Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

Siiri Enoranta. Graudaragio užkalbėjimas.

ENORANTA, Siiri. Graudaragio užkalbėjimas [romanas]. Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė. Vilnius: Tyto alba, 2019. 464 p.

– Įsakau tau galingiausios Vakarinio jūržemio valdovės teise, įsakau tau kaip Skaisčioji Aušros princesė. Imk šias knygas ir grįžk į salas, perskaityk jas ir tada parašyk apie mane. Parašyk kur nors kitur, ne smėlyje ir ne ant grindų.

Perskaičiau kelis puslapius ir atmintyje iškilo kita distopija – Vandens skonis – taip pat suomių, ir tokia pat graži. Šį kartą – ne distopija, tiesiog graži pasaka apie gyvenimą, meilę, valdžią, turtus, šeimą ir dar daug ką.

Tikrai labai patiko, labai gera buvo ją skaityti. Tiesa, linksmybių ir džiaugsmo mažai. Priešingai. Vienoje pusėje – Graudaragio salose visi šešerių sulaukę vaikai keliauja į Graudaragio įlanką. Ten jiems pasirodo paslaptingas žvėrelis Graudaragis ir nuo to pasimatymo trukmės priklauso, kiek liūdesio teks visam gyvenimui. Kitoje pusėje – Sidrinėjos pusiasalis, kuriame viešpatauja Skaisčioji Aušros Princesė Sadėja. Šalis klesti, išvystyta prekyba, amatai, ypač garbingiausias jų – stikladirbystė. Tik vyrai šioje šalyje neturi jokių teisių, jie niekinami ir nevertinami.

Tai va, ir iš tų dviejų pusių audžiama istorija. Įvairiausi personažai, maži ir dideli, dori ir nelabai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga sužavėjo Suomiją, sužavėjo ir mane. Gražus tas tekstas, nebanalus. Tiesa, tos ant viršelio žadamos magijos nebus, kaip ir kokių nors elfų, fėjų ar dar kokių fantasy būtybių. Viskas taip realu… Įpranti prie pasakojimo, norisi daugiau lapų. Jų nėra. Guodžia, kad tai šeštasis autorės romanas. Tikiesi, kad kiti tokie pat gražūs ir verti išleisti lietuviškai. Dar įsidėmi – Suomija. Ką gražaus jie dar yra parašę?

Dar viena knyga, kurią gaila grąžinti bibliotekai. Jau antra per mėnesį. Neblogai.

Naomi Alderman. Galybė.

Naomi Alderman. Galybė.

ALDERMAN, Naomi. Galybė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė – Bernotienė. Vilnius: Baltų lankų leidyba, 2019. 388 p.

Tundė viską kruopščiai žymisi ir dokumentuoja. Priduria: „Ore kažkas tvyro – lyg lietaus kvapas po ilgos sausros. Pirma vienas žmogus, paskui penki, tada penki šimtai; tada kaimai, tada miestai, tada valstybės. Pumpurėlis prie pumpurėlio, lapelis prie lapelio. Vyksta kažkas nauja. Dalyko mastas išaugo.“

Nemėgstu vertinti knygų. Na, ta prasme – ši būtinai gera, o ana tai jau tikrai bloga. Kiekvieno savi skoniai ir savos knygos. Ir kol prisiruošiau parašyti, šiek tiek apsiraminau. Bet visi tie, kam, Tarnaitės pasakojimas buvo per lėtas ir nuobodokas, turėtų suklusti! Galybė – daug geriau! Postapokalipsės versija čia šiek tiek kitokia. Gyvesnė. Tikresnė. Labai plačiam skaitovų ratui.

Jaunos merginos, dar paauglės pajaučia turinčios savyje kažkokia galią. Na, tarsi galėtum įjungti elektrą. Įskelti žiežirbą. Pašviesti tamsoje. Gali ir daugiau – nukrėsti elektra kokį per daug įkyrų gerbėją. Arba net ką nors stipriau sužeisti. O gal net nužudyti. Jei tik to panorėtum.

