Frank Herbert. Kopa.

Frank Herbert. Kopa.

HERBERT, Frank. Kopa [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Įvadą parašė Gintautas K. Ivanickas. Kaunas: kitos knygos, 2021. 726 p.

LITANIJA BAIMEI ĮVEIKTI
Bijoti man nevalia.
Baimė – proto žudikė.
Baimė yra maža mirtis, nešanti visišką suniokojimą.
Stosiu akis į akį su savo baime,
Leisiu jai mane užlieti, leisiu jai mane persmelkti,
O kai ji nuklioks tolyn, atgręšiu vidinę akį į jos vagą.
Ten, kur nutolo baimė, nelieka nieko.
Dabar esu vien tik aš.

Pirmas sakinys: Paskutinę savaitę, likusią iki išvykimo į Arakį, kai ruošos sumaištis įsisiūbavo beveik nebepakenčiamai, vaikinuko, Polo, motiną aplankė surukusi senė.

Nežinau, kodėl aš taip taupau šią knygą ir nieko apie ją nepasakoju. Perskaičiau tai jau seniausiai. Tikriausiai laukiu tęsinio, kad, nedaugiažodžiaujant, galima būtų parašyti iš karto apie viską.

Tai koks tas pirmas įspūdis? Puikus. Fantastikai, ypač tokioms didingoms epopėjoms, reikia laiko, reikia ištyrinėti tą visiškai naują autoriaus sukurtą pasaulį, jo tradicijas, istoriją, tikybą, politiką, žemėlapius ir geografiją. Šioje knygoje – dar ir ekologiją, ir filosofiją, ir psichologiją. Įvadas pradžioje. Dar keturi priedai pabaigoje. Atskiras skyrius terminologijai. Net nežinia, ką čia skaityti pirmiau: priedus ar patį romaną. Gal todėl fantastika daugeliui skaitytojų ir nepatinka – tai, kaip klaidingai manoma, nėra lengvai akimis permetami romaniukai. Ypač tie, kurie išlaiko laiko testą. O Kopa jį išlaikė.

Polas toks keistokas jaunuolis. Jautrus, emocionalus, daug išgyvenantis, regintis kažkokias tai vizijas ar sapnus. Bet gal tai ir yra savybės būsimų lyderių, ypač ten, kur reikia gilių įžvalgų ar nestandartinių sprendimų. Arakyje to labai reikia. Paslaptinga planeta, kurioje, rodos, išgyventi neįmanoma. Kur vien tik smėlis ir dykuma. Kur gyvenimas – nuolatinė kova su gamta dėl lašelio vandens.

Ir žinoma, kova su priešiškos giminės kariauna, kuri, nepaisant atšiaurių sąlygų, norėtų tapti vienatiniais valdovais ir išnaikinti visus teisėtus palikuonis. Kažkur girdėta, ar ne?

Taip, sostų karų yra, išdavysčių yra, ištikimų palydovų irgi yra. Nuotykių yra. Meilės irgi. O po visko slypi visokios tam laikmečiui, ir ne tik jam, būdingos problemos. Tiesa, dabar matome, kad niekas nesikeičia. Kaip Arakyje, taip ir ant žemės. Kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar. Skaitydama džiaugiausi, kad iš žemės neišlys galingas kirminas. Kad galiu nueiti ir įsipilti stiklinę švaraus geriamo vandens. Ir gerti tiek, kiek norisi.

Tai tokia tad ta knyga. Galima būtų prirašyti dar visko daug, bet daugiažodžiauti čia net nereikia. Klasika. Fantastika iš praeito amžiaus septinto dešimtmečio. Apdovanota. Ekranizuota. Įvertinta.

Mėgaukitės.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

Kim Liggett. Skaistybės metai.

LIGGETT, Kim. Skaistybės metai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2021. 380 p.

Žmonės mato tai, ką nori matyti. Net ir aš.

Pirmas sakinys: Apie skaistybės metus niekas nekalba.

Garnerio grafystė – ne pati geriausia vieta gyventi moterims. Gal čia ir ramu, gal nieko netrūksta, bet visos, vienodai susišukavusios ir įsipynusios į plaukus juodus kaspinus, vaikšto, rodos, nieko nematydamos. Gal tik savo vaikus, mažas mergaites su baltais kaspinėliais, kurios dar džiaugiasi gyvenimu. Ir merginas, ryšinčias raudoną kaspiną. Jos, šios istorijos herojės, vieneriems metams išsiunčiamos į atokią stovyklą. Ne, ne pailsėti. O atsikratyti savo moteriškos magijos ir demonų, galinčių pakenkti vyrams.

