Maja Lunde. Vandens istorija.

Maja Lunde. Vandens istorija.

LUNDE, Maja. Vandens istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 334 p.

– Kieno tai nuosavybė?
– Nežinau… greičiausiai tų, kuriems priklauso žemė.
– Bet kodėl kažkam gali priklausyti vanduo?
– Ką turi galvoje?
– Kaip kažkam gali priklausyti tai, kas teka savais keliais?

Bičių istorija labai patiko, tad iš karto perskaičiau ir antrąją norvegų autorės tetralogijos knygą. Šį kartą – apie pasaulį be vandens. Tiksliau, jo dar yra. Kol kas. Bet panašu, kad sausra ir dykumos vis labiau užkariauja Žemę. O kas bus toliau?

Tas „kas bus toliau“ man patiko labiausiai. Kas bus? Juk niekas nežino. Kaip ir knygos herojai. Tiesa, jų mažiau, nei Bičių istorijoje, gal todėl knyga atrodo lėtesnė. Bet tai joks minusas. Taigi, kas bus toliau? Gal tą žino mūsų amžininkė Signė? Ji – kovotoja, gamtos ir Norvegijos ledynų saugotoja, stipri ir rankų nenuleidžia. Dabar tokie ekologijos fanatai, kurie vietoje žodžių imasi veiksmų atrodo mažų mažiausiai keistoki, ar ne? Kaip ir Signė.

O gal daugiau žino tėtis su maža dukrele. Jam tenka bandyti (iš)gyventi kažkur Prancūzijos dykumose. Vildamasis, kad dingusi žmona su sūneliu atsiras, jis pamažu traukia į šiaurę. Ten, kur yra vandens. Ar jis ką nors daugiau žino? Kas bus toliau?

Labai patiko. Kaip ir minėta Bičių istorija. Patiko tie tarsi nepastebimi nutylėjimai. Patiko, nes tekstas labai lengvas, jį malonu skaityti. Patiko intriguojantis siužetas ir tas klausimas – o kas bus toliau? Ar kas nors žino?

Pasigūglinau. Jau parašyta trečioji knyga, kurios tema dar įdomesnė už šių dviejų. Labai norėčiau paskaityti. Kada galima tikėtis?

Maja Lunde. Bičių istorija.

Maja Lunde. Bičių istorija.

LUNDE, Maja. Bičių istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 408 p.

Ir tada, pagaliau, ji tampa bite rinkėja. Išskrenda viena, yra laisva, sparnelių nešama nuo augalo prie augalo, renka saldų gėlių nektarą, žiedadulkes ir vandenį, kilometras po kilometro. Ji čia viena, bet vis tiek – bendruomenės dalis. Viena yra niekas, maža, nereikšminga dalelė, bet kartu su kitomis – viskas. Nes kartu jos yra bičių šeima.

Knyga, kurią sunku įterpti į kokius nors rėmus. Tai ne istorinis, ne fantastinis, ne koks įtempto siužeto romanas. Tai – viskas kartu. Galima galvoti, kad tai ekologinė distopija ir taip, tai mane labiausiai ir domino. Trys skirtingi laikmečiai, trys skirtingos istorijos. Ir bitės, kurios, bet kokiu atveju, yra didžiausios herojės.

Labai patiko. Ir ne, šį kartą visai ne distopinė linija, o pats knygos siužetas, skirtingi veikėjai, skirtingi laikai, skirtingos nuotaikos, skirtingi pasakojimai. Ateities perspektyvos nėra džiuginančios, ir tai ne kokie ten tolimi laikai, kažkada negreitai, ateityje. Ne, tai jau visai netrukus, jei pasaulyje ims ir dings visos bitės.

O tai ne juokais gąsdina. Tikrai retai kada pagalvoju, kokios jos reikalingos ir kokį svarbų dirba darbą. Ir labai įdomu – jei ne ką nutuoki apie bites, romanas tampa ir šiek tiek pažintiniu – įdomu šiek tiek kilstelti (bent virtualiai) avilio dangtį ir pažvelgti vidun. Į skaitytinių knygų sąrašą traukiu ir Laline Paull romaną Bitės ir nedvejodama imuosi antrosios tetralogijos knygos „Vandens istorija“.