Labai patiko. Užkabino iki begalybės, sunku buvo atsitraukti. Iš pradžių, aišku, tai tarsi įdomus nuotykis. Įsisuki į įvykius, lakstai nuo vieno veikėjo, prie kito… O paskui, kai pradedi galvoti… Politika. Nusikaltimai. Religija. Žurnalistika. Juk tai pagrindiniai civilizacijos gyvybės šaltiniai. O kas viską valdo? Tas, kas turi daugiau galios. O ar vien galios užtenka? Gal. O gal ir ne.  Kas būtų, jeigu būtų…. O, tikrai. Įelektrina. Šokiruoja. Pribloškia.

Valio Margaret Atwood. Ne tik už tuos tris 100 proc. teisingai knygą apibūdinančius žodžius. Bet ir už tai, kad pačios kūryba įkvepia kurti tokias istorijas! Beje, su Tarnaite dar ne pabaiga. Internetai kalba, kad tęsinys – jau netrukus.

Žmonės, man pirmą kartą taip gaila grąžinti knygą bibliotekai.

 

Andy Weir. Artėmidė.

Andy Weir. Artėmidė.

WEIR, Andy. Artemidė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Aistis Kelertas. Vilnius: Balto, 2019. 394 p.

Tik nedaugelis gali pasigirti žinantys, kaip išmatuoti tėvo meilę. O aš žinau. Toks suvirinimo darbas šiaip jau truktų kokias keturiasdešimt penkias minutes, tačiau tėtis prie jo sugaišo tris su puse valandos. Tėtis myli mane trimis šimtais šešiasdešimt šešiais procentais labiau nei bet ką kitą gyvenime.
Kaip gera žinoti tokius dalykus.

Ką gi, galima pasakyti tik vieną – Markas buvo įdomesnis, patrauklesnis ir gilesnis personažas. Džiasmina Bašara… Na, autoriui tikriausiai nelabai sekasi rašyti apie moteris. Čia tai faktas.

Bet visa tai tik tarp kitko. Bet kokiu atveju knyga labai patiko. Kiek dabar tų fantastinių knygų leidžiama? Apie kosmosą? Apie gyvenimą kokiame Marse ar Mėnulyje? Retenybė… Tad ar galima objektyviai vertinti? Jokiu būdu. Koks dar objektyvus vertinimas, jei norisi nusipirkti knygą vos jai pasirodžius ir skaityti, skaityti…

Taigi, žmonės pasistatė sau namus Mėnulyje. Artemidė – tai didžiulis miestas. Į jį kraustosi gyventi turčiai. Jame nuolat pilna kosmoso turistų. Ir jame gyvena tie, vietiniai, kurių tai vieninteliai namai. Viskas beveik kaip Žemėje – meilė, džiaugsmai, pinigų stygius, korupcija, kontrabanda ir kiti dalykai.

Autorius vėl labai išsamiai fantazuoja: kaip pastatytas miestas, kaip jis apsaugotas nuo galimo deguonies stygiaus, koks tas kasdienis gyvenimas, ką kosmose valgyti ir kaip to valgio prasimanyti. Tikriausiai tie paaiškinimai vėl logiški ir pagrįsti, kaip ir Marsietyje. Nežinau, per daug nesigilinau. Juk Džiazės darbai ir žygiai daug įdomesni. Nors ji ir nemoka taip juokauti  kaip Markas, bet galvą turi. Pasiseks jai, ar visgi bus ištremta į Žemę? O astrofizika ir logika? Kam tai rūpi…

Patiko, duokit dar.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

Danutė Bindokienė. Angelų sniegas.

BINDOKIENĖ, Danutė. Angelų sniegas: [fantastinė apysaka]. Vilnius: Bonus animus, 2007. 176 p.

Jis negalėjo ilgiau pakęsti tos vienišos baimės, kada visi kiti ramiai miegojo. Miegoti dabar buvo ne laikas. Reikėjo ką nors daryti, kaip nors apsisaugoti, kad ir jų neištiktų toks pat likimas, kaip laukinį balandį. Kas žino, kaip ilgai dar tie pūkai kris, kaip giliai prisnigs angelų sniego.