Va toks štai feministinis siužetas. Lengvas, bet įtraukiantis. Apgaulingas ir nustebinantis. 45 puslapyje jau galvojau, kad štai, jau šablonas, jau žinau, kaip viskas baigsis. Ne, pasirodo suklydau. Skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Kas vyksta toje atokioje stovykloje? Išgyvenimas. Savęs ir aplinkinių pažinimas. Minčių išgryninimas. Skamba gal ir patraukliai, ar ne? Tai kodėl tada tiek daug merginų negrįžta? O likusios atrodo taip, lyg būtų grįžusios iš tikro pragaro? Atsakymai tiesiog akivaizdūs, bet tarsi nesinori jų matyti. Norisi tiesiog nepaleisti siužeto su visais netikėtumais, sprendimais, pasekmėmis.

Labai patiko. Galbūt priminė seniai skaitytą Musių valdovą (kuris nepatiko, arba tuomet jo tiesiog nesupratau). Bet čia ne berniukų, čia merginų stovykla, čia viskas kitaip. Nors.. gal krizės akivaizdoje išlaikyti žmogiškumą ir šaltą protą sudėtinga ir tiems, ir tiems.

– Grafystėje nėra nieko pavojingiau už moterį, kuri išsako savo nuomonę. Taip pasielgė Ieva ir dėl jos kaltės buvom išmesti iš rojaus. Mes pavojingos būtybės. Valdomos velnio kerų. Vos gavusios progą, magiškai paversim vyrus nusidėjėliais, piktadariais, pražudysim juos. – Akys tokios sunkios, kad nė nebeišeina ironiškai pavartyti. – Todėl mus čia ir siunčia.
– Kad išnaikintų magiją, – prataria jis.
– Ne, – sukuždu promiegiu. – Kad mus palaužtų.

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

Gintautas K. Ivanickas. Laumės mėnuo.

IVANICKAS, Gintautas K. Laumės mėnuo [fantastinis romanas]. Kaunas: Eridanas, 2008. 176 p.
Serija „Lietuvių fantastikos biblioteka“, 1 knyga.

Mirtis ne visuomet reiškia Pabaigą.

Pirmas sakinys: Jis gulėjo aukštoje žolėje surištomis rankomis ir kojomis, įsmeigęs akis į sidabro taškeliais nušlakstytą dangų.

bookswap.lt galima ne tik keistis knygomis. Galima ir sužinoti, kokių knygų iš vis esama. Taip būtent ir atsitiko: na tikrai nežinojau, kad kažkur kažkada tarp Eridano būta ir tokios knygelės.

Aprašyme rašoma, kad istorija bus apie Lietuvą, kurios niekada nebuvo. Lietuvą, kurios pagrindinėse miesto aikštėse liepsnoja inkvizicijos uždegti laužai. Našlaitis Domantas grįžta į Kauną iš kryžiaus žygių, net nenumanydamas, ką veiks toliau. O toliau – Pilkoji sargyba, inkvizicija, kaimynų skundai, laužai ir visi kiti panašūs reikalai. Dar kažkur aplinkui sukinėjasi laumės, kaukai, bezdukai, aitvarai ir vilkatai. Domantui teks rinktis tarp įsakymų, paklusnumo, nuolankumo, žmogiškumo, draugystės ir, žinoma, meilės.

Mano knyga. Stilius dar toks priešumbriškas, bet vis tiek smagu skaityti. Intrigos yra, nors siužetas toks gana keistokas pasirodė, vienas skyrius per ilgas, kitas – per trumpas. Aišku, tokios apimties romane kažkokio ypatingo pasaulio nesukursi, herojų paveikslų neišplėtosi, tenka tenkintis jaunatvišku maksimalizmu, naivumu ir aistringos meilės paskatintais poelgiais. O pabaiga… tikrai išspaudė ašarą, ir ne vieną. Taip jau viskas sutapo. Še tau ir fantastinė knyga, suveikė ir biblioterapiškai.

Labai suintrigavo laužai. Tai degė jie ar ne Lietuvoje? Google sako, kad laužų visgi būta – XVIII a. pradžioje du Darsūniškio gyventojai – Sofija ir Juozapas Šarkos buvo sudeginti ant laužo už raganavimą. Manoma, kad tai buvo paskutinis toks laužas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje (šaltinis).