Pasisukau į greta stovintį avilį. Laka, avilio anga, buvo pasukta į kitą pusę, todėl jų nemačiau, bet nereikėjo nieko matyti, kad suprasčiau, kas manęs laukia, nes buvo pernelyg tyku.
Erkučių pėdsakų nebuvo. Taip pat ir ligų. Jokių kapinių, jokių žudynių, jokių negyvų kūnų.
Tiesiog apleista.
Motinėlė lygiai taip pat beveik viena.
Sugniaužė krūtinę, suskubau uždėti dangtį.
Atidariau kitą.
Greitosiomis nuimant dangtį mano rankose degė viltis.
Bet ne. Tas pats.
Atidariau kitą.
Tas pats.
Kitą.
Kitą.
Kitą.
Pakėliau akis.
Apžvelgiau visus avilius, išsibarsčiusius nelygiais tarpais. Mano aviliai. Mano bitės.
Dvidešimt šeši aviliai. Dvidešimt šešios bičių šeimynos.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

BROADWAY, Alice. Juodvarnio žymė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 305 p.

Mes nebijome mirti. Kai tavo žymės saugomos knygoje, gyveni ir po mirties. Gyvenimo istorija, užrašyta ant tavo kūno, išlieka amžinai. Žinoma, jei esi to vertas.

Distopija jaunimui. Tiems, kuriems neteko būti ekskursijoje po odų gamyklą. O man teko. Ir ne tik ekskursijoje. Tad beveik iki trečdalio knygos baisėjausi odos lupimu, riebalų ir plaukų gremžimu, išdirbimu, įrišimu… Žmogaus odos, aišku. Siaubas….

Bet knyga įtraukia pakankamai, ir visos odos išdirbimo technologijos pamažu užsimiršta. Na taip, tai eilinė distopija, kuri, kaip pasirodo, yra tik trilogijos pirmoji knyga, o kitos, kaip jau savaime aišku, nėra išverstos ir išleistos lietuvių kalba. Paskaitei pradžią, ir džiaukis. Nors man užteko. Skaitydama galvojau, ar tikrai norėčiau, kad kiekvienas mano gyvenimo įvykis būtų pažymėtas kokia nors tatuiruote. Akimirkai tai skamba visai egzotiškai. Bet ne. Tik ne tokioje visuomenėje, kurioje tatuiruotės yra lengvai perskaitomos, tad esi visai bendruomenei tarsi atvira knyga. Visi gali ją perskaityti. Aišku, kaip distopijose būna, ankščiau ar vėliau paaiškėja, kad aplinka ir žmonės, kuriais tu nuo mažens tikėjai, nebūtinai yra teisingi ir neklystantys.

Tai va. Istorijos tęsinį belieka tik įsivaizduoti (gal tai net nėra pernelyg sunku). O ieškantiems daugiau informacijos apie knygą, rašytoją, ir pačią mintį labai rekomenduoju užsukti į jaunimo (ir ne tik) knygų tinklaraštį Kitty Writer (konkrečiai apie Juodvarnio žymę čia). Tai „Kelrodė žvaigždė istorijų pasaulyje jaunimui ir ne tik“ – ir mėgstu čia užeiti: surinkta daug įdomios, naudingos ir išsamios informacijos.

Taigi, kokia kita young adult knyga planuose? Jų daug…

Anna Day. Fandom.

Anna Day. Fandom.

DAY, Anna. Fandom [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis. Vilnius: Alma littera, 2018. 438 p.

Nejučia atsisuku į Keitę. Ji stovi lyg paralyžuota, iki baltumo sugniaužusi sužalotus kumščius ir prispaudusi juos prie veido. Tada susirandu Alisą – jos padažytos lūpos yra išžiotos nebyliame klyksme, o akys kupinos ašarų. Ir aš vis dar jaučiu mano ranką gniaužiantį Neitą – jis tampo mano tunikos kraštą lyg penkiametis.
Ir žinau, kad mes visi galvojame tą patį:
Čia ne vaidinimas.

Nežinau, nežinau, ar būčiau skaičiusi knygą, kuri, kaip pasirodo, turi tęsinį, kuris, kaip pasirodo, nėra išleistas lietuviškai. Ir dar klausimas, ar iš vis bus. Bet knygą pirkau už keletą eurų per kažkokį stebuklingą išpardavimą, o pati tema, kad ir skirta paaugliams, mane be galo intriguoja.