Idėja vertas Holivudo – vieną vasaros dieną iš dangaus pradeda kristi, ne, ne snaigės, o balti, minkštučiai pūkai. Iš pradžių tai atrodo tik graži ir nuostabi gamtos išdaiga, bet po dienos ar dviejų pavirsta tikrų tikriausiai katastrofa ir grėsmė žmonijos išlikimui. Ar jau įsivaizduojate, koks įdomus galėtų būti išgyvenimo filmas?

Knygą išleido Bonus animus leidykla, daug lūkesčių sukeliančioje Z-7 knygų serijoje – geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų. Parašyta 1981 m. Čikagoje ji ilgus metus buvo mėgiama lietuvių išeivių vaikų. Apysakos jaunasis herojus Vytenis stengiasi įminti angelų sniego mįslę, išsigelbėti pats ir išgelbėti savo artimuosius. Aišku, patiria daug nuotykių ir pavojų, bet visuomet išlieka drąsus ir sumanus.

Daugiau ir nebėra ką rašyti, gal tik tai, kad apysaka ganėtinai patriotinė, stengiamasi vis priminti, kad vaikai turi lietuviškų šaknų, kad jie puikiai kalba lietuviškai, noriai mokosi ir skaito lietuviškai, o Vytenio sesuo net rašo lietuviškus eilėraščius. Kažkaip pradėjau galvoti ne apie tuoj visą žmoniją sunaikinsiančius pūkus, bet apie tai, kaip baisu būti tais išeiviais, kai esi nei amerikietis, nei lietuvis. Kai tavo vardas tampa tikru iššūkiu vietiniams, o kilmė ir kalba – kažkokia tolima egzotika. Bet kokiu atveju užsimota plačiai – tam lietuviškųjų šaknų turinčiam vaikui išgelbėti pasaulį tikriausiai pavyks.

Ir visai įdomu, kokias knygas skaitė, o dar labiau, kokias knygas lietuviškai rašė tos kartos išeiviai.

Ji žinojo, kad eilėraštis prastas. Buvo svarbu užrašyti nuotaiką ir jausmą, kuris taip stipriai supurtė, žiūrint pro langą į keistąjį reginį. Dainei vis trūko žodžių. Nors ji lietuviškai kalbėjo gana gerai, vis teik laisvai išreikšti savo minčių nemokėjo. Žinoma, angliškai gal ji būtų galėjusi parašyti daug geresnį eilėraštį. Tačiau buvo nusprendusi eilėraščius rašyti tik lietuviškai. Taip atsitiko pernai, kai visai netikėtai laimėjo tarpmokyklinį šeštadieninių lituanistinių mokyklų eilėraščio konkursą.
– Tu turi talentą, Daine, – pasakė tada mokytoja. – Nenumest jo į kampą ir nepradėk rašyti angliškai. Žinau, kad lietuviškai sunkiau, bet tai kas? Dalykai, kurie per lengvai pavyksta, yra nevertinami. Geriau būti didele varle mažoje baloje. Tavo mažoji bala yra lietuviškoji bendruomenė.

 

Neil Gaiman. Niekurniekada.

Neil Gaiman. Niekurniekada.

GAIMAN, Neil. Niekurniekada: [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2016. 346 p.

Jis norėjo, kad kas nors jį padrąsintų, pasakytų, kad viskas bus gerai, kad jis tuoj pasijus geriau, kad kas nors duotų jam aspirino ir stiklinę vandens, kad paguldytų į jo lovą. Bet niekas to nepadarė, o jo lova liko aname gyvenime. 

Tik ženk žingsnį ne ten ir nepajusi, kaip atsidursi kažkokiame išvirkščiame pasaulyje. Arba ne, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, gali atsidurti ten, kur net sapnuose atsidūręs nebuvai. Kaip tik tai ir nutiko Ričardui. Tik stabtelėjo padėti merginai, o gyvenimas ėmė, ir pasikeitė. Akimirksniu. Nepasisekė žmogui, ir tiek.