Taigi, belaukiant Umbros tęsinio, Laumės mėnuo tiko puikiai. Kas dar ten gero tarp tų senų Eridano knygų?

Christelle Dabos. Žiemos sužadėtiniai.

Christelle Dabos. Žiemos sužadėtiniai.

DABOS, Christelle. Žiemos sužadėtiniai [romanas]. Iš prancūzų k. vertė Monika Rudokaitė-Marcinkevičienė. Vilnius: Nieko rimto, 2021. 472 p.
Veidrodžių viešnia. I dalis.

Ofelija paskutinį kartą priglaudė delną prie Knygos ir uždarė gaubtą. Ji deramai atsisveikino su praeitimi.
Dabar reikia užleisti vietą ateičiai.

Pirmas sakinys: Dažnai sakoma, kad senos buveinės turi sielą.

Ofelijai išrenkamas sužadėtinis. Jau kažkelintas, nes nuo ankstesnių jai vis pasisekdavo išsisukti. Bet dabar nebepavyks. Todėl, kad jai atsisakius tekėti, ji praras namus. Ir dar todėl, kad pas sužadėtinį jai teks keliauti į tolimą, šaltą, snieguotą Polį.

Tikėjausi, kad bus panašu į tą gražią žiemos pasaką, bet toli gražu. Pats fantastinis pasaulis visai įdomus: kadaise Žemė buvo suskaldyta į gabalus ir dabar skirtingų galių turintys žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose. Ofelija patenka į Polio sostinę Mėnesieną, o ten, kaip kokiame karaliaus dvare, pilna intrigų ir priešų. Rodos, visi nori pakenkti ir niekuo negali pasitikėti.

Bet skaityti nelabai įdomu: Ofelija su Tornu, nors jau ir suaugę, bet, žinoma, elgiasi kvailai, vaikiškai, nuspėjamai, …

Ai, bet ką aš čia rašau – knyga tai jaunimui. Tikrai jaunam jaunimui ir vyresniems, šiuo atveju, nei Animoje, nei Polyje, nelabai bėra ką veikti.

Naomi Novik. Šimtas metų žiemos.

Naomi Novik. Šimtas metų žiemos.

NOVIK, Naomi. Šimtas metų žiemos [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2020. 432 p.

Leidausi nuvedama atgal prie ugnies, dėkinga už jos rūpinimąsi, ir nenorėjau sakyti – viskas yra atvirkščiai.

Pirmas sakinys: Tikroji istorija toli gražu ne tokia graži, kaip girdėjote.

Na, ar ne taip prasideda pasakos? Gal ir nebūtinai. Bet iš karto pajutau – istorija bus verta geros pasakos titulo, o gal ir dar daugiau.

Vanda, Irina ir Mirijama – trys merginos, kurios galbūt niekada ir nebūtų susitikusios. Jos iš skirtingų visuomenės sluoksnių, jų gyvenimai, nors ir nelengvi, bet visiškai skirtingi. Tačiau vieną dieną tie skirtingi gyvenimai, kiti pasauliai ir kiti likimai susikirs. Save, savo mylimuosius ir savo kraštą gali išgelbėti tik… Taip. Moterys.

Šiek tiek juokauju. Knyga stebėtinai panaši į Grišus ir keista, kad ji taip labai patiko, kaip labai nepatiko Grišai. O juk viskas daugmaž tas pats. Nors ne. Tekstas, nors vietomis ir ganėtinai keistas (gal keistai išverstas, o gal keistai redaguotas – nežinau; ir tai vienintelis knygos minusas), bet gerokai gilesnis, brandesnis. Veikėjos irgi. Perskaičiau pusę knygos, o merginos kenčia, dantis sukandusios. Ašarų išlieta dar labai mažai. Visą siužetą vertinant, tikrai labai mažai.

Įdomi autorės kilmė. Tėvo šeima buvo Lietuvos žydai, o mamos tėvai emigravo iš Lenkijos. Todėl knygoje yra slaviškų vardų, yra caras, yra carienė ir daug kitų, bent jau akyse kylančių slaviškų vaizdų. Neišbrendami pusnynai, spaudžia normalus šaltukas, pro šalį prašvilpia rogės, kuriose įsitaisiusi, nuostabiais baltais kailiniais pasipuošusi, sidabro karūna pasidabinusi, sėdi jaunoji carienė. 