Tai kas tas Fandom? Na, tai žmonės, kurie labai įsijaučia į mylimų (dažniausiai fantastinių ar distopinių) istorijų herojų gyvenimą, viską apie juos žino ir, žinoma, juos dievina. Kažkaip taip. Tad knygos mintis labai įdomi – ketveriukė draugų kažkokiu tai stebuklingu būdu viename Comic Con renginyje patenka į mylimiausios istorijos pasaulį. Tai aišku, sukrečia. Nes gerai būtų, kad ta mylimiausia istorija tebūtų kokia ašaringa meilės drama su saldžiai laiminga pabaiga. Ne, kur tau. Tai žiauriausias distopinis pasaulis, kuriame vyksta kova dėl išlikimo. Na, nepaskutinėj vietoj ir meilė. Tik ar dėl jos tikrai šiuo atveju verta mirti?

Įdomus buvo tas drugelio efektas. Kad ne laiku (arba laiku) nusičiaudėjęs, gali pakeisti istorijos eigą (aišku, čia labai jau tą drugelio efektą sumenkinu, bet esmė panaši). Violetai su broliu ir draugėmis tenka spręsti – kiek išlaikyti (ir ar išvis tai įmanoma) originalios istorijos siužetą, ir kiek galima nukrypti į šalį. O nukrypti norisi, ypač kai sode susitinki su mėlyniausių pasaulyje akių savininku.

Bet norisi ir namo. Labai.

Nors knyga ir paaugliška, bet mintis tikrai patiko, perskaičiau su malonumu ir taip sumažinau, bent laikinai, distopinių istorijų badą.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

IVANICKAS, Gintautas K. Tamsa ryja tamsą [romanas]. Gintautas K. Ivanickas, 2019. 294 p.
Ciklo „Umbros kronikos“ I-oji knyga.

O kas gi yra tiesa? Čia mes galime prisiminti žodžius, pasakytus Kopfo VIII Vanherno po pralaimėjimo prie Bliucheno: „Jau dabar, šią akimirką yra mažiausiai trys tiesos. Mūsų tiesa, priešo tiesa ir tai, kas mūšio lauke įvyko iš tikrųjų. Ak, taip. Vėliau atsiras ir ketvirtoji – ta, kurią koks nors plunksnagraužys įrašys į kronikas. Tad įpilkite kiekvienam kareiviui vyno, pasirūpinkite, kad jie būtų pamaitinti. O rytoj… Rytoj mes vėl kursime istoriją.“

Kažkada labai labai seniai per Videokauką pamačiau filmą Vilou / Willow (1988), ir sužinojau, kad yra toks maginės fantastikos žanras, supratau, kad tai man patinka. Labai patinka. Ir nors praėjo daug metų ir nei konkrečiai šio žanro, nei apskritai fantastikos eksperte netapau, negaliu ramiai praeiti pro tokias knygas. Tokias, kurias skaitydamas pamiršti, kaip kažkada rašė Kingas, neapmokėtas sąskaitas už elektrą, kasdienybės siaubą, ir gali ramiai viską pamiršti. Bent laikinai.

Umbra – tai panašus į viduramžių laikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gali įvykti patys kasdieniškiausi, ir kartu patys stebuklingiausi dalykai. Kuriame gali pasižaisti su nuodais. Pakariauti su priešais. Paplaukioti su piratais. Pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakojimas ir nauji nuotykiai. Gali pasirodyti, kad jie tarsi ir padriki, painūs, herojų vardai, vietovės ir titulai sunkiai įsimenami, bet tik ne man – galvą pasukti smagu, o kelis puslapius atsiversti atgal tikrai nesunku. Ir su nauju pasauliu susipažinau puikiai. Nes kaip tik tokie man patinka. Patinka į viduramžius panašūs laikai. Patinka, kad primena mano mėgiamus Sostų karus, Kvoutą ir Raganių. Patinka, kad yra rizika pasimesti tarp veikėjų ir pasiklysti nežinomose vietovėse. Labai patinka pats rašymo stilius, pajuokavimai ir siužeto vingiai. Galų gale patinka, kad tai lietuviška fantastika. Puiki lietuviška fantastika.

„…kartais tai aš, kartais nebe…
…kai dar viską suvokiu, vis retesnės. Palikau perspėjimą ir švyturį. Jei supras, jei pakus, ateis…
…be reikalo. Nepadės, tik pražus. Bet bent…
…galbūt išprotėjau. Bet tikiu, kad ji ruošia… įsiveržimą?..“

Neįmanoma atsitraukti. Ir nėra ką čia daug šnekėti – duokite greičiau antrąją knygą.