Miesto/šiuolaikinė fentezi. Esu visiška fantastikos fanė, net pačiai keista, kodėl ta knyga iki šiol buvo neskaityta. Iki šiol. Skaityti toks malonumas, visiška pasaka suaugusiems, tiesa, gana tamsi. Ko gi norėti, veiksmas vyksta kažkur Londono kanalizacijose, pasaulyje, apie kurio egzistavimą net neįsivaizduojame. Yra ir gėrio, ir blogio, veikėjai atrodo tokie aiškūs: arba tu gerietis, arba nelabai. Bet visko gali būti. Nors po R.R. Martin susuktų siužetų sunku dar kažkuo stebėtis, bet vis tiek pasileidi istorijos nešamas ir pamiršti viską aplinkui. Fantastika veža!

Tiesa, yra vienas dalykas. Knyga labai britiška. Bent jau taip sakoma/rašoma. O tai reiškia, kad teisingiausiai ją skaityti būtų anglų kalba, be to, nepakenktų pažinti ir tą britišką aplinką. O ką – jeigu šioje srityje visiškai plynas laukas? Jokių ryšių ir sąsajų? Ogi nieko. Čia gi fantastika, fantazuok sau į sveikatą, o autorius lai pavydi, nes kažin ar kada supras, kaip jo tą pakankamai britišką kūrinį išjaučia ir išgyvena ne britai.

Na o tas vargšas Ričardas? Kaip ten jam viskas baigsis? Paprastai. Kad ir kaip nesinorėtų, pabaiga bus. Gera žinia ta, kad lyg ir laukiama knygos tęsinio ar kažko panašaus. Na o tuo tarpu – yra dar ne viena lietuviškai išleista autoriaus knyga. Jų ilgai nelaukusi ir imsiuosi. Fantastikai visada pirmenybė!

Atsargiai, kraštas!

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

Herbert George Wells. Nematomas žmogus.

WELLS, Herbert George. Nematomas žmogus [romanas]. Iš anglų k. vertė Karolis Vairas-Račkauskas. Vilnius: „scriptus“, 2017. 216 p.

Atsargiai atstūmiau laukujų durų sklendes ir išėjau į gatvę. Aš buvau nematomas ir vos tepradėjau suprasti, kokį dėl to turiu pranašumą. Mano smegenyse kilo šimtai pačių drąsiausių ir fantastiškiausių planų. Man svaigo galva žinant, kad dabar man viskas galima.

Apie Nematomą žmogų žinojau ir daug, ir nieko. Vaikystėje tikriausiai būta visokių pasakojimų ir istorijų, bet jų nelabai prisimenu. Vėliau buvo filmas, kurio išlikę tik fragmentai. Matyt, buvo lėtas ir nuobodus, tuo metu niekaip nespėjantis su vaikiškomis fantazijomis.

O knyga taip ir liko neskaityta. Tad puikiai tiko vasarasuknyga.lt „Knyga geltonu viršeliu“ užduočiai.

Tai pati tikriausia fantastikos klasika.  Į vieną nedidelį miestelį atklysta keistas, drabužiais apsimuturiavęs ir veidą slepiantis nepažįstamasis. Išsinuomoja kambarį vietinėje smuklėje ir paprašo jo netrukdyti. Na, mažo miestelio žmonėms tai pernelyg sudėtingas prašymas, tad greitai ima aiškėti visokie keisti dalykai ir sklisti dar keistesni gandai. Po dienos kitos svečias visiškai sujauks nuobodų miestelio gyvenimą, o tolimesni įvykiai sutrikdys ir mane pačią, nes nieko panašaus nesitikėjau. Tiksliau pasakius, kas vyko paskui, niekaip nesisiejo su mano vaikystės Nematomo žmogaus legenda. Sužinojau, kas ir kaip iš tikrųjų ten buvo. Vaikas manyje nuliūdo, bet labai džiaugiuosi, pagaliau perskaičiusi tikrąją šios istorijos versiją.