Sakiau gi, pasaka. Patiko. Labai. Gaila skirtis…

Karl Olsberg. Berniukas akligatvyje.

Karl Olsberg. Berniukas akligatvyje.

OLSBERG, Karl. Bernukas akligatvyje [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2021. 336 p.

Juk gyvenimas – tai akligatvis kiekvienam iš mūsų. Skirtumas tik toks, kad aš jau galiu matyti tą kelio galą.

Pirmasis sakinys: Atsargiai iškišu galvą iš už apgriuvusio biurų pastato kampo ir dirsteliu į akligatvį.

Nors skaitydama pirmąją knygą net keliose vietose tikrai galvojau, kas čia per nesąmonė, bet vos tik baigusi užsisakiau ir antrąją dalį. Įspūdžiai tikrai labai keisti: tai įdomu, tai nuobodu. Ir keičiasi jie kiekviename skyriuje. Tiesiog linksmieji kalneliai kažkokie.

Antroje knygoje realybės daugiau. O tikroje realybėje ir dramos, ir skausmo, ir liūdesio daugiau, nei bet kuriame kompiuteriniame žaidime. Gal todėl taip visus ir masina ta virtualybė. Nes tiek realūs egzistenciniai klausimai kas esu, kam esu, kur esu, kada esu dažnai būna ganėtinai sunkūs.

Atsakymų šioje dalyje irgi daugiau. Autorius nevengia tos filosofijos, pamąstymų apie gyvenimo prasmę, apie religijas, apie mokslą, apie manipuliacijas… Knygos tikrai nebanalios. Gerokai išjudina mintis ir praplečia akiratį. Ar žinote, ką reiškia Cogito ergo sum? O Dubito ergo cogito?

Taip čia iš Renė Dekarto filosofijų, kuris, kažkada XVII a. (!!) rašė: „Galiu įsivaizduoti, kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtingo nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu pamąstyti, kad nemąstau. Tik mąstymo negaliu jokiu būdu nuo savęs atskirti, tik jis yra būtina mano esybės savastis. Todėl į klausimą, kas aš esu, gali būti tik vienas atsakymas: esu mąstanti esybė, esybė, kuri abejoja, supranta, teigia, prieštarauja, jaučia. Apibrėžiu save kaip nematerialią sielą, kaip substanciją, kurios vienintelis atributas yra mąstymas ir kuri yra tapati mąstymui. Net ir tada, kai žvilgsnį nukreipiu į išorės pasaulį, pažįstu juk ne pasaulį, o savo paties psichines būsenas ir intelektinius aktus.“ (šaltinis wikipedia).

Šios įdomios mintys ir perkeltos į knygą. Tokiu savotišku, šiuolaikiniu, jauniems, tikėtina, priimtinu būdu. Tikriausiai dėl to tiek daug skirtingų emocijų ir kyla.

Ir taip, tikroji realybė daug dramatiškesnė. Pabaigoje didelė tikimybė paašaroti. Bendras įspūdis tikrai teigiamas, tad nieko nelaukdama pradėjau trečiąją dalį.

Bet tenai yra viena tikrovė – tvirtas, neįveikiamas tiesos pamatas po visais tais iliuzijų, klystkelių ir melagysčių sluoksniais. Nesiliauk jos ieškoti!

Karl Olsberg. Berniukas baltame kambaryje.

Karl Olsberg. Berniukas baltame kambaryje.

OLSBERG, Karl. Bernukas baltame kambaryje [romanas]. Iš anglų k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kaunas: Debesų ganyklos, 2020. 304 p.

 – Labai gerai, Manueli. Artėjame prie tiesos. Pagalvok! Koks yra kertinis klausimas? Klausimas, atsakymas į kurį paaiškintų visa, ką tu iki šiol patyrei?

Pirmasis sakinys: Kur aš esu?

Oho, kokia knyga! Susirinkusi bele kiek apdovanojimų! Skaitom.

Manuelis – penkiolikmetis vaikinas, atsibudęs kažkokiame baltame kambaryje. Jokių durų ir langų. Jokių prisiminimų.

Iš karto prisimenu bent keturis panašaus siužeto filmus. Skaitant jų skaičius tik didės. Ir taip, tai mano mėgiamas žanras. Fantastika? Mistika? Drama? Viskas viename.

