Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

Neil Gaiman. Žvaigždžių dulkės.

GAIMAN, Neil. Žvaigždžių dulkės [romanas]. Vertimas į lietuvių kalbą Vyto Pamernecko. Eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą Tautvydos Marcinkevičiūtės. Vilnius: Bonus animus, 2008. 184 p.

– Ar tu supranti, – paklausė ji balsu, iš kurio nelauktai išnyko pykčio ir neapykantos gaidelės, – ar bent nutuoki, ką darai?
– Pasiimu tave namo, – atsakė Tristranas. – Aš pažadėjau.

Neil Gaiman – tikrų tikriausias šios vasaros autorius. Po nuostabaus pasakojimo Vandenynas kelio gale, iš karto net negalvodama atsiverčiau kitą. Daug paprastesnę pasaką suaugusiems, kurioje Tristranas iškeliauja ieškoti nukritusios žvaigždės savo kaprizingai mylimajai Viktorijai.

Ypatingų staigmenų nebus – tradicinis pasakos siužetas, ir tiek. Bet juk papasakotas tokio autoriaus! O tai daug ką keičia. Nes vėl, kaip ir ankstesnėse knygose, skaitytojas bus paprastai ir be jokio vargo perkeltas į visai kitą pasaulį.

Ar istorija dar kuo nors ypatinga? Tikriausiai ne. O gal ir taip. Tristranas tikrai naivokas jaunuolis. Nors kelionė ir pavojinga, bet pasišypsoti ar net pasijuokti bus kur. Toks paprastas, bet gausus nuotykiais, siužetas. Nepabodo. Eilėje dar laukia Anansio vaikai ir Amerikos dievai. Jaučiu, kad bus gerai. Labai.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

Neil Gaiman. Vandenynas kelio gale.

GAIMAN, Neil. Vandenynas kelio gale [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė. Vilnius: Bonus animus, 2018. 192 p.

– Žinau, – pasakė Letė. – Viską žinau. Garbės žodis. Mums viskas baigsis geruoju.
Taip ji sakė. Bet geruoju mums nesibaigė.

Žinot tas istorijas, kai suaugusieji, dažniausiai prispirti ne pačių maloniausių reikalų, grįžta į vaikystės namus kokiame nors mažame miestelyje? Dažniausiai tai pasitaiko kokiuose nors detektyvuose, kuomet seniai pamirštoje byloje atsiranda naujų įrodymų ar pan. Bet būna ir kitokių istorijų. Fantastinių. Maginių. Stebuklingų.

Autorius jau pažįstamas, Niekurniekada jau perskaityta, rodos, jau galėjau numanyti, ko tikėtis iš šios trumpos apysakos. Bus magijos, bus netikėtumų. Bus tikrai labai graži istorija.

Vaikščiodamas po vaikystės vietas vyras panyra į prisiminimus, kuriuos jau buvo pamiršęs. Nors pamiršti tokias patirtis sunkoka, nesvarbu, kad tuomet buvai tik septynerių. Tais metais berniukas, gyvenantis kelio pradžioje, patiria rimtų išbandymų. Jam į pagalbą ateina kaimynų mergaitė, gyvenanti kelio gale. Letė Hemstok.

Ir kaip dabar parašyti, dėl ko taip susižavėjau? Istorija juk visiškai paprasta: blogis bando pakenkti žmonėms, bet gėris visada nugali. Bet tas toks magiškas stilius, tarsi kokia burtų lazdele ima ir akimirksniu perkelia į septynmečio pasaulį: vaikišką, naivų, stebuklingą. Fantastišką. Tai tikriausiai ir padarė didžiausią įspūdį.

O tiksliausiai knygą apibūdina šie žodžiai ant viršelio (o tai, kaip žinia, būna labai retai). „Vandenynas kelio gale“ – poetiškas ir liūdnas, nuostabiai realus maginės fantastikos žanro kanonus keičiantis kūrinys. Tai pasaka, kurią privalu perskaityti suaugusiems, kad neužmirštų, jog stebuklai visada šalia.

Tai ar dar nepamiršote, kad stebuklų tikrai būna?

–  Maniau, sakei, kad čia vandenynas, tariau jai. – O iš tiesų tai viso labo kūdra.
–  Čia yra vandenynas, – atšovė ji. – Mes jį perplaukėme, kai aš dar buvau kūdikis, po to, kai išvykome iš senosios šalies…

Stephanie Garber. Karavalis.

Stephanie Garber. Karavalis.

GARBER, Stephanie. Karavalis [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė. Vilnius: Balto, 2017. 416 p.

– Sveiki, sveiki atvykę į Karavalį – didžiausią pasirodymą žemėse ir jūrose. Viduje jūs patirsite daugiau stebuklų, nei dauguma žmonių patiria per visą gyvenimą: galėsite gurkšnoti kerus iš puodelio arba nusipirkti sapnų buteliuką. Tačiau prieš galutinai pasinerdami į mūsų  pasaulį, turite prisiminti, kad viskas yra tik žaidimas. Tai, kas nutiks už šių vartų, gali jus įbauginti arba sujaudinti, tačiau neleiskite apgaunami. Mes mėginsime jus įtikinti, jog viskas yra tikra, tačiau viskas tėra pasirodymas. Pasaulis, sukurtas iš fantazijų. Tačiau, nors mes norime, kad jūs įsijaustumėte, būkite atsargūs, kad jūsų neįtrauktų pernelyg giliai. Išsipildžiusios svajonės būna gražios, tačiau gali virsti košmarais, jei žmonės nenori pabusti.

Iš visų paskutiniu metu YA fantastikos knygų labiausiai įstrigo istorija apie jaunimėlį, per Comic Con renginį patekusį į savo mylimiausio filmo siužetą. Aišku, viskas buvo standartiška, bet… visai įdomu pafantazuoti, į kokios knygos ar serialo siužetą norėtųsi ar nesinorėtų patekti.

Karavalis irgi patraukė kažkokia panašia idėja. Tarsi nueitum į pabėgimo kambarį ir visa, ką ten patiri, taptų tikra. Skarletė daug metų laukė kvietimo į Karavalio pasirodymą. Jis, žinoma, labai paslaptingas ir stebuklingas, vyksta kartą metuose. Būti pakviestam į žaidimą didžiulė garbė, o jo nugalėtojo laukia nuostabus prizas. Taigi žaisime Karavalio žaidimą. Kartu su Krimson ir Džiulijanu.

Taip, saldžioji porelė… Ji nusiveda skaitytoją kartu su savimi į visiškai jaunų skaitytojų lygmenį. Viskas visiškai standartiška: niekinimas, abejojimas, įtarumas, susižavėjimas, karšta meilė, išdavystė, vėl meilė, vėl nusivylimas, atleidimas, vėl meilė. Vienu žodžiu, viskas aišku.

Ir nors knyga neprilygsta nei Fandom, nei toms Bado žaidynėms, o be to, tai tik pirmoji išversta serijos, kuri nebebus verčiama ir leidžiama, knyga – skaityti ganėtinai smagu. Ir tiek. Daugiau nėra ką ir parašyti. Tik galbūt priminti, kad daug įdomiau apie tokio žanro knygas rašo Kitty Writer. Fanai, užsukite paskaityti.

Stephen King. Svetimas.

Stephen King. Svetimas.

KING, Stephen. Svetimas [romanas]. Iš anglų k. vertė Anita Kapočiūtė. Vilnius: Alma littera, 2020. 504 p.

Bet vis tiek mėginsianti juos įtikinti. Darai žmogus, ką gali: ir tada, kai reikia pastatyti į vietą antkapio akmenį, ir tada, kai reikia bent pabandyti dvidešimt pirmo amžiaus vyrams ir moterims įrodyti, kad siaubūnai šiam pasauly egzistuoja, ir didžiausia jų persvara, kuria jie sėkmingai naudojasi, yra racionalių žmonių nenoras jais patikėti.

Galvoju, dėl manęs galėtų nebūti kitų knygų. Ir kitų autorių. Skamba žiaurokai, bet turėdama visą violetinę Kingo knygų seriją ir dabar šiuos naujai leidžiamus romanus, būčiau visiškai patenkinta ir galėčiau skaityti juos vieną po kito dar kartą ir dar. Atsibostų? Galbūt. Bet tai tiek daug temų aprėpti sugebantis, taip kokybiškai rašantis autorius, kad kito, tikriausiai, net nežinau.

Paskutiniu metu vis išleidžiamas koks detektyvas. Ir taip, jau buvau rašiusi, kad tas žanras nėra tinkamiausias autoriui. Konkurencija didelė, skandinavai gerokai atsiplėšę nuo visų kitų, ne taip lengva juos pasivyti ir pralenkti. Bet vis tiek. Va, pasiimi Kingo detektyvą, atsiverti – ir esi visiškai jo pasaulyje. Kartais net baisu pagalvoti, kas darosi autoriaus galvoje, nes jo sukurti visokių psichų personažai žiauriai įtikinami. Tiesa, paties autoriaus gyvenimas irgi ne iš lengvųjų – juk Kudžo – pirmąjį mano skaitytą autoriaus romaną jis parašė visiškai apsvaigęs ir paskui net neprisiminė, kaip jį rašė. Na, bet jau yra tokia legenda.

O kaip knyga? Svetimas… Nepaisant visų tų šūkių ant viršelio ir goodreads nominacijų ji yra visiškai normali. Nieko stebuklingo, nieko stulbinančio. Bet nesistebiu, kad fanai eina iš proto. Atsivertus knygą tikrai viską pamiršti, esi visiškai įtrauktas į Kingo pasaulį. Šiame romane bus personažų ir užuominų iš ankstesnių romanų. O ir veikėjai visi tokie įdomūs. Pavyzdžiui, man labai patiko  tas vargšas, profesinę klaidą padaręs detektyvas Ralfas Andersonas, o dar labiau – paslaptingoji Holė.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad visgi Kingas – siaubo karalius. Tad istorijoje tamsos ir juodumos bus. Bet ne tiek daug, kad prie autoriaus braižo nepratę skaitytojai per daug išsigąstų. Ne, tik truputį ir ganėtinai saikingai.

Kingo knygas užversti sunku. Džiaugiuosi, kad dar porą romanų esu pasitaupiusi. Tikrai neprailgs laukti, kol leidykla susimylės ir išleis dar kokią rašytojo knygą.

Maja Lunde. Vandens istorija.

Maja Lunde. Vandens istorija.

LUNDE, Maja. Vandens istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Alvyda Gaivenienė. Vilnius: Tyto alba, 2018. 334 p.

– Kieno tai nuosavybė?
– Nežinau… greičiausiai tų, kuriems priklauso žemė.
– Bet kodėl kažkam gali priklausyti vanduo?
– Ką turi galvoje?
– Kaip kažkam gali priklausyti tai, kas teka savais keliais?

Bičių istorija labai patiko, tad iš karto perskaičiau ir antrąją norvegų autorės tetralogijos knygą. Šį kartą – apie pasaulį be vandens. Tiksliau, jo dar yra. Kol kas. Bet panašu, kad sausra ir dykumos vis labiau užkariauja Žemę. O kas bus toliau?

Tas „kas bus toliau“ man patiko labiausiai. Kas bus? Juk niekas nežino. Kaip ir knygos herojai. Tiesa, jų mažiau, nei Bičių istorijoje, gal todėl knyga atrodo lėtesnė. Bet tai joks minusas. Taigi, kas bus toliau? Gal tą žino mūsų amžininkė Signė? Ji – kovotoja, gamtos ir Norvegijos ledynų saugotoja, stipri ir rankų nenuleidžia. Dabar tokie ekologijos fanatai, kurie vietoje žodžių imasi veiksmų atrodo mažų mažiausiai keistoki, ar ne? Kaip ir Signė.

O gal daugiau žino tėtis su maža dukrele. Jam tenka bandyti (iš)gyventi kažkur Prancūzijos dykumose. Vildamasis, kad dingusi žmona su sūneliu atsiras, jis pamažu traukia į šiaurę. Ten, kur yra vandens. Ar jis ką nors daugiau žino? Kas bus toliau?

Labai patiko. Kaip ir minėta Bičių istorija. Patiko tie tarsi nepastebimi nutylėjimai. Patiko, nes tekstas labai lengvas, jį malonu skaityti. Patiko intriguojantis siužetas ir tas klausimas – o kas bus toliau? Ar kas nors žino?

Pasigūglinau. Jau parašyta trečioji knyga, kurios tema dar įdomesnė už šių dviejų. Labai norėčiau paskaityti. Kada galima tikėtis?

Maja Lunde. Bičių istorija.

Maja Lunde. Bičių istorija.

LUNDE, Maja. Bičių istorija [romanas]. Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. Vilnius: Tyto alba, 2017. 408 p.

Ir tada, pagaliau, ji tampa bite rinkėja. Išskrenda viena, yra laisva, sparnelių nešama nuo augalo prie augalo, renka saldų gėlių nektarą, žiedadulkes ir vandenį, kilometras po kilometro. Ji čia viena, bet vis tiek – bendruomenės dalis. Viena yra niekas, maža, nereikšminga dalelė, bet kartu su kitomis – viskas. Nes kartu jos yra bičių šeima.

Knyga, kurią sunku įterpti į kokius nors rėmus. Tai ne istorinis, ne fantastinis, ne koks įtempto siužeto romanas. Tai – viskas kartu. Galima galvoti, kad tai ekologinė distopija ir taip, tai mane labiausiai ir domino. Trys skirtingi laikmečiai, trys skirtingos istorijos. Ir bitės, kurios, bet kokiu atveju, yra didžiausios herojės.

Labai patiko. Ir ne, šį kartą visai ne distopinė linija, o pats knygos siužetas, skirtingi veikėjai, skirtingi laikai, skirtingos nuotaikos, skirtingi pasakojimai. Ateities perspektyvos nėra džiuginančios, ir tai ne kokie ten tolimi laikai, kažkada negreitai, ateityje. Ne, tai jau visai netrukus, jei pasaulyje ims ir dings visos bitės.

O tai ne juokais gąsdina. Tikrai retai kada pagalvoju, kokios jos reikalingos ir kokį svarbų dirba darbą. Ir labai įdomu – jei ne ką nutuoki apie bites, romanas tampa ir šiek tiek pažintiniu – įdomu šiek tiek kilstelti (bent virtualiai) avilio dangtį ir pažvelgti vidun. Į skaitytinių knygų sąrašą traukiu ir Laline Paull romaną Bitės ir nedvejodama imuosi antrosios tetralogijos knygos „Vandens istorija“.

Pasisukau į greta stovintį avilį. Laka, avilio anga, buvo pasukta į kitą pusę, todėl jų nemačiau, bet nereikėjo nieko matyti, kad suprasčiau, kas manęs laukia, nes buvo pernelyg tyku.
Erkučių pėdsakų nebuvo. Taip pat ir ligų. Jokių kapinių, jokių žudynių, jokių negyvų kūnų.
Tiesiog apleista.
Motinėlė lygiai taip pat beveik viena.
Sugniaužė krūtinę, suskubau uždėti dangtį.
Atidariau kitą.
Greitosiomis nuimant dangtį mano rankose degė viltis.
Bet ne. Tas pats.
Atidariau kitą.
Tas pats.
Kitą.
Kitą.
Kitą.
Pakėliau akis.
Apžvelgiau visus avilius, išsibarsčiusius nelygiais tarpais. Mano aviliai. Mano bitės.
Dvidešimt šeši aviliai. Dvidešimt šešios bičių šeimynos.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

Alice Broadway. Juodvarnio žymė.

BROADWAY, Alice. Juodvarnio žymė [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė. Vilnius: Alma littera, 2018. 305 p.

Mes nebijome mirti. Kai tavo žymės saugomos knygoje, gyveni ir po mirties. Gyvenimo istorija, užrašyta ant tavo kūno, išlieka amžinai. Žinoma, jei esi to vertas.

Distopija jaunimui. Tiems, kuriems neteko būti ekskursijoje po odų gamyklą. O man teko. Ir ne tik ekskursijoje. Tad beveik iki trečdalio knygos baisėjausi odos lupimu, riebalų ir plaukų gremžimu, išdirbimu, įrišimu… Žmogaus odos, aišku. Siaubas….

Bet knyga įtraukia pakankamai, ir visos odos išdirbimo technologijos pamažu užsimiršta. Na taip, tai eilinė distopija, kuri, kaip pasirodo, yra tik trilogijos pirmoji knyga, o kitos, kaip jau savaime aišku, nėra išverstos ir išleistos lietuvių kalba. Paskaitei pradžią, ir džiaukis. Nors man užteko. Skaitydama galvojau, ar tikrai norėčiau, kad kiekvienas mano gyvenimo įvykis būtų pažymėtas kokia nors tatuiruote. Akimirkai tai skamba visai egzotiškai. Bet ne. Tik ne tokioje visuomenėje, kurioje tatuiruotės yra lengvai perskaitomos, tad esi visai bendruomenei tarsi atvira knyga. Visi gali ją perskaityti. Aišku, kaip distopijose būna, ankščiau ar vėliau paaiškėja, kad aplinka ir žmonės, kuriais tu nuo mažens tikėjai, nebūtinai yra teisingi ir neklystantys.

Tai va. Istorijos tęsinį belieka tik įsivaizduoti (gal tai net nėra pernelyg sunku). O ieškantiems daugiau informacijos apie knygą, rašytoją, ir pačią mintį labai rekomenduoju užsukti į jaunimo (ir ne tik) knygų tinklaraštį Kitty Writer (konkrečiai apie Juodvarnio žymę čia). Tai „Kelrodė žvaigždė istorijų pasaulyje jaunimui ir ne tik“ – ir mėgstu čia užeiti: surinkta daug įdomios, naudingos ir išsamios informacijos.

Taigi, kokia kita young adult knyga planuose? Jų daug…

Anna Day. Fandom.

Anna Day. Fandom.

DAY, Anna. Fandom [romanas]. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Auškalnis. Vilnius: Alma littera, 2018. 438 p.

Nejučia atsisuku į Keitę. Ji stovi lyg paralyžuota, iki baltumo sugniaužusi sužalotus kumščius ir prispaudusi juos prie veido. Tada susirandu Alisą – jos padažytos lūpos yra išžiotos nebyliame klyksme, o akys kupinos ašarų. Ir aš vis dar jaučiu mano ranką gniaužiantį Neitą – jis tampo mano tunikos kraštą lyg penkiametis.
Ir žinau, kad mes visi galvojame tą patį:
Čia ne vaidinimas.

Nežinau, nežinau, ar būčiau skaičiusi knygą, kuri, kaip pasirodo, turi tęsinį, kuris, kaip pasirodo, nėra išleistas lietuviškai. Ir dar klausimas, ar iš vis bus. Bet knygą pirkau už keletą eurų per kažkokį stebuklingą išpardavimą, o pati tema, kad ir skirta paaugliams, mane be galo intriguoja.

Tai kas tas Fandom? Na, tai žmonės, kurie labai įsijaučia į mylimų (dažniausiai fantastinių ar distopinių) istorijų herojų gyvenimą, viską apie juos žino ir, žinoma, juos dievina. Kažkaip taip. Tad knygos mintis labai įdomi – ketveriukė draugų kažkokiu tai stebuklingu būdu viename Comic Con renginyje patenka į mylimiausios istorijos pasaulį. Tai aišku, sukrečia. Nes gerai būtų, kad ta mylimiausia istorija tebūtų kokia ašaringa meilės drama su saldžiai laiminga pabaiga. Ne, kur tau. Tai žiauriausias distopinis pasaulis, kuriame vyksta kova dėl išlikimo. Na, nepaskutinėj vietoj ir meilė. Tik ar dėl jos tikrai šiuo atveju verta mirti?

Įdomus buvo tas drugelio efektas. Kad ne laiku (arba laiku) nusičiaudėjęs, gali pakeisti istorijos eigą (aišku, čia labai jau tą drugelio efektą sumenkinu, bet esmė panaši). Violetai su broliu ir draugėmis tenka spręsti – kiek išlaikyti (ir ar išvis tai įmanoma) originalios istorijos siužetą, ir kiek galima nukrypti į šalį. O nukrypti norisi, ypač kai sode susitinki su mėlyniausių pasaulyje akių savininku.

Bet norisi ir namo. Labai.

Nors knyga ir paaugliška, bet mintis tikrai patiko, perskaičiau su malonumu ir taip sumažinau, bent laikinai, distopinių istorijų badą.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

Gintautas K. Ivanickas. Tamsa ryja tamsą.

IVANICKAS, Gintautas K. Tamsa ryja tamsą [romanas]. Gintautas K. Ivanickas, 2019. 294 p.
Ciklo „Umbros kronikos“ I-oji knyga.

O kas gi yra tiesa? Čia mes galime prisiminti žodžius, pasakytus Kopfo VIII Vanherno po pralaimėjimo prie Bliucheno: „Jau dabar, šią akimirką yra mažiausiai trys tiesos. Mūsų tiesa, priešo tiesa ir tai, kas mūšio lauke įvyko iš tikrųjų. Ak, taip. Vėliau atsiras ir ketvirtoji – ta, kurią koks nors plunksnagraužys įrašys į kronikas. Tad įpilkite kiekvienam kareiviui vyno, pasirūpinkite, kad jie būtų pamaitinti. O rytoj… Rytoj mes vėl kursime istoriją.“

Kažkada labai labai seniai per Videokauką pamačiau filmą Vilou / Willow (1988), sužinojau, kad yra toks maginės fantastikos žanras, ir kad jis man patinka. Labai patinka. Praėjo daug metų, bet konkrečiai šio žanro, nei apskritai fantastikos eksperte netapau. Tačiau ramiai praeiti pro tokias knygas tikrai negaliu. Tokias, kurias skaitydamas pamiršti, kaip kažkada rašė Kingas, neapmokėtas sąskaitas už elektrą, kasdienybės siaubą, ir visus kitus reikalus. Bent laikinai.

Umbra – tai panašus į viduramžių laikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gali įvykti patys kasdieniškiausi, ir kartu patys stebuklingiausi dalykai. Kuriame gali pasižaisti su nuodais. Pakariauti su priešais. Paplaukioti su piratais. Pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Kiekviename skyriuje vis naujas pasakojimas ir nauji nuotykiai. Gali pasirodyti, kad jie tarsi ir padriki, painūs, herojų vardai, vietovės ir titulai sunkiai įsimenami, bet tik ne man – galvą pasukti smagu, o kelis puslapius atsiversti atgal tikrai nesunku.

Ir su nauju pasauliu susipažinau puikiai. Nes kaip tik tokie man patinka. Patinka į viduramžius panašūs laikai. Patinka, kad primena mano mėgiamus Sostų karus, Kvoutą ir Raganių. Patinka, kad yra rizika pasimesti tarp veikėjų ir pasiklysti nežinomose vietovėse. Labai patinka pats rašymo stilius, pajuokavimai ir siužeto vingiai. Galų gale patinka, kad tai lietuviška fantastika. Puiki lietuviška fantastika.

„…kartais tai aš, kartais nebe…
…kai dar viską suvokiu, vis retesnės. Palikau perspėjimą ir švyturį. Jei supras, jei pakus, ateis…
…be reikalo. Nepadės, tik pražus. Bet bent…
…galbūt išprotėjau. Bet tikiu, kad ji ruošia… įsiveržimą?..“

Neįmanoma atsitraukti. Ir nėra ką čia daug šnekėti – duokite greičiau antrąją knygą.

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje.

DICK, Philip K. Žmogus aukštoje pilyje [mokslinės fantastikos romanas]. Iš anglų k. vertė Danutė Šimkienė. Kaunas: Eridanas, 2014. 256 p.
Serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 497 knyga.

O kas liks po trečiojo pasaulio pamišimo? Nejaugi ateis galas gyvybei, visur, visokiai? Nejaugi mūsų planeta mirs, nužudyta mūsų pačių rankomis?
Negalėjo tuo patikėti. Net jei bet kokia planetos gyvastis bus pražudyta, turi egzistuoti kažkokia kita gyvybė, apie kurią nieko nežinome. Neįmanoma, kad mūsų pasaulis būtų vienintelis; turi būti kiti, nematomi mums pasauliai, kažkokie kitose vietose, kituose išmatavimuose, kurių mūsų juslės paprasčiausiai neužčiuopia.

Kažkokioje feisbuko grupėje jau seniausiai mačiau rekomenduojamą serialą The Man in the High Castle – antrasis pasaulinis baigėsi nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkės Japonijos pergale. Vis ruošiausi, ruošiausi pažiūrėti… ir staiga pamačiau, kad yra išleista ir knyga. Lietuviškai! Senojoje Eridano serijoje.

Alternatyvi istorija (ar kaip ji besivadintų) nėra mano mėgstamiausias fantastikos žanras. Bet tikrai ne kartą esu pagalvojusi, kas būtų buvę, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi nacistinė Vokietija? Kas būtų su mumis, su Lietuva? O kas būtų vykę pasaulyje? Sutikite, intriguoja. Intriguoja ir knygos siužetas. Apie pasaulį skaitytojas sužino prekybininko, japonų konsulo, slaptųjų agentų, apsimetusių verslininkais, akimis. Vyksta kažkokie tai darbo, verslo, gyvenimo įvykiai. Netgi parašyta populiari (ir vokiečių pusėje uždrausta) fantastinė knyga apie tai, koks būtų buvęs pasaulis, jei karą būtų laimėjusi kokia kita pusė….

Labai patiko, tikrai įtraukiantis skaitinys. Kai norisi daugiau pasiskaityti, daugiau pasidomėti, dar kažką sužinoti… Ir pabaiga gera. Tik perskaičiusi knygą pastebėjau, kad leidykla kitosknygos neseniai išleido autoriaus Ar androidai sapnuoja elektronines avis? (irgi buvo kažkada išleista Eridano serijoje). Tema taip pat intriguoja, reikės paskaityti. Bet dabar metas serialui.