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

DICK, Philip K. Žmogus aukštoje pilyje [mokslinės fantastikos romanas]. Iš anglų k. vertė Danutė Šimkienė. Kaunas: Eridanas, 2014. 256 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 497 knyga.

O kas liks po trečiojo pasaulio pamišimo? Nejaugi ateis galas gyvybei, visur, visokiai? Nejaugi mūsų planeta mirs, nužudyta mūsų pačių rankomis?
Negalėjo tuo patikėti. Net jei bet kokia planetos gyvastis bus pražudyta, turi egzistuoti kažkokia kita gyvybė, apie kurią nieko nežinome. Neįmanoma, kad mūsų pasaulis būtų vienintelis; turi būti kiti, nematomi mums pasauliai, kažkokie kitose vietose, kituose išmatavimuose, kurių mūsų juslės paprasčiausiai neužčiuopia.

Kažkokioje feisbuko grupėje jau seniausiai mačiau rekomenduojamą serialą The Man in the High Castle – antrasis pasaulinis baigėsi nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkės Japonijos pergale. Vis ruošiausi, ruošiausi pažiūrėti… ir staiga pamačiau, kad yra išleista ir knyga. Lietuviškai! Senojoje Eridano serijoje.

Alternatyvi istorija (ar kaip ji besivadintų) nėra mano mėgstamiausias fantastikos žanras. Bet tikrai ne kartą esu pagalvojusi, kas būtų buvę, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi nacistinė Vokietija? Kas būtų su mumis, su Lietuva? O kas būtų vykę pasaulyje? Sutikite, intriguoja. Intriguoja ir knygos siužetas. Apie pasaulį skaitytojas sužino prekybininko, japonų konsulo, slaptųjų agentų, apsimetusių verslininkais, akimis. Vyksta kažkokie tai darbo, verslo, gyvenimo įvykiai. Netgi parašyta populiari (ir vokiečių pusėje uždrausta) fantastinė knyga apie tai, koks būtų buvęs pasaulis, jei karą būtų laimėjusi kokia kita pusė….

Labai patiko, tikrai įtraukiantis skaitinys. Kai norisi daugiau pasiskaityti, daugiau pasidomėti, dar kažką sužinoti… Ir pabaiga gera. Tik perskaičiusi knygą pastebėjau, kad leidykla kitosknygos neseniai išleido autoriaus Ar androidai sapnuoja elektronines avis? (irgi buvo kažkada išleista Eridano serijoje). Tema taip pat intriguoja, reikės paskaityti. Bet dabar metas serialui.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

ENORANTA, Siiri. Graudaragio užkalbėjimas [romanas]. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 464 p.

– Įsakau tau galingiausios Vakarinio jūržemio valdovės teise, įsakau tau kaip Skaisčioji Aušros princesė. Imk šias knygas ir grįžk į salas, perskaityk jas ir tada parašyk apie mane. Parašyk kur nors kitur, ne smėlyje ir ne ant grindų.

Perskaičiau kelis puslapius ir atmintyje iškilo kita distopija – Vandens skonis – taip pat suomių, ir tokia pat graži. Šį kartą – ne distopija, tiesiog graži pasaka apie gyvenimą, meilę, valdžią, turtus, šeimą ir dar daug ką.

Tikrai labai patiko, labai gera buvo ją skaityti. Tiesa, linksmybių ir džiaugsmo mažai. Priešingai. Vienoje pusėje – Graudaragio salose visi šešerių sulaukę vaikai keliauja į Graudaragio įlanką. Ten jiems pasirodo paslaptingas žvėrelis Graudaragis ir nuo to pasimatymo trukmės priklauso, kiek liūdesio teks visam gyvenimui. Kitoje pusėje – Sidrinėjos pusiasalis, kuriame viešpatauja Skaisčioji Aušros Princesė Sadėja. Šalis klesti, išvystyta prekyba, amatai, ypač garbingiausias jų – stikladirbystė. Tik vyrai šioje šalyje neturi jokių teisių, jie niekinami ir nevertinami.

Tai va, ir iš tų dviejų pusių audžiama istorija. Įvairiausi personažai, maži ir dideli, dori ir nelabai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga sužavėjo Suomiją, sužavėjo ir mane. Gražus tas tekstas, nebanalus. Tiesa, tos ant viršelio žadamos magijos nebus, kaip ir kokių nors elfų, fėjų ar dar kokių fantasy būtybių. Viskas taip realu… Įpranti prie pasakojimo, norisi daugiau lapų. Jų nėra. Guodžia, kad tai šeštasis autorės romanas. Tikiesi, kad kiti tokie pat gražūs ir verti išleisti lietuviškai. Dar įsidėmi – Suomija. Ką gražaus jie dar yra parašę?