Taigi, kas tas Manuelis, kuris žino tik tai, kad jis yra? Paslaptis. O siužetas vis greitėja. Sunku atsitraukti, nors tarpais ir nuobodu, bet tekstas tiesiog tirpsta. Vienu metu net aš pagalvojau, kas čia per nesąmonė.

Bet jokių nesąmonių nėra – paskutinius šimtą puslapių perskaičiau vienu prisėdimu. Intrigos pakanka, tuo labiau, kad nežinai, kas meluoja, kas ne. Nežinai, kas tikra, kas ne. Visiškai nenutuoki, kuo viskas baigsis. Ir nors esu mačiusi pakankamai filmų, kuriuose buvo panašių siužeto vingių, vis tiek intriga išliko iki pabaigos, kol visi klaustukai išaiškės. Dar daugiau beveik vienu prisėdimu perskaičiau ir kitas dvi autoriaus knygas. Bet apie jas – vėliau.

Ką aš žinau? Ką apskritai galiu žinoti? Kaip atskirti iliuziją nuo realybės, tikrus prisiminimus nuo tariamų prisiminimų?

Margaret Atwood. Liudijimai.

Margaret Atwood. Liudijimai.

ATWOOD, Margaret. Liudijimai [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2020. 478 p.

Žmonės įsibaugino. Pasidarė pikti.
Nesiimta jokių veiksmingų priemonių padėčiai gerinti. Ieškoma kaltų.
Kodėl aš maniau, kad gyvenimas vis tiek kaip nors susitvarkys? Matyt todėl, kad metų metus girdėjome vis tą patį. Nesitiki, kad dangus griūva, kol jo gabalas neužkrinta tau ant galvos.

Pirmas sakinys: Tiktai mirusiesiems leidžiama statyti paminklus, bet aš įamžinta dar nenumirusi.

Na na, vėl pranašiška knyga apie ateitį. Kažkaip jau nebelabai jauku jas ir beskaityti. Visokie fantastiniai dalykai linkę ankščiau ar vėliau išsipildyti. Atidėliojau, kiek galėjau. Ir visai be reikalo.

Gal ir gerai, kad išlaukiau tinkamo meto. Knygai reikia daugiau laisvo laiko, norisi skaityti be ilgesnių pertraukų, visą iš karto, vienu prisėdimu. Istorija labai paprasta ir tikrai labai įtraukia. Trys pasakotojos. Trys skirtingos patirtys, trys skirtingi požiūriai, trys skirtingi gyvenimai. Trys skirtingos asmenybės. Net šalyje, kurioje asmenybės nėra pageidaujamos.

Kuo knyga skiriasi iš kitų šimtų panašių? Nežinau. Niekuo. Esu jau ne vieną panašią skaičiusi. Bet tai mano mėgstama fantastika (labai tikiuosi, kad fantastika ir liks), tai gyvenimas kažkada ateityje, kai viską ėmėm ir tiesiog… sugriovėm.

Ir kuo tekstas, istorija paprastesnė, tuo labiau tas šiurpiai realistiškas ateities scenarijus baugina. Viskas taip greitai gali pasikeisti. Ir visas pasaulis visiškai greitai gali nugarmėti kažkur ten giliai į absurdišką prarają. Labai įstrigo tas momentas, kai vieną dieną, tiesiog dabar, visi pinigai bankuose tiesiog dingsta. Staiga tiesiog dingsta internetas (šiuo metu kaip tik daugelyje pasaulio šalių jau dvi (!) valandas neveikia FB ir IG). O gal užtektų, kad tiesiog dingtų elektra? Be vilties, kad vėl kada nors atsiras.

Vėl nenoriu nieko daug rašyti – te lieka ta nuostaba, netikėtumai, tas tikrasis skaitymo džiaugsmas. Patiko, aš tokių knygų fanė, nors ir nuspėjamų vietų buvo, ir galvos nebuvo kur pernelyg pasukti. Reiktų nepamiršti, kad tai tikrai nėra Tarnaitės pasakojimas. Neprisikūrusiems nepamatuotų iliuzijų, laiko, praleisto su šia knyga, gailėtis tikrai neteks. Bent jau man neteko.

Ką gi, autorės Oriksė ir Griežlys dar vis tebėra mano favoritė.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

Gwenda Bond. Įtarūs protai.

BOND, Gwenda. Įtarūs protai [romanas]. Iš anglų k. vertė Daumantas Gadeikis. Vilnius: Alma littera, 2021. 336 p.

Taigi šio tyrimo tikslas – atskleisti paslaptis.

Pirmas sakinys: Vyras nepriekaištingu juodu automobiliu važiavo tiesiu Indianos keliu ir priartėjęs prie vielinės tvoros vartų, pažymėtų ženklu DRAUDŽIAMA ZONA, sumažino greitį.

Bus paslapčių. Kaip tik įtariems protams.

Tikriausiai daugeliui girdėtas serialas Stranger Things. Girdėjau, mačiau, ta devyniasdešimtųjų atmosfera puiki. Kaip ir tie keturi jaunieji tyrėjai.

Knygoje jų irgi keturi. Tik jie jau daugiau matę ir daugiau patyrę. Ar bus lengviau? Kažin. Įvykiai tokie pat paslaptingi, gal net labiau įtartini. Pagrindinė herojė – Terė. Ji bus labai svarbi seriale. O kol kas čia – tik serialo priešistorė. Keturi jaunuoliai atrenkami dalyvauti universiteto psichologijos katedros tyrime. Koks jis bus – prognozuoti anksti. Bet juk smalsu, ar ne? Smalsu ateitį nujaučiančiam Kenui, juodaodei Glorijai, keistuolei mechanikei Alisai. Smalsu ir, rodos visai eilinei studentei, Terei.

Toks paprastas ir greitas skaitinys. Kažkuo labai nenustebino, bet, mano dideliam džiaugsmui, ir nenuvylė, kaip tie garsieji Grišai. Gal todėl, kad įvykiai realesni ir herojai daugiau visko matę ir patyrę. Ir Vudstoką, ir Vietnamo karą, ir Bitlus. Na, ir Žiedų valdovą, tą keistą knygą, kuri, pasirodo, visai netikėtai, bet labai įtraukia.

O daugiau nieko stebuklingo. Ketveriukė bando suktis iš susidariusios situacijos, bet jie jau giliai įklimpę ir nežinia, kuo čia viskas pasibaigs.

Tikrinam goodreads. Priešistorės serijoje – bent keturios knygos. Klausimas, ar turėsime jas visas lietuviškai, bet visai būtų smagu paskaityti.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

Nora Roberts. Pirmieji metai.

ROBERTS, Nora. Pirmieji metai [fantastinis romanas]. Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė. Kaunas: Jotema, 2021. 416 p.

Serija – Išrinktosios saga. Pirmoji knyga.

– Vadinasi, jis mutavo….

Pirmasis sakinys: Kai Rosas Mekleodas paspaudė gaiduką ir nupylė fazaną, net neįtarė, kad nužudė save. Ir milijardus kitų.

Tokių knygų kritiškai vertinti negaliu. Viskas apie pandemijas, virusus ir pasaulio pabaigas net šiais, kovido laikais, yra įdomios avansu.

Gal mažiau, o gal visai ne, bet ir visokios maginės fantastikos visų amžiaus grupių skaitytojams keliauja į VIP eilės pradžią. Tad objektyvaus vertinimo tikėtis tikrai neverta.

Rašytoja man asociajuojasi su meilės romanais (tikrai nežinau, kitų jos knygų skaityti neteko), tai šiek tiek abejojau ir ta postapokalipsine istorija. Aišku, tos meilės čia apstu. Mirčių, liūdesio, išsiskyrimų, nevilties – taip pat.

Viskas standartiška. Po pasaulį pasklinda greitai plintantis mirtinas virusas, viskas greitai tampa nevaldoma ir žmonija akimirksniu suskirstoma į neatspariuosius (jų laukia mirtis) ir atspariuosius. Išgyvenusieji buriasi į grupeles, bando vėl grįžti į normalų gyvenimą, kuris niekada nebebus toks, kaip buvęs. Kaip ir turi būti, išliko ne tik gerieji, bet ir gaujos blogųjų, kurie, dėl įvairiausių paskatų, bando įvesti savo tvarką.

Tai nieko naujo. Ai, dar yra visokių magų, raganų ir šiaip žmonių, po pandemijos pajutusių kokias nors nežemiškas galias. Vieniems sekasi jas valdyti, kitiems nelabai, tai nutinka visko.

Ir čia pirmoji knyga baigiasi. Skaitysiu ir tęsinį. Kaip ir nieko įdomaus, bet įtraukia ir gerai išvalo kitų rūpesčių pilną galvą. Gal čia ir veikia ta knygos magija, nežinia.