik apie išleidimą lietuviškai buvo užsiminta internetuose? Kas per knyga, kurią parašė kinų rašytojas, rodos, tolimos, egzotiškos ir mažai pažįstamos literatūros atstovas?  Ir kas tai per knyga, kuri gavo vieną iš svarbesnių fantastikos apdovanojimų – Hugo premiją?

Labai daugiasluoksnė. Pradžioje pažėrusi krūvą įdomių istorinių faktų apie kultūrinę revoliuciją, taip supažindinusi su laiku ir vieta, kuriame toliau vystysis siužetas, vėliau užmigti ir nuobodžiauti irgi neleidžia. Personažai – daugiausia mokslininkai ir savo srities ekspertai, kalbantys savo kalba. Tiesa, yra keletas eilinių personažų (tokių, kaip dauguma skaitytojų), kuriais naudojantis galima smulkiai išaiškinti kokią nors fizikos teoriją ir įvairias jos pritaikymo Danguje ir Žemėje galimybes. Vietomis nieko nesupratau. Nes taip, tikrai, fizika tikrai nėra mano sritis.

Užtai patinka vienetai ir nuliai. Balta ir juoda. Mintis, kad milžiniška kariuomenė su baltomis ir juodomis vėliavėlėmis gali tapti galinga skaičiavimo mašina. Trisoliario žaidimas su Chaoso ir Stabilumo eromis. Civilizacijos, kurioms buvo lemta išnykti ir vėl atgimti iš naujo….

O Žemėje reikalai žemiški. Politika. Pinigai. Socialinė nelygybė. Nafta. Ekologija. Užterštumas. Medžių sodinimas. Medžių kirtimas. Nykstančių rūšių išsaugojimas. Šylantis klimatas. Tirpstantys ledynai…

Bet ei, argi žmonėms tikrai reikia pagalbos iš šalies? Nežinomų civilizacijų iš kosmoso įsikišimo? Nes kažkokiu stebuklingu būdu Žmonijai atrodo, kad, jei kada ir bus užmegztas ryšis su kokia tolima civilizacija, toji būtinai bus protinga, draugiška, kultūringa ir atkeliaus į Žemę vežina namie keptų sausainių ir gero vyno lauktuvėmis. O jei ne?

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

GAIMAN, Neil. Vandenynas kelio gale [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2018. 192 p.

– Žinau, – pasakė Letė. – Viską žinau. Garbės žodis. Mums viskas baigsis geruoju.
Taip ji sakė. Bet geruoju mums nesibaigė.

Žinot tas istorijas, kai suaugusieji, dažniausiai prispirti ne pačių maloniausių reikalų, grįžta į vaikystės namus kokiame nors mažame miestelyje? Dažniausiai tai pasitaiko kokiuose nors detektyvuose, kuomet seniai pamirštoje byloje atsiranda naujų įrodymų ar pan. Bet būna ir kitokių istorijų. Fantastinių. Maginių. Stebuklingų.

Autorius jau pažįstamas, Niekurniekada jau perskaityta, rodos, jau galėjau numanyti, ko tikėtis iš šios trumpos apysakos. Bus magijos, bus netikėtumų. Bus tikrai labai graži istorija.

Vaikščiodamas po vaikystės vietas vyras panyra į prisiminimus, kuriuos jau buvo pamiršęs. Nors pamiršti tokias patirtis sunkoka, nesvarbu, kad tuomet buvai tik septynerių. Tais metais berniukas, gyvenantis kelio pradžioje, patiria rimtų išbandymų. Jam į pagalbą ateina kaimynų mergaitė, gyvenanti kelio gale. Letė Hemstok.

Ir kaip dabar parašyti, dėl ko taip susižavėjau? Istorija juk visiškai paprasta: blogis bando pakenkti žmonėms, bet gėris visada nugali. Bet tas toks magiškas stilius, tarsi kokia burtų lazdele ima ir akimirksniu perkelia į septynmečio pasaulį: vaikišką, naivų, stebuklingą. Fantastišką. Tai tikriausiai ir padarė didžiausią įspūdį.

O tiksliausiai knygą apibūdina šie žodžiai ant viršelio (o tai, kaip žinia, būna labai retai). „Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus maginės fantastikos žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.

Tai ar dar nepamiršote, kad stebuklų tikrai būna?

–  Maniau, sakei, kad čia vandenynas, tariau jai. – O iš tiesų tai viso labo kūdra.
–  Čia yra vandenynas, – atšovė ji. – Mes jį perplaukėme, kai aš dar buvau kūdikis, po to, kai išvykome iš senosios šalies…

Stephanie Garber. Karavalis.

Stephanie Garber. Karavalis.

GARBER, Stephanie. Karavalis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Vilnius: Balto, 2017. 416 p.

– Sveiki, sveiki atvykę į Karavalį – didžiausią pasirodymą žemėse ir jūrose. Viduje jūs patirsite daugiau stebuklų, nei dauguma žmonių patiria per visą gyvenimą: galėsite gurkšnoti kerus iš puodelio arba nusipirkti sapnų buteliuką. Tačiau prieš galutinai pasinerdami į mūsų  pasaulį, turite prisiminti, kad viskas yra tik žaidimas. Tai, kas nutiks už šių vartų, gali jus įbauginti arba sujaudinti, tačiau neleiskite apgaunami. Mes mėginsime jus įtikinti, jog viskas yra tikra, tačiau viskas tėra pasirodymas. Pasaulis, sukurtas iš fantazijų. Tačiau, nors mes norime, kad jūs įsijaustumėte, būkite atsargūs, kad jūsų neįtrauktų pernelyg giliai. Išsipildžiusios svajonės būna gražios, tačiau gali virsti košmarais, jei žmonės nenori pabusti.

Iš visų paskutiniu metu YA fantastikos knygų labiausiai įstrigo istorija apie jaunimėlį, per Comic Con renginį patekusį į savo mylimiausio filmo siužetą. Aišku, viskas buvo standartiška, bet… visai įdomu pafantazuoti, į kokios knygos ar serialo siužetą norėtųsi ar nesinorėtų patekti.

Karavalis irgi patraukė kažkokia panašia idėja. Tarsi nueitum į pabėgimo kambarį ir visa, ką ten patiri, taptų tikra. Skarletė daug metų laukė kvietimo į Karavalio pasirodymą. Jis, žinoma, labai paslaptingas ir stebuklingas, vyksta kartą metuose. Būti pakviestam į žaidimą didžiulė garbė, o jo nugalėtojo laukia nuostabus prizas. Taigi žaisime Karavalio žaidimą. Kartu su Krimson ir Džiulijanu.

Taip, saldžioji porelė… Ji nusiveda skaitytoją kartu su savimi į visiškai jaunų skaitytojų lygmenį. Viskas visiškai standartiška: niekinimas, abejojimas, įtarumas, susižavėjimas, karšta meilė, išdavystė, vėl meilė, vėl nusivylimas, atleidimas, vėl meilė. Vienu žodžiu, viskas aišku.

Ir nors knyga neprilygsta nei Fandom, nei toms Bado žaidynėms, o be to, tai tik pirmoji išversta serijos, kuri nebebus verčiama ir leidžiama, knyga – skaityti ganėtinai smagu. Ir tiek. Daugiau nėra ką ir parašyti. Tik galbūt priminti, kad daug įdomiau apie tokio žanro knygas rašo Kitty Writer. Fanai, užsukite paskaityti.

Stephen King. Svetimas.

Stephen King. Svetimas.

KING, Stephen. Svetimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2020. 504 p.

Bet vis tiek mėginsianti juos įtikinti. Darai žmogus, ką gali: ir tada, kai reikia pastatyti į vietą antkapio akmenį, ir tada, kai reikia bent pabandyti dvidešimt pirmo amžiaus vyrams ir moterims įrodyti, kad siaubūnai šiam pasauly egzistuoja, ir didžiausia jų persvara, kuria jie sėkmingai naudojasi, yra racionalių žmonių nenoras jais patikėti.

Galvoju, dėl manęs galėtų nebūti kitų knygų. Ir kitų autorių. Skamba žiaurokai, bet turėdama visą violetinę Kingo knygų seriją ir dabar šiuos naujai leidžiamus romanus, būčiau visiškai patenkinta ir galėčiau skaityti juos vieną po kito dar kartą ir dar. Atsibostų? Galbūt. Bet tai tiek daug temų aprėpti sugebantis, taip kokybiškai rašantis autorius, kad kito, tikriausiai, net nežinau.

Paskutiniu metu vis išleidžiamas koks detektyvas. Ir taip, jau buvau rašiusi, kad tas žanras nėra tinkamiausias autoriui. Konkurencija didelė, skandinavai gerokai atsiplėšę nuo visų kitų, ne taip lengva juos pasivyti ir pralenkti. Bet vis tiek. Va, pasiimi Kingo detektyvą, atsiverti – ir esi visiškai jo pasaulyje. Kartais net baisu pagalvoti, kas darosi autoriaus galvoje, nes jo sukurti visokių psichų personažai žiauriai įtikinami. Tiesa, paties autoriaus gyvenimas irgi ne iš lengvųjų – juk Kudžo – pirmąjį mano skaitytą autoriaus romaną jis parašė visiškai apsvaigęs ir paskui net neprisiminė, kaip jį rašė. Na, bet jau yra tokia legenda.

O kaip knyga? Svetimas… Nepaisant visų tų šūkių ant viršelio ir goodreads nominacijų ji yra visiškai normali. Nieko stebuklingo, nieko stulbinančio. Bet nesistebiu, kad fanai eina iš proto. Atsivertus knygą tikrai viską pamiršti, esi visiškai įtrauktas į Kingo pasaulį. Šiame romane bus personažų ir užuominų iš ankstesnių romanų. O ir veikėjai visi tokie įdomūs. Pavyzdžiui, man labai patiko  tas vargšas, profesinę klaidą padaręs detektyvas Ralfas Andersonas, o dar labiau – paslaptingoji Holė.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad visgi Kingas – siaubo karalius. Tad istorijoje tamsos ir juodumos bus. Bet ne tiek daug, kad prie autoriaus braižo nepratę skaitytojai per daug išsigąstų. Ne, tik truputį ir ganėtinai saikingai.

Kingo knygas užversti sunku. Džiaugiuosi, kad dar porą romanų esu pasitaupiusi. Tikrai neprailgs laukti, kol leidykla susimylės ir išleis dar kokią rašytojo knygą.

Maja Lunde. Vandens istorija.

Maja Lunde. Vandens istorija.

LUNDE, Maja. Vandens istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 334 p.

– Kieno tai nuosavybė?
– Nežinau… greičiausiai tų, kuriems priklauso žemė.
– Bet kodėl kažkam gali priklausyti vanduo?
– Ką turi galvoje?
– Kaip kažkam gali priklausyti tai, kas teka savais keliais?

Bičių istorija labai patiko, tad iš karto perskaičiau ir antrąją norvegų autorės tetralogijos knygą. Šį kartą – apie pasaulį be vandens. Tiksliau, jo dar yra. Kol kas. Bet panašu, kad sausra ir dykumos vis labiau užkariauja Žemę. O kas bus toliau?

Tas „kas bus toliau“ man patiko labiausiai. Kas bus? Juk niekas nežino. Kaip ir knygos herojai. Tiesa, jų mažiau, nei Bičių istorijoje, gal todėl knyga atrodo lėtesnė. Bet tai joks minusas. Taigi, kas bus toliau? Gal tą žino mūsų amžininkė Signė? Ji – kovotoja, gamtos ir Norvegijos ledynų saugotoja, stipri ir rankų nenuleidžia. Dabar tokie ekologijos fanatai, kurie vietoje žodžių imasi veiksmų atrodo mažų mažiausiai keistoki, ar ne? Kaip ir Signė.

O gal daugiau žino tėtis su maža dukrele. Jam tenka bandyti (iš)gyventi kažkur Prancūzijos dykumose. Vildamasis, kad dingusi žmona su sūneliu atsiras, jis pamažu traukia į šiaurę. Ten, kur yra vandens. Ar jis ką nors daugiau žino? Kas bus toliau?

Labai patiko. Kaip ir minėta Bičių istorija. Patiko tie tarsi nepastebimi nutylėjimai. Patiko, nes tekstas labai lengvas, jį malonu skaityti. Patiko intriguojantis siužetas ir tas klausimas – o kas bus toliau? Ar kas nors žino?

Pasigūglinau. Jau parašyta trečioji knyga, kurios tema dar įdomesnė už šių dviejų. Labai norėčiau paskaityti. Kada galima tikėtis?

Maja Lunde. Bičių istorija.

Maja Lunde. Bičių istorija.

LUNDE, Maja. Bičių istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 408 p.

Ir tada, pagaliau, ji tampa bite rinkėja. Išskrenda viena, yra laisva, sparnelių nešama nuo augalo prie augalo, renka saldų gėlių nektarą, žiedadulkes ir vandenį, kilometras po kilometro. Ji čia viena, bet vis tiek – bendruomenės dalis. Viena yra niekas, maža, nereikšminga dalelė, bet kartu su kitomis – viskas. Nes kartu jos yra bičių šeima.

Knyga, kurią sunku įterpti į kokius nors rėmus. Tai ne istorinis, ne fantastinis, ne koks įtempto siužeto romanas. Tai – viskas kartu. Galima galvoti, kad tai ekologinė distopija ir taip, tai mane labiausiai ir domino. Trys skirtingi laikmečiai, trys skirtingos istorijos. Ir bitės, kurios, bet kokiu atveju, yra didžiausios herojės.

Labai patiko. Ir ne, šį kartą visai ne distopinė linija, o pats knygos siužetas, skirtingi veikėjai, skirtingi laikai, skirtingos nuotaikos, skirtingi pasakojimai. Ateities perspektyvos nėra džiuginančios, ir tai ne kokie ten tolimi laikai, kažkada negreitai, ateityje. Ne, tai jau visai netrukus, jei pasaulyje ims ir dings visos bitės.

O tai ne juokais gąsdina. Tikrai retai kada pagalvoju, kokios jos reikalingos ir kokį svarbų dirba darbą. Ir labai įdomu – jei ne ką nutuoki apie bites, romanas tampa ir šiek tiek pažintiniu – įdomu šiek tiek kilstelti (bent virtualiai) avilio dangtį ir pažvelgti vidun. Į skaitytinių knygų sąrašą traukiu ir Laline Paull romaną Bitės ir nedvejodama imuosi antrosios tetralogijos knygos „Vandens istorija“.

Pasisukau į greta stovintį avilį. Laka, avilio anga, buvo pasukta į kitą pusę, todėl jų nemačiau, bet nereikėjo nieko matyti, kad suprasčiau, kas manęs laukia, nes buvo pernelyg tyku.
Erkučių pėdsakų nebuvo. Taip pat ir ligų. Jokių kapinių, jokių žudynių, jokių negyvų kūnų.
Tiesiog apleista.
Motinėlė lygiai taip pat beveik viena.
Sugniaužė krūtinę, suskubau uždėti dangtį.
Atidariau kitą.
Greitosiomis nuimant dangtį mano rankose degė viltis.
Bet ne. Tas pats.
Atidariau kitą.
Tas pats.
Kitą.
Kitą.
Kitą.
Pakėliau akis.
Apžvelgiau visus avilius, išsibarsčiusius nelygiais tarpais. Mano aviliai. Mano bitės.
Dvidešimt šeši aviliai. Dvidešimt šešios bičių šeimynos.