Patiko, kaip ir visas fantastikos žanras. Jis tikriausiai tuo ir nuostabus, kad prieš beveik pusantro šimto metų parašytą istoriją įdomu skaityti ir šiandien.

Rašytojas laikomas šiuolaikinės mokslinės fantastikos tėvu, parašė Pasaulių karą ir dar du kol kas neskaitytus romanus „Daktaro Moro sala“ ir „Laiko mašina“.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

Emmi Itäranta. Vandens skonis.

ITÄRANTA, Emmi. Vandens skonis [romanas]. Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2017. 312 p.

Vandentiekis išspaudė man į gertuvę keletą lašelių, gal kokį šaukštelį.
Žinau, ką tai reiškia.
Šįryt paskutinį vandenį iš gertuvės supyliau į puodą, iš pašiūrės į arbatos namelį nunešiau sausų durpių ir šalia ugniakuro padėjau degtuvą. Pagalvojau apie tėtį, kurio norams nusižengiau, ir apie mamą, kuri taip ir neišvydo dienos, kai aš tapau arbatos meistre.
Pagalvojau apie Sanją. Troškau, kad ji jau būtų tenai, kur aš ruošiausi.
Takeliu atžingsniuoja svečias, kurio veidas neatrodo svetimas, ir tiesa man ranką, į kurią ryžtuosi įsikibti. Kai mudu išeisime pro vartus, pasaulis neims suktis nei lėčiau, nei greičiau.
Už mūsų liks šviesa paviršiuje, arba blėstantis šešėlis.

Tikras atradimas. Prieš du (!) metus išleista distopija jaunimui vos nepradingo tame didžiuliame knygų naujienų sraute. Būtų ypač gaila, nes ji tikrai kitokia, nei įprastos distopijos.

Norija – jauna arbatos meistrė. Ji šias ypatingas pareigas paveldėjo iš neseniai mirusio tėvo. Dar paveldėjo ir paslaptį, kurios jokiu būdu negali niekam patikėti. Dar reiktų paminėti, kad pasaulis smarkiai pasikeitęs. Po naftos karų, gamtos kataklizmų, tamsiųjų laikų ir visų kitų nelaimių, didžiausiu žmonių turtu tampa… taip, vanduo. Dabar vandens resursus kontroliuoja kariuomenė, jis visa kaip normuojamas, o gyventojai, bandantys kaip nors apeiti įstatymus, baudžiami.

Norija ir jos draugė Sanja – visiškai paprastos merginos. Jos neturi jokių ypatingų stebuklingų galių. Monotonišką kasdienybę kartais paįvairina kelionės į plastiko sąvartynus – palikimą, kurį paliksime tiems, kas gyvens ir po tūkstančio metų. Ir ne, nei viena iš jų neįsimylės jokio įtakingo kariuomenės pareigūno sūnaus, su kuriuo vėliau galėtų stoti į kovą prieš rėžimą.

Sakiau, kad istorija tikrai kitokia. Tiesa, Norija turi tą didžiąją tėčio paslaptį, su kuria turi dorotis. Ramiai ir viena pati. Tad knygoje greito siužeto, gaudynių ir šaudynių nėra. Bet yra daug labai gražiai užrašytų jaunos merginų minčių, pastebėjimų, dvejonių. Daug gražaus ir prasmingo teksto.

Tikrovės audinys vėl gulė aplink mane taip, kad negalėjau nusisukti. Gyvenimo gijos driekėsi viena per kitą skersai ir įstrižai, raizgėsi tarpusavyje ir vėl išsiskirdavo, sudarė tinklą, kuris viską laikė krūvoje. Galėjau aiškiai matyti jo įtrūkimus, plaušus, kurie iro ir slydo man iš rankų. Pasaulis augo ir vis dar pulsavo istorijomis, bet aš jose nebeturėjau kur pastatyti kojos.

Taip, ši knyga – kitokia. Būtų buvę labai gaila, jei ji taip ir būtų likusi nepastebėta. Visiškai atsitiktinai patraukusi mano dėmesį, šiandien ji yra tikriausiai gražiausia mano skaityta distopinė istorija.