Dar viena knyga, kurią gaila grąžinti bibliotekai. Jau antra per mėnesį. Neblogai.

Naomi Alderman. Galybė.

Naomi Alderman. Galybė.

ALDERMAN, Naomi. Galybė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 388 p.

Tundė viską kruopščiai žymisi ir dokumentuoja. Priduria: „Ore kažkas tvyro – lyg lietaus kvapas po ilgos sausros. Pirma vienas žmogus, paskui penki, tada penki šimtai; tada kaimai, tada miestai, tada valstybės. Pumpurėlis prie pumpurėlio, lapelis prie lapelio. Vyksta kažkas nauja. Dalyko mastas išaugo.“

Nemėgstu vertinti knygų. Na, ta prasme – ši būtinai gera, o ana tai jau tikrai bloga. Kiekvieno savi skoniai ir savos knygos. Ir kol prisiruošiau parašyti, šiek tiek apsiraminau. Bet visi tie, kam, Tarnaitės pasakojimas buvo per lėtas ir nuobodokas, turėtų suklusti! Galybė – daug geriau! Postapokalipsės versija čia šiek tiek kitokia. Gyvesnė. Tikresnė. Labai plačiam skaitovų ratui.

Jaunos merginos, dar paauglės pajaučia turinčios savyje kažkokia galią. Na, tarsi galėtum įjungti elektrą. Įskelti žiežirbą. Pašviesti tamsoje. Gali ir daugiau – nukrėsti elektra kokį per daug įkyrų gerbėją. Arba net ką nors stipriau sužeisti. O gal net nužudyti. Jei tik to panorėtum.

Labai patiko. Užkabino iki begalybės, sunku buvo atsitraukti. Iš pradžių, aišku, tai tarsi įdomus nuotykis. Įsisuki į įvykius, lakstai nuo vieno veikėjo, prie kito… O paskui, kai pradedi galvoti… Politika. Nusikaltimai. Religija. Žurnalistika. Juk tai pagrindiniai civilizacijos gyvybės šaltiniai. O kas viską valdo? Tas, kas turi daugiau galios. O ar vien galios užtenka? Gal. O gal ir ne.  Kas būtų, jeigu būtų…. O, tikrai. Įelektrina. Šokiruoja. Pribloškia.

Valio Margaret Atwood. Ne tik už tuos tris 100 proc. teisingai knygą apibūdinančius žodžius. Bet ir už tai, kad pačios kūryba įkvepia kurti tokias istorijas! Beje, su Tarnaite dar ne pabaiga. Internetai kalba, kad tęsinys – jau netrukus.

Žmonės, man pirmą kartą taip gaila grąžinti knygą bibliotekai.

 

Andy Weir. Artėmidė.

Andy Weir. Artėmidė.

WEIR, Andy. Artemidė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas. Vilnius: Balto, 2019. 394 p.

Tik nedaugelis gali pasigirti žinantys, kaip išmatuoti tėvo meilę. O aš žinau. Toks suvirinimo darbas šiaip jau truktų kokias keturiasdešimt penkias minutes, tačiau tėtis prie jo sugaišo tris su puse valandos. Tėtis myli mane trimis šimtais šešiasdešimt šešiais procentais labiau nei bet ką kitą gyvenime.
Kaip gera žinoti tokius dalykus.

Ką gi, galima pasakyti tik vieną – Markas buvo įdomesnis, patrauklesnis ir gilesnis personažas. Džiasmina Bašara… Na, autoriui tikriausiai nelabai sekasi rašyti apie moteris. Čia tai faktas.

Bet visa tai tik tarp kitko. Bet kokiu atveju knyga labai patiko. Kiek dabar tų fantastinių knygų leidžiama? Apie kosmosą? Apie gyvenimą kokiame Marse ar Mėnulyje? Retenybė… Tad ar galima objektyviai vertinti? Jokiu būdu. Koks dar objektyvus vertinimas, jei norisi nusipirkti knygą vos jai pasirodžius ir skaityti, skaityti…

Taigi, žmonės pasistatė sau namus Mėnulyje. Artemidė – tai didžiulis miestas. Į jį kraustosi gyventi turčiai. Jame nuolat pilna kosmoso turistų. Ir jame gyvena tie, vietiniai, kurių tai vieninteliai namai. Viskas beveik kaip Žemėje – meilė, džiaugsmai, pinigų stygius, korupcija, kontrabanda ir kiti dalykai.

Autorius vėl labai išsamiai fantazuoja: kaip pastatytas miestas, kaip jis apsaugotas nuo galimo deguonies stygiaus, koks tas kasdienis gyvenimas, ką kosmose valgyti ir kaip to valgio prasimanyti. Tikriausiai tie paaiškinimai vėl logiški ir pagrįsti, kaip ir Marsietyje. Nežinau, per daug nesigilinau. Juk Džiazės darbai ir žygiai daug įdomesni. Nors ji ir nemoka taip juokauti  kaip Markas, bet galvą turi. Pasiseks jai, ar visgi bus ištremta į Žemę? O astrofizika ir logika? Kam tai rūpi…

Patiko, duokit dar.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

BINDOKIENĖ, Danutė. Angelų sniegas: [fantastinė apysaka]. Vilnius: Bonus animus, 2007. 176 p.

Jis negalėjo ilgiau pakęsti tos vienišos baimės, kada visi kiti ramiai miegojo. Miegoti dabar buvo ne laikas. Reikėjo ką nors daryti, kaip nors apsisaugoti, kad ir jų neištiktų toks pat likimas, kaip laukinį balandį. Kas žino, kaip ilgai dar tie pūkai kris, kaip giliai prisnigs angelų sniego.

Idėja vertas Holivudo – vieną vasaros dieną iš dangaus pradeda kristi, ne, ne snaigės, o balti, minkštučiai pūkai. Iš pradžių tai atrodo tik graži ir nuostabi gamtos išdaiga, bet po dienos ar dviejų pavirsta tikrų tikriausiai katastrofa ir grėsmė žmonijos išlikimui. Ar jau įsivaizduojate, koks įdomus galėtų būti išgyvenimo filmas?

Knygą išleido Bonus animus leidykla, daug lūkesčių sukeliančioje Z-7 knygų serijoje – geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų. Parašyta 1981 m. Čikagoje ji ilgus metus buvo mėgiama lietuvių išeivių vaikų. Apysakos jaunasis herojus Vytenis stengiasi įminti angelų sniego mįslę, išsigelbėti pats ir išgelbėti savo artimuosius. Aišku, patiria daug nuotykių ir pavojų, bet visuomet išlieka drąsus ir sumanus.

Daugiau ir nebėra ką rašyti, gal tik tai, kad apysaka ganėtinai patriotinė, stengiamasi vis priminti, kad vaikai turi lietuviškų šaknų, kad jie puikiai kalba lietuviškai, noriai mokosi ir skaito lietuviškai, o Vytenio sesuo net rašo lietuviškus eilėraščius. Kažkaip pradėjau galvoti ne apie tuoj visą žmoniją sunaikinsiančius pūkus, bet apie tai, kaip baisu būti tais išeiviais, kai esi nei amerikietis, nei lietuvis. Kai tavo vardas tampa tikru iššūkiu vietiniams, o kilmė ir kalba – kažkokia tolima egzotika. Bet kokiu atveju užsimota plačiai – tam lietuviškųjų šaknų turinčiam vaikui išgelbėti pasaulį tikriausiai pavyks.

Ir visai įdomu, kokias knygas skaitė, o dar labiau, kokias knygas lietuviškai rašė tos kartos išeiviai.

Ji žinojo, kad eilėraštis prastas. Buvo svarbu užrašyti nuotaiką ir jausmą, kuris taip stipriai supurtė, žiūrint pro langą į keistąjį reginį. Dainei vis trūko žodžių. Nors ji lietuviškai kalbėjo gana gerai, vis teik laisvai išreikšti savo minčių nemokėjo. Žinoma, angliškai gal ji būtų galėjusi parašyti daug geresnį eilėraštį. Tačiau buvo nusprendusi eilėraščius rašyti tik lietuviškai. Taip atsitiko pernai, kai visai netikėtai laimėjo tarpmokyklinį šeštadieninių lituanistinių mokyklų eilėraščio konkursą.
– Tu turi talentą, Daine, – pasakė tada mokytoja. – Nenumest jo į kampą ir nepradėk rašyti angliškai. Žinau, kad lietuviškai sunkiau, bet tai kas? Dalykai, kurie per lengvai pavyksta, yra nevertinami. Geriau būti didele varle mažoje